Dėl didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų padėties rinkoje vertinimo

Pagal Statistikos departamento nustatytą apskaitos tvarką, prekyba maisto prekėmis apima maisto prekių, alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių pardavimą specializuotose ir nespecializuotose (mišrių prekių) parduotuvėse, kuriose vyrauja (virš 50 proc. apyvartos) maisto, gėrimų ir tabako pardavimai. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2005 m. buvo 7486 tokios parduotuvės, iš kurių 200 specializuotos (mėsos, pieno, konditerijos gaminių, alkoholinių ir kitų gėrimų ir kt.), kitos - mišrių prekių (nespecializuotos) parduotuvės, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai, tabako gaminiai.

Didžiausi mažmeninės prekybos tinklai yra: UAB „VP Market“ valdomas „Maxima LT“ (toliau – MAXIMA LT), UAB „Palink“ valdomas „iki“ (toliau – IKI), UAB „RIMI LIETUVA“ valdomas „Rimi“ (toliau – RIMI), UAB „Norfos mažmena“ valdomas „Norfa“ (toliau – NORFA). Iš bendro maisto prekėmis prekiaujančių parduotuvių skaičiaus 489 arba 6,5 proc. yra valdomos atskirų prekybos tinklų: MAXIMA LT, IKI, RIMI, NORFA. Tinklų apyvartoje vyrauja maisto prekių pardavimai, kurie juose viršija 80 proc. kiekvieno tinklo bendros apyvartos. 2005 m. mažmeninės prekybos apyvarta (7978,7 mln. Lt) išaugo 10,2 procentų lyginant su 2004 m. (2 lentelė). Keturių didžiųjų prekybos centrų apyvarta sąlyginai augo sparčiau, t. y. 15,4 proc., tuo tarpu kitų prekybos įmonių pardavimai padidėjo labai nežymiai – tik 1,8 proc. Bendras parduotuvių skaičius 2005 m. lyginant su 2004 m. sumažėjo 1,7 proc., tačiau prekybos tinklams priklausančių parduotuvių skaičius padidėjo 8 proc., o nepriklausomų parduotuvių skaičius sumažėjo 2,3 proc. Apyvarta vienam kvadratiniam metrui bendrai išaugo 10,1 proc., prekybos tinklams priklausančiose parduotuvėse sumažėjo 2,5 proc., o likusiose parduotuvėse – padidėjo 15,7 proc. Iš to galima spręsti, kad santykinai sumažėjo prekybos tinklų parduotuvių ploto panaudojimo efektyvumas, nors, kita vertus, tai gali rodyti, kad prekybos tinklai turi neišnaudotų pajėgumų. Tai, kad nepriklausomų parduotuvių skaičius sumažėjo 2,3 proc., bet jų apyvarta išaugo 1,8 proc. labiau rodo, jog iš rinkos ūkio subjektai galėjo pasitraukti dėl neefektyvumo, o ne dėl santykinai blogesnių pirkimo sąlygų iš tiekėjų, lyginant su tomis sąlygomis, kurias gauna didieji prekybos tinklai.

1. Didžiųjų prekybos tinklų ypatumai

Pirkėjai pirmiausiai ir dažniausiai perka maisto ir ne maisto, tokias kaip švaros, kūno priežiūros, higienos, namų ūkio ir pan. prekes, skirtas kasdieniniam vartojimui. Kasdieninio vartojimo prekes pirkėjai gali pirkti kasdien, apsipirkti kelioms dienoms, savaitei ar ilgiau. Šiuolaikinėse ekonomikose reikšminga dalis vartotojų dėl didelio užimtumo labiau brangina laisvalaikį ir, taupydami laiką, kasdienio vartojimo prekėmis stengiasi apsipirkti vienoje vietoje ir ilgesniam laikui. Mažmeninės prekybos tinklų veikla pirmiausia ir nukreipta tokių poreikių tenkinimui. Nors paprastai prekybos tinklus sudaro įvairaus dydžio parduotuvės, tačiau bent dalyje, paprastai išsiskiriančiose didžiausiu prekybos plotu, galima rasti ypač didelį siūlomų maisto ir ne maisto prekių asortimentą. Vienkartinio apsipirkimo vienoje vietoje galimybė ir yra esminis prekybos tinklų privalumas. Tinklams priklausančiuose prekybos centruose prekių pavadinimų skaičius siekia nuo 34 iki 65 tūkstančių, o jų valdomose žemų kainų parduotuvėse – nuo 1200 iki – 1800 pavadinimų.Žemų kainų parduotuvėse pirkėjas gali rinktis iš tų pačių prekių grupių kaip ir didžiuosiuose prekybos centruose, t. y. gali nusipirkti pieno, duonos, mėsos, daržovių ir panašiai, tačiau asortimento gausa atskiros prekių grupės viduje yra žymiai siauresnė. Šio tipo parduotuves prekėmis aprūpina prekybos tinklas sudarydamas didelio kiekio tiekimo sutartis visam tinklui, o pavienė mišrių prekių parduotuvė prekes perka savarankiškai ir nedideliais kiekiais.

Specializuotos ir mišrių prekių nepriklausomos parduotuvės ar priklausančios smulkiems tinklams ar kitiems junginiams siūlomu prekių pasirinkimu ir apsipirkimo patogumu dažniausiai negali prilygti mažmeninės prekybos tinklams. Specializuotose parduotuvėse paprastai prekiaujama 1-3 gamintojų tos pačios rūšies prekėmis. Mišrių prekių parduotuvėse prekių pasirinkimas didesnis nei specializuotose, tačiau jis neprilygsta prekių įvairovei prekybos centruose. Pasirinktinai patikrinus 12 mišrių prekių parduotuvių Vilniaus mieste, nepriklausančių jokiems tinklams, buvo nustatyta, kad 5 iš jų nebuvo prekiaujama šviežia mėsa, žuvimi, o 1 – neprekiavo vaisiais ir daržovėmis. Tą patį galima būtų teigti ir apie apsipirkimą turguje. Remiantis ACNielsen tyrimu, ketvirtadalis pirkėjų šviežius produktus, t. y. vaisius, daržoves, mėsą, žuvį perka turguje. Tačiau likusiems trims ketvirtadaliams pirkėjų turgus apsipirkimą kasdienai reikalingomis prekėmis gali tik papildyti, bet neatstoti. Tokios prekės, kuriomis prekiaujama turguje ar pavienėse, specializuotose parduotuvėse, yra parduodamos ir tinklų parduotuvėse, tačiau pastarosiose yra daug tokių prekių, kurių turguje ar ne tinklų parduotuvėse nėra ir kurios pirkėjų nuolatos perkamos.

Mažmeninės prekybos tinklai išsiskiria ne tik siūlomu prekių asortimentu, pagamintu įvairių gamintojų (prekių rūšių skaičiumi), bet taip pat ir prekybai skirtu plotu. Kaip rodo duomenys, iš 7486 parduotuvių, kurių pardavimuose vyrauja maisto prekės, beveik 85 proc. yra mažos ir jų plotas yra iki 120 kv. m. (1 lentelė). Nagrinėtuose prekybos tinkluose – MAXIMA LT, IKI, RIMI ir NORFA, tokio ploto parduotuvės iš viso nesudaro ir 1 proc. (0,8 proc.). Tuo tarpu iš 27 Respublikoje esančių didžiųjų prekybos centrų, kurių plotas viršija 2500 kv.m, 26 (96 proc.) priklauso prekybos tinklams. Apyvarta, tenkanti vienam prekybos ploto kvadratiniam metrui, tinkluose svyruoja nuo 11,8 tūkst. Lt iki –13,8 tūkst. Lt. Tuo tarpu kitose nepriklausomose parduotuvėse – 5,9 tūkst. Lt, o tai rodo, kad, bent jau tam tikrose ribose, kuo didesnis prekybos centro plotas, tuo didesnė apyvarta, tenkanti vienam prekybos ploto vienetui.

Prekių apyvarta, tenkanti vienai tinklų parduotuvei, reikšmingai skiriasi nuo nepriklausomų parduotuvių apyvartos. Apyvarta, tenkanti vienai tinklų parduotuvei siekia 12,8 mln. Lt, tuo tarpu pavienėse parduotuvėse - vidutiniškai 400 tūkst. Lt.

Atskirų tinklų parduotuvės per dieną aptarnauja nuo 100 tūkst. iki 270 tūkst. pirkėjų ir jose išmušama iki 540 tūkst. kasos čekių. Tokiu būdu, didžiųjų tinklų parduotuvėse per dieną aptarnaujama arti milijono pirkėjų (934,6 tūkst.). Vidutiniškai tinkluose viena parduotuvė per dieną aptarnauja nuo 1810 iki 2686 pirkėjų. Tuo tarpu viena pasirinktinai stebėta maisto prekių parduotuvė Vilniaus centre - per dieną aptarnauja iki 600 pirkėjų.

Prekybos tinklų skirtingumą nuo kitų prekybos įmonių ir (ar) jų junginių sudaro ne tik asortimento gausa, bet ir kiti privalumai: ilgas darbo laikas, parduotuvių išdėstymas patogiose privažiavimui vietose, papildomos paslaugos, teikiamos pačių tinklų ar (ir) kitų įmonių, esančių prekybos centrų patalpose: farmacijos, draudimo, drabužių valymo, foto, maitinimo, finansinių paslaugų, prekių užsakymo, pramogų – laisvalaikio (sporto, kino teatrai, žaidimų kambariai, bilietų platinimas) ir pan. Todėl pirkėjai gali apsipirkimą derinti su laisvalaikio praleidimu. Prekybos centruose vykdomos akcijos, kurių metu atskiros prekės parduodamos žemesnėmis kainomis, taikomos įvairių nuolaidų sistemos (kortelės), taip pat pirkėjai turi galimybių dalyvauti naujų (ir ne tik) produktų pristatyme ir gauti informacijos apie juos.

Didžiausi mažmeninės prekybos tinklai MAXIMA LT, IKI, RIMI, NORFA, turi pirkėjams žinomą prekės ženklą. Pagal kompanijos Brand Capital atliktą tyrimą, kuriuo buvo siekiama išaiškinti 10 vartotojų mėgstamiausių ir aukščiausią įvertinimą pelniusių prekės ženklų, prekės ženklas „Maxima“ pakliuvo į dešimtuką.

Paminėti veiksniai leidžia teigti, kad prekybos tinklų parduotuvės nuo nepriklausomų parduotuvių skiriasi siūlomu platesniu prekių asortimentu, apyvartos ir prekybos ploto dydžiu, žinomesniu prekės ženklu. Todėl prekybos tinklai gali pakeisti nepriklausomų parduotuvių parduodamas prekes ir teikiamas paslaugas, bet pastarosios nėra tinkamas pakaitalas prekybos tinklams. Dėl šių priežasčių prekybos tinklai galėtų būti išskiriami į atskirą mažmeninės prekybos rinką. Tačiau galutinis sprendimas šiuo klausimu galėtų būti priimtas tik konkrečioje byloje, nagrinėjant konkrečią konkurencijos ribojimo problemą ir įvertinus visas faktines aplinkybes.

2. Tinklų padėtis mažmeninėje prekyboje

Duomenys rodo, kad tinklų padėtis Lietuvos mastu, neskaitant nežymių svyravimų, išlieka stabili. Mažmeninės prekybos tinklų: MAXIMA LT, IKI, RIMI, NORFA, turinčių pirkėjams gerai žinomus ženklus, bendra apyvarta 2004 m. sudarė 61,9 proc., 2005 m. 64,7 proc. nuo visos mažmeninės prekių apyvartos Respublikoje; MAXIMA LT tinklo atitinkamai 31,1 proc ir 32,2 proc., IKI – 2004 m. ir 2005 m. – po 14,1 proc. NORFA – atitinkamai 10,5 proc. ir 12,4 proc. ir RIMI – 6,2 proc. ir 6 proc. Daugiausia savo padėtį rinkoje sustiprino prekybos tinklas NORFA ir jo rinkos dalis padidėjo 1,9 procentinio punkto, MAXIMA LT mažiau - 1,1 procentiniu punktu. Nepriklausomų parduotuvių rinkos dalis sumažėjo nuo 38,2 proc. 2004 m. iki 35,2 proc. 2005 m. Tai nulėmė, kaip buvo minėta aukščiau, kad didžiųjų prekybos tinklų parduotuvių skaičius ir pardavimai augo sparčiau nei nepriklausomų parduotuvių.

Remiantis kitų šalių praktika, prekybos tinklų pardavimo rinkos, tiesioginiu vartotojų (pirkėjų) požiūriu, yra lokalinės. Tokiais atvejais vietinės rinkos gali būti apibrėžtos kaip teritorijos ar regionai su esančia tinklų parduotuve, kurią pirkėjai gali lengvai pasiekti spinduliu nuo 10 iki 30 min. kelio automobiliu. Pagal dabartinį administracinį suskirstymą, Lietuvos teritorija padalinta į 60 savivaldybių. Visuomeninio transporto schemos savivaldybių ribose sudaromos taip, kad gyventojai pirmiausia galėtų patogiai susisiekti su savų savivaldybių centrais ir tuo pačiu pasiekti parduotuves, priklausančias prekybos tinklams. Patekti į kitų savivaldybių centrus gali kilti keblumų dėl atstumo, susisekimo patogumo bei transporto išlaidų. Todėl galima manyti, kad tinklų mažmeninės prekybos lokalinės rinkos gali sutapti su savivaldybių teritorijomis.

Vertinant rinkos koncentracijos lygį nustatyta, kad 12-oje iš 60 savivaldybių vienas iš tinklų užima didesnę nei 40 proc. rinkos dalį, iš jų MAXIMA LT tinklas – 9 savivaldybėse, NORFA – 2 ir IKI - 1 savivaldybėje. Šios savivaldybės priskiriamos didelės koncentracijos rinkai ir jų HHI viršija 1800. Didelės koncentracijos rinkai priskiriamos dar 7 savivaldybės, kuriose atskiri tinklai turi 32,3 ir daugiau proc. rinkos, tačiau nė vienas iš didžiųjų tinklų neperžengia Konkurencijos įstatyme nustatytos 40 proc. rinkos dalies ribos (3 lentelė). Duomenys rodo, kad pusėje aukštos ir vidutinės koncentracijos atitinkamų rinkų du didžiausi rinkos dalyviai turi panašias rinkos dalis, kas riboja jų galimybes veikti tarpusavyje nepriklausomai. Pasirinktinai palyginus IKI ir MAXIMA LT tinklų parduotuvių kainas teritorijose, kuriose yra po vieną šių tinklų parduotuvę, su teritorijomis, kuriose yra dvi ir daugiau parduotuvių, nenustatyta, kad, ten, kur yra viena parduotuvė, kainos būtų aukštesnės. Todėl manyti, kad tinklui tam tikroje teritorijoje užimant didelę rinkos dalį gali būti piktnaudžiaujama didinant kainas vartotojams, kol kas nėra pagrindo.

Daugiausia prekybos tinklų parduotuvių yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje –116, Kaune –50, Klaipėdoje – 41, iš jų MAXIMA LT priklauso atitinkamai 56, 19 ir 14. Vilniaus m. esančios MAXIMA LT parduotuvės sudaro 38,5 proc. viso šio tinklo parduotuvių ploto, Kauno mieste – 17,7 proc., IKI tinklo atitinkamai 20,9 proc. ir 12,8 proc., NORFA – 22,5 proc. ir 9,2 proc., RIMI – 41,5 proc. ir 29 proc. Iš 60 savivaldybių tik 5-ių teritorijose nėra nė vienos prekybos tinklams priklausančios parduotuvės ir 5-ių teritorijose yra tik po vieną atskirų tinklų parduotuvę, iš jų 1 priklauso MAXIMA LT tinklui ir 4-ios – IKI.

3. Tinklų santykiai su tiekėjais

Mažmeninėje prekyboje yra abipusė priklausomybė tarp maisto prekių pardavimo (galutiniams vartotojams) rinkos ir pirkimo (iš tiekėjų)rinkos. Kuo didesnė mažmenininko dalis pardavimo galutiniams vartotojams rinkoje, tuo didesnė pirkimo iš tiekėjų apimtis. Ir kuo didesnė pirkimo apimtis, tuo, kaip taisyklė, palankesnės pirkimo sąlygos, kurias mažmenininkas gauna iš tiekėjo. Palankios pirkimo sąlygos gali būti panaudotos savo padėties pagerinimui pardavimo rinkoje: tinklo plėtrai, žemų kainų strategijai ir pan. Reikšminga rinkos dalis suteikia tinklui galimybę daryti įtaką produktų, patenkančių į rinką, pasirinkimui. Tiekėjų, tiekiančių maisto prekes tinklų parduotuvėms, skaičius 2005 m. lyginant su 2001 m. viename tinkle sumažėjo 38 proc., kitame - 8 proc., likusiuose beveik nepakito. Maisto produktų pavadinimų skaičius per tą patį laikotarpį vieno tinklo parduotuvėse taip pat sumažėjo 27,5 proc., kito - 0,6 proc., likusiuose beveik nepakito. Tai rodo, kad atskiri tinklai yra suinteresuoti pirmenybę teikti pakankamai dideliems tiekėjams, galintiems tiekti didesnius kiekius, tačiau dėl to gali siaurėti prekių asortimentas.

Sutarčių analizė parodė, kad tiekėjai atskiriems tinklams moka mokestį už prekių duomenų įvedimą į tinklo kompiuterizuotą duomenų bazę, už kainų pakeitimus, taip pat moka reikšmingas baudas už užsakymo įvykdymo ir (ar) bet kokios piniginės prievolės pavėlavimą ar pranešimo apie tai nepateikimą ir pan. Tiekėjai turi sumokėti tinklams tam tikras sumas, kurios naudojamos pardavimams skatinti. Sutartyse su kai kuriais tiekėjais numatytas reikalavimas tiekėjui užtikrinti pirkėjui, t. y. prekybos tinklui, nustatyto dydžio pelną, kurį turėtų gauti parduodamas tiekėjo produktus per sutarties galiojimo laiką (paprastai metus). Atskirų tinklų sudarytose sutartyse su tiekėjais yra numatyta sąlyga, kad kai kurių prekių didmeninės (bazinės) kainos, kuriomis tiekėjas parduoda savo prekes tinklui, negali būti didesnės už didmenines kainas, nurodytas kitose tiekėjo sutartyse. Tokie susitarimai gali liudyti tiek pastangas padidinti tiekimo grandinės efektyvumą, tiek ir prekybos tinklų galimybes pasinaudoti savo derybine padėtimi tiekėjų sąskaita.

Nustatant tinklų galią pirkimo rinkoje, svarbus kriterijus yra ir tiekėjo galimybės pasinaudoti alternatyviomis savo gaminamos (tiekiamos) produkcijos pardavimo galimybėmis, t. y., ar gamintojai gali nesunkiai pereiti nuo vieno produkcijos realizavimo kanalo prie kito. Tuo tikslu buvo kreiptasi į 9-ių maisto gamybos sričių gamintojus (iš viso 24) ir prašyta nurodyti gaminamos produkcijos pardavimo kanalus, įskaitant eksporto galimybes ir jo pokyčius po 2004-05-01, t. y. įstojus į ES, taip pat patvirtinti, ar nesant galimybės parduoti savo produkciją didžiausiam – MAXIMA LT tinklui, jie rastų galimybę pasinaudoti kitais kanalais ir patvirtinti ar paneigti didžiųjų tinklų derybinės galios buvimą, dėl kurios jie galėtų būti priversti taikstytis su jiems nepalankiomis sutarčių sąlygomis. Taip pat klausta, kokios priežastys tiekėjus verčia sutikti su siūlomomis sąlygomis ir toliau bendradarbiauti su prekybos tinklais . Atsakymus pateikė 19 iš 24 įmonių, veikiančių nurodytose srityse. Pateikta informacija parodė, kad daugiausia didžiausiam tinklui – MAXIMA LT produkcijos parduoda atskiros duonos kepyklos (iki 44,3 proc.) bei nealkoholinių gėrimų gamintojai (iki 43 proc.), o likusieji – nuo 4,7 proc. iki 24,9 proc. Tik viena įmonė MAXIMA LT tinklui parduoda mažiau nei kuriam kitam tinklui, likusios – MAXIMA LT parduoda daugiausiai nei kuriam kitam tinklui. Iš atsakiusių nė viena įmonė neparduoda savo produkcijos tik didiesiems tinklams ar didžiausiam – MAXIMA LT tinklui, kas leistų teigti, kad tokie gamintojai visiškai priklauso nuo stipraus pirkėjo ir jiems gali būti vienpusiškai diktuojamos tiekimo sąlygos. Įmonės bendradarbiauja beveik su visais tinklais ir kitais pirkėjais: didmenininkais, kitais mažmenininkais, visuomeninio maitinimo įmonėmis, viešbučiais ir eksportuoja. Duomenys rodo, kad 9 įmonės iš 19 kitiems pirkėjams vidaus rinkoje parduoda didesnę dalį savo produkcijos nei visiems tinklams. Iš 19 duomenis pateikusių įmonių tik viena įmonė savo produkcijos neeksportuoja, 3 įmonės – eksportuoja nežymius kiekius – nuo 0,1 proc. iki 0,5 proc., likusios eksportuoja – nuo 4,7 proc. iki 65 proc. Eksportuojančių įmonių teigimu, nuo 2004-05-01 produkcijos rinka prasiplėtė ne tik ES, bet ir kitose šalyse, todėl dauguma įmonių akcentavo, kad, negalėdamos parduoti produkcijos didžiausiam tinklui – MAXIMA LT, jos gali rinktis kitus kanalus vidaus rinkoje bei didinti eksportą. Iš 19 įmonių 11 nurodė, kad jokių problemų, susijusių su produkcijos pardavimu, joms nekyla ir derybose su didžiaisiais tinklais dėl sutarčių pasirašymo „pasiekiami abipusiai naudingi susitarimai“, 6-ios bendrovės nurodė, kad, pasirašant sutartis, tinklai reikalauja sau geresnių sąlygų ir kartais tenka su jomis sutikti. Tačiau minėtus reikalavimus įmonės vertina kaip natūralų lygiavertį bendradarbiavimą, kuris, iš esmės, yra mažiau nuostolingas, negu jo nutraukimas. Kai kurios iš minėtos grupės įmonių nurodė, kad tokie reikalavimai skatina investuoti į „gamybos efektyvumą, prekių ženklų stiprinimą, logistikos sistemos tobulinimą“ ir taip stiprinti savo padėtį rinkoje. Tačiau iš atsakiusių dvi įmonės nurodė, kad, pasirašant sutartis su didžiaisiais tinklais, kiekvieną kartą jos susiduria su vis didesnių nuolaidų reikalavimu. Šios įmonės nurodė, kad, neturėdamos galimybės parduoti savo produkcijos didžiausiam tinklui, rasti kitą pirkėją dėl gaminamos produkcijos ypatybių joms būtų sunku.

4. Konkurencijos įstatymo taikymas sutartims tarp tiekėjų ir prekybos tinklų

Tiekėjų ir pirkėjų santykiai apima prekių pirkimo, pardavimo ir perpardavimo sąlygas ir yra vertikalūs susitarimai tarp ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje. Prekybos tinklų ir tiekėjų sutartys dėl prekių pirkimo/pardavimo yra vertikalūs susitarimai ir patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reguliavimo sritį, kuris reglamentuoja draudžiamus susitarimus ir nurodo, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Europos Komisijos 1999 m. gruodžio 22 d. reglamente (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (Bendrosios išimties reglamentas) (OJ L 336,29.1999. p. 21) bei Europos Komisijos paskelbtose Vertikaliųjų apribojimų gairėse (2000/C 291/01) (OL, 2000 C 291, p. 1) detaliai aprašoma, kada vertikalūs susitarimai gali pažeisti Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnį, kuris yra analogiškas Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui. Dėl vertikaliųjų apribojimų, rašoma Gairėse, gali kilti pavojus konkurencijai, jei nėra pakankamos konkurencijos tiekėjų ar pirkėjų arba abiejuose lygiuose, ir kyla rizika, kad tiekėjas ar pirkėjas sugebės uždaryti rinką. Gairės nustato šiuos vertikaliuosius apribojimus, kurie gali sukelti neigiamą poveikį rinkai: a) kitų tiekėjų ar pirkėjų neįsileidimas padidinant įėjimo į rinką kliūtis; b) konkurencijos sumažinimas tarp tam tikrų prekių su skirtingais firminiais ženklais tarp rinkoje veikiančių įmonių, palengvinant pirkėjams ar tiekėjams sudaryti suokalbį; c) konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu firminiu ženklu sumažinimas tarp to paties firminio ženklo prekių platintojo; d) kliūčių sukūrimas rinkos integracijai, ypač įskaitant vartotojų laisvės apribojimą pirkti prekes ar paslaugas bet kurioje jų pasirinktoje teritorijoje. Analizuojant šiuos galimus neigiamus poveikius, Gairės vertikaliuosius apribojimus suskirsto į keturias grupes: a) vieno firminio prekės ženklo grupė, į kurią patenka tie susitarimai, kurių pagrindinis elementas yra pirkėjo skatinimas daugiau savo užsakymų tam tikrai produkto rūšiai teikti vienam tiekėjų (pirkėjo vertimas nekonkuruoti ir spaudimas pirkti tam tikrą kiekį); b) ribota platinimo grupė, į kurią patenka tokie susitarimai, kai gamintojai parduoda tiktai vienam ar ribotam pirkėjų skaičiui (išskirtinio platinimo ar išskirtinio vartotojų paskyrimo atveju, išskirtinio tiekimo ir kiekio nustatymo tiekėjui atveju, pasirinktinio platinimo atveju, pardavimų ribojimo po to esančioje rinkoje atveju); c) perpardavimo kainų palaikymo grupė, į kurią patenka tie susitarimai, kai pirkėjas įpareigojamas arba skatinamas perparduoti ne mažesne kaip tam tikra kaina, tam tikra kaina ar ne didesne kaip tam tikra kaina; d) rinkos padalinimo grupė, į kurią patenka susitarimai, kai pirkėjui yra nurodoma vieta, kurioje jis gali pirkti arba parduoti tam tikrą produktą.

Didžiųjų prekybos tinklų sudarytų sutarčių su prekių tiekėjais/gamintojais analizė parodė, kad jose nėra vertikaliųjų apribojimų, aprašytų Gairėse, dėl kurių gali kilti pavojus rinkos uždarymui ar atsirasti neigiamas poveikis konkurencijai tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekės ženklu ar tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekės ženklais.  

Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis nustato kriterijus ir sąlygas, kurioms esant ūkio subjektas gali būti pripažintas dominuojančiu, t.y. jis gali būti nepriklausomas nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų, ir, elgdamasi vienašališkai, daryti poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ir kitoms veiklos sąlygoms. Įstatymas numato 40 proc. ribą, kurią pasiekus laikoma, jog ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu neįrodoma priešingai. Didelė tikimybė, kad ūkio subjektas yra dominuojantis, jeigu jis stabiliai išlaiko 40 proc. rinkos dalį, ir atvirkščiai, mažiau tikėtina, kad turėdamas mažesnę nei 40 proc. rinkos dalį, ūkio subjektas bus dominuojantis. Tačiau nustatant ūkio subjekto padėtį, svarbūs yra ir kiti kriterijai – rinkos dalių pasiskirstymas tarp konkurentų, tikėtini rinkos struktūros pokyčiai, įėjimo į rinką kliūtys, kiti veiksniai (elgesys rinkoje, finansinė padėtis). Dominuojančios padėties nustatymo kriterijai ir tvarka taikomi tiek pardavėjui, tiek pirkėjui. Nustatant galimą pirkėjo dominavimą tiekėjų atžvilgiu, vietoje pardavimų vertinami pirkimai, vietoje kainų padidinimų – kainų sumažinimai.

Didžiųjų prekybos tinklų padėties mažmeninės prekybos rinkoje analizė parodė, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, didieji prekybos tinklai turi pirkėjo rinkos galią, kuria naudojasi, kad gautų iš tiekėjų didesnes nuolaidas, priverstų juos mokėti įvairius mokesčius ar įvykdytų kitus jų reikalavimus. Todėl, remiantis kitų šalių patirtimi ir atsižvelgiant į tiekėjų interesus išreiškiančių asociacijų siūlymus, tikslinga būtų priimti Geros praktikos taisykles (Kodeksą) ir jame reglamentuoti priemones, skirtas apsaugoti produktų tiekėjus nuo galimos nesąžiningos prekybos praktikos.

1 lentelė. Parduotuvių grupavimas pagal prekybos plotą 2004 m. ir 2005 m.

Prekybos tinklo pavadinimas 2004 metai 2005 metai
Parduotuvių iš viso Parduotuvių grupavimas pagal prekybos plotą Parduotuvių iš viso Parduotuvių grupavimas pagal prekybos plotą
skaičius/ iki 120 121-399 400-999 1000-2499 2500 kv.m skaičius/ iki 120 121-399 400-999 1000-2499 2500 kv.m
proc. kv.m kv.m kv.m kv.m ir daugiau proc. kv.m kv.m kv.m kv.m ir daugiau
Mažmeninė prekyba maisto prekėmis,                        
alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais 7617 6522 715 261 98 21 7486 6324 718 289 128 27
  100 85,6 9,4 3,4 1,3 0,3 100 84,5 9,6 3,9 1,7 0,3
iš jų:                        
UAB „VP Market“ prekybos tinklas „Maxima LT“ 197

4

99 57 24 13 201

2

96 63 26 14
  100 2 50,3 28,9 12,2 6,6 100 1 47,8 31,3 12,9 7
UAB „Palink“ prekybos tinklas „iki“ 138 0 60 46 31 1 145 0 55 56 34 0
  100 0 43,5 33,3 22,5 0,7 100 0 37,9 38,6 23,5 0
UAB „Norfos mažmena“ prekybos tinklas „Norfa“ 88 2 25 45 13 3 105 2 21 51 26 5
  100 2,3 28,4 51,1 14,8 3,4 100 1,9 20 48,6 24,8 4,7
UAB „Rimi Lietuva“ prekybos tinklas „Rimi“ 30 0 5 17 5 3 38 0 3 23 5 7
  100 0 16,7 56,7 16,6 10 100 0 7,9 60,5 13,2 18,4
4 prekybos tinklai iš viso 453 6 189 165 73 20 489 4 175 193 91 26
  100 1,4 41,7 36,4 16,1 4,4 100 0,8 35,8 39,5 18,6 5,3

2 lentelė. Duomenys apie didžiausių prekybos tinklų rinkos dalis

  Mažmeninės prekybos rinkos dalys (%) Mažmeninė prekių apyvarta 2005 m. %. lyg. su 2004 m. Parduotuvių skaičius Parduotuvių prekybos plotas (kv. m)
2004 m. 2005 m. 2004 m. 2005 m. 2004 m. 2005 m.
Respublikoje iš viso: 100 100 110,2 7617 7486 911100 914500
iš jų:              
UAB „VP Market“ prekybos tinklas „Maxima LT“ 31,1 32,2 114,2 197 201 176552 186401
UAB „Palink“ prekybos tinklas „iki“ 14,1 14,1 110,8 138 145 92135 99719
UAB „Norfos mažmena“ prekybos tinklas „Norfa“ 10,5 12,4 130,3 88 105 64839 97801
UAB „Rimi Lietuva“ prekybos tinklas „Rimi“ 6,2 6 107,1 30 38 37374 54060
4 prekybos tinklai iš viso 61,9 64,7 115,4 453 489 370900 437981
Kitos įmonės 38,1 35,3 101,8 7164 6997 540200 476519

3 lentelė. Esamas prekybos rinkų koncentracijos lygis

  Apskritis Didžiausio prek. tinklo
užim. rinkos dalis, % (prek. tinklo pav.)
Antro pagal dydį prekybos
tinklo rinkos dalis, %
(prek. tinklo pav.)
HHI (kai neatsižvelgiama
į mažesnius rinkos
dalyvius)
V Elektrėnų sav. 60,7 (M) 6,8 (I) 3730,73
KL Palangos m. sav. 55,5 (M) 24 (I) 3656,25
K Prienų r. sav. 55,6 (M) 9 (I) 3172,36
A Druskininkų sav. 47,2 (M) 22 (I) 3072,84
V Vilniaus m. sav. 48 (M) 16 (N) 3025,53
U Visagino m. sav. 34 (N) 33 (M) 2641,01
P Panevėžio m. sav. 41,3 (M) 21,5 (N) 2562,79
KL Klaipėdos m. sav. 37,4 (M) 31,2 (I) 2536,61
A Alytaus m. sav. 35,4 (I) 33,1 (M) 2490,9
M Marijampolės sav. 42,3 (M) 21,1 (I) 2403,5
M Vilkaviškio r. sav. 45,4 (M) 12,7 (N) 2378,7
P Biržų r. sav. 42,3 (N) 23,2 (M) 2367,22
K Birštono sav. 47,9 (I) 0 2294,41
KL Skuodo r. sav. 44,2 (N) 18 (M) 2277,64
Š Šiaulių m. sav. 32,3 (M) 26,7 (N) 2104,35
T Jurbarko r. sav. 37,5 (N) 25,9 (M) 2081,9
V Šalčininkų r. sav. 43,3 (M) 14,3 (N) 2079,38
K Kauno m. sav. 38,9 (M) 17,8 (I) 1967,7
V Trakų r. sav. 34,6 (M) 27,1 (I) 1931,57
Š Radviliškio r. sav. 37,5 (N) 13,5 (M) 1720,84
K Kėdainių r. sav. 29,2 (M) 26,1 (I) 1711,22
K Jonavos r. sav. 25,7 (M) 25,4 (I) 1621,17
KL Kretingos r. sav. 31,9 (M) 24,4 (N) 1612,97
TL Mažeikių r. sav. 35,9 (M) 12,4 (N) 1518,3
K Raseinių r. sav. 29,9 (N) 24,3 (M) 1484,5
U Zarasų r. sav. 31,6 (M) 20,1 (N) 1427,57
P Rokiškio r. sav. 28,8 (N) 20,7 (M) 1394,27
T Tauragės r. sav. 28,4 (M) 21,6 (N) 1381,28
P Kupiškio r. sav. 27,2 (M) 24,8 (N) 1370,88
V Ukmergės r. sav. 28,6 (M) 17,3 (I) 1333,34
U Molėų r. sav. 30,8 (N) 18,5 (M) 1326,89
KL Klaipėdos r. sav. 32 (M) 17,4 (I) 1326,76
Š Kelmės r. sav. 33 (M) 7,9 (I) 1151,41
V Širvintų r. sav. 28,2 (M) 18,8 (N) 1148,68
U Anykščių r. sav. 30,3 (M) 14,2 (N) 1137,37
TL Telšių r. sav. 27,8 (M) 14 (N) 1096,53
M Kazlų Rūdos sav. 32,7 (I) 0 1069,29
A Varėnos r. sav. 22,3 (M) 22,2 (N) 1031,09
U Utenos r. sav. 27,1 14,1 996,76
T Šilalės r. sav. 28,5 10,9 962,42
M Kalvarijos sav. 31 0 961
M Šakių r. sav. 30,3 0,3 918,18
Š Akmenės r. sav. 21,4 20,4 874,12
KL Šilutės r. sav. 24 12,9 844,42
K Kauno r. sav. 29 0 841
V Vilniaus r. sav. 20,8 19 793,64
V Švenčionių r. sav. 22,9 15,4 786,57
K Kaišiadorių r. sav. 27,4 5 775,76
Š Pakruojo r. sav. 21,6 13,7 693,94
A Lazdijų r. sav. 22,5 10,6 657,05
P Pasvalio r. sav. 24,7 5,8 643,73
U Ignalinos r. sav. 19,1 15 597,1
Š Joniškio r. sav. 23,3 0 542,89
Š Šiaulių r. sav. 16,2 7,4 317,2
TL Plungės r. sav. 17,1 2,5 298,75
A Alytaus r. sav. 0 0 0
KL Neringos sav. 0 0 0
P Panevėžio r. sav. 0 0 0
T Pagėgių sav. 0 0 0
TL Rietavo sav. 0 0 0
  Galimai dominuojanti padėtis rinkoje (vienos įmonės rinkos dalis > 40 %)
  Didelės koncentracijos rinka
  Vidutinės koncentracijos rinka
  Mažos koncentracijos rinka
M MAXIMA LT
I IKI
N NORFA
R RIMI

Pastabos:

  1. Rinkos koncentracijos lygio įvertinimui naudojamas Herfindalio-Hirshmano indeksas (HHI) apskaičiuojamas sudedant visų atitinkamoje rinkoje esančių įmonių rinkos dalis, pakeltas kvadratu.
  2. Jei HHI mažesnis nei 1000, koncentacija gali būti laikoma maža, nuo 1000 iki 1800 - vidutinė, o didesniam nei 1800 - didelė.
Atnaujinta: 2015 12 12