Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL UAB „PALINK“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS MAŽMENINĖS PREKYBOS ĮMONIŲ NESĄŽININGŲ VEIKSMŲ DRAUDIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A858-1014/2013
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3.4.; 7.6.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2013 m. spalio 18 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
sekretoriaujant Ingai Grištutinienei,
dalyvaujant pareiškėjo UAB „Palink“ atstovams advokatei A. N. ir advokatui D. Š.,
atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams D. A., G. J. ir I. K.,
uždarame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Palink“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Palink“) kreipėsi su skundu (t. I, b. l. 70-83) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2012 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 1S-74 „Dėl UAB „Palink“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas);
2) Nutarimo nepanaikinus, pakeisti jo rezoliucinės dalies 2 punktą ir pareiškėjui skirtą baudą sumažinti iki 10 000 Lt;
3) priteisti iš Konkurencijos tarybos žyminį mokestį, atstovavimo išlaidas, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, kitas patirtas išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, jog jam Nutarimu už Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą skirta 360 000 Lt bauda. Pareiškėjas manė, kad Konkurencijos taryba netinkamai išaiškino pažeidimo sudėtį. Remiantis sisteminiu bei lingvistiniu visų Įstatymo 3 straipsnio nuostatų aiškinimu, svarbu nustatyti ne tik, kad didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės atlikti veiksmai atitiko vieno iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše įtvirtintų draudžiamų veiksmų požymius, bet ir aplinkybę, jog atlikti veiksmai prieštaravo sąžiningai ūkinės veiklos praktikai ir jais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams arba jiems primetami papildomi įsipareigojimai, arba veiksmai varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Pradinėse Įstatymo projekto redakcijose 3 straipsnio 1 dalies formuluotė buvo kitokia: „Mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams arba jiems primetami papildomi įsipareigojimai, arba tokie veiksmai varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje, kurie pasireiškia kaip reikalavimai tiekėjui: [...]“. Galiojančioje šios straipsnio dalies redakcijoje papildomas jungtukas „ir“ suteikia kitokią prasmę Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sakiniui ir įpareigoja jį aiškinti įvertinant ūkio subjekto veiksmus pagal visus šioje normoje nustatytus kriterijus – ir pagal jų atitiktį ūkinės veiklos sąžiningai praktikai, ir jų sukeliamas pasekmes (veiklos rizikos perkėlimas tiekėjams, papildomų įsipareigojimų jiems primetimas, tiekėjų galimybių laisvai veikti rinkoje suvaržymas), ir pagal atitiktį Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–10 punktų sąrašui. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas suvokė, jog ūkinė veikla gali būti įvairi ir nebūtinai kiekvienu atveju 1–10 punktuose nurodyti veiksmai galėtų pažeisti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, tam tikrais atvejais šie veiksmai gali neprieštarauti sąžiningai verslo praktikai ir neturėti neigiamų pasekmių tiekėjams, todėl įtvirtino papildomus kriterijus, pagal kuriuos mažmeninės prekybos įmonės veiksmus yra būtina įvertinti. Įstatymo projektuose siūlyta redakcija, kurioje nėra papildomų kriterijų, o tik 1–10 punktuose nurodytų veiksmų sąrašas, taip pat yra siūlymų atsisakyti sąrašo paliekant tik Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies formuluotę, tačiau Seimo pagrindinis komitetas kol kas nėra pritaręs nei vienam iš siūlymų.
Pareiškėjo vertinimu, norint konstatuoti Įstatymo 3 straipsnio pažeidimą būtina ne tik įrodyti, kad ūkio subjektas atliko vieną iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodytų veiksmų, bet ir konstatuoti, kad: 1) tokie veiksmai prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai bei 2) lėmė vieną iš trijų galimų tokių veiksmų atlikimo pasekmių – rizikos perkėlimą tiekėjams ar papildomų įsipareigojimų jiems primetimą arba tiekėjų galimybių laisvai veikti rinkoje suvaržymą. Atsakovas minėtų aplinkybių netyrė, Įstatymą aiškino siaurai ir jį taikė formaliai bei neįvertino tiekėjų patvirtinimų bei paaiškinimų. Konkurencijos taryba nesiaiškino, ar UAB „Palink“ sutarties dėl reklamos paslaugų teikimo nuostata, jog prekės nebus tiekiamos kitiems pirkėjams tokia pat ar mažesne kaina visu reklaminės akcijos metu, prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai, kokia praktika yra sąžininga ir kodėl sutarties nuostata turėtų šiai sąžiningai praktikai prieštarauti.
Pabrėžė, jog veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, draudžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos teismų praktika taikant Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį yra aktuali ir taikant Įstatymo 3 straipsnio nuostatas.
Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepateikė įrodymų, jog tiekėjų buvo paklausta, ar prekių pardavimo akcijos vykdymas tik su vienu pirkėju yra normali, sąžininga ūkinės veiklos praktika ir kokia ūkinės veiklos prekių pardavimo per akcijas praktika yra sąžininga. Jeigu įprasta, sąžininga praktika yra nevykdyti akcijos su keliais pirkėjais, tai sutarties nuostata turėtų būti laikoma normalia sąžininga ūkinės veiklos praktika, kuri nevaržo tiekėjų laisvės veikti rinkoje. Tiekėjai patys nurodė, jog prekių pardavimo skatinimo akcijos vykdymas tik su vienu pirkėju yra įprasta verslo praktika. Tiekėjų patvirtinimai gali būti pagrindžiami ekonomine bei verslo logika ir išskaičiavimais.
Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad sutarties nuostata leido UAB „Palink“ įgyti pranašumą konkurentų tiekiamų analogiškų prekių kainų atžvilgiu. Tos pačios prekės kitiems pirkėjams taip pat galėjo būti siūlomos ir iš esmės tomis pačiomis kainomis, tiekėjas turėjo realią galimybę siūlyti tas pačias prekes kitiems pirkėjams, pvz., tik 1 centu brangiau. Nepagrįstas atsakovo teiginys, jog kitos mažmeninės prekybos įmonės turėjo mažiau galimybių pasiūlyti šias prekes vartotojams mažesnėmis kainomis, nes kitų tinklų galimybė įsigyti brangiau negalėjo apriboti jų galimybių pasiūlyti tų pačių prekių už tą pačią ar net mažesnę kainą. Paprastai mažmeninės prekybos parduotuvė turi platų asortimentą ir parduoda kelias tos pačios kategorijos prekes su skirtingais prekių ženklais. Jei prekių pardavimo akcijos vykdymas tik su vienu pirkėju yra normali, įprasta verslo praktika, tiekėjas nevykdytų akcijos su kitu pirkėju. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos teiginys, jog tiekėjai į savo veiksmų suvaržymą negalėjo neatsižvelgti tiekdami prekes kitiems pirkėjams, yra nepagrįstas. Daugelis tiekėjų patvirtino, kad sutarties nuostata neturėjo įtakos jų santykiams su kitais pirkėjais ir nevaržė jų komercinių sprendimų.
Nurodė, jog Įstatymo 3 straipsnio taikymui nėra svarbus galimas kitų ūkio subjektų galimybės laisvai veikti rinkoje ribojimas ar vartotojų laisvių apribojimas. Konkurencijos tarybos pranešime apie atliktą tyrimą bei atliekant tyrimą UAB „Palink“ buvo duomenų, kad sutarties nuostata nepaveikė tiekėjų ūkinės veiklos laisvės. Atsakovas surinko duomenis, kad tiekėjai sutarties nuostatos nesilaikė, akcijos metu iš viso nesudarydavo reklamos paslaugų teikimo sutarčių su kitais pirkėjais arba taikydami tas pačias ar mažesnes nei UAB „Palink“ kainas, tačiau šie duomenys nebuvo paminėti Nutarime. Visi (duomenys neskelbtini) raštuose patvirtino, kad sutarties nuostata neapribojo jų laisvės veikti rinkoje, įskaitant santykius su pirkėjais.
Pažymėjo, jog pareiškėjui skirta 360 000 Lt bauda yra nepagrįstai didelė, neproporcinga pažeidimui. Atsakovas neteisingai įvertino pažeidimo poveikį ir mastą, nepakankamai atsižvelgė į UAB „Palink“ atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas bylos aplinkybes. Sutarties nuostata nenustatė, kiek didesnė prekės kaina turi būti kitiems pirkėjams, todėl realiai kitos mažmeninės prekybos įmonės turėjo galimybę pirkti tiekėjų prekes iš esmės tomis pačiomis kainomis kaip ir UAB „Palink“, taip pat parduoti kitas analogiškas prekes bet kokia mažesne kaina, jei dėl tos prekės mažesnės pardavimo kainos ir pardavimo skatinimo kitos mažmeninės prekybos įmonės buvo susitarusios su tiekėju. Taigi sutarties nuostata negalėjo neigiamai paveikti vartotojų ir nesukėlė Nutarime nurodytų neigiamų pasekmių, todėl pažeidimo pobūdis nepagrįstai įvertintas kaip sunkus.
Pareiškėjo teigimu, Konkurencijos taryba turėjo atsižvelgti į tai, kad sutarties nuostata buvo numatyta tik sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo, kuri buvo taikoma tik tiekėjams, su kuriais buvo tariamasi dėl prekių pardavimo akcijos ir tik dėl tų prekių, kurioms buvo planuojama skelbti akciją. Tai nebuvo standartinė didmeninio pirkimo–pardavimo sutarčių nuostata, kuri būtų taikoma visoms pagal sutartį tiekiamoms prekėms visais atvejais, nesvarbu, ar planuojamas prekės pardavimo skatinimas ar ne. Sutarties nuostata buvo išimtis iš bendros taisyklės, ji buvo taikoma tik labai ribotam prekių bei tiekėjų skaičiui, labai ribotą ir trumpą laiką. Sutarties nuostata nesukėlė žalos ar neigiamų pasekmių tiekėjams. UAB „Palink“ nesiėmė veiksmų, kad nustatytų, ar tiekėjas laikosi sutarties nuostatos ir ar ją vykdo praktiškai, pareiškėjas neskatino tiekėjų šios nuostatos laikytis ir nereikalavo, kad jos būtų laikomasi. Be to, tiekėjai nesivadovavo sutarties nuostata ir jos nesilaikė.
Pareiškėjas nurodė, jog Konkurencijos taryba neteisingai vertina pažeidimo trukmę, kadangi nediferencijuoja pažeidimo trukmės kiekvieno tiekėjo atžvilgiu. Neteisinga sudėti kelių tiekėjų atžvilgiu galiojusios sutarties nuostatos trukmę ir teigti, jog nuostatos galiojimas vieno tiekėjo atžvilgiu galėtų riboti kito tiekėjo veiksmų laisvę, jei jo atžvilgiu tokia nuostata negalioja. Toks pažeidimo trukmės sudėjimas iškreipia sutarties nuostatos esmę ir paneigia pažeidimo tęstinumą. Paprastai tiekėjai nevykdo kelių prekių pardavimo skatinimo akcijų iš eilės, tarp akcijų būna pertraukos. Atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad kiekvieno atskiro tiekėjo atveju nuolatos buvo vykdomas pažeidimas ir jis tęsėsi beveik dvejus metus.
Pažymėjo, jog Konkurencijos taryba neteisingai įvertino pažeidimo mastą. Pažeidimas galėjo būti taikomas nedidelei daliai visų pareiškėjo maisto ir gėrimų tiekėjų atžvilgiu, mažam procentui pareiškėjo tiekiamų maisto prekių ir gėrimų atžvilgiu ir jis buvo labai mažas.
Pareiškėjo vertinimu, Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo skirti Įstatymo nustatyto baudos dydžio vidurkio, o tuo labiau maksimalios baudos. Be to, nėra aišku, kaip Konkurencijos taryba skaičiavo baudą, kokį dydį nustatė kaip bazinį ir kokiu konkrečiu dydžiu sumažino baudą dėl nustatytos lengvinančios aplinkybės. Neaišku, kodėl vienoje byloje dėl analogiškos atsakomybę lengvinančios aplinkybės bauda yra mažinama 25 proc., o kitu atveju – 10 proc. Manė, kad atsakovas, atsižvelgęs į lengvinančią aplinkybę, privalėjo pareiškėjui skirtą baudą sumažinti 25 proc. ir to nepadaręs, jis pažeidė teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 92-102) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, jog Įstatymo 3 straipsnis draudžia didelę rinkos galią turinčiai mažmeninės prekybos įmonei atlikti nesąžiningus veiksmus, tačiau, kokie konkrečiai veiksmai laikomi nesąžiningais, aiškiai ir atskirai įtvirtinta to paties straipsnio 1 dalies sąraše. Nustatytos ir išlygos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 10 punktų atžvilgiu, kada tokie veiksmai gali būti pateisinami, t. y. kai dėl minėtuose punktuose nurodytų veiksmų yra sudaryti išankstiniai/rašytiniai susitarimai, kitų išlygų nenustatyta. Atsakovas darė išvadą, kad veiksmai, nustatyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše (1–10 p.), laikomi savaime prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai bei atitinkamai sukeliančiais ar galinčiais sukelti tiekėjams neigiamas pasekmes (tiekėjams perkeliama mažmeninės prekybos įmonės rizika, jiems primetami papildomi įsipareigojimai ar varžomos jų galimybės laisvai veikti rinkoje). Atsakovui pakanka nustatyti, jog didelę galią turinti mažmeninė prekybos įmonė atliko bent vieną iš draudžiamų veiksmų, nustatytų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše. Sprendžiant, ar UAB „Palink“ savo veiksmais nepažeidė Įstatymo nuostatų, pakako įvertinti šių veiksmų atitiktį Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintam draudimui. Tokią poziciją patvirtina ir Įstatymo projekto aiškinamasis raštas, kuriame konkretūs sąraše įtvirtinti veiksmai laikomi savaime draudžiamais ir jų nustatymo pakanka pažeidimui konstatuoti. Pabrėžė, jog Įstatymo projektu buvo siekiama atskiru įstatymu įtvirtinti imperatyvias normas, draudžiančias tam tikrus tik didelę rinkos galią turinčioms mažmeninės prekybos įmonėms būdingus nesąžiningus veiksmus, kurie nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje ir konkrečiai bei nedviprasmiškai įvardyti draudžiamus veiksmus.
Pažymėjo, jog sutarties nuostatoje įtvirtintas draudimas ne dėl prekės pardavimo skatinimo akcijų organizavimo kitose mažmeninės prekybos įmonėse, o dėl prekių pardavimo kitiems pirkėjams tokia pat ar mažesne kaina negu UAB „Palink“ per reklamines akcijas. Draudimas nėra tiesiogiai susijęs su vykdomomis akcijomis ir jų skaičiumi kitose mažmeninės prekybos įmonėse – draudimas galioja neatsižvelgiant į tai, ar kita mažmeninė prekybos įmonė vykdo akciją. Atliekant tyrimą nustatytos aplinkybės bei gauti ūkio subjektų paaiškinimai patvirtino, jog per reklaminę akciją analogiškos prekės buvo tiekiamos ir kitoms mažmeninės prekybos įmonėms. Buvo tiekėjų, kurie sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo nurodytas prekes UAB „Palink“ vykdomos reklaminės akcijos metu kitiems pirkėjams tiekė ir mažesne, negu sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo nurodyta, ir didesne kaina. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo teigti, kad reklaminės akcijos metu konkrečių prekių tiekimas tik vienam pirkėjui yra įprasta praktika. Jeigu pareiškėjo praktika ir būtų įprasta, bet kokie veiksmai, įskaitant ir įprastą visuotinę praktiką, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, todėl nesvarbu, kiek pareiškėjo nagrinėjami veiksmai yra įprasti praktikoje, savaime nėra pagrindo teigti, kad tokie veiksmai yra teisėti. Tokie veiksmai uždrausti nuo 2010 m. balandžio 1 d., įsigaliojus Įstatymui. Net jei ir didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės prieš įsigaliojant minėtam teisės aktui atliko panašius veiksmus, tai jam įsigaliojus galėjo ir turėjo įvertinti aplinkybę, kokia praktika draudžiama, ir šių veiksmų nevykdyti.
Pažymėjo, jog Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad UAB „Palink“ pažeidė Įstatymu ginamų tiekėjų interesus. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte mažmeninė prekybos įmonės nesąžiningos rinkos galios panaudojimas gali pasireikšti ne vien tiekėjų atžvilgiu. Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį, kad minėta nuostata aktuali ir kitoms mažmeninės prekybos įmonėms, kurioms UAB „Palink“ vykdomos reklaminės akcijos metu apribojamos galimybės analogiškas prekes įsigyti iš tiekėjų tokia pat ar mažesne kaina negu UAB „Palink“. Tokio pobūdžio draudimas tiekėjams gali turėti neigiamos įtakos ir galutiniams vartotojams. UAB „Palink“ nesąžiningai susidarė sau geresnes sąlygas prekėms įsigyti ir realizuoti savo parduotuvių tinkle ir tai rodo, jog tokie pareiškėjo veiksmai yra neigiami daugeliu aspektų.
Pabrėžė, jog draudimas reikalauti iš tiekėjų užtikrinti mažesnes prekių kainas traktuojamas kaip pažeidimas, neatsižvelgiant į tai, kiek brangiau tiekėjas kitoms mažmeninės prekybos įmonėms siūlys parduodamas prekes. Įstatymas nediferencijuoja, nuo kokios didesnės kainos būtų laikoma, jog pažeistas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas. UAB „Palink“ argumentas, kad tiekėjai savo prekes galėjo siūlyti bent 1 centu brangiau kitiems pirkėjams negu pareiškėjui, tik patvirtina, kad, jeigu tiekėjas norėtų parduoti analogiškas prekes, numatytas sutartyje dėl reklamos paslaugų teikimo kitiems pirkėjams mažesne kaina, jis pagal sutarties nuostatą to negalėtų padaryti. Sutarties nuostata buvo apribotos tiekėjų galimybės savarankiškai spręsti dėl siūlomos prekių kainos kitiems pirkėjams.
Nurodė, jog Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, t. y. tam, kad būtų konstatuotas pažeidimas, pakanka nustatyti, jog buvo atlikti draudžiami veiksmai, nustatyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše. Konkurencijos taryba neturi pareigos vertinti, kokias neigiamas pasekmes konkretiems tiekėjams faktiškai sukėlė sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo įtvirtinta nuostata. Nustačius, jog UAB „Palink“ atliko draudžiamus veiksmus, įtvirtintus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte, laikoma, kad tokie jo veiksmai savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Nors UAB „Palink“ pateiktuose ūkio subjektų atsakymuose nurodoma, kad sutarties nuostata jiems neturėjo įtakos, tačiau nustatyta, kad buvo ir tokių tiekėjų, kurie reklaminės akcijos metu prekes kitoms mažmeninės prekybos įmonėms parduodavo didesne kaina negu UAB „Palink“, o tai rodo, jog sutarties nuostatos faktiškai buvo laikomasi. Draudžiama nuostata buvo numatyta sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo, kurios yra sudėtinės didmeninio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių dalys. Tiekėjas, sudaręs sutartį dėl reklamos paslaugų teikimo su UAB „Palink“, savavališkai nesilaikydamas sutarties nuostatos, rizikuotų ją pažeisti. Nebuvo sudaryta atskiro susitarimo tarp šalių dėl minėtos nuostatos netaikymo įsigaliojus Įstatymui, taigi ji ir toliau galiojo.
Konkurencijos taryba nurodė, jog ji motyvuotai įvertino pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, ar yra pareiškėjo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. UAB „Palink“ pažeidimo padarymas siejamas su draudžiamos nuostatos įtvirtinimu sutartyje, o ne su jos padariniais. Atsakovas vertino sutarties dėl reklamos paslaugų teikimo nuostatos turinį, pobūdį.
Vertindama pažeidimo pobūdį Konkurencijos taryba atsižvelgė, kad draudžiami Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu veiksmai savaime riboja tiekėjų savarankiškumą, galimybę laisvai veikti rinkoje bei apribojo mažmeninės prekybos įmonių galimybes įsigyti maisto prekių ir gėrimų iš tiekėjų mažesnėmis kainomis. Tokio suvaržymo neigiamas pasekmes galėjo patirti ir galutiniai vartotojai, kadangi kitos mažmeninės prekybos įmonės, negalėdamos įsigyti konkrečių prekių iš tiekėjų pigiau, atitinkamai turėjo mažiau galimybių pasiūlyti šias prekes vartotojams mažesnėmis kainomis. Nors sutartyje įtvirtintas ribojimas nukreiptas prieš tiekėjus, sudariusius sutartis dėl reklamos paslaugų teikimo su UAB „Palink“, tačiau tiekėjai būdami rinkos dalyviais prekes tiekia ne tik vienai mažmeninės prekybos įmonei, atitinkamai kitos mažmeninės prekybos įmonės, kurios taip pat bendradarbiauja su tais pačiais tiekėjais dėl UAB „Palink“ veiksmų, privalo iš tiekėjų pirkti prekes, numatytas sutartyje tokiomis sąlygomis, kokias tiekėjams nustatė pareiškėjas. Dėl to, kad kitos mažmeninės prekybos įmonės iš esmės atsiduria nepalankesnėje padėtyje negu UAB „Palink“, galutiniai vartotojai taip pat gali patirti neigiamų pasekmių. Taigi UAB „Palink“ veiksmai yra sunkaus pobūdžio.
Konkurencijos taryba atsižvelgė į aplinkybę, jog sutarties dėl reklamos paslaugų teikimo draudžiama nuostata nuo Įstatymo įsigaliojimo (2010 m. balandžio 1 d.) iki jos panaikinimo (2012 m. kovo 7 d.) buvo taikoma nuolat, nors nebūtinai tų pačių tiekėjų atžvilgiu. UAB „Palink“ nuo 2007 metų kas savaitę leidžia reklaminį laikraštį. Tiekėjas, norėdamas reklamuoti savo prekes minėtame laikraštyje, privalėjo sudaryti sutartį su UAB „Palink“ dėl reklamos paslaugų teikimo. Nors atskiri maisto prekių ir gėrimų tiekėjai paprastai reklamos akcijose dalyvaudavo keletą savaičių per metus, tačiau kiekvieną savaitę reklaminiame laikraštyje buvo maisto prekių ir gėrimų, kurie buvo reklamuojami tiekėjų iniciatyva ir atitinkamai dėl kurių buvo sudaromos sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo. Nebuvo laikotarpio kai sutarties nuostata nebuvo taikoma. Sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo su draudžiama nuostata buvo sudaromos nuolat, pažeidimas yra tęstinis. Jeigu pažeidimo trukmė bei kitos aplinkybės būtų vertinamos kiekvieno tiekėjo atžvilgiu atskirai, UAB „Palink“ atsakomybė galėtų pasunkėti, kadangi atsakovas kiekvieno tiekėjo atžvilgiu galėtų konstatuoti atskirą pažeidimą ir skirti baudas.
Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, jog sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo buvo standartinės. Jas galėjo sudaryti bet kuris maisto prekių ir gėrimų tiekėjas dėl bet kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų. UAB „Palink“ maisto prekes ir gėrimus tiekia daug skirtingų tiekėjų. Kiekvieną savaitę reklaminės akcijos vyko dėl didelio skaičiaus maisto prekių ir gėrimų tiekėjų ir apėmė nemažą kiekį prekių. Su šiais tiekėjais buvo sudaromos sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo. Paprastai konkretus tiekėjas akcijoje dalyvaudavo kelis kartus per metus, kiekvieną savaitę sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo buvo sudaromos su skirtingais tiekėjais. Įvertinus aplinkybę, kiek tiekėjų vidutiniškai reklaminėje akcijoje dalyvauja kiekvieną savaitę ir kiek vienas tiekėjas paprastai dalyvauja reklaminėje akcijoje per metus, darytina išvada, kad sutarties dėl reklamos paslaugų teikimo nuostata buvo taikoma didelei daliai UAB „Palink“ maisto prekių ir gėrimų tiekėjų. Kiekvieną savaitę reklaminiame laikraštyje reklamuojamos nebūtinai to paties tiekėjo prekės, todėl sutarties dėl reklamos paslaugų teikimo nuostata buvo taikoma ne pavienėms prekėms.
Skirdama UAB „Palink“ baudą Konkurencijos taryba įvertino, jog yra pagrindas pareiškėjui taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – UAB „Palink“ ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas pašalinti pažeidimą. Konkurencijos taryba skirdama UAB „Palink“ baudą neperžengė diskrecijos ribų ir skyrė ne maksimalią, bet mažesnę – 360 000 Lt – baudą.
Pabrėžė, jog pareiškėjas remiasi Konkurencijos tarybos praktika, susijusia su Konkurencijos įstatymo pažeidimu, tačiau nagrinėjama byla susijusi su Įstatymo pažeidimu. Baudų dydžio nustatymo tvarka už Konkurencijos įstatymo pažeidimus reglamentuojama Vyriausybės nutarimu. Pareiškėjo nurodyto Konkurencijos tarybos nutarimo dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo priėmimo metu galiojo 2004 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriomis Konkurencijos taryba ir vadovavosi, skirdama UAB „Palink“ baudą už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą. Skirdamas baudas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o vertindamas pažeidimus pagal Įstatymą atsakovas tokios pareigos neturi. Pagal pobūdį ir kitus požymius Konkurencijos įstatymo pažeidimai negali būti prilyginami Įstatymo pažeidimams, atitinkamai skiriasi ir baudų dydžiai, taikomi už tokius pažeidimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu (t. I, b. l. 135-147) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir sumažino Konkurencijos tarybos skundžiamu Nutarimu UAB „Palink“ skirtą baudą iki 280 000 Lt, teismas kitą Nutarimo dalį paliko nepakeistą ir skundą atmetė. Teismas UAB „Palink“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Konkurencijos taryba 2012 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 1S-25 pradėjo tyrimą dėl UAB „Palink“ veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos taryba 2012 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 1S-63 tyrimą pratęsė iki 2012 m. gegužės 23 d. Tuo tarpu administracinėje byloje Konkurencijos taryba skundžiamu Nutarimu pripažino, kad UAB „Palink“, sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais įtvirtinęs nuostatą, draudžiančią tiekėjams siūlyti prekes kitiems pirkėjams ta pačia ar mažesne kaina nei UAB „Palink“, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Nutarimo 2 punktu pareiškėjui skirta 360 000 Lt bauda, jis įpareigotas per 5 darbo dienas nuo baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nutarime Konkurencijos taryba konstatavo, kad UAB „Palink“, kaip didelę rinkos galią turinti mažmeninė prekybos įmonė, sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo, kurias sudarydavo su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais, savo iniciatyva įtvirtinęs draudimą maisto prekių ir gėrimų tiekėjams reklaminės akcijos metu tiekti prekes kitoms mažmeninės prekybos įmonėms tokia pat ar mažesne kaina negu UAB „Palink“, atliko veiksmus, kurie yra draudžiami Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, jog Įstatymo 3 straipsnio analizė suponuoja išvadą, kad šis straipsnis draudžia didelę rinkos galią turinčiai mažmeninės prekybos įmonei atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip bent vienas iš šio straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nustatytų reikalavimų tiekėjui. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu draudžiama mažmeninei prekybos įmonei išreikšti tiekėjui reikalavimą užtikrinti, kad mažmeninės prekybos įmonei parduodamų prekių kainos bus mažesnės už kitiems pirkėjams parduodamų tų pačių prekių kainas.
Pažymėjo, jog tarp šalių keliamas ginčas dėl Įstatymo 3 straipsnio nustatytos pažeidimo sudėties aiškinimo iš esmės apsiriboja aplinkybe, ar nustatant neteisėtus veiksmus reikalinga papildomai įvertinti šių veiksmų atitiktį ūkinės veiklos sąžiningai praktikai. Nėra keliamas klausimas, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje vardijami pažeidimai gali būti atsieti nuo ūkinės veiklos sąžiningumo vertinimo reikalingumo.
Teismas pažymėjo, jog lingvistinė teisės normos analizė rodo, kad pažeidimu laikomi veiksmai, kurie riboja tiekėjų galimybes ir kurie išreiškiami kaip toliau įvardyti reikalavimai tiekėjui. Taigi pažeidimo sudėtis yra tie sąžiningai praktikai prieštaraujantys veiksmai, kurie atitinka du atskirus požymius: 1) kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui; 2) kurie atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje išvardytas veikas. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies punktuose įvardytos veikos vertinamos kaip nesąžiningos ūkinės veiklos pasireiškimo būdų sąrašas. Teismas nurodė, jog vertinant kiekvieną iš išdėstytų punktų atskirai yra sunku įsivaizduoti situaciją, kurioje išvardyti veiksmai galėtų būti vertinami kaip ūkinės veiklos praktikos dalykas.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjo teiginiai, kad konstatuojant ūkinės veiklos sąžiningumą ar nesąžiningumą turi būti vertinama įprastinė ūkinė praktika, yra klaidingi. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nėra nuorodų į tai, kad punktuose išvardyti pažeidimai turi būti lyginami su įprastine ūkinės veiklos praktika. Įstatymas kalba apie galimo pažeidėjo veiksmų gretinimą su sąžininga ūkinės veiklos praktika. Įprasta ūkinė praktika gali būti nesąžininga, todėl lyginimo su įprasta ūkine veikla įvedimas prieštarautų Įstatymo paskirčiai ir neleistų pasiekti Įstatymu nustatytų tikslų. Rinkoje vyraujant didelę rinkos galią turinčioms mažmeninės prekybos įmonėms, šių vykdoma verslo politika bet kuriuo atveju lemtų įprastinės praktikos turinį, todėl toks gretinimas sąlygotų didelę rinkos galią turinčių įmonių įsigalėjimą ir jiems palankių sąlygų diktavimą. Taigi teismas pabrėžė, jog, norint konstatuoti, kad mažmeninės prekybos įmonė pažeidė Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus, reikia nustatyti šių aplinkybių visumą: 1) veiksmus atlieka didelę galią turinti mažmeninės prekybos įmonė; 2) šiais veiksmais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba jie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje; 3) ūkio subjektas atliko vieną iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodytų veiksmų.
Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Palink“ valdo mažmeninės prekybos tinklo parduotuves, turinčias teisę naudoti „Iki“, „Iki Ekspress“, „Iki Cento“ ar kitą UAB „Palink“ priklausantį prekės ženklą ir kuriose vyrauja maisto prekės bei gėrimai. Daugiau kaip 20 valdomų UAB „Palink“ parduotuvių plotas viršija 400 m2, o bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip 400 milijonų litų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad UAB „Palink“ yra didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė.
Pabrėžė, jog pareiškėjas su įvairiais prekių ir gėrimų tiekėjais 2010–2011 metais sudarydavo didmeninio prekių pirkimo–pardavimo sutartis dėl prekių, skirtų parduoti vartotojams UAB „Palink“ valdomose mažmeninės prekybos tinklo parduotuvėse tiekimo. Šios didmeninio prekių pirkimo–pardavimo sutartys, kurias sudaro pagrindinė sutartis ir jos priedai, iš esmės yra standartinės. Vienas iš didmeninio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių priedų yra susitarimai dėl marketingo biudžeto, juose aptariamos tiekėjų pareiškėjui tiekiamų prekių marketingo priemonės ir joms vykdyti skiriamos lėšos. Tokių susitarimų dėl marketingo biudžeto atskiruose punktuose buvo nustatoma konkreti pinigų suma, skirta tiekiamų prekių reklamai UAB „Palink“ leidžiamame reklaminiame leidinyje, o dėl šios marketingo priemonės vykdymo sąlygų šalys sudarydavo atskiras sutartis dėl reklamos paslaugų teikimo. Pareiškėjo su tiekėjais sudarytose sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo UAB „Palink“ iniciatyva buvo įtvirtinta standartinė nuostata, kad šalys susitaria, jog prekės nebus teikiamos kitiems pirkėjams tokia pat ar mažesne kaina reklaminės akcijos metu. Konkurencijos tarybai teiktuose paaiškinimuose pareiškėjas, atsakydamas į Konkurencijos tarybos 2012 m. kovo 2 d. rašte Nr. (11.1-26)6V-524 išdėstytą prašymą pateikti informaciją apie tiekėjų skaičių, su kuriais buvo sudarytos reklamos paslaugų sutartys, nurodė, kad sutartys buvo standartinės, buvo naudojamas sutarties šablonas ir sutarties nuostata buvo įtraukiama į sutartis, sudarytas iki 2010 m. balandžio 1 d. ir po šios datos. Paaiškinimuose pareiškėjas pateikė duomenis apie vidutinę akcijų trukmę, vidutinį akcijų skaičių. Nors tyrimo medžiagoje nėra konkrečių duomenų bei susitarimų su visais kitais UAB „Palink“ tiekėjais, pareiškėjui pateikus apibendrintus duomenis, atsakovas turėjo pagrindą nagrinėti pažeidimą ne tik dėl konkrečiai įvardytų bendrovių (duomenys neskelbtini), bet ir dėl kitų pareiškėjo tiekėjų.
Teismas pažymėjo, jog UAB „Palink“ kas savaitę leidžia reklaminį leidinį „IKI savaitėlė“, kuriame skelbiamos prekių pardavimo skatinimo akcijos, t. y. reklamuojamos pareiškėjo valdomose mažmeninės prekybos tinklo parduotuvėse parduodamos prekės. Pateikti reklaminių leidinių pavyzdžiai patvirtino, kad prekių pardavimo skatinimo akcijos vykdomos kiekvieną savaitę ir atskiro kiekvieno leidinio akcijų pasiūlymai paprastai galioja apytiksliai 7 dienas, tačiau kai kuriais atvejais akcijos gali trukti ir ilgiau. Į šį reklaminį leidinį yra įtraukiamos prekės, kurias gamina UAB „Palink“, prekės, dėl kurių pareiškėjas akciją vykdo savo iniciatyva, ir prekės, dėl kurių pardavimų skatinimo akcija vykdoma tiekėjų, įskaitant maisto prekių ir gėrimų tiekėjus, iniciatyva. Tiekėjų dalyvavimo akcijose dažnumas paprastai galėjo priklausyti nuo jų tiekiamų prekių UAB „Palink“ skaičiaus. Sutartyse dėl reklamos nurodyta, jog UAB „Palink“ ir konkretus tiekėjas susitaria, kad sutartyse nustatytą akcijos laikotarpį, kuris sutampa su laikotarpiu, kuriam skirtas reklaminis leidinys, pareiškėjas reklamuos leidinyje iš konkretaus tiekėjo perkamas prekes, kurios parduodamos pareiškėjo valdomose mažmeninės prekybos tinklo parduotuvėse. Su atskiru tiekėju būdavo susitariama paprastai dėl (duomenys neskelbtini) rūšių prekių, kurios būdavo nurodomos ir sutartyje pardavimų skatinimo vienos akcijos metu, tačiau atskirais atvejais maisto prekių ir gėrimų tiekėjai ir UAB „Palink“ susitardavo dėl didesnio kiekio prekių pardavimo skatinimo vienu metu. Sutartyse taip pat būdavo sutariama dėl tiekėjo tiekiamų UAB „Palink“ prekių kainos ir kiekio per reklaminę akciją. Už suteiktas reklamos paslaugas akcijos laikotarpiu būdavo sumokama konkreti suma, t. y. panaudojama dalis sumos, numatytos susitarime dėl marketingo biudžeto, kuri skirta prekių reklamai pareiškėjo leidžiamame reklaminiame leidinyje. Sutartys dėl reklamos galiodavo tik konkrečių reklaminių akcijų metu ir dėl kiekvienos atskiros reklaminės akcijos, neatsižvelgiant į tai, kad akcijose galėjo dalyvauti tas pats tiekėjas, būdavo sudaromos atskiros naujos sutartys. Su tiekėjais sudarytose sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo UAB „Palink“ iniciatyva buvo įtvirtinta standartinė nuostata, kad šalys susitaria, jog prekės nebus teikiamos kitiems pirkėjams tokia pat ar mažesne kaina per reklamines akcijas.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nurodytos sutarties sąlygos paskirtis buvo užtikrinti, kad reklaminės akcijos vykdymo metu mažmeninės prekybos įmonei parduodamų prekių kainos bus mažesnės už kitiems pirkėjams parduodamų tų pačių prekių kainas. Tai visiškai atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Nustačius tokią sutarties sąlygą varžomos prekių tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje, nes jie negali pasirinkti kainos, kuria prekes siūlo pirkėjams. Remdamasis tuo, teismas pažymėjo, jog sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo yra standartinės ir sutarties sąlyga išdėstyta tokiu būdu, kad visų pasirašančių būtų suprantama vienodai.
Nurodė, jog aptariama sutarties sąlyga savo esme reiškia susitarimą dėl kainos. Tokie susitarimai yra draudžiami bendromis konkurencijos teisės normomis (Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d.). Taigi susitarimas dėl kainos kitiems pirkėjams ribojimo yra viena svarbiausių konkurencijos sąlygų. Teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nurodė, jog jis šioje byloje nevertina pareiškėjo veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo normoms, į nurodytas teisės normas dėmesys kreipiamas kaip į teisės normas, nustatančias bendruosius konkurencijos teisės principus ir apibūdinančius ūkinės veiklos sąžiningumą. Tuo remdamasis teismas sprendė, jog bet koks susitarimas dėl prekės kainos, apribojantis pardavėjo teisę spręsti dėl parduodamos produkcijos kainos ir liečiantis kitų panašia kaip pareiškėjas veikla užsiimančių asmenų konkuravimo galimybes įsigyjant prekes iš tiekėjo, taip pat pažeidžiantis prekių vartotojų galimybes įsigyti prekes mažesne kaina, negali būti laikomas sąžininga ūkinės veiklos praktika. Sutarties nuostata užkerta kelią tiekėjams siūlyti prekes kitiems pirkėjams mažesne kaina, taip daroma įtaka kitų didmenine prekyba užsiimančių prekių gavėjų ir prekių pirkėjų interesams. Tam tikru atveju, pavyzdžiui, gamintojui norint plačiai pristatyti naują produktą, tai gali esmingai pažeisti tiekėjų teises, nes ribojamas prekės pristatymas kitame prekybos tinkle. Pirkėjai yra suinteresuoti tokios pat kokybės prekės įsigijimu mažesne kaina, o tai pasiekiama prekių akcijų metu, todėl sutarties sąlyga riboja pirkėjo, kuris lankosi kito tinklo parduotuvėse, galimybę UAB „Palink“ su nuolaida parduodamas prekes įsigyti panašiomis sąlygomis kitame prekybos tinkle.
Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta dėl sutarties sąlygos vykdymo realumo, todėl aplinkybė dėl sutarties sąlygos realaus vykdymo ar nevykdymo neaktuali pažeidimo sudėčiai nustatyti. Papildomos materialios pasekmės galėtų turėti reikšmės tik nustatant baudos dydį. Teismas sutiko su Nutarimo 48 punkte atsakovo išdėstyta pozicija, jog vien grėsmė nutraukti sutartį su didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone yra pakankamas akstinas vykdyti sutarties sąlygą, neatsižvelgiant į realų sankcijų buvimą.
Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas sprendė, jog Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad UAB „Palink“ su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais sudarydamas sutartis dėl reklamos, kuriose buvo nuostata, kad prekės nebus tiekiamos kitiems pirkėjams tokia pat ar mažesne kaina per reklaminę akciją, atliko veiksmus, kurie draudžiami Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakymas dėl pareiškėjui skirtos baudos, nurodė, jog pareiškėjas ginčija Nutarime nustatytą pažeidimo trukmę nuo 2010 m. balandžio 1 d. (Įstatymo įsigaliojimo) iki 2012 m. kovo 7 d. bei jos įvertinimą kaip labai ilgos. Tačiau teismas pabrėžė, jog pareiškėjas Konkurencijos tarybai pats nurodė, kad sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo nebuvo registruotos, kiek jų tiksliai buvo nežinoma, jos buvo pasirašomos su visais tiekėjais. Šiuos paaiškinimuose pareiškėjas iš esmės pripažino pažeidimo trukmę ir mastą, tai patvirtina ir Konkurencijos tarybos tyrimo byloje esančios sutartys su (duomenys neskelbtini). Kadangi pats pareiškėjas nepateikė detalesnių paaiškinimų bei duomenų apie susitarimus su visais kitais tiekėjais, tai Konkurencijos taryba turėjo pagrindą pažeidimo trukmę skaičiuoti Nutarime nurodytu būdu. Pažeidimas yra pareiškėjo veiksmai, kuriais jis įgyvendino sutarties sąlygos galiojimą. UAB „Palink“ visu Konkurencijos tarybos nurodytu laikotarpiu darydamas nuolaidas atskiroms prekių rūšims vertė prekių tiekėjus sudaryti sutartis, kuriose buvo tiekėjų teises pažeidžianti sutarties sąlyga. Atskirų tiekėjų veiksmai sutarčių dėl reklamos paslaugų teikimo sudarymo laikotarpiu nėra byloje nagrinėjamas pažeidimas, todėl šių asmenų dalyvavimo susitarimuose trukmė bylai nėra svarbi. Dėl šios priežasties teismas pareiškėjo padarytą pažeidimą pripažino tęstiniu.
Teismas sutiko su Konkurencijos tarybos vertinimu, kad pažeidimo mastas buvo didelis, nes pareiškėjas sutartis dėl reklamos paslaugų teikimo sudarinėjo su dideliu skaičiumi tiekėjų ir dideliu kiekiu. Vien su (duomenys neskelbtini) per dvejus metus sudarytos (duomenys neskelbtini) sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo, kuriose buvo numatyta sutarties sąlyga.
Pažymėjo, jog iš Konkurencijos tarybos tyrimo bylos matyti, kad pareiškėjas padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, kai kurias pažeidimo aplinkybes Konkurencijos tarybai būtų buvę sudėtinga nustatyti ir tyrimas būtų užtrukęs gerokai ilgiau, jei pareiškėjas nebūtų pripažinęs faktų dėl sutarčių dėl reklamos paslaugų teikimo pasirašymo laikotarpio ir masto.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nėra teisės akto, kuris nustatytų baudų už Įstatymo pažeidimo apskaičiavimo tvarką ir tam, kad ši procedūra atitiktų teisinio aiškumo ir tikrumo kriterijus ir nepriklausytų nuo baudą skiriančio asmens subjektyvaus požiūrio, turi būti nustatomi objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos didinamas arba mažinamas baudos dydis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintame Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) už Konkurencijos įstatymo pažeidimus skiriamų baudų dydis procentine išraiška priklauso nuo įtakos baudos dydžiui turinčių aplinkybių vertinimo. Teismas nurodė, jog pagal prasmę panašiausias Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 302 straipsnis nustato, kad baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, o vėliau didinamas ar mažinamas atsižvelgiant į nustatytas atsakomybę sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes. Į šį teisės aktą teismas atsižvelgė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies pagrindu ir pažymėjo, jog baziniu baudos dydžiu laikytina bauda apskaičiuota remiantis vidurkio taisykle, o tai sudaro 200 000 Lt. Kadangi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato keturias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios svarbios baudos dydžio nustatymui – pobūdį, trukmę, mastą ir atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, tai kiekvienas šis dydis vertintinas iki 25 proc. Atsakovas pažeidimo pobūdį įvertino kaip sunkų, trukmę kaip ilgą, o mastą kaip stambų. Kiekviena iš šių pozicijų vertintina po 20 proc. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas užkirto kelią pažeidimui, suteikė informacijos, be kurios Konkurencijos tarybos tyrimas būtų buvęs apsunkintas, tai sudarytų 20 proc. Teismas pažymėjo, jog remiantis šiuo skaičiavimu būtų teisinga pareiškėjui skirti 280 000 Lt baudą. Į tai atsižvelgęs teismas sumažino pareiškėjui skirtą baudą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas detalaus bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo nepateikė ir šį jo prašymą paliko nenagrinėtu.
III.
Dėl pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinio skundo
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Palink“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 164-176) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą, o Nutarimo nepanaikinus – sumažinti pareiškėjui skirtiną 280 000 Lt baudą iki 10 000 Lt. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti žyminį mokestį, atstovavimo išlaidas, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu ir patirtas išlaidas.
Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį. Norint konstatuoti Įstatymo 3 straipsnio pažeidimą ne tik būtina įrodyti, kad ūkio subjektas yra rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė ir kad ir atliko vieną iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodytų veiksmų, bet ir konstatuoti, kad tokie veiksmai prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai bei sąlygojo vieną iš trijų galimų tokių veiksmų atlikimo pasekmių – rizikos perkėlimą tiekėjams ar papildomų įsipareigojimų jiems primetimą, arba tiekėjų galimybių laisvai veikti rinkoje suvaržymą. Pažymi, jog atsakovas privalėjo nagrinėti, kokia ūkinės veiklos praktika yra sąžininga (nustatyti sąžiningos ūkinės veiklos standartą) ir įvertinti, ar sutarties nuostata tokią sąžiningą ūkinės veiklos praktiką atitiko.
Pareiškėjas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo sudėties požymių neteisingo aiškinimo nurodo, jog teismo pasirinkta įstatymo analogija su Konkurencijos įstatymo 7 straipsniu yra netinkama. Rinkos galią turinti prekybos įmonė neprilygsta rinkoje dominuojančiam ūkio subjektui, kurio neteisėtiems veiksmams (piktnaudžiavimui) uždrausti ir yra numatytas atskiras reglamentavimas Konkurencijos įstatyme. Analogijos taikymui labiau tinkamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnis. Įstatymo 3 straipsniu, Konkurencijos įstatymo 15 straipsniu draudžiama atlikti veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai (ir geriems papročiams).
Pažymi, jog įprasta, „normali“ praktika gali būti laikoma savaime sąžininga ir gera.Normali ūkinė praktika ir verslo paprotys yra vykdyti prekių pardavimo akciją su vienu prekybos tinkluirtokią praktiką formuoja objektyvios priežastys – pardavimai skatinami geriausiai, kai vykdomi su vienu konkrečiu tiekėju, be to, akcijos vykdymas su vienu prekybos tinklu leidžia tiekėjui tinkamai planuoti gamybos/tiekimo apimtis išvengiant nereikalingo apyvartinių lėšų įšaldymo. Taigi minėtos ūkinės veiklos formavimąsi lemia ne konkurenciją tarp prekybos tinklų ar tarp tiekėjų, tiekėjų laisvės ribojimo ar kitokie akciją organizuojančių bei vykdančių ūkio subjektų siekiai, onoras skatinti pardavimus ir tai padaryti kuo efektyviau bei mažiausiomis sąnaudomis. Tokių teisėtų ekonominių siekių įgyvendinimas leidžia užtikrinti didžiausią naudą tiekėjui (nes jis išvengia rizikos, jog pagamins/patieks per daug akcijinių prekių, kad jų vartotojams užteks ir pan.), prekybos tinklui, galutiniam vartotojui, kuriam sukuriama galimybė akcijos metu tam tikrą prekę įsigyti pigiau.
Pabrėžia, jog verslo santykiuose yra normalu, kai prekių pardavimo akcija vykdoma tik su vienu prekybos tinklu ir tik tam prekybos tinklui, su kuriuo ši akcija vykdoma, yra taikoma išskirtinė tiekimo kaina akcijos tikslais, o atsižvelgiant į tokios praktikos tikslus (pardavimo akcijos efektyvumas, ekonomiškumas ir pan.), tokia normali praktika laikytina ir gera bei sąžininga. Tokiu būdu ir sutarties nuostata, jogprekės nebus tiekiamos kitiems pirkėjams tokia pat ar mažesne kaina visu reklaminės akcijos metu, ją aiškinant Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio kontekste, savo esme atitinka nurodytą normalią, įprastą ir sąžiningą ūkinės veiklos praktiką ir normalius verslo įpročius.
Nurodo, jog konkurencijos teisėje ne bet koks susitarimas dėl kainų laikomas neteisėtu ir nesąžiningu. Konkurencijos teisėje yra nemažai leidžiamų ir teisėtais laikomų susitarimų dėl kainos, tam tikrais atvejais susitarimai dėl fiksuotos ar minimalios kainos taip pat gali būti pateisinami (žr. Binon bylą Nr. 243/83, Europos Sąjungos Komisijos Vertikaliųjų apribojimų gaires (2010/C 130/01).
Pareiškėjas nurodo, jog sutarties nuostata galiojo išimtinai tik rinkoje jau esamų prekių atžvilgiu ir tik šių prekių pardavimo skatinimo (akcijų) metu (t. y. tada, kai norima skatinti vartotojams jau žinomos gamintojo prekės pardavimus pareiškėjo tinkle sumažinant šios prekės įprastą kainą) ir dėl to negalėjo riboti tiekėjų galimybės pristatyti rinkai visiškai naujas prekes. Pareiškėjui neaišku, kodėl teismas formaliai konstatavo, kad tokia tiekėjų galimybė buvo ribojama, nors į bylą buvo pateikta visuma įrodymų, liudijančių priešingą faktą ir paneigiančių net teorinę galimybę, jog tiekėjų veiksmų laisvė prekių pardavimo skatinimo tikslais galėjo būti apribota.
Pažymi, jog pranešime apie atliktą tyrimą Konkurencijos taryba atskleidė iš tiekėjų gautą fragmentišką informaciją apie tai, kad sutarties nuostata nepaveikė jų galimybių laisvai veikti rinkoje. Tiekėjai atsakydami į pareiškėjo užklausimus aiškiai patvirtino, kad sutarties nuostata neturėjo įtakos jų galimybėms veikti rinkoje, įskaitant santykiuose su pirkėjais. Jei prekių pardavimo akcijos vykdymas tik su vienu pirkėju ir išskirtinės akcijos kainos suteikimas tik tam vienam tinklui yra normali, įprasta bei sąžininga verslo praktika (jos laikosi 83–86 proc. tiekėjų), tai nepriklausomai nuo sutarties nuostatos buvimo ar nebuvimo tiekėjai nevykdytų akcijos su kitu pirkėju ir atitinkamai nesiūlytų ypatingai patrauklios tos prekės pardavimo kainos. Taigi sutarties nuostatos buvimas objektyviai negalėjo (nei teoriškai, nei faktiškai) paveikti tiekėjų veiksmų ir kokiu nors būdu juos apriboti.
Pareiškėjas nesutinka su teismo aiškinimu, jog sutarties nuostatos įgyvendinimo realumas neturi įtakos pažeidimo konstatavimui. Jeigu sutarties nuostata nebuvo įgyvendinama, ji negalėjo ir paveikti tiekėjų veiksmų laisvės. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje kalbama apie veiksmus, kurie „varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje“, o ne apie veiksmus, kurie „varžo argali varžyti tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje“, todėl nagrinėjamoje byloje yra svarbu faktas, kad sutarties nuostata nebuvo įgyvendinama, nes tada negalėjo būti varžomos tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje.
Pareiškėjas dėl jam skirtos baudos dydžio nurodo, jog teismas taikydamas įstatymo analogiją netinkamai parinko panašius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismo baudos dydžio skaičiavimai neatitinka ATPK teisės normų reikalavimų bei jų taikymo praktikos. Pareiškėjas remiasi APTK 30(2) straipsniu ir nurodo, jog teismas nevertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių reikšmingumo ir nepakankamai atsižvelgė į tai, kad egzistavo dvi iš trijų pagal įstatymą galimų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Pareiškėjo vertinimu, įstatymas, kuris panašiai, o tam tikrais atvejais analogiškai, reguliuoja baudų dydžio nustatymo taisykles yra Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas (toliau – ir Reklamos įstatymas), kuris yra tinkamesnis taikyti nagrinėjamoje byloje nei ATPK, nes jo nuostatos draudžia tokios reklamos naudojimą, kuri gali neigiamai paveikti vartotojų ekonominį elgesį ar pakenkia ar gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, jis, kaip ir Įstatymas, apima vadinamųjų B2B (ūkio subjektų tarpusavio verslo) santykių reguliavimą, jų priežiūrą/kontrolę vykdo Konkurencijos taryba. Reklamos įstatymas taip pat nustato atsakomybę už pažeidimus, kurie savo prigimtimi yra administraciniai teisės pažeidimai (Reklamos įstatymo 22 str. 11 d.), jis nustato atsakomybę už klaidinančią ir neleistiną lyginamąją reklamą, kuri pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį yra artimiausia aiškinant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sudėtį. Be to, Reklamos įstatymo 22 straipsnis nustato panašias, o tam tikrais atvejais analogiškas baudų dydžio nustatymo taisykles (Reklamos įstatymo 22 str. 7 d., 10 d., 11 d.).
Pabrėžia, jog išanalizavus Reklamos įstatymo taikymo praktiką matyti, kad Konkurencijos taryba gana retai yra linkusi taikyti Reklamos įstatymo minimumo ir maksimumo vidurkį (15 000 Lt) viršijančias baudas, o neretai skiria už šį vidurkį mažesnes baudas net ir tais atvejais, kai Reklamos įstatymo pažeidimo mastas yra didelis, trukmė ilga ir įvykdytas rimtas pažeidimas bei kai nustatomos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o teismai kartais ir šias Konkurencijos tarybos baudas yra linkę mažinti. Be to,Konkurencijos tarybos ir administracinių teismų praktikoje nėra įtvirtintos taisyklės, jog į pažeidimo mastą, trukmę ir pobūdį turėtų būti atsižvelgta lygiai taip pat ir tiek pat kaip ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Praktikoje Konkurencijos taryba nedidina baudos vidurkio dėl pažeidimo pobūdžio, ilgos trukmės ir didelio masto. Mano, jog net ir laikant, kad pareiškėjo tariamo pažeidimo pobūdis buvo sunkus, mastas – didelis, o trukmė – labai ilga, ir atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, pareiškėjui skirta bauda neturėjo siekti baudos vidurkio, neturėjo būti dėl tariamo pažeidimo pobūdžio, masto ir trukmės didinama 60 proc.
Pareiškėjas dėl pažeidimo pobūdžio nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl tariamas pažeidimas laikytinas sunkiu. Sutarties nuostata neturėjo poveikio tiekėjų galimybėms laisvai veikti rinkoje ir šių galimybių nevaržė. Sutarties nuostata negalėjo turėti reikšmingos įtakos kitoms mažmeninės prekybos įmonėms, nes tiekėjai įprastai nevykdo akcijų su keliais pirkėjais vienu metu, be to, sutarties nuostata nenustatė, kiek didesnė prekės kaina turi būti kitiems pirkėjams, todėl realiai kitos mažmeninės prekybos įmonės turėjo galimybę pirkti tiekėjų prekes iš esmės tomis pačiomis kainomis kaip ir pareiškėjas, taip pat pardavinėti kitas analogiškas prekes bet kokia mažesne kaina, jei dėl tos prekės mažesnės pardavimo kainos ir pardavimo skatinimo kitos mažmeninės prekybos įmonės buvo susitarę su tiekėju. Sutarties nuostatanegalėjo neigiamai paveikti vartotojų.
Pareiškėjo vertinimu, vertinant tariamo pažeidimo pobūdį bei jo pavojingumąKonkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad sutarties nuostata buvo numatyta tik sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo, kuri buvo taikoma tiekėjams, su kuriais buvo tariamasi dėl prekių pardavimo akcijos ir tik dėl tų prekių, kurioms buvo planuojama skelbti akciją, ji nebuvo standartinė didmeninio pirkimo–pardavimo sutarčių nuostata, kuri būtų taikoma visoms pagal sutartį tiekiamoms prekėms visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar planuojamas prekės pardavimo skatinimas ar ne.
Pareiškėjas dėl pažeidimo trukmės nurodo, jog teismas painioja pažeidimo mastą su pažeidimo trukme. Faktas, kad su (duomenys neskelbtini) per 2 metus buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) sutartys dėl reklamos paslaugų teikimo, nereiškia, kad su visais tiekėjais buvo sudaromas toks pat sutarčių skaičius, nes, pvz., su (duomenys neskelbtini) tokių sutarčių buvo sudaryta per 2 metus tik (duomenys neskelbtini) sutartys. Teismas neatsižvelgė į pateiktus duomenis apie prekių pardavimo akcijas ir tiekėjų dalyvavimą šiuose akcijose. Pareiškėjas pažymi, jog vidutiniškai tiekėjas dalyvauja prekių pardavimo skatinimo akcijose (duomenys neskelbtini) kartus per metus, o akcija trunka vidutiniškai (duomenys neskelbtini) savaites, tai konkretaus tiekėjo atžvilgiu tariamas pažeidimas galėjo būti vykdomas (duomenys neskelbtini) savaičių iš galimų 52 savaičių per metus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad sutarties nuostata galiojo nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. kovo 7 d., o vidutiniškai per metus tiekėjai dalyvauja akcijose (duomenys neskelbtini) kartus, sutarties nuostata galiojo (duomenys neskelbtini) savaičių per metus. Pažeidimas nebuvo trunkamas, jis nuolatos buvo nutraukiamas, nes sutarties nuostata galiojo ne ilgiau nei (duomenys neskelbtini)savaites ir tik akcijų metu, be to, laike galiojo skirtingų tiekėjų ir skirtingų tiekėjų prekių atžvilgiu.
Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kadsutarties nuostata nebuvo realiai įgyvendinta, tačiau į šią svarbią aplinkybę, kuri rodo tariamo pažeidimo minimalų pavojingumą ar jį net paneigia, neatsižvelgė.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. I, b. l. 186-195) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ta apimtimi, kuria UAB „Palink“ pripažįstamas pažeidusiu Įstatymą bei tenkinti jo pateiktą apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria UAB „Palink“ buvo sumažinta bauda, ir Nutarimą pripažinti pagrįstu visa apimtimi.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodoma, jog Konkurencijos taryba pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl formalios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo sudėties. Įstatymo sudėties negalima lyginti su Konkurencijos įstatymo 15 straipsniu, su kitu įstatymu, kadangi Įstatymas turi specifinį tikslą ir reglamentuoja santykius tarp konkrečių ūkio subjektų.
Atsakovas pažymi, jog Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijoje, patvirtintoje 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-191 (toliau – ir Koncepcija), buvo suplanuota, kad turi būti baigtinis sąrašas veiksmų (atvejų), kurie pripažįstami nesąžiningu pasinaudojimu (piktnaudžiavimu) rinkos galia. Įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, kas yra draudžiama bei aiškiai numatė išimtis, kada Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąrašo konkrečiuose punktuose (7, 8, 10) numatyti veiksmai nebūtų laikomi pažeidimu, t. y. kai dėl atitinkamų veiksmų sudaryti išankstiniai/rašytiniai šalių susitarimai. Taigi vertinant Įstatymo 3 straipsnio pažeidimą pakanka nustatyti, jog didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė atliko veiksmus, numatytus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše, kurie savaime laikomi prieštaraujančiais sąžiningai ūkinės veiklos praktikai.
Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo argumentai neprieštarauja vieni kitiems, kiek tai susiję su sąžiningos ūkinės veiklos vertinimu, kadangi teismas nedviprasmiškai pažymėjo, kad veiksmai nurodyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše yra nesąžiningi, tik dar papildomai argumentavo, kaip konkrečiu nagrinėjamu atveju veiksmų draudžiamumas pasireiškia, tačiau tai nekeičia išvados, jog pažeidimo sudėtis yra formali ir papildomai sutarties nuostatos prieštaravimo sąžiningos ūkinės veiklos praktikai ar realaus poveikio tiekėjų elgesiui įrodyti nereikia.
Pabrėžia, jog sutarties nuostata gali būti naudinga tik UAB „Palink“, nes ji reklaminės akcijos metu užsitikrina galimybę gauti tiekėjo prekes mažesnėmis kainomis nei bet kuris kitas pirkėjas. Kita vertus, Įstatymas nenumato, kad vertinant Įstatymo pažeidimą turi būti analizuojamos ir mažmeninės prekybos įmonės veiksmų galimos teigiamos pasekmės, t. y. atliekamas sutarties nuostatų efektyvumo vertinimas. Atliekant tokį vertinimą būtų paneigiama Įstatymo nuostatų paskirtis ir prasmė, kadangi įstatymų leidėjas aiškiai numato, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti veiksmai savaime turi neigiamą įtaką tiekėjų interesams ir galimybėms laisvai veikti rinkoje.
Pažymi, jog nėra pagrindo sutikti, kad reklaminės akcijos metu konkrečių prekių tiekimas tik vienam pirkėjui yra įprasta praktika. Tai, jog tiekėjai ne visada laikėsi sutartyje dėl reklamos nustatyto apribojimo, nepaneigia pažeidimo buvimo fakto, nes Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai yra neteisėti ir draudžiami nepriklausomai nuo to, ar jie buvo įgyvendinami praktikoje. Pats tokių nuostatų buvimas mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo sutartyje rodo Įstatyme įtvirtintą neigiamą poveikį tiekėjams. UAB „Palink“ veiksmai yra draudžiami pagal Įstatymą nepriklausomai nuo to, ar tam tikri veiksmai leidžiami ar draudžiami pagal kitus, įskaitant ir Konkurencijos, įstatymus.
Atsakovas nurodo, jog Įstatymas jam nenumato pareigos vertinti, ar iš tikrųjų buvo suvaržytos tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje (t. y. ar kilo konkrečios pasekmės). Kita vertus, Konkurencijos taryba nustatė, kad faktiškai buvo tiekėjų, kurie analogiškas prekes reklaminės akcijos metu kitiems pirkėjams, parduodavo didesne kaina negu UAB „Palink“. Tai patvirtino ir patys tiekėjai, kas rodo, jog sutarties nuostatos turėjo poveikį tiekėjų elgesiui. Kita vertus, net jei ir tiekėjai ne visais atvejais laikėsi draudimo, tai savaime nepašalina UAB „Palink“ pareigos laikytis Įstatymo reikalavimų ir netaikyti tokių draudimų, nes tokią pareigą turi būtent jis ir ši pareiga negali priklausyti nuo tiekėjų elgesio. Be to, draudžiama nuostata buvo įtvirtinta sutartyse dėl reklamos paslaugų teikimo, todėl sutarties šalims bet kokiu atveju ji yra reikšminga, jeigu ji neturėtų jokios reikšmės jos apskritai nebūtų numatyta sutartyje.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bazinis baudos dydis yra 200 000 Lt, kuris diferencijuojamas priklausomai nuo baudos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių visumos, tačiau nesutinka su teismo atliktais skaičiavimais, vertinant kiekvieną iš minėtų aplinkybių bei su galutiniu baudos dydžio nustatymu.
Pabrėžia, jog Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo atsižvelgti į jos praktiką reklamos bylose, skiriant baudą pagal Įstatymą. Konkurencijos taryba, skirdama baudą pagal Reklamos įstatymą, be kita ko, atsižvelgia į Reklamos įstatymo 22 straipsnio 12 dalį, kurioje numatyta, kad už minėto įstatymo pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Taigi tam tikrais atvejais didesnė bauda negali būti skiriama dėl minėtos aplinkybės. Pastebi, kad UAB „Palink“ pateikė tik tuos pavyzdžius, kai baudos už Reklamos įstatymo pažeidimą buvo skiriamos mažesnės negu baudos vidurkis, tačiau Konkurencijos taryba savo praktikoje yra skyrusi ir didesnes negu baudos vidurkis baudas.
Atsakovas nesutinka, jog pažeidimo įgyvendinimas ar neįgyvendinimas bei realios žalos buvimas ar nebuvimas keičia pažeidimo pavojingumą. Tokios lengvinančios aplinkybės nėra numatyta Įstatyme. Tuo tarpu, jeigu būtų nustatytas realios žalos buvimas, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 9 dalį, tai galėtų būti vertinama kaip UAB „Palink“ atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atitinkamai, atsakovo vertinimu, pareiškėjui skirta 360 000 Lt bauda yra pagrįsta ir teisėta.
Dėl atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinio skundo
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 150-154) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui sumažinta bauda nuo 360 000 Lt iki 280 000 Lt, pripažįstant skundžiamą Nutarimą visa apimtimi pagrįstu ir teisėtu.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bazinis baudos dydis yra 200 000 Lt, kuris diferencijuojamas priklausomai nuo baudos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių visumos, tačiau nesutinka su teismo atliktais skaičiavimais, vertinant kiekvieną iš minėtų aplinkybių bei su galutiniu baudos dydžio nustatymu.
Konkurencijos taryba nurodo aplinkybes dėl baudos pareiškėjui skyrimo, įvardintas jos Nutarime, atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Konkurencijos taryba nesutinka su teismo pozicija, jog UAB „Palink“ padėjo jai tyrimo metu ir tai turėjo būti laikoma lengvinančia aplinkybe. Konkurencijos tarybos nuomone, ši aplinkybė turėtų būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai pažeidimą padaręs subjektas savo iniciatyva tyrimo metu teikė jai reikšmingą informaciją, tačiau ne tais atvejais, kai ūkio subjektas vykdė jam iš įstatymų kylančią pareigą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį byloje Nr. A444-1433/2011). UAB „Palink“ savo iniciatyva tyrimui reikšmingos informacijos nepateikė, informacija buvo teikiama Konkurencijos tarybai pareikalavus. Teismo vertinimu, informacija susijusi su sutarčių pasirašymo laikotarpiu ir mastu buvo reikšminga, tačiau minėta informacija pateikta tik jos pareikalavus Konkurencijos tarybai.
Atsakovas pažymi, jog ATPK ir Įstatymas numato skirtingas aplinkybes, į kurias turi būti atsižvelgiama nustatant baudos dydį. Atsakovas remiasi ATPK 30, 302 straipsniais ir nurodo, jog pagal ATPK nuostatas baudos didinimui ir mažinimui reikšmės turi atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Tuo tarpu Įstatyme numatyta, kad skiriant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, mastą trukmę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, tačiau nėra numatyta konkrečių taisyklių, kaip atsižvelgiant į minėtas aplinkybes turi būti apskaičiuojamas baudos dydis. Įstatyme visos numatytos aplinkybės yra svarbios, tačiau jų įtaka atskirų pažeidimų atveju gali skirtis priklausomai nuo konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių. Atitinkamai, bauda gali būti diferencijuojama. Taigi Konkurencijos taryba turi diskrecijos teisę, įvertinusi visas baudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, skirti atitinkamą baudą bei nurodyti motyvus, pagrindžiančius baudos dydį, kaip tai numatyta Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Palink“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. I, b. l. 182-185) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, jo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. spendimą bei priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą Nutarimą, o Nutarimo nepanaikinus – sumažinti pareiškėjui baudą iki 10 000 Lt.
Pareiškėjas sutinka su teismo pozicija, jog jis suteikė Konkurencijos tarybai tyrimo metu reikšmingos informacijos, be kurios jos tyrimas būtų buvęs apsunkintas ir kad tai turėtų būti laikoma jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pažymi, kad Konkurencijos taryba reikšmingos informacijos, kuri leidžia jai operatyviai atlikti tyrimą, pateikimą savo praktikoje taip pat pripažindavo ūkio subjekto atsakomybę lengvinančia aplinkybe (žr. Konkurencijos tarybos 2003 m. liepos 15 d. nutarimą Nr. 2S-10).
Pareiškėjas remiasi šiuo metu galiojančia Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog yra reikalaujama pripažinti tik tyrimui reikšmingas faktines aplinkybes, o ne šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas suteikė Konkurencijos tarybai tyrimo metu reikšmingos informacijos, be kurios Konkurencijos tarybos tyrimas būtų buvęs apsunkintas ir įvertino tai kaip pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pareiškėjas pripažino, jog tai buvo standartinė nuostata tokio pobūdžio sutartyse, kad ji buvo sudaroma su visais tiekėjais su kuriais buvo tariamasi dėl prekių pardavimo akcijų, ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Atitinkamai, Konkurencijos tarybai nereikėjo rinkti įrodymų, patvirtinančių, jog sutartys buvo iš tiesų sudaromos kiekvienu atveju su visais tiekėjais, su kuriais buvo planuojamos akcijos, nereikėjo įrodinėti sutarties nuostatos buvimo kiekvienoje iš šių sutarčių. Pareiškėjas pripažino ir patvirtino faktines aplinkybes, susijusias su sutarties nuostatos galiojimo trukme, todėl Konkurencijos tarybai nereikėjo įrodinėti šios trukmės ir jos grįsti atitinkamais įrodymais. Pareiškėjas pateikė išsamių skaičiavimų ir duomenų apie maisto prekių ir gėrimų tiekėjų ir jų tiekiamų prekių skaičių, prekių pardavimo akcijų vykdymo periodiškumą, trukmę, operatyviai, laiku, tiksliai ir išsamiai teikdavo Konkurencijos tarybai informaciją, o tai svarbu atsižvelgiant Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį.
Pareiškėjui neaišku, kokio dydžio bauda turėtų būti analogišku atveju skiriama ūkio subjektui, kai nustatoma ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pagal Konkurencijos tarybos logiką maksimali bauda gali būti skiriama ir tada, kai nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir tada, kai jų yra bent viena ar net visos trys. Pareiškėjo teigimu, toksbaudų skyrimo diskrecijos įgyvendinimas prieštarauja protingumo, proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliaciniai skundai atmetami.
Byloje ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 1S-74 „Dėl UAB „Palink“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“, kuriuo atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, ir už šį pažeidimą skyrė ekonominę sankciją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nutarime nurodytais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, tačiau sumažino skirtos baudos dydį.
Kadangi pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias ir su Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų aiškinimu, ir su pareiškėjui skirtos baudos dydžiu, teisėjų kolegija dėl šių aspektų pasisako atskirai.
Dėl Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto
Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams arba jiems primetami papildomi įsipareigojimai, arba tokie veiksmai varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje, ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui užtikrinti, kad mažmeninės prekybos įmonei parduodamų prekių kainos bus mažesnės už kitiems pirkėjams parduodamų tų pačių prekių kainas.
Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinto draudimo elementus, pažymėjo, jog tam, kad konstatuoti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, atsakovas privalo nustatyti, kad 1) veiksmus atlieka didelę galią turinti mažmeninės prekybos įmonė; 2) šiais veiksmais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba jie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje; 3) ūkio subjektas atliko vieną iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1-10 punktuose nurodytų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog spręsdama, ar buvo padarytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimas, Konkurencijos taryba visų pirma turėtų įvertinti, ar atlikti veiksmai prieštaravo ūkinės veiklos sąžiningai praktikai.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas aiškintinas kaip reikalaujantis, kad atsakovas, be kita ko, nustatytų vertinamų veiksmų atitikimą ūkinės veiklos sąžiningai praktikai, taip pat jų sukeliamas pasekmes.
Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.
Siekiant atskleisti minėtos teisės normos turinį būtina atsižvelgti į tikslus, kurių siekta priimant Įstatymą, taip pat sistemiškai aiškinti šio Įstatymo nuostatas.
Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslasriboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą.
Kaip matyti iš šio Įstatymo parengiamųjų darbų (travaux préparatoires), konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. XI-191 patvirtintos Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijos (toliau – ir Įstatymo koncepcija), taip pat Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto (XIP-1053) aiškinamojo rašto (toliau – ir Aiškinamasis raštas), specifinių teisės normų, įtvirtintų šiame teisės akte, poreikis grindžiamas derybinės galios tarp didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų asimetrija, tokios asimetrijos nulemtu praktiniu nesąžiningu rinkos galios panaudojimu tarpusavio santykiuose ir jo sukuriamais rinkos iškraipymais. Iš Europos Komisijos 2013 m. sausio 31 d. žaliosios knygos Dėl nesąžiningos prekybos praktikos Europos įmonių tarpusavio maisto ir ne maisto produktų tiekimo grandinėje (COM(2013) 37 final) matyti, kad praktika įtvirtinti specifinį tokio pobūdžio reguliavimą Europos Sąjungos valstybėse nėra neįprasta.
Kiek tai susiję su Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinto draudimo ir, atitinkamai, teisės pažeidimo sudėties, turiniu, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis, o ne pavyzdinis draudimų sąrašas. Aiškinant minėtą normą pareiškėjo siūlomu būdu tokio baigtinio sąrašo įtvirtinimas apskritai nebūtų prasmingas. Be to, Įstatymo koncepcijoje, be kita ko, nurodyta, jog siekiant įgyvendinti minėtus tikslus, Įstatyme bus įtvirtintas baigtinis sąrašas reikalavimų ir draudimų, kurie bus taikomi į Įstatymo reglamentavimo sritį patenkančių mažmeninės prekybos įmonių santykiams su tiekėjais (36 punktas). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo koncepcijoje (42 punktas) buvo nurodyta, jog Įstatyme nustatyti draudimai nebus absoliutūs ir esant objektyviam pateisinimui, nuo draudimų bus galima nukrypti raštišku abiejų šalių susitarimu. Tačiau vėliau Lietuvos Respublikos Seimui pateiktame Įstatymo projekto Aiškinamajame rašte nurodyta, jog Įstatymo projekte siūloma, be kita ko, nustatyti veiksmus, kuriuos draudžiama atlikti Įstatymo projekte apibrėžtoms mažmeninės prekybos įmonėms, taip pat expressis verbis nurodyta, kad nors Įstatymo koncepcijoje buvo siūloma numatyti galimybę nuo draudimų nukrypti raštišku abiejų šalių susitarimu, Įstatymo projekte siūloma nenumatyti galimybės nukrypti raštišku šalių sutarimu nuo tam tikrų draudimų, įskaitant ir tą, kuris įtvirtintas priimto, t. y. galiojančio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pažymėtina, kad aptariama nuostata suformuluota kaip besąlyginė, joje, skirtingai nei 3 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 10 punktų atveju, nenumatyta galimybė nuo joje įtvirtinto draudimo nukrypti abipusiu šalių sutarimu.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo projekto svarstymo eiga Lietuvos Respublikos Seime (pvz., Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto 2009 m. spalio 21 d. išvados Nr. 108-P-37) rodo, jog Seime buvo vertinami argumentai dėl kiekvieno iš ribojimų pagrindų pagrįstumo, jų atitikties sąžiningai ūkinei praktikai, taip pat dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasmingumo. Įstatymo projekto svarstymo eigoje taip pat buvo teikti siūlymai konkrečius ribojimo pagrindus apskritai išbraukti paliekant bendrą 3 straipsnio 1 dalies formuluotę, jog mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriaismažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams arba jiems primetami papildomi įsipareigojimai, arba tokie veiksmai varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje (žr., pvz., 2009 m. spalio 14 d. Seimo Kaimo reikalų komiteto išvadas Nr. 110-P-29(34), tačiau priimto Įstatymo turinys rodo, kad tokiems pasiūlymams nebuvo pritarta.
Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas, nustatydamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą privalo, be kita ko, nustatyti, kad atliekamais veiksmais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba jie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje, teisėjų kolegija pažymi, kad toks reikalavimas neprasmingas. Akivaizdu, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytas reikalavimas (užtikrinti, kad mažmeninės prekybos įmonei parduodamų prekių kainos bus mažesnės už kitiems pirkėjams parduodamų tų pačių prekių kainas), savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Šiuo atveju nėra abejonės, kad teisė apsispręsti dėl prekių ar paslaugų rinkodaros yra neatsiejama ūkinės veiklos laisvės dalis. Taigi ūkinės veikos laisvė suponuoja ir teisę savarankiškai nustatyti savo prekės ar paslaugos kainą, o besąlyginis reikalavimas, kad tiekėjas mažmeninės prekybos įmonei parduotų prekes pigiau nei tretiesiems subjektams, riboja tiekėjo galimybę laisvai veikti rinkoje. Nors sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo analogija su bendrosiomis konkurencijos teisės normomis nėra visiškai pagrįsta, nes konkurencijos teisė ne visuomet draudžia kainų fiksavimą, nėra pagrindo remtis ir pareiškėjo pateikiama analogija dėl vertikalių susitarimų, nes šiuo atveju sutarties objektas yra pirkėjo ir pardavėjo sandorių kaina. Tuo tarpu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte kalbama ne apie kainas, dėl kurių susitaria didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė ir tiekėjas, o tiekėjo santykių su trečiaisiais subjektais ribojimą.
Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kodėl toks reikalavimas ir įsikišimas į tiekėjo ir trečiųjų subjektų santykius yra sąžiningas, objektyviai būtinas ir pagrįstas. Vien aplinkybė, jog de facto yra susiklosčiusi tokia praktika savaime nepagrindžia jos sąžiningumo, nes, kaip minėta, Įstatymo tikslas ir yra pakeisti dalį tokių praktikų, kurios įstatymų leidėjo nuomone nėra priimtinos. Aplinkybė, kad ūkio subjektai faktiškai nesilaikė tokios sutartinės nuostatos ir ji neturėjo įtakos jų ūkinei veiklai, reikšminga vertinant pažeidimo sunkumą, o ne aiškinant nustatyto reguliavimo turinį.
Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad tokią praktiką nulemia objektyvios priežastys, jokiu būdu nepaaiškina, kodėl sąžininga tokią praktiką įtvirtinti sutartimi tarp mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo, taip apribojant tiekėjo galimybes, esant reikalui, laisvai / savarankiškai, be mažmeninės prekybos įmonės sutikimo, nukrypti nuo tokios praktikos. Šiuo atveju turi būti vertinama ne įprasta praktika kaip tokia, o tokios praktikos įtraukimas į sutarties nuostatas taip apribojant tiekėjų galimybę, esant reikalui, nukrypti nuo vyraujančios praktikos. Iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nėra aišku, kuo tokios sutartinės nuostatas įtraukimas į sutartį yra naudingas tiekėjams ar vartotojams. Be to sutiktina su atsakovo argumentais, kad tokia nuostata gali riboti kitų mažmeninės prekybos įmonių galimybes konkuruoti, nes ją įtvirtinus sutartyje, akivaizdu, kad tiekėjas de jure negali siūlyti savo prekės kitai prekybos įmonei ta pačia ar mažesne kaina nei ta, dėl kurios susiderėjo su didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone, taigi pastaroji gali įgyti konkurencinį pranašumą.
Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija pritaria atsakovo Nutarime išdėstytai pozicijai, jog siekiant konstatuoti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, turi būti nustatyta tokių faktinių aplinkybių visuma: 1) veiksmus atliko didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė; 2) veiksmai atliekami maisto prekių ir gėrimo tiekėjų atžvilgiu (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis); 3) atliekami Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti veiksmai. Vien ta aplinkybė, kad rengiant Įstatymo projektą 3 straipsnio 1 dalyje buvo įterptas jungtukas „ir“, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog nepakanka nustatyti faktinę aplinkybę, jog buvo atlikti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyti veiksmai, bet būtina vertinti, ar jie atitinka sąžiningą ūkinės veiklos praktiką, ar jie sukėlė konkrečias pasekmes.
Vertindama byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės neginčija atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadų, jog byloje vertinamu atveju Įstatymo prasme jis laikytinas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone, todėl teisėjų kolegija dėl šio aspekto atskirai nepasisako.
Taip pat nėra ginčo ir dėl faktinės aplinkybės, kad maisto prekių ir gėrimų tiekėjų atžvilgiu pareiškėjas atliko Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytus veiksmus. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas su įvairiais maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nuo 2010 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo Įstatymo įsigaliojimo) iki 2012 m. kovo 7 d. (tyrimo byla, t. I, b.l. 23), pareiškėjo iniciatyva (tyrimo byla, t. I, b.l. 6; t. II, b.l. 4) buvo sudaręs sutartis dėl reklamos paslaugų teikimo, kuriose įtvirtinta standartinė nuostata, kad šalys susitaria, jog prekės nebus teikiamos kitiems pirkėjams tokia pat ar mažesne kaina reklaminės akcijos metu (pvz., tyrimo byla, t. III, b.l. 44-48; 50, 52-53, 55, 59, 106-113; t. IV, b.l. 2-3, 19, 134-137; t. V, b.l 12, 55 ir t. t.). Pareiškėjas iš esmės neginčija ir kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su prekių pardavimo skatinimo akcijomis, jų trukme, akcijų metu prekiautų prekių rūšių skaičiumi, nustatomomis kainomis ir kitomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgdama į pirmiau nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas Nutarime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas byloje vertinamais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo aspektu atsakovo Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl skirtos baudos dydžio
Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos įmonėms skiriama piniginė bauda iki keturių šimtų tūkstančių litų, tuo tarpu šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skiriamos baudos dydis priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto. Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma, kai mažmeninės prekybos įmonė, tiekėjas ar kitas asmuo, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą, tuo tarpu pagal šio straipsnio 9 dalį atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma, kai mažmeninės prekybos įmonė, tiekėjas ar kitas asmuo kliudė atlikti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydami įpareigojimo jį nutraukti, jei buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme nustatytos baudos paskyrimo.
Aiškindamas šių nuostatų turinį ir taikydamas jas faktinėms bylos aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nesant teisės aktais nustatytos išsamios baudų už Įstatymo pažeidimus skaičiavimo tvarkos kaip įstatymo analogija (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis) taikytinos Administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatos. Šio Kodekso 302 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bazinis baudos dydis yra 200 000 Lt ir vėliau jį koregavo įvertinęs faktines bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija tokiam Įstatymo 11 straipsnio nuostatų aiškinimui ir taikymui nepritaria. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įstatymas yra specialusis įstatymas, reguliuojantis specifinius teisinius santykius. Pastebėtina, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nurodyta skirtinos piniginės baudos maksimali riba, 5 dalyje nurodyti konkretūs faktoriai, kurie turi būti įvertinti skiriant baudą, o 11 straipsnio 8 ir 9 dalyje įtvirtinti baigtiniai atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašai. Taigi šiuo atveju pats Įstatymo 11 straipsnis pateikia pakankamai aiškias baudos skaičiavimo gaires.
Be to svarbu ir tai, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1-10 punkte, skirtingai nei ATPK specialiosios dalies straipsniuose, apibrėžiančiuose konkrečias teisės draudžiamas veikas (ir pagal tai nustatančiose nusižengimo pavojingumą atitinkančias sankcijas), yra įtvirtintas savo pobūdžiu pakankamai skirtingų draudimų ratas. Manytina, kad būtent dėl to Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nėra minimumo ir maksimumo vidurkio taisyklės, o nurodyta, kad skiriant baudą turi būti įvertinamos ne tik lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, bet ir pažeidimo pobūdis, jo mastas ir trukmė.
Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo kaip įstatymo analogiją taikyti ATPK 302 straipsnio 1 dalį. Manytina, kad atsakovas, nustatęs Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą, skirdamas baudą kiekvienu atveju padarytą pažeidimą privalo įvertinti Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies kriterijų (t. y. pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto) požiūriu, taip pat nustatyti, ar yra pažeidimą lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Atsakovas privalo pagrįsti skiriamos baudos dydį (Įstatymo 11 straipsnio 6 dalis).
Skirdamas pareiškėjui 360 tūkstančių litų baudą atsakovas Nutarime nurodė, kad padarytas pažeidimas laikytinas sunkiu, nes suvaržė tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje, taip pat kitų mažmeninės prekybos įmonių galimybes pigiau įsigyti prekių, tokio suvaržymo galimybes galėjo patirti ir galutiniais vartotojai. Atsakovas nurodė, kad pažeidimas trukmė buvo labai ilga – beveik du metai, pažeidimas buvo didelio masto, nes apėmė didelį tiekėjų ir jų tiekiamų prekių skaičių.
Kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę Konkurencijos taryba nurodė tai, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas pašalinti pažeidimą, atlyginti žalą, jei ją būtų patyrę tiekėjai. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo numatyta.
Pirmosios instancijos teismas kaip lengvinančią aplinkybę nurodė tai, jog pareiškėjas padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, pripažino tam tikras faktines aplinkybes.
Teisėjų kolegija pritaria atsakovo nurodytai pažeidimo trukmei, nes vien ta faktinė aplinkybė, kad reklaminės akcijos trukdavo konkretų laiko tarpą, savaime nesudaro kitaip skaičiuoti trunkamo teisės pažeidimo trukmės. Šiuo atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas su tiekėjais sudarydavo sutartis dėl reklamos paslaugų teikimo (su joje esančia standartine ribojančia sąlyga) tais atvejais, kai tiekėjai dalyvaudavo reklaminėse akcijose. Taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Nutarime nurodytu laikotarpiu (t. y. 2010 m. balandžio 1 d. – 2012 m. kovo 7 d.) (duomenys neskelbtini) arba, kai kuriais atvejais, (duomenys neskelbtini) savaites (tyrimo byla, t. II, b.l. 37-39) trunkančias reklamines akcijas, kurioms tiekėjai teikdavo tam tikras prekes, pareiškėjas organizuodavo (duomenys neskelbtini) (tyrimo byla, t. I, b.l. 21-22), nors skirtingais laikotarpiais jose dalyvaudavo skirtingi tiekėjai ir skirtingos prekės. Taigi tokia pareiškėjo praktika traktuotina kaip nuolatinė praktika, visuma, todėl nėra pagrindo skaičiuoti atskirų tokių reklaminių akcijų laikotarpių atskiriems tiekėjams / prekėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos taryba aptariamus pareiškėjo veiksmus traktavo kaip visumą ir už tai skyrė atitinkamą sankciją, tokio atsakovo vertinimo pareiškėjas neginčija.
Teisėjų kolegijos vertinimu, padarytas pažeidimas yra pakankamai sunkus, kadangi tiekėjų teisės nustatyti kainodarą ribojimas reikšmingai varžo jų ūkinės veiklos laisvę, konkurencija kainomis yra vienas pamatinių konkurencingos rinkos ekonomikos garantų. Sutiktina su atsakovo teiginiu dėl pažeidimo masto, nes pareiškėjo veiksmai vertinamu laikotarpiu apėmė didelį skaičių tiekėjų ir jų tiekiamų prekių, nes pagal pateiktą informaciją iš reklaminiame laikraštyje nurodytų (duomenys neskelbtini) prekių apie (duomenys neskelbtini) sudaro maisto prekės ir gėrimai, iš jų apie (duomenys neskelbtini) reklamuoti tiekėjų iniciatyva ir sąskaita (tyrimo byla, t. II, b.l. 193, 198).
Vis dėlto vertinant pažeidimo sunkumą turi būti atsižvelgiama į tai, kad vertinama sutartinė nuostata ribojo tiekėjų teisę nustatyti kainas ne apskritai, o tik pareiškėjo vykdomų reklaminių akcijų, kuriose dalyvaudavo tiekėjai, metu, taip pat tik toms prekėms, kurios dalyvaudavo akcijose. Be to, byloje nėra nustatyta faktinė aplinkybė, kad padarytas pažeidimas būtų sukėlęs neigiamų pasekmių. Byloje esantys tiekėjų atsakymai rodo, kad aptariamos sutartinės nuostatos tiekėjai faktiškai nesilaikė (pvz., tyrimo byla, t. II, b.l. 114-116; t. III, b.l. 4; t. IV, b.l. 1; t. V. b.l. 3).
Nors atsakovas Nutarime nurodė, kad pareiškėjo reklaminių akcijų metu dalis tiekėjų nesudarė sutarčių dėl tų pačių prekių su kitais pirkėjais tokia pačia ar mažesne kaina arba tiekė didesne kaina, pažymėtina, kad šiuose atsakymuose nėra nurodyta, kad tokią jų rinkodarą sąlygojo sutartiniai įsipareigojimai su pareiškėju, o ne paties ūkio subjekto valia (tyrimo byla, t. III, b.l. 4). Todėl ribojimo poveikis tiekėjams, kitoms mažmeninės prekybos įmonėms ir vartotojams yra tik numanomas.
Nors pirmosios instancijos teismas kaip lengvinančią aplinkybę nurodė tai, kad pareiškėjas padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, pripažino tam tikras faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad toks vertinimas nepagrįstas. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyta, kad atlikdami tyrimus dėl šio įstatymo pažeidimo Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai turi teisę iš mažmeninės prekybos įmonių, tiekėjų ir kitų subjektų gauti dokumentus, duomenis ir kitą informaciją, būtinus tyrimus atlikti, gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš asmenų, susijusių su tiriamais mažmeninės prekybos įmonių veiksmais, reikalauti, kad jie atvyktų duoti paaiškinimų į tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas. Be to, Įstatymo 11 straipsnio 2-3 dalyse numatytas teisinis pagrindas skirti baudas už informacijos nepateikimą, neteisingos informacijos pateikimą ar pavėluotą pateikimą.
Šiuo atveju sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas informaciją tyrimo metu teikė tik pareikalavus Konkurencijos tarybai, o tam tikrų elementarių faktinių aplinkybių (pvz., jog tai ribojanti standartinė sutartinė nuostata, kokia sutarčių galiojimo trukmė ir pan.), kurias galima nustatyti iš išreikalautų dokumentų, pripažinimas byloje vertinamu atveju nelaikytinas tokiu, kad būtų traktuojamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas baudos dydis nėra akivaizdžiai neproporcingas padarytam teisės pažeidimui, todėl pagrindo šiuo aspektu tenkinti pareiškėjo ar atsakovo apeliacinius skundus pagrindo nėra.
Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo UAB „Palink“ ir Konkurencijos tarybos apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys