Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodina“ atstovui A. B.,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams atstovams E. Š., Ž. K. ir E. P.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Moller Auto“ atstovui advokatui D. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodina“ skundą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – AB „Autoūkis“, uždaroji akcinė bendrovė „Moller Auto“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Autodina“) su skundu (t. I, b. l. 1-28) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) nutarimą Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

Nurodė, kad skundžiamu Nutarimu Taryba pripažino, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Moller Auto“ (toliau – ir UAB „Moller Auto“), derindami veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus; įpareigojo AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jeigu jis iki šiol nėra nutrauktas; už KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą skirti AB „Autoūkis“ – 210 800 litų, UAB „Autodina“ – 117 800 litų ir UAB „Moller Auto“ – 1 266 500 litų pinigines baudas bei įpareigojo bendroves per 5 dienas nuo nurodytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2007 m. rugsėjo 21 d. UAB „Autodina“ su S. G. sudarė darbo sutartį, pagal kurią jis buvo įdarbintas automobilių prekybos vadybininku. 2007 m. gruodžio 11 d. S. G., kaip automobilių prekybos vadybininko, iniciatyva UAB „Autodina“ su AB „Autoūkis“ sudarė dvi automobilių pirkimo–pardavimo sutartis. 2008 m. vasario mėn. į S. G. kreipėsi AB „Autoūkis“ atstovė L. Z. ir pasiteiravo, ar UAB „Autodina“ dalyvaus keleto komisariatų organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose dėl veiklos nuomos paslaugų teikimo, tačiau, kadangi UAB „Autodina“ veiklos nuomos paslaugų neteikia, S. G. atsakė, jog bendrovė tokiuose pirkimuose nedalyvaus. 2008 m. kovo 5 d. L. Z., jau žinodama aukščiau nurodytą UAB „Autodina“ poziciją nedalyvauti būsimuose konkursuose, paprašė S. G. paruošti ir pateikti išvardytų specifikacijų automobilio „Opel Vectra“ (sedano) pirkimo–pardavimo (bet ne veiklos nuomos) pasiūlymą AB „Autoūkis“ (bet ne policijos komisariatui). 2008 m. kovo 6 d. S. G. parengė pirkimo–pardavimo komercinį pasiūlymą, kuriuo AB „Autoūkis“ buvo siūloma įsigyti iš UAB „Autodina“ automobilį „Opel Vectra“ (sedaną), šį pasiūlymą elektroniniu paštu jis išsiuntė AB „Autoūkis“ atstovei L. Z., kuri 2008 m. kovo 6 d., gavusi automobilio „Opel Vectra“ (sedano) pirkimo–pardavimo komercinį pasiūlymą, papildomai paprašė S. G. paruošti ir pateikti dar vieną išvardytų specifikacijų automobilio „Opel Vectra“ (universalo) pirkimo–pardavimo (bet ne veiklos nuomos) pasiūlymą AB „Autoūkis“ (bet ne policijos komisariatui). 2008 m. kovo 6 d. S. G. parengė ir elektroniniu paštu išsiuntė AB „Autoūkis“ atstovei L. Z. pirkimo–pardavimo komercinį pasiūlymą, kuriuo buvo siūloma AB „Autoūkis“ įsigyti iš UAB „Autodina“ automobilį „Opel Vectra“ (universalą).

Pareiškėjo teigimu, 2008 m. kovo 7 d. AB „Autoūkis“ atstovė L. Z. atvyko pas S. G. ir atsivežė pasirašyti du komercinius pasiūlymus – Joniškio ir Pasvalio komisariatams. Tai buvo pasiūlymai parengti ant AB „Autodina“ blankų ir teiktini jo vardu, kurie buvo labai panašūs į S. G. siųstus AB „Autodina“ atstovei komercinius pasiūlymus, tačiau buvo perdaryti iš pirkimo–pardavimo pasiūlymų AB „Autoūkis“ į veiklos nuomos pasiūlymus komisariatams. AB „Autoūkis“ atstovė L. Z. nurodė S. G., jog reikia pasirašyti pasiūlymus, nes konkursuose AB „Autodina“ vis dėlto dalyvaus, tik ne savarankiškai, o bendradarbiaudamas su AB „Autoūkis“, kaip veiklos nuomos paslaugos teikėju, todėl S. G., atsižvelgdamas į nurodyto bendradarbiavimo faktą ir į tai, jog automobilių pardavėjai nuolat bendradarbiauja su automobilių veiklos nuomos paslaugos teikėjais, pasiūlymus pasirašė, kuriuos AB „Autoūkis“ atstovė išsivežė. Pasak pareiškėjo, 2008 m. balandžio 29 d. S. G. išėjo iš darbo. Kai jis išėjo iš darbo, UAB „Autodina“ neturėjo jokios informacijos apie buvusio darbuotojo pokalbius su AB „Autoūkis“ atstove L. Z., taip pat ir apie S. G. AB „Autoūkis“ siųstus automobilių pardavimo pasiūlymus.

Nurodė, jog 2009 m. spalio 1 d. Taryba priėmė nutarimą Nr. 1S-158 dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešojo pirkimo konkursuose, atitikties KĮ 5 straipsnio reikalavimams tyrimo pradėjimo. Taryba išnagrinėjo informaciją, gautą dėl UAB „Autodina“ bei kitų, t. y. AB „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto“, Lietuvos Respublikoje veikiančių automobilių pardavėjų veiksmų, ir konstatavo, jog turima medžiaga leidžia įtarti, kad tiriami ūkio subjektai galėjo tarpusavyje suderinti pasiūlymus ir numatyti konkursų laimėtojus. Šiuo pagrindu buvo pradėtas tyrimas. Pareiškėjo teigimu, 2009 m. spalio 21 d. Taryba atliko patikrinimą UAB „Autodina“ patalpose ir padarė įvairių dokumentų bei informacijos poėmį. Pažymėjo, jog 2009 m. lapkričio 12 d. UAB „Autodina“, išreikšdamas savo bendradarbiavimą raštu informavo Tarybą, kad tuo atveju, jei ji vykdydama patikrinimą nustatys, jog apie tam tikrus UAB „Autodina“ veiklos momentus trūksta informacijos, bendrovė yra pasirengusi visą reikiamą medžiagą pateikti. Be to, jei Taryba nuspręstų, jog be paimtos elektroninės korespondencijos yra reikalingi papildomi bendrovės dokumentai, UAB „Autodina“ įsipareigojo juos pateikti. Taryba 2010 m. vasario 25 d., neinformuodama UAB „Autodina“, vadovaudamasi KĮ 25 straipsnio 6 dalimi, nutarimu Nr. 1S-27 pratęsė tyrimo terminą trims mėnesiams, o taip pat tokiu pačiu būdu dar kartą tyrimo terminą trims mėnesiams pratęsė ir 2010 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 1S-87. Anot pareiškėjo, Taryba 2010 m. liepos 20-21 d. kreipėsi į jį pranešdama apie būsimą vadovo apklausą, pateikė atsakytinų klausimų sąrašą ir pareiškėjui pareikalavus įteikė 2010 m. vasario 25 d. bei 2010 m. gegužės 27 d. nutarimus dėl tyrimo termino pratęsimo. Pažymėjo, jog 2010 m. liepos 27 d. UAB „Autodina“ raštu pateikė išsamius atsakymus į Tarybos užduotus klausimus ir 2010 m. liepos 29 d. Tarybos patalpose įvyko pareiškėjo ir Tarybos atstovų susitikimas, kurio metu buvo apklaustas UAB „Autodina“ vadovas A. B.. Pasak pareiškėjo, jis 2010 m. rugpjūčio 3 d. pateikė Tarybai UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ sudarytos tarpininkavimo sutarties kopiją, darbo sutarties, sudarytos tarp UAB „Autodina“ ir buvusio darbuotojo S. G., kopiją. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 24 d. Tarybai pateikė raštą, kuriuo Tarybos prašė tuo atveju, jei ji nuspręstų skirti baudą UAB „Autodina“ už įtariamus KĮ pažeidimus, įvertinti UAB „Autodina“ suteiktą maksimalią informaciją bei bendradarbiavimą viso tyrimo metu ir sumažinti baudą.

Pažymėjo, jog 2010 m. spalio 28 d. įvyko Tarybos posėdis, kuriame pareiškėjas dalyvavo ir pristatė išsamią savo poziciją, patikslino Tarybos įvertintas aplinkybes. Nurodė, kad Taryba įvykdžiusi tyrimą UAB „Autodina“ pareiškė įtarimus dėl dalyvavimo trijuose viešuosiuose pirkimuose, t. y.: Joniškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Joniškio r. PK) organizuotame viešajame naujų automobilių veiklos nuomos pirkime, įvykusiame 2008 m. kovo 14 d., įprastos komercinės praktikos būdu, Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – ir Pasvalio r. PK) organizuotame viešajame naujų automobilių veiklos nuomos pirkime, įvykusiame 2008 m. kovo 15 d., įprastos komercinės praktikos būdu, Raseinių rajono policijos komisariato (toliau – ir Raseinių r. PK) organizuotame viešajame naujų automobilių veiklos nuomos pirkime, įvykusiame 2008 m. balandžio 16 d., įprastos komercinės praktikos būdu. Byloje skundžiamu Nutarimu Taryba pareiškėją nubaudė pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo manymu, Taryba priimdama skundžiamą Nutarimą nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų teisės normų taikymo taisyklių.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Nr. A⁵⁰²-892/2010 ir nurodė, jog byloje būtina išsiaiškinti ir tiksliai apsibrėžti atitinkamą rinką bei nustatyti, ar karteliu kaltinami subjektai yra konkurentai ir tik tada verta analizuoti papildomus šios bylos aspektus, t. y. tariamai draudžiamo susitarimo sudarymo aplinkybes (šalių bendradarbiavimą ir komercinių pasiūlymų turinį), perkančiųjų organizacijų požiūrį į įvykusius viešuosius pirkimus, santykį tarp viešųjų pirkimų teisės ir konkurencijos teisės reikalavimų, mažareikšmiškumo išlygos taikymo galimybę, Tarybos paskirtos baudos dydžio apskaičiavimą įrodymų pakankamumą bei kitus svarbius bylos aspektus. Pareiškėjas pažymėjo, jog neginčija Tarybos sprendimo nagrinėjamų paslaugų geografine rinka laikyti visą Lietuvos Respubliką, tačiau nesutinka su tuo kaip Taryba apibrėžė prekės rinką. Pasak pareiškėjo, nors Taryba nurodė teisingus nagrinėtinų prekių rinkų pavadinimus, t. y. automobilių veiklos nuomos paslaugų rinka ir automobilių pardavimų rinka, tačiau nepagrįstai išplėtė šių rinkų apimtį.

Pareiškėjo teigimu, Taryba, apibrėždama automobilių veiklos nuomos paslaugų rinką, nurodė, kad ši rinka apima tiek automobilių nuomos, tiek automobilių veiklos nuomos paslaugas, tačiau toks aiškinimas neatitinka Tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 17 „Dėl konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ (toliau – ir Rinkos apibrėžimo taisyklės) įtvirtintų taisyklių, kurių 6 punkte nurodyta, jog apibrėžiant prekės rinką iš pradžių analizuojamas paklausos pakeičiamumas (pirkėjų galimybės keisti vieną prekę kita), vėliau – pasiūlos pakeičiamumas (tiekėjų galimybės pradėti tiekti atitinkamas prekes), apibrėžus atitinkamą rinką nustatomi rinkos dalyviai ir apskaičiuojamos jų užimamos rinkos dalys. Pareiškėjas pažymėjo, jog automobilių nuomos ir automobilių veiklos nuomos paslaugos neatitinka nei paklausos, nei pasiūlos pakeičiamumo, t. y. iš vartotojų pusės automobilių nuoma ir automobilių veiklos nuoma savo savybėmis yra skirtingos paslaugos; iš paslaugų tiekėjų pusės automobilių nuoma ir automobilių veiklos nuoma savo savybėmis yra skirtingos komercinės veiklos. Šie skirtumai lemia tai, jog dažniausiai nuomotojui yra reikalingos patalpos automobilių laikymui, tuo tarpu veiklos nuomotojui pakanka administracinio biuro, kuriame galima aptarnauti klientus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog UAB „Autodina“ vykdo ne automobilių veiklos nuomą, o automobilių nuomą ir ši paslauga yra numatyta įmonės įstatuose bei užima ketvirtą vietą visų bendrovės veiklų sąraše pagal generuojamas pajamas. Pasak pareiškėjo, jis nėra pajėgus teikti veiklos nuomos paslaugų, nes neturi tam reikiamų finansinių galimybių. Pareiškėjas nesutiko su Tarybos teiginiu, jog tam tikrais atvejais atitinkamos rinkos apibrėžti nereikia, kadangi tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai bei Nutarime nurodomo Europos Sąjungos Pirmos instancijos teismo sprendimo byloje T-213/00 CMA CGM vs. Europos Komisija (2003, ECR 11-913) esmei.

Pareiškėjas nurodė, jog Taryba tyrimo metu neužfiksavo teisėto ar neteisėto UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ bendradarbiavimo atvejų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog: UAB „Autodina“ negali daryti absoliučiai jokios įtakos perkančiosioms organizacijoms, nusprendžiant dėl rato subjektų, kuriems yra siunčiami pasiūlymai pateikti komercinius pasiūlymus; tyrime nėra nustatyta, kokiais pagrindais Joniškio r. PK, Pasvalio r. PK ir Raseinių r. PK nusprendė pasiūlymą atsiųsti UAB „Autodina“, atitinkamai, nėra nustatyta, jog šie komisariatai turėtų informacijos apie UAB „Autodina“ teikiamas veiklos nuomos paslaugas; klientai, įskaitant ir perkančiąsias organizacijas, dažnai klysta dėl konkrečių subjekto teikiamų paslaugų apimties; pasiūlymai pateikti komercinius pasiūlymus iš komisariatų UAB „Autodina“ galėjo būti atsiųsti dėl to, kad komisariatai buvo suinteresuoti veiklos nuomos pagrindu įsigyti „Opel“ automobilius; veiklos nuomos paslaugų įsigijimo konkursuose bendradarbiavimo ar kito susitarimo pagrindu dažnai dalyvauja kelios bendrovės kartu, todėl pasiūlymus UAB „Autodina“ pateikę komisariatai galėjo tikėtis, jog ši bendrovė nuspręs bendradarbiauti su bet kuriuo iš veiklos nuomos paslaugų teikėjų ir taip dalyvaus konkurse; UAB „Autodina“, bendradarbiaujančio su veiklos nuomos paslaugos teikėju ir taip pardavinėjant bendras paslaugas, statusas visada buvo antraeilis (techninis), t. y. dalyvauja kaip techninis subjektas, suteikiantis techninę galimybę veiklos nuomos paslaugos teikėjui suteikti paslaugą; visuose nagrinėjamuose viešuosiuose pirkimuose UAB „Autodina“ pasiūlymus pateikė tik dėl faktinių aplinkybių visumos, nulėmusios pagrįstą jo darbuotojo (pasirašiusio komercinius pasiūlymus) tikėjimą, jog UAB „Autodina“ arba parduos automobilį veiklos nuomos teikėjui, arba dalyvaus konkurse bendradarbiaudama su veiklos nuomos teikėju. Pasak pareiškėjo, jis apskritai nėra automobilių veiklos nuomos paslaugos teikimo rinkos dalyvis, kadangi per visą savo veiklos laikotarpį UAB „Autodina“ savarankiškai nėra sudaręs nei vieno veiklos nuomos paslaugos teikimo susitarimo, visais bendrovės veiklos metais (įskaitant ir 2009 m.) pajamos iš veiklos nuomos paslaugų yra 0,00 litų.

Pareiškėjas pabrėžė, jog UAB „Autodina“ santykis su kitais dviem skundžiamu Nutarimu nubaustais subjektais yra skirtingas: UAB „Moller Auto“ yra UAB „Autodina“ konkurentas, t. y. automobilių pardavėjas, tačiau, pasak pareiškėjo, byloje nėra užfiksuotas joks UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ neteisėtas santykis. AB „Autoūkis“ nėra UAB “Autodina“ konkurentas. Pareiškėjas pažymėjo, jog AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“ nekonkuruoja veiklos nuomos paslaugų rinkoje, todėl negalėjo sudaryti draudžiamo susitarimo dėl automobilių veiklos nuomos paslaugų kainų fiksavimo. Pareiškėjo teigimu, UAB „Autodina“ niekada nevykdė veiksmų, kurie būtų tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipti riboti UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ konkurenciją kainomis. Paaiškino, jog AB „Autoūkis“ buvo žinomos UAB „Autodina“ komercinių pasiūlymų kainos tik dėl to, jog AB „Autoūkis“ suklaidino UAB „Autodina“ dėl būsimo bendradarbiavimo, o ne todėl, kad UAB „Autodina“ siekė atskleisti kainas AB „Autoūkis“ ir taip riboti tarpusavio konkurenciją. Pasak pareiškėjo, automobilių pardavėjų ir veiklos nuomos paslaugų teikėjų bendradarbiavimas rinkoje yra įprastas ir dažnai pasitaikantis sandoris, todėl UAB „Autodina“ darbuotojas neturėjo pagrindo abejoti AB „Autoūkis“ atstovės L. Z. teiginiais apie būsimą bendrovių bendradarbiavimą. Pareiškėjo teigimu, šalių bendradarbiavimo faktą patvirtina ir tas faktas, jog UAB „Autodina“ darbuotojas S. G. pateikdavo AB „Autoūkis“ komerciškai priimtiniausius, t. y. su didžiausiomis nuolaidomis, pasiūlymus. Pareiškėjas pažymėjo, jog Taryba tinkamai neįvertino S. G. AB „Autoūkis“ siųstų komercinių pasiūlymų turinio ir nepagrįstai siųstus pasiūlymus laikė juodraštiniais veiklos nuomos pasiūlymais, kadangi visi S. G. išsiųsti komerciniai pasiūlymai AB „Autoūkis“ buvo ne veiklos nuomos pasiūlymai, bet pirkimo–pardavimo pasiūlymai, skirti AB „Autoūkis“, o ne komisariatams. Tai, pasak pareiškėjo, patvirtina ir tai, jog dar prieš pirmąjį, t. y. Joniškio r. PK pirkimą, AB „Autoūkis“ atstovai paskambino UAB „Autodina“ ir pasiteiravo, ar jis dalyvaus paskelbtame viešajame pirkime bei gavę S. G. neigiamą atsakymą, paprašė S. G. paruošti pasiūlymą.

Pareiškėjas nesutiko su Tarybos pateikiamu perkančiųjų organizacijų vertinimu, kuriuo nurodoma, jog akivaizdu, kad perkančiosios organizacijos įtariamas bendroves laikė savarankiškais konkurentais, pateikiančiais atskirus pasiūlymus konkrečiam viešajam pirkimui. Pažymėjo, jog bylos aplinkybės atskleidžia, kad dviejuose iš trijų pirkimų, kuriuose Tarybos manymu savarankišką pasiūlymą pateikė UAB „Autodina“, t. y. Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK pirkimuose, perkančiąją organizaciją visi trys komerciniai pasiūlymai pasiekė vokuose, siųstuose vieno iš dalyvių – AB „Autoūkis“. Joniškio r. PK pirkime AB „Autoūkis“ ne tik atsiuntė visų dalyvių pasiūlymus, bet ir AB „Autoūkis“ pasiūlymas buvo pateiktas neįdėtas į voką ir neužklijuotas. Šie pažeidimai akivaizdūs, todėl perkančiosios organizacijos turėjo suprasti susidariusią situaciją. Pareiškėjo manymu, perkančios organizacijos tendencingai siekė automobilius įsigyti iš vieno iš anksto žinomo subjekto, todėl ignoravo šiurkščius pažeidimus. Pažymėjo, jog Raseinių r. PK pirkimo aplinkybių tyrimas labai skiriasi nuo kitų dviejų pirkimų – Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK pirkimų. Taryba grįsdama draudžiamą susitarimą apsiribojo vieninteliu netiesioginiu įrodymu, t. y. UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ darbuotojų elektronine korespondencija. Anot pareiškėjo, šiuo atveju nėra įrodinėjamas nei pasiūlymų elektroniniu paštu išsiuntimas, nei kokių nors pasiūlymų pasirašymas, nei galiausiai dokumentų išsiuntimas iš vieno adresato.

Pareiškėjo įsitikinimu, Taryba neįrodė draudžiamo susitarimo tarp UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ Raseinių r. PK pirkime, kadangi: Tarybos pateikiami argumentai yra netiesioginiai, neparemti papildomais įrodymais byloje; skundžiamame Nutarime nepaaiškino, kuo pasireiškia „susijusių įrodymų kontekstas bei bendradarbiavimo įrodymų kituose viešuosiuose pirkimuose kontekstas“; nenurodė, kokiu lygmeniu komerciniai pasiūlymai buvo suderinti, ar buvo susitarta dėl konkrečių automobilių, ar dėl kainų, ar dėl nuolaidų, ar dėl papildomų paslaugos teikėjo įsipareigojimų, ar paprasčiausiai dėl pasiūlymo formos; Taryba neįrodė, jog pateikti pasiūlymai buvo šalių neteisėto pasiūlymų suderinimo padarinys; nepateikė jokių konkrečių argumentų, paneigiančių UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ bendradarbiavimo faktą; nėra pagrindo kasdienės kalbos sakinių laikyti neginčijamu kartelio įrodymu; Taryba apskritai nenagrinėjo klausimo, ar S. G., pasirašęs pasiūlymą įdėjo į voką ir jį užklijavo, ar ne. Be to, pasak pareiškėjo, konkurencinėje teisėje galioja asmenų nekaltumo prezumpcija, todėl visi neaiškumai tyrime turi būti aiškinami pareiškėjo naudai. Pareiškėjas pažymėjo, jog S. G. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigė, kad Raseinių r. PK pirkime tariamai UAB „Autodina“ pateikto komercinio pasiūlymo jis tikrai nepasirašė, todėl buvo atidžiai įvertintos byloje esančios visos tariamai UAB „Autodina“ savarankiškai pateiktų komercinių pasiūlymų Joniškio r. PK, Pasvalio r. PK ir Raseinių r. PK pirkimuose kopijos ir Raseinių r. PK pirkime tariamai UAB „Autodina“ pateiktas automobilio veiklos nuomos komercinis pasiūlymas sukėlė įtarimą, kadangi visiškai neatitiko bendrovės įprastai rengiamų pasiūlymų formos reikalavimų. Akivaizdu, jog Taryba vykdė tyrimą ne dėl konkurencijos teisės pažeidimų, bet dėl viešųjų pirkimų teisės pažeidimų.

Dėl skirtos baudos pareiškėjas pažymėjo, jog, vadovaujantis Tarybos suformuota baudų skyrimo praktika (2010 m. sausio 28 d. Tarybos nutarimas Nr. 2S-2, 2010 m. lapkričio 22 d. Tarybos nutarimas Nr. 2S-29), tuo atveju, kai draudžiamas susitarimas yra sudarytas dėl veiklos, kuri pagal generuojamų pajamų dalį bendrovėje nėra pagrindinė, teisingumo ir proporcingumo principas reikalauja skiriamos baudos dydį skaičiuoti ne nuo bendrųjų baudžiamo subjekto pajamų, o nuo tų pajamų, kurios yra susijusios su veikla, dėl kurios draudžiamas susitarimas buvo sudarytas. Europos Komisijos patvirtintų Baudų skyrimo gairių (2006/C 210/02) (toliau – ir Baudos skyrimo gairės) 13 punkte vienareikšmiškai nurodoma, jog apskaičiuojant bendrąją skirtinos baudos sumą turi būti įvertinamos baudžiamo subjekto pajamos, susijusios su tiriamu pažeidimu. Pareiškėjo teigimu, nors Baudų skyrimo gairės, kaip Europos Sąjungos teisės akto forma, per se nėra privaloma valstybėms narėms ir jos institucijoms, tradiciškai tiek Europos Komisija, tiek valstybių narių institucijos į išleistas gaires atsižvelgia savo praktikoje. Atkreipė dėmesį, jog UAB „Autodina“ 2009 metų pajamų struktūroje automobilių veiklos nuomos pajamas sudaro 0,00 proc., t. y. 0,00 litų, visų bendrųjų UAB „Autodina“ pajamų, t. y. 9 857 106 litų. UAB „Autodina“ 2009 metų pajamų struktūroje automobilių nuomos pajamas sudaro 0,97 proc., t. y. 95 546 litų, visų bendrųjų UAB „Autodina“ pajamų, t. y. 9 857 106 litų. UAB „Autodina“ negavo jokios naudos iš Tarybos įtartų pažeidimų, todėl šios naudos vertė sudaro 0,00 proc., t. y. 0,00 litų, visų automobilių veiklos nuomos, t. y. 0,00 litų, ar automobilių nuomos, t. y. 95 546 litų, pajamų. Pareiškėjo manymu, Taryba privalėjo jam skiriamą baudą skaičiuoti ne nuo bendrųjų UAB „Autodina“ 2009 metų pajamų, t. y. 9 857 106 litų, bet nuo automobilių veiklos nuomos, t. y. 0,00 litų, arba automobilių nuomos, t. y. 95 546 litų, pajamų.

Pareiškėjas pabrėžė, jog, net jei UAB „Autodina“ darbuotojo S. G. atlikti veiksmai būtų laikomi pažeidžiančiais konkurencijos teisę, visų byloje užfiksuotų įrodymų loginė – ekonominė analizė atskleidžia, jog toks pažeidimas negali būti traktuojamas kainų fiksavimu (derinimu) bei atitinkamai toks pažeidimas negali būti priskiriamas ir jokiam kitam 2004 m. gruodžio 9 d. Tarybos nutarimo Nr. 1S-172„Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio nelaikomi konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu, patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl mažareikšmiškumo) 7 punkte nurodytam „juodojo sąrašo“ pažeidimui. Tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad UAB „Autodina“ pažeidė konkurencijos teisės reikalavimus, tačiau atliktas pažeidimas nėra horizontalusis kainų derinimas ar prekės rinkų pasidalijimas, prašo byloje taikyti KĮ 5 straipsnio 4 dalį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 78-91) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir nubaustų ūkio subjektų nekonkuravimo atsakovas nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl Tarybos netinkamai suformuluoto prekės rinkos apibrėžimo. Atsakovo manymu, pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-892/2010 nagrinėjamu atveju nėra pagrindo besąlygiškai remtis, kadangi faktinės aplinkybės, nustatytos nagrinėjamoje byloje ir LVAT priimtoje nutartyje, negali būti laikomos analogiškomis ir net nėra panašios. Pažymėjo, jog LVAT nutartyje teismas rinkos apibrėžimą kaip būtiną nurodė todėl, kad to nepadarius būtų buvę neįmanoma nustatyti, ar įtariami pažeidėjai yra konkurentai. Tuo tarpu, pasak atsakovo, nagrinėjamos bylos atveju UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ savo veiksmais, t. y. pateikdami pasiūlymus tuose pačiuose viešuosiuose pirkimuose, parodė, kad jie yra konkurentai, t. y. konkuruoja dėl automobilių veiklos nuomos paslaugų teikimo pirkimo organizatoriams. Atsakovo teigimu, būtent todėl Nutarime buvo akcentuojama, jog nėra būtinybės prekės rinką apibrėžti itin tiksliai, kadangi nagrinėjamų bendrovių pripažinimas konkurentais būtų konstatuotas visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kaip plačiai ar siaurai būtų apibrėžta prekės rinka. Atsakovas taip pat rėmėsi Europos Komisijos 2007 m. vasario 21 d. sprendimu byloje Nr. COMP/E-1/38.823 – PO/Elevators and Escalators, kuriame nurodyta, jog komercinių pasiūlymų viešuosiuose pirkimuose derinimas laikytinas karteliu, t. y. susitarimu dėl kainų, o tokiais atvejais būtinybė apibrėžti prekės rinką net nekeliama – tiesiog įvardijama, kokioje veiklos srityje šalys derino komercinius pasiūlymus. Pasak atsakovo, jis nagrinėjamoje byloje pasielgė iš esmės analogiškai, t. y. nustatė, kokioje veiklos srityje bendrovės derino savo komercinius pasiūlymus, pagrįstai jas pripažino konkurentėmis būtent toje veiklos srityje. Atsakovas rėmėsi ir Bendrojo teismo sprendimu byloje Nr. T-213/00 CMA CGM prieš Komisiją, kuriame konstatuota, kad horizontalaus kainų fiksavimo atveju Komisijai pakanka nustatyti, kad draudžiamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, dėl ko jis per se daro poveikį prekybai ir konkurencijai, nereikalaujant tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Taigi, pasak atsakovo, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad bendrovės teikė konkuruojančius komercinius pasiūlymus konkrečiai veiklai pirkti, vadovaujantis Europos Komisijos praktika Elevators and Escalators byloje, to pakako norint bendroves pripažinti konkurentėmis, net neapibrėžiant prekės rinkos.

Paaiškino, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ bei AB „Autoūkis“ neturi vieningos nuomonės dėl automobilių veiklos nuomos, kaip paslaugos, atribojimo nuo kitų panašių paslaugų, tai skundžiamame Nutarime buvo išsamiai išdėstyta. UAB „Moller Auto“ bei AB „Autoūkis“ nurodė, kad automobilių veiklos nuoma iš esmės laikytina panašiu sandoriu į paprastą automobilių nuomą, taigi, pasak atsakovo, vertinant iš pasiūlos pusės, šių paslaugų teikimo pakeičiamumas yra galimas. Anot atsakovo, tai, kad pareiškėjas nesutinka su kitų ūkio subjektų nuomone ir mano minėtus sandorius esant visiškai skirtingus, Nutarime taip pat įvertinta, todėl atsakovo manymu, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, jog Nutarime visiškai neišskiriami šių minėtų sandorių skirtumai. Be to, pabrėžė, jog skundžiamame Nutarime nurodyta, kad tyrimo tikslais automobilių veiklos nuomą galima išskirti kaip specialią paslaugą, turinčią tam tikrų ypatumų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nėra būtinybės itin tiksliai apibrėžti prekės rinką, Nutarime automobilių veiklos nuoma nėra itin detaliai atribojama nuo kitų panašių paslaugų, t. y. Nutarimu siekiama parodyti automobilių veiklos nuomos paslaugų ypatumus bei savybes, tačiau atsakovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, jog dėl tokio neatribojimo prekės rinka buvo apibrėžta kaip tiek automobilių veiklos nuomos, tiek paprastos nuomos paslaugas apimanti prekės rinka. Pažymėjo, jog galutinė išvada prekės rinkos apibrėžimo dalyje yra tik veiklos nuomos paslaugos bei automobilių pardavimo paslaugos, į šias rinkas neįtraukiant paprastos automobilių nuomos. Be to, pasak atsakovo, nepriklausomai nuo to, kaip plačiai ar siaurai jis būtų apibrėžęs prekės rinką, tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas vis tiek nesikeistų, kadangi visi nagrinėti ūkio subjektai teikė tarpusavyje konkuruojančius automobilių veiklos nuomos komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams, o to pakanka ūkio subjektus pripažinti konkurentais. Apibrėžiant prekės rinką esminis dėmesys buvo kreipiamas į tai, kaip nagrinėjami ūkio subjektai veikė kiekvienu konkrečiu tirtu atveju, t. y. buvo vadovaujamasi paklausos pakeičiamumo aspektu ir situacija vertinta iš perkančiųjų organizacijų pusės.

Nurodė, jog, vertinant situaciją iš objektyvios perkančiųjų organizacijų pozicijos, komerciniai pasiūlymai jas pasiekdavo kaip savarankiškai pateikti automobilių veiklos nuomos paslaugas teikiančių ūkio subjektų, be to, daugumos nagrinėtų viešųjų pirkimų atvejų, tokie komerciniai pasiūlymai buvo gauti perkančiųjų organizacijų individualiai UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ bei AB „Autoūkis“ išsiųstų kvietimų dalyvauti pirkimuose pagrindu. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Taryba apibrėždama prekės rinką neatsižvelgė į paklausos pakeičiamumą, kadangi tyrimo metu prekės rinka buvo analizuojama bei apibrėžiama siekiant tyrimo tikslų, todėl paklausos pakeičiamumas buvo vertinamas būtent iš perkančiųjų organizacijų pusės, t. y. tikslinių šios paslaugos pirkėjų, o ne abstrakčiai analizuojama, ar automobilių veiklos nuoma ir paprasta automobilių nuoma ar dar kitos panašios paslaugos yra tarpusavyje pakeičiamos ar nepakeičiamos. Atsakovas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad kvietimas dalyvauti viešajame pirkime nelaikytinas oferta sudaryti sandorį ir juo remiantis nėra pagrindo tvirtinti, kad vien tokio kvietimo išsiuntimas suponuoja, kad perkančioji organizacija pareiškėją traktuoja kaip automobilių veiklos nuomos paslaugų teikėją, tačiau atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas, gavęs jam adresuotus kvietimus dalyvauti viešuosiuose automobilių veiklos nuomos pirkimuose, juose dalyvaudavo su savarankiškais jo vadybininko pasirašytais komerciniais pasiūlymais bei pirkimui įvykus būdavo informuojamas, kad jo automobilių veiklos nuomos (o ne pirkimo) komercinis pasiūlymas nelaimėjo ar buvo atmestas. Taigi, anot atsakovo, tariamos subjektyvios aplinkybės – UAB „Autodina“ aplaidumas ir nesidomėjimas, kodėl jis informuojamas, jog jo teikti komerciniai automobilių veiklos nuomos pasiūlymai nelaimi, kitos subjektyvios aplinkybės nepaneigia UAB „Autodina“, kaip automobilių veiklos nuomos paslaugos teikėjos vertinimo iš paklausos pakeičiamumo pusės, statuso. Nurodė, jog pareiškėjas dalyvaudavo viešuose pirkimuose kaip savarankiškas konkurentas, taip pat jis būdavo informuojamas, kad jo komerciniai pasiūlymai nelaimėjo, taigi pačios bendrovės formalių veiksmų vertinimas parodo, kad automobilių veiklos nuomos paslaugų teikėju jis buvo traktuojamas pagrįstai.

Atsakovas nurodė, jog susitarimai pagal KĮ 5 straipsnio 2 dalį laikomi ribojančiais konkurenciją visais atvejais, todėl nereikia įrodinėti tokių draudžiamų pažeidimų neigiamų pasekmių. Atsakovo teigimu, pagal KĮ 5 straipsnio 10 dalį susitarimu yra laikomi bet kokia forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai. Pažymėjo, jog Teisingumo Teismas, aiškindamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad suderintais veiksmais laikytina veiksmų koordinavimo tarp ūkio subjektų forma, kuri, nepasiekusi taip vadinamo susitarimo stadijos, sąmoningai pakeičiama praktiniu bendradarbiavimu tarp tų ūkio subjektų, siekiant išvengti konkurencijos pavojaus. Suderinti veiksmai privalo būti susiję su elgesiu ateityje, tačiau nėra būtina, kad būtų sugalvotas nuoseklus veiksmų planas. Atsakovo įsitikinimu, remiantis tokia praktika, tyrimo metu nagrinėtų bendrovių UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ elgesys pagrįstai buvo vertinamas kaip suderinti veiksmai, kuriais siekiama išvengti tarpusavio konkurencijos, nes buvo nustatyta, kad viešuosiuose pirkimuose visos nagrinėtos bendrovės dalyvaudavo iš anksto suderinusios savo veiksmus dėl pirkimo baigties. Pažymėjo, jog tokios nustatytos aplinkybės pakanka norint veiksmus konstatuoti kaip kainų derinimą ir visiškai nėra būtinybės nustatyti, jog UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ taip pat turėtų žinoti AB „Autoūkis“ pasiūlymo kainą. Taigi atsakovo teigimu, nustatant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją. Pažymėjo, jog pagal Teisingumo Teismo praktiką, tam, kad pažeidimas būtų laikomas padarytu tyčia, nėra būtina, kad ūkio subjektas sąmoningai suprastų, jog jis pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. (ir KĮ 5 str.). Jei koks nors tarp konkurentų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas turi ir teisėtų tikslų ar subjektyvūs susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina ir nepaneigia susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl draudžiamo susitarimo nebuvimo, pabrėžė, jog pareiškėjo vadybininkas savo laisva valia UAB „Autodina“ vardu pasirašydavo ant jau perskaičiuotų veiklos nuomos komercinių pasiūlymų, taigi nurodytas klaidinimas, taip pat tariamas pareiškėjo vadybininko neatidumas pasirašant ant pasiūlymų ir neva nepastebėjus, jog jie buvo perskaičiuoti, negali būti vertinamas kaip atleidžiantis UAB „Autodina“ nuo atsakomybės už KĮ normų pažeidimą. Pasak atsakovo, nustatyti veiksmai pagrįstai laikytini KĮ nuostatų pažeidimu.

Paaiškino, jog skundžiamame Nutarime konstatuota, kad UAB „Autodina“ pažeidė KĮ reikalavimus dalyvaudamas trijuose viešuosiuose pirkimuose – Joniškio r. PK, Pasvalio r. PK bei Raseinių r. PK. Bendra viso įvertinto pažeidimo schema buvo tokia – tarp AB „Autodina“ vadybininko bei AB „Autoūkis“ darbuotojos vyko kontaktas, t. y. AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. susisiekdavo su UAB „Autodina“ darbuotoju S. G. bei UAB „Moller Auto“ darbuotoju V. Č., susižinodavo, ar šios įmonės ketina dalyvauti pirkime, susitikdami gyvai ar elektroniniu paštu suderindavo komercinių pasiūlymų sąlygas. L. Z. perskaičiuodavo automobilių pardavimo kainą į automobilių veiklos nuomos konkrečiam viešajam pirkimui kainą, duodavo šių įmonių darbuotojų parengtus atspausdintus komercinius pasiūlymus jiems pasirašyti bei išsiųsdavo per AB „Autoūkis“ kurjerių paštą perkančiajai organizacijai. Visais nagrinėtais atvejais viešuosius automobilių veiklos nuomos pirkimus laimėdavo AB „Autoūkis“. Pasak atsakovo, šie nustatyti faktai liudija, kad įtariamos bendrovės būdamos konkurentėmis sudarė KĮ draudžiamą susitarimą, kadangi susitarė pateikti suderintus komercinius pasiūlymus, įskaitant konkursinių pasiūlymų kainas. Pažymėjo, jog AB „Autoūkis“ faktiškai viešuosiuose pirkimuose nekonkuravo su UAB „Autodina“ bei UAB „Moller Auto“, tokiu būdu sudarant sąlygas minėtai bendrovei laimėti. Atsakovo teigimu, skundžiamame Nutarime nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. elektroninės žinutės dėl konkursinių pasiūlymų derinimo, komercinius pasiūlymus derinusių bendrovių darbuotojų paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, komercinių pasiūlymų siuntimo aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad konkurentai derino savo veiksmus. Pažymėjo, jog bendrovėms derinant tarpusavio veiksmus, AB „Autoūkis“ žinojo apie UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ pasiūlymus ir juose pateiktas kainas , o pastarieji, nors ir nežinodami AB „Autoūkis“ kainos, leido bendrovei tą informaciją sužinoti, dėl ko ji turėjo galimybę atitinkamai koreguoti savo pasiūlymą taip, kad jos siūloma kaina būtų mažiausia ir tokiu būdu ji laimėtų pirkimą. Pareiškėjo vaidmuo buvo parodyti, kad konkursas vykdomas konkurenciniu būdu, neva jame dalyvauja visos dalyvauti viešajame pirkime pakviestos bendrovės, siūlančios skirtingas kainas, tačiau iš tiesų viešasis pirkimas iš esmės buvo fiktyvus.

Pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju ūkio subjektai nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, todėl preziumuojama, jog jiems gerai žinomos pagrindinės viešųjų pirkimų procedūros bei jų laikymosi svarba. Atsakovo teigimu, ši aplinkybė patvirtina, jog nagrinėjamos bendrovės negalėjo nežinoti apie draudimą atskleisti viena kitai savo komercinių pasiūlymų kainas, tačiau AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ buvo suinteresuoti, kad viešuosius pirkimus laimėtų AB „Autoūkis“, todėl minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, pasyvus vaidmuo leidžiant konkurentui sužinoti savo komercinio pasiūlyme kainas, pagrįstai leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose.

Atsiliepime atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog jo dalyvavimo Raseinių r. PK organizuotame viešajame pirkime neteisėtumas nėra įrodytas, nes Taryba remiasi tik vienu įrodymu, t. y. UAB „Autodina“ vadybininko ir AB „Autoūkis“ darbuotojos elektroniniu susirašinėjimu. Pažymėjo, kad Nutarime, nustatant UAB „Autodina“ veiksmų, dalyvaujant minėtame viešajame pirkime, neteisėtumą, buvo atsižvelgiama inter alia ir į kitų tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Nurodė, jog iš susirašinėjimo su AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. matyti, jog prieš paskelbiant viešojo pirkimo rezultatus ji bendravo su UAB „Autodina“ darbuotoju S. G. apie įvykusį pasiūlymų šiam pirkimui derinimą bei pasirašymą. Todėl atsakovo teigimu, Nutarime deramai nurodyta, kad vertinant kai kuriuos pavienius pateikto elektroninio susirašinėjimo teiginius (pvz., apie tai, kad UAB „Autodina“ darbuotojas S. G. ketina paruošti pasiūlymą AB „Autoūkis“ darbuotojai L. Z.) gali susidaryti įspūdis, jog bendrovės tariasi dėl bendro dalyvavimo teikiant vieną pasiūlymą, tačiau vertinant šį susirašinėjimą visų su konkrečiu pirkimu susijusių įrodymų kontekste bei nustatytų UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ bendradarbiavimo įrodymų kituose viešuosiuose pirkimuose (Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK) kontekste, galima pagrįstai teigti, kad tarpusavyje buvo suderinti komerciniai pasiūlymai, kurie pirkimui buvo teikiami atskirai. Atsakovo teigimu, jis daro tokią išvadą, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovės atitinkamu laikotarpiu, kuriuo vyko ir susirašinėjimas, buvo pakviestos kaip konkurentai dalyvauti Raseinių r. PK vykdytoje apklausoje ir savo elgesiu minėtame viešajame pirkime patvirtino, kad veikia kaip konkurentai, t. y. pateikė savarankiškus (konkuruojančius) pasiūlymus šiam pirkimui. Pažymėjo, jog susirašinėjime kalbama apie pasiūlymų teikimą Raseinių r. PK bei apie tai, kad S. G. jau pasirašė L. Z. parengtą pasiūlymą, todėl toks susirašinėjimas laikytinas pagrįstu įrodymu, kad buvo veikiama pagal įprastą ankstesniuose nagrinėtuose viešuosiuose pirkimuose taikytą modelį. Rėmėsi Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimu byloje Nr. C-407/08 P. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas viso tyrimo metu ne kartą Tarybai nurodė, jog automobilių veiklos nuomos paslaugų neteikė, šiuo metu neteikia bei artimiausiu metu neketina to daryti ir ateityje.

Atsakovo teigimu, tyrimo medžiagoje esamas UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ darbuotojų tarpusavio susirašinėjimas parodė, kad nagrinėjamame viešajame pirkime S. G. pasirašė pasiūlymą („Jau mes ją aptarėme, kai buvau atvažiavusi paskutinį kartą. Tada ir pasirašei“), o S. G. neginčijo, kad šio pasiūlymo nepasirašė („Pasirodo jau nebežiūriu kur pasirašinėju“), todėl nekyla abejonių dėl to, kad UAB „Autodina“ darbuotojas žinojo, kad jo atstovaujama bendrovė dalyvauja šiame viešajame pirkime ir kad savo vardu yra pateikusi pasiūlymą perkančiajai organizacijai, kurį jis ir pasirašė. Atsakovas darė išvadą, kad jis pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, neteisėtai bendradarbiaudamas su AB „Autoūkis“ prieš Raseinių r. PK organizuotą viešąjį pirkimą, pažeidė KĮ reikalavimus.

Atsakovas nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo pozicija dėl jam skirtos baudos apskaičiavimo. Remdamasis KĮ 41 straipsnio 1 dalimi bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog bendra taisyklė, taikoma apskaičiuojant ūkio subjektams skirtinas baudas už konkurencijos teisės pažeidimus, yra atsižvelgimas į ūkio subjektų gautas bendrąsias pajamas praėjusiais ūkiniais metais, todėl Taryba skirdama baudas ūkio subjektams didžiąja dauguma atvejų būtent šia bendra taisykle ir vadovaujasi. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, jog baudos apskaičiavimą lemia tik ta aplinkybė, ar veikla, kuria versdamasis ūkio subjektas įvykdė pažeidimą, yra pagrindinė ar nepagrindinė, kadangi, anot atsakovo, skiriant baudą būtina atsižvelgti ir į ūkio subjektų teikiamų paslaugų pobūdį, jų tarpusavio sąsajumą (nurodė, jog pareiškėjo nurodytais 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 2S-29 ir 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 kaltais buvo pripažinti ūkio subjektai, kurie vykdė visiškai skirtingas veiklas, dėl ko skiriant baudas buvo atsižvelgiama tik į tas pajamas, kurios gautos iš konkrečios veiklos, susijusios su KĮ pažeidimu), todėl, atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, jog skiriant pareiškėjui baudą nebuvo galima remtis jo gaunamomis bendrosiomis pajamomis.

Pažymėjo, jog UAB „Autodina“ yra ūkio subjektas, teikiantis su automobilių verslu susijusias įvairias paslaugas – prekyba naujais ir naudotais automobiliais, prekyba automobilių dalimis, automobilių remontas bei automobilių nuoma, todėl, įvertinęs tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovas konstatavo, kad tiek UAB „Autodina“ pajamos, gautinos iš veiklos nuomos paslaugų, tiek ir pajamos, gautinos iš automobilių pardavimo veiklos, laikytinos susijusiomis su įvykdytu pažeidimu. Be to, atsakovo teigimu, tyrimo metu buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu veiklos nuomos viešąjį pirkimą (pvz., organizuotą Joniškio r. PK) laimėtų UAB „Autodina“, tada AB „Autoūkis“ būtų nupirkęs iš UAB „Autodina“ automobilį ir pats jį išnuomavęs konkrečiai perkančiajai organizacijai, todėl ne tik nulinės pajamos, kurias pareiškėjas gavo iš veiklos nuomos paslaugų, bet ir jos gautos pajamos iš automobilių pardavimo veiklos pagrįstai laikytinos susijusiomis su pažeidimu bei, vadovaujantis teisingumo bei proporcingumo principais, nebuvo pagrindo baudos skaičiuoti ne nuo bendrųjų pajamų. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog, jei bauda būtų skaičiuojama nuo veiklos nuomos pajamų, kurių, kaip nurodė pareiškėjas, jis visai negauna, jam negalėtų būti skiriama bauda, todėl akivaizdu, kad tai prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, kadangi UAB „Autodina“, padariusiam patį sunkiausią KĮ pažeidimą, negalėtų būti skiriama jokia bauda. Pasak atsakovo, toks KĮ nuostatų, susijusių su baudų apskaičiavimu, aiškinimas neužtikrintų atgrasomojo poveikio.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teigimu, jog Taryba vykdė tyrimą ne dėl konkurencijos teisės pažeidimų, o dėl viešųjų pirkimų teisės pažeidimų, kadangi konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės reguliavimo sritys yra skirtingos ir, nors tyrimo metu buvo nagrinėtos viešųjų pirkimų vykdymo bei komercinių pasiūlymų jiems rengimo aplinkybės, tai nesudaro pagrindo teigti, kad nagrinėta sritis priklauso viešųjų pirkimų sričiai. Pažymėjo, jog skundžiamo Nutarimo tekste nurodytos faktinės aplinkybės yra išimtinai vertinamos tik atsižvelgiant į konkurencijos teisės reikalavimus, be to, jame nėra konstatuota, jog būtų buvęs įvykdytas ne konkurencijos, o viešųjų pirkimų teisės pažeidimas. Atsakovo manymu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mažareikšmiškumo išlygos taikymo. Pažymėjo, jog suderinti veiksmai nustatant kainas pripažįstami ribojančiais konkurenciją pagal tikslą, todėl nėra būtina kiekvienu atveju nustatyti, kokį konkretų antikonkurencinį poveikį (pasekmes) tokie suderinti veiksmai sukelia, o tokiems susitarimams (suderintiems veiksmams) netaikomos ir išimtys, kai dėl susitarimo mažareikšmio poveikio KĮ 5 straipsnio nuostatos gali būti netaikomos (Tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 7.1 p.).

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas ginčija draudžiamo susitarimo buvimą visų viešųjų pirkimų, kuriuose jis dalyvavo, atvejais, t. y. ne tik Raseinių r. PK organizuoto viešojo pirkimo atveju, bet ir Joniškio r. PK bei Pasvalio r. PK, todėl tokia pareiškėjo pozicija yra skirtinga nuo laikytosios viso Tarybos atlikto tyrimo metu, kadangi pareiškėjas Tarybos nustatytas aplinkybes Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK viešųjų pirkimų atvejais pripažino. Tai, kad šias aplinkybes pareiškėjas pripažįsta, jis patvirtino ir Tarybos 2010 m. spalio 28 d. bylų nagrinėjimo posėdžio metu, todėl Taryba, atsižvelgdama į tokį faktinių aplinkybių pripažinimą, Nutarimu skirdama pareiškėjui baudą tai įvertino kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir skirtiną baudą sumažino 7 proc., todėl atsakovui kyla abejonių dėl pareiškėjo skunde pateiktų argumentų pagrįstumo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad situacija, kai ūkio subjektai iki Tarybai priimant nutarimą dėl pažeidimo pateikia (raštu ar posėdžio metu žodžiu) pripažinimus dėl padaryto KĮ pažeidimo, o vėliau ginčija pažeidimo padarymą teisme, yra dviprasmiška ir sudaro ūkio subjektams galimybes piktnaudžiauti KĮ nuostatomis, ypač atsižvelgus į tai, kad Taryba po to, kai priima nutarimą, nebeturi jokių galimybių atitinkamai reaguoti ir atitinkamai pakeisti ūkio subjektams skirtų baudų dydžių. Todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tokį pareiškėjo pozicijos dėl jos atsakomybės už KĮ 5 straipsnio nuostatų pažeidimus pasikeitimą, darė išvadą, jog pareiškėjas savo veiksmais parodė, kad jam buvo nepagrįstai pritaikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir dėl faktinių aplinkybių pripažinimo baudos dydis sumažintas 7 proc. Todėl pareiškėjui turi būti iš naujo nustatytas baudos dydis, tačiau nebeatsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – esminių aplinkybių pripažinimą, o pritaikius tik 20 proc. baudos sumažinimą dėl sunkios ekonominės situacijos, koks buvo taikomas visiems ūkio subjektams. Atsakovo teigimu, UAB „Autodina“ turėtų būti skirta 127 700 litų bauda, t. y. 9 900 litų didesnė, nei buvo skirta skundžiamu Nutarimu. Atsakovas, remdamasis KĮ 39 straipsnio 4 punktu, manė, kad teismas turi teisę ir galimybę padidinti nepagrįstai sumažintas baudas ūkio subjektams.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu (t. III, b. l. 133-161)atmetė pareiškėjo UAB „Autodina“ skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, kad UAB „Autodina“ kartu su AB „Autoūkis“ sudarė draudžiamus susitarimus dėl dalyvavimo Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotuose automobilių veiklos nuomos paslaugų viešuosiuose pirkimuose, AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“ sudarė draudžiamą susitarimą dėl dalyvavimo 2008 m. balandžio 4 d. Raseinių r. PK organizuotame viešajame automobilių veiklos nuomos pirkime įprastos komercinės praktikos būdu ir tuo pažeidė KĮ 5 straipsnio bei šio straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. I, b. l. 29-64).Tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados taip pat buvo išdėstytos Tarybos Draudžiamų susitarimų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. pranešime „Apie atliktą tyrimą dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (t. VI, b. l. 18-48). Teismas nurodė, jog tyrimas dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties KĮ 5 straipsnio reikalavimams pradėtas Tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1S-158, gavus informaciją iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ galimų tarpusavio suderintų veiksmų, pateikiant komercinius pasiūlymus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio r. PK 2008 m. kovo 14 d. organizuotam naujų vidutinės klasės automobilių nuomos viešajam pirkimui įprastos komercinės praktikos būdu (Tyrimo byla t. I, b. l. 128-129). Tyrimas buvo pratęstas Tarybos 2010 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 1S-27 ir Tarybos 2010 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 1S-87 (Tyrimo byla t. I, b. l. 196). Tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-144 buvo patikslinta tyrimo antraštė (Tyrimo byla t. I, b. l. 178). Tyrimo metu buvo atlikti patikrinimai AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ naudojamose patalpose (Tyrimo bylos t. I, b. l. 138, 139-140, 155-156, 157-158, 186-187, 188-189). Tyrimo metu buvo nagrinėjamas 2008 m. laikotarpis. Nagrinėjama ūkio subjektų AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ veikla dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose dėl automobilių nuomos ir pardavimo paslaugų. Nutarime viešieji pirkimai suprantami plačiąja prasme, t. y. kaip visi pirkimai, kuriuos organizuodamas pirkėjas kviečia keletą ūkio subjektų pateikti savo komercinius pasiūlymus įskaitant ir pagal Viešųjų pirkimų įstatymą vykdomas pirkimo procedūras. UAB „Autodina“ pagrindinės veiklos sritys: prekyba naujais ir naudotais automobiliais, prekyba automobilių dalimis, automobilių remontas ir automobilių nuoma. UAB „Autodina“ –įgaliotas Opel atstovas. Opel automobilių prekyba, priežiūros funkcijos, servisas, naudoti automobiliai, atpirkimas, automobilių nuoma. Tiesioginių šalutinių veikų nėra (Tyrimo byla t. III, b. l. 154).UAB „Autodina“ atstovai, tiek Policijos departamento atlikto ikiteisminio tyrimo dėl Joniškio r. PK rengto viešojo pirkimo aplinkybių metu, tiek ir Tarybai teigė, kad paprastai UAB „Autodina“ savarankiškai, nebendradarbiaudamas su veiklos nuomos kompanijomis, neteikia automobilių veiklos nuomos paslaugos (Tyrimo byla t. I, b. l. 24, t. III, b. l. 77). Tą pabrėžė ir Tarybos apklausos metu paaiškinimus davęs buvęs UAB „Autodina“ darbuotojas S. G.. S. G. apklausos Taryboje metu savo pareigas įmonėje apibūdino kaip naujų automobilių pardavimą. Su automobilių nuoma, pasak jo, dirbti nėra tekę, tačiau įmonės viduje nebuvo griežto funkcijų paskirstymo (Tyrimo byla t. III, b. l. 77). Policijos pareigūnams duotuose parodymuose AB „Autoūkis“ direktorius E. S. paaiškino, kad tam, kad įvyktų konkursas, jie susisiekia su dalyvaujančiomis bendrovėmis, kurių prašo pateikti pasiūlymus rengiančiai organizacijai. Negalėjo atsakyti, kodėl Joniškio r. PK konkurso atveju L. Z. išsiuntė visų įmonių pasiūlymus (Tyrimo byla, I t., b. l. 102). 2009 m. įmonės bendrosios pajamos buvo 9 857 106 litų. Bendrovė iš su pažeidimu susijusios veiklos pajamų negavo. Joniškio r. PK buvo organizuotas viešasis naujų vidutinės klasės automobilių veiklos nuomos pirkimas įprastos komercinės praktikos būdu 12 mėnesių (Tyrimo byla t. I, b. l. 17-44). Viešasis pirkimas skelbtas 2008 m. vasario 11 d., įvyko 2008 m. kovo 14 d. 2008 m. vasario 11 d. Joniškio r. PK raštu Nr. 62-S-1114 kvietė dalyvauti šiame viešajame pirkime AB „Autoūkis“, UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“. Rašte nurodyti visi trys adresatai, t. y. kvietimai bendrovėms nebuvo individualūs. AB „Autoūkis“ paruoštas komercinis pasiūlymas: data – 2008 m. kovo 4 d. Komercinį pasiūlymą AB „Autoūkis“ vardu pasirašė direktorius E. S.. Komerciniu pasiūlymu siūlyti automobiliai – „Mazda CX-7“ 2,3 Turbo Elegance, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 1858,61 ir „Škoda Octavia (A5) Ambiente“ 1,9 TDIPD, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 1240,00. Abiejų siūlomų automobilių 12 mėnesių nuomos kaina litais su PVM – 37 183,32. Bendra apskaičiuota visų keturių automobilių reikalingų pirkėjui, 12 mėnesių nuomos suma litais su PVM – 66 943,32 (Tyrimo byla t. I, b. l. 36). UAB „Autodina“ paruoštas komercinis pasiūlymas: data – 2008 m. vasario 26 d. Komercinį pasiūlymą UAB „Autodina“ vardu pasirašė automobilių prekybos vadybininkas S. G.. Komerciniu pasiūlymu siūlyti automobiliai – „Opel Antara“, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 2889,11 bei „Opel Vectra Essentia“, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 1352,43. Abiejų automobilių 12 mėnesių nuomos kaina litais su PVM – 50 898,48. Bendra apskaičiuota visų keturių automobilių, reikalingų pirkėjui, 12 mėnesių nuomos suma litais su PVM – 83 356, 80 (Tyrimo byla t. I, b. l. 36). Viešojo pirkimo nugalėtoju parinktas ir automobilių veiklos nuomos sutartis 2008 m. kovo 17 d. pasirašyta su AB „Autoūkis“. AB „Autoūkis“ laimėto pirkimo vertė – 66 943,32 litų. Apie viešojo pirkimo rezultatus Joniškio r. PK bendru laišku informavo visus pirkimo dalyvius.

Dėl galimo viešojo pirkimo organizavimo neskaidrumo ir nesąžiningumo bei Joniškio r. PK darbuotojos D. K. galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Policijos departamentas atliko ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo apklausta L. Z. (buvusi Buivydienė), kuri parodė (Tyrimo byla t. I, b. l. 96), kad 2008 m. pavasarį ji gavo pranešimą iš Joniškio r. PK apie tai, kad skelbiamas viešasis automobilių nuomos pirkimas. Anksčiau jokių kontaktų su Joniškio policijos komisariatu ji neturėjo. Kvietime buvo nurodytos kviečiamos dalyvauti konkurse įmonės, t. y. AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ bei konkurso reikalavimai. Ji parengė pasiūlymą AB „Autoūkis“ vardu ir pasiūlė automobilius „Mazda CX-7“ ir „Škoda Octavia Ambiente“. Šie automobiliai turėjo atitikti techninius reikalavimus, kurių pageidavo Joniškio r. PK. Komercinį pasiūlymą pasirašė direktorius E. S.. Ji susiskambino su pranešime nurodytos UAB „Autodina“ vadybininku S. G., iš kurio sužinojo, kad UAB „Autodina“ konkurse nedalyvaus. Pasiūlė S. G. UAB „Autodina“ vardu paruošti pasiūlymą. UAB „Autodina“ vardu paruoštą pasiūlymą su dviem automobiliais „Opel Antara Enjoy“ ir „Opel Vectra“ pasirašė S. G.. Analogiškai ji paruošusi ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymą, kurį pasirašė V. Č.. Visi pasiūlymai buvo išsiųsti iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ji įdėjusi į vokus, AB „Autoūkis“ pasiūlymą perdavė išsiuntimui AB „Autoūkis“ sekretorei, neįdėtą voką. Po kurio laiko ji gavo pranešimą, kad konkursą laimėjo AB „Autoūkis“. Paruošė sutartį, kurią pasirašė direktorius E. S. ir persiuntė Joniškio r. PK. Buvęs UAB „Autodina“ darbuotojas S. G., ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus policijai, paaiškino (Tyrimo byla t. I, b. l. 51, 93), kad apytiksliai 2008 m. vasario mėn. iš AB „Autoūkis“ darbuotojos L. Z. buvo gautas prašymas sudaryti pasiūlymą konkrečiam automobiliui „Opel Antara Enjoy“ su konkrečiais techniniais reikalavimais. S. G. surašė pasiūlymą ir išsiuntė jį L. Z. elektroniniu paštu. Kam bus teikiamas minėtas pasiūlymas, L. Z. nesakė, t. y. nebuvo žinoma, kad sudarytas ir pasirašytas pasiūlymas bus teikiamas paskelbtam viešajam pirkimui įprastos komercinės praktikos būdu. Anot UAB „Autodina“ darbuotojo, kad pasiūlymas bus teikiamas Joniškio r. PK, jis sužinojo tada, kai L. Z. atvyko pas jį, atvežė atspausdintą ant UAB „Autodina“ blanko pasiūlymą, ir S. G. jį pasirašė. Buvo pakeistas adresatas, nes S. G. savo pasiūlyme nurodė AB „Autoūkis“, ir pridėta papildoma lentelė, kur buvo nurodyta automobilio „Opel Antara“ markė, modelis, variklio galia, sutarties mokestis procentais, 1 mėnesio nuomos kaina, 12 mėnesių nuomos kaina. L. Z. neva pasakiusi, kad bus teikiamas bendras pasiūlymas. S. G. pasirašė antrame lape. Pasirašytą pasiūlymą L. Z. pasiėmė su savimi, S. G. Joniškio r. PK pats komercinio pasiūlymo nesiuntė. Teismas nurodė, jog iš susirašinėjimo tarp šalių matyti, jog L. Z. su UAB „Autodina“ darbuotoju S. G. palaikė nuolatinius ryšius darbo klausimais. Analizuojant šią medžiagą matyti, jog dėl Joniškio r. PK rengiamo konkurso buvo tariamasi ir elektroniniu paštu: 2008 m. vasario 19 d.S. G. laiške (Tyrimo byla t. II, b. l. 178-180) pavadinimu „RE: Simas (Autodina, UAB)“ L. Z. rašė:„<...> Kaip pas Jus reikalai? Gal yra ziniu del tu konkursu? Bučiau dėkingas uz bet kokia informacija.“ 2008 m. vasario 19 d. L. Z. jam atsakė: „<...> Turetumete gauti iš Joniskio rajono policijos komisariato del apklausos. As jau paskaičiavau ir kuria diena užsuksiu del Opeliuko. :) O buvusioje apklausoje tiesa pasakius kitka pirko. Dabar del autobuso derinu. Su Živile derinome. Bet kol kas vyksta apmastimai. Ir kartais ji užtrunka, bet kol auto neuzsakyti, tol gali mastyti“. S. G. į šį laišką atsakė tą pačią dieną, rašydamas, jog: „<...> Tai lauksiu svečiuose Tik praneškite prašau is anksto. <...>“

Teismas nurodė, jog Taryboje vykusios apklausos metu L. Z., AB „Autoūkis“ darbuotoja, paprašyta pakomentuoti Joniškio r. PK organizuoto viešojo pirkimo aplinkybes nurodė (Tyrimo byla t. III, b. l. 2-4), jog: „vyksta pardavimas, ir ieškom automobilių pagal specifikaciją. Prašom, kad jie sudalyvauti konkurse, kad konkursas įvyktų. <...> Kreipiesi į vadybininkus, kai sužinai apie konkursą mes siunčiam savo variantą, kt. įmonė savo, mes paskaičiuojam jiems kainą. <...> Jei laimėtų Moller Auto, tada jie teiktų paslaugas. <...> Simono parašas ant pasiūlymo reiškia, jog jei laimi Autodina, Autoūkis nuomos už tokią kainą tą automobilį“. S. G. apklausos metu šio pirkimo aplinkybes pakomentavo taip: „gal L. Z. norėjo eit su mano automobiliu, gal Autoūkis padarė pasiūlymą Autodinos vardu, taip jau gavosi, nesigilinau. Aš pasirašiau ant to pasiūlymo. Jei nebus pareiškėjų kiekio, tada konkurso nebus. Pasirašiau, nes norėjau parduot, mačiau, kad Autodina siūlo veiklos nuoma. Nemanau, kad Autodina turėjo šansų laimėt, mūsų kaina buvo didesnė. <...> Aš pasiūlymo neteikiau, aš jį pasirašiau.“ Paklaustas, ar suvokė, kai jam buvo atvežtas pasirašyti UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas, kad tai neteisėta, S. G. atsakė: „Nelabai, man svarbu parduoti. Dalyvausim konkurse – mums gerai“. Teismo posėdžio metu S. G. taip pat patvirtino, kad jis nusiųsdavo L. Z. pardavimo pasiūlymą, o ji pastarąjį perskaičiuodavo į veiklos nuomos pasiūlymą ir duodavo jį jam pasirašyti (t. II, b. l. 177-192). Teismo posėdžio metu L. Z. paaiškino, kad S. G. pateikdavo pirkimo pasiūlymą, o ji perskaičiuodavo pirkimo pasiūlymą į veiklos nuomos pasiūlymą, pastarąjį S. G. pasirašydavo bei pasirašytas iš AB „Autoūkis“ būdavo išsiunčiamas (t. III, b. l. 122-130). Iš AB „Autoūkis“ išsiuntimui paimtame laiškų ryšulyje buvo devyni laiškai, tarp kurių buvo du laiškai, adresuoti Joniškio r. PK. Iš tų dviejų laiškų vienas buvo iš UAB „Autodina“, nevokuotas. A. R. (UAB „Bijusta“ rūšiuotoja, o AB „Autoūkis“ buvo sudariusi pašto korespondencijos siuntimo sutartį su pasiuntinių pašto paslaugas teikiančia įmone UAB „Bijusta“) nurodė, kad UAB „Autodina“ laišką ji įdėjusi į voką ir laiško voko viršutiniame kairiame kampe užrašiusi, kad šie laiškai yra gauti iš AB „Autoūkis“. A. R. taip pat paaiškino, kad UAB „Autodina“ laišką Joniškio r. PK irgi mačiusi, jis buvo į UAB „Bijusta“ pristatytas iš AB „Autoūkis“ (o ne paimtas UAB „Bijusta“ ekspeditoriaus) (Tyrimo byla t. I, b. l. 49). Tarybai policijos perduotoje medžiagoje pateikiamos vokų, kuriuose buvo pateikti visų trijų tiekėjų komerciniai pasiūlymai viešajam pirkimui, kopijos. Kiekvienas vokas 2008 m. kovo 6 d. antspauduotas UAB „Bijusta“ antspaudu. Ant voko, kuriame pateiktas UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas, užrašyta (Tyrimo byla t. I, b. l. 23) „2Autoūkis“, nenurodant nei tiekėjo (t. y. UAB „Autodina“), nei perkančiosios organizacijos adreso. Pagal AB „Autoūkis“ 2008 m. kovo 6 d. pašto siuntų sąrašą (Tyrimo byla t. I, b. l. 75) taip pat matyti, kad Joniškio r. PK buvo išsiųsti du pasiūlymai, kaip ir paaiškino UAB „Bijusta“ darbuotoja.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. paprašė UAB „Autodina“ darbuotojo S. G. parengti komercinį pasiūlymą Joniškio r. PK organizuotam pirkimui. Pastarasis minėtą pasiūlymą L. Z. atsiuntė, kuri, atlikusi reikalingus pataisymus, jį atspausdinusi, nuvežė S. G. pasirašyti. Parengtas komercinis pasiūlymas Joniškio r. PK buvo išsiųstas per AB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. Taigi iš šių aplinkybių matyti, kad Joniškio r. PK realiai negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda, kadangi visų paslaugos tiekėjų, į kuriuos buvo kreiptasi, pasiūlymai buvo iš anksto tarpusavyje suderinti ir laimėtojas buvo nulemtas būtent pačių ūkio subjektų valia, o ne realios konkurencingos procedūros būdu.

Dėl Pasvalio r. PK organizuoto automobilių veiklos nuomos viešojo pirkimo įprastos komercinės praktikos būdu (Tyrimo byla, t. II, 51-79) teismas nurodė, jog buvo pirktas vienas automobilis. Viešasis pirkimas organizuotas 2008 m. vasario 28 d., įvyko 2008 m. kovo 15 d. Pasvalio r. PK 2008 m. vasario 28 d. raštu pakvietė dalyvauti viešajame pirkime tas pačias tris bendroves – AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“. Rašte nurodyti visi trys adresatai, t. y. kvietimai nebuvo individualūs. AB „Autoūkis“ paruoštas komercinis pasiūlymas: data – 2008 m. kovo 5 d. Komercinį pasiūlymą AB „Autoūkis“ vardu pasirašė direktorius E. S.. Komerciniu pasiūlymu siūlytas automobilis – „Škoda Octavia (A5) Ambiente“ 1,9 TDIPD, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM –1075,57. Bendra 12 mėnesių nuomos kaina litais su PVM – 12 906,84. UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas: data – 2008 m. kovo 5 d. Komercinį pasiūlymą UAB „Autodina“ vardu pasirašė automobilių prekybos vadybininkas S. G.. Komerciniu pasiūlymu siūlytas automobilis – „Opel Vectra Sedanas Essentia“, MY2008, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 1238,92. Bendra 12 mėnesių nuomos kaina litais su PVM – 14 867,04. Viešojo pirkimo nugalėtoju parinktas ir automobilių veiklos nuomos sutartis 2008 m. kovo 31 d. pasirašyta su AB „Autoūkis“. AB „Autoūkis“ laimėto pirkimo vertė – 12 906,84 litų. Apie sprendimą atmesti UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymus dėl automobilių veiklos nuomos pirkimo įprastos komercinės praktikos būdu Pasvalio r. PK informavo įmones atskirais raštais (Tyrimo byla, t. II, 70-72). Taryba 2010 m. liepos 9 d. paprašė Pasvalio r. PK atsiųsti visą su 2008 m. kovo mėnesį rengtu viešuoju automobilių veiklos nuomos pirkimu susijusią informaciją įskaitant pašto vokus, kuriuose buvo pateikti komerciniai pasiūlymai. Pasvalio r. PK 2010 m. liepos 13 d. pateikė prašomą medžiagą. Konkurse dalyvavo AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ bei UAB „Moller Auto“. Pažymėjo, kad ant kiekvieno voko kairiajame viršutiniame kampe, virš komercinio pasiūlymo teikėjo rekvizitų parašyta „Autoūkis“. Be to, visi laiškai į Pasvalio r. PK buvo pristatyti įmonės kurjerių paštas UAB „Bijusta“ (ant kiekvieno voko yra šios įmonės anspaudas). AB „Autoūkis“ bei UAB „Moller Auto“ pasiūlymai buvo išsiųsti 2008 m. kovo 6 d., tuo tarpu UAB „Autodina“ pasiūlymas į Pasvalio r. PK išsiųstas tik 2008 m. kovo 12 d. AB „Autoūkis“ paprastųjų pašto siuntų sąraše kuriame nurodomi visi adresatai, kuriems 2008 m. kovo 12 d. iš AB „Autoūkis“ buvo išsiųsti laiškai per UAB „Bijusta“.

Policijos departamento prie VRM paaiškinime (Tyrimo byla, t. II, b. l. 51), gautame iš UAB „Autodina“ darbuotojo S. G., taip pat patvirtinama, kad dėl automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų veiksmai su AB „Autoūkis“ atstove L. Z. buvo derinami bent dėl dviejų konkursų – Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK. 2008 m. vasario mėn. pabaigoje dėl Joniškio r. PK, o 2008 m. kovo mėn. pradžioje dėl Pasvalio r. PK S. G. paskambino AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. ir informavo, jog minėti komisariatai organizuoja viešąjį pirkimą dėl automobilių įsigijimo. AB „Autoūkis“ atstovė paprašė atsiųsti elektroniniu paštu atitinkamų automobilių šiems abiems pirkimams komercinius pasiūlymus, bei, jei kuris nors iš pasiūlymų laimės, AB „Autoūkis“ nupirks iš AB „Autodina“ minėtą konkretų automobilį ir išnuomos. S. G.paruošė du komercinius pasiūlymus ir elektroniniu paštu išsiuntė L. Z.. Po kelių dienų L. Z. atvyko į UAB „Autodina“ saloną ir S. G. pasirašė ant jam pateikto komercinio pasiūlymo. Tikrinant patikrinimo metu iš L. Z. kompiuterio paimtą informaciją elektroniniame pašte rastas susirašinėjimas su S. G. dėl dalyvavimo Pasvalio r. PK skelbiamame viešajame konkurse. 2008 m. kovo 5 d. L. Z. kreipėsi į S. G.: „<...> Pasvalio policijos komisariatas turėjo atsiusti kvietimą apklausai. Gavote? Ten dar šiokia tokia klaidele isivele. As paruošiu sia apklausa. Ar yra kokiu nors nuolaideliu Vectrai? Dyzeliui, Sedanui, apie 1900 m³, apie 100 AG, kad butu oro kondicionierius su automatiniu valdymu, metalizuota spalva, priekiniai ruko žibintai, apsaugos sistema, žiemines padangos, borto (keliones) komp. Laukiu komercinio. Aciu.“ 2008 m. kovo 5 d. S. G. į šį laišką atsakė: „<...> Kvietimas apklausai atėjo. Paskaičiuosiu pasiūlymą dienos bėgyje. Padarysiu kokias tik galiu nuolaidas is savo puses. Malonu su Jumis dirbti. Iki.“ 2008 m. kovo 6 d. laiške pavadinimu „OPEL Vectra pasiūlymas Pasvalio rajono policijos komisariatas (Autodina, UAB)“ S. G. su L. Z. susirašinėjo:„<...> Siunčiu savo pasiūlymą tam konkursui.. Gavau palaiminimą is GM :).Pažiūrėkite prašau ir jeigu yra neaiškumu ar trukumu susisiekite su manim ir visada pagelbėsiu. P.S. pasiūlymą skaičiavau (papildoma iranga dėjau) pagal konkurso sąlygose pateiktus reikalavimus. Jeigu ko nors vistik per daug, tai sakykite prašau ir išmesime. Pvz. padangas gal norėsite pridėti is savo puses..” L. Z. atsakė: „Dar vieno pasiūlymo norecau. :) Apie 2.0 dyzelinio universalo, metalizuota spalva, oro kondicionieriaus, CD grotuvas, signalizacija, labiau tonuoti galiniai langai, borto kompiuteris, mechanine gr deze, tekstiliniai kilimėliai. Lauksiu. „Tą pačią dieną S. G. L. Z. atsakė: „Dėkoju uz užklausima. Kalbame apie Vectra? 1.9 variklis tiks? Jei taip, tai kiek AG (100, 120, 150)? Atsakykite prašau i klausimus ir tada jau paleisiu procesą J“ L. Z.: „AG 100, 1,9 LABAI TIKS, VECTRA :)“ S. G.: „Dėkui uz info. Šiandien iki darbo pabaigos bus padaryta J“ L. Z.: „ Labai aciu!“ S. G.: „Prašom Jusu pasiūlymas. Atrodo spėjau J“. Minėtu 2008 m. kovo 6 d. laišku („OPEL Vectra pasiūlymas Pasvalio rajono policijos komisariatas (Autodina, UAB)“. S. G. atsiuntė L. Z. prisegtą komercinį pasiūlymą (Tyrimo byla, t. II, b. l. 176-177). Apklausos Taryboje metu L. Z. apie Pasvalio r. PK organizuoto viešojo pirkimo aplinkybes, t. y. ar jos buvo panašios Joniškio r. PK pirkimo atveju, paaiškino, jog: „taip, atitiko automobilių specifikacija“ (Tyrimo byla, t. III, b. l. 3). S. G. apklausos metu, paklaustas apie šį pirkimą, nieko negalėjo prisiminti.

Teismas, išanalizavęs šį pasiūlymą bei palyginęs su iš Pasvalio r. PK gauta UAB „Autodina“ komercinio pasiūlymo kopija, nurodė, jog yra matyti, kad savo forma šie pasiūlymai yra labai panašūs, nors kai kurie pasiūlymo elementai skiriasi: skiriasi šių komercinių pasiūlymų data: S. G. užrašė 2008 m. kovo 6 d., Pasvalio r. PK pasiūlyme nurodyta 2008 m. kovo 5 d.; skiriasi adresatas: S. G. pasiūlymą adresavo „p. Laurai“, kitas pasiūlymas adresuotas Pasvalio r. PK; S. G. siūloma mašina yra „Opel Vectra Caravan Essentia“, MY 2008, o Pasvalio r. PK pateiktame pasiūlyme nurodyta „Opel Vectra Sedanas Essentia“, MY 2008; skiriasi techninėje charakteristikoje nurodytas automobilio ilgis, plotis, aukštis, ratų bazė, bagažinės talpa, bendroji masė, kuro bako talpa bei tam tikri kiti techniniai parametrai; S. G. siųstame pasiūlyme apskaičiuota kaina automobilio pardavimui, tuo tarpu Pasvalio r. PK pateiktas pasiūlymas dėl automobilio veiklos nuomos. Todėl teismas darė išvadą, jog pirminis S. G. siųstas L. Z. komercinis pasiūlymas yra juodraštinis, kuris iki jo išsiuntimo Pasvalio r. PK dar buvo koreguotas (pakeistas automobilis pagal kėbulo tipą suderinti tam tikri techniniai parametrai). S. G. savo komerciniame pasiūlyme nurodė automobilio pirkimo–pardavimo kainą mažmeninę bei kitą taikytiną konkrečiai L. Z. („automobilio kaina su nuolaida“), atitinkamai 81 801 litų ir 73 621 litų. Tuo tarpu pasiūlyme, gautame iš Pasvalio r. PK, nurodyta „12 mėnesių kaina su PVM – 14 867,04 litų“. Taigi nuomos kaina buvo paskaičiuota pakoregavus pirminį S. G. pasiūlymą, o tokį nuomos paslaugų pirkimui parengtą pasiūlymą vėliau S. G. pasirašė ir jis AB „Autoūkis“ buvo išsiųstas perkančiajai organizacijai per UAB „Bijusta“ kurjerių paštą.

Nurodė, jog Raseinių r. PK organizuoti du automobilių veiklos nuomos viešieji pirkimai įprastos komercinės praktikos būdu. Viešasis pirkimas, organizuotas 2008 m. balandžio 4 d., įvykęs 2008 m. balandžio 16 d. (Tyrimo byla t. III, b. l. 29-52). Pirkta trijų automobilių veiklos nuoma. Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 4 d. raštais pakvietė dalyvauti viešajame pirkime AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“. Kvietimai dalyvauti viešajame pirkime buvo individualūs, adresuoti konkrečiai bendrovei. AB „Autoūkis“ paruoštas komercinis pasiūlymas: data – 2008 m. balandžio 7 d. Komercinį pasiūlymą AB „Autoūkis“ vardu pasirašė direktorius E. S.. Komerciniu pasiūlymu siūlyti automobiliai – „Škoda Octavia (A5) Combi Ambiente“ 2,0 TD1PD, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 1299,72 ir „Škoda Octavia Ambiente“ 1,9 (2 vnt), 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 1128,85. Visų automobilių 12 mėnesių nuomos kaina litais su PVM – 42 689,04. UAB „Autodina“ paruoštas komercinis pasiūlymas: data – 2008 m. balandžio 14 d. Komercinį pasiūlymą UAB „Autodina“ vardu pasirašė automobilių prekybos vadybininkas S. G.. Komerciniu pasiūlymu siūlyti automobiliai – „Opel Vectra Essentia“, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 1292,28 ir „Opel Vectra Caravan Essentia“, 1 mėnesio nuomos kaina litais su PVM – 1 352,43. Visų automobilių 12 mėnesių nuomos kaina litais su PVM – 47 246,28. Viešojo pirkimo laimėtoju pripažintas tiekėjas AB „Autoūkis“. AB „Autoūkis“ laimėto pirkimo vertė – 42 689,04 litų. 2008 m. balandžio 15 d. L. Z. laiške pavadinimu „Apklausa“ susirašinėjo suS. G. (Tyrimo byla t. II, b. l. 193-194): „Laba diena Simonai, buvau šiokiu tokiu atostogų išėjusi. Dabar sedau prie darbo. Turejo ateiti apklausa Raseiniu PK. As seniau apie ja kalbėjau. Ja mes paruošėme. Siuo atveju einame kartais su Jusu automobiliu, o kartais pagal kliento reikalavimus. Mes i konkursą eisime su Opeliuku.“ Tą pačią dieną S. G. atrašė L. Z.: „Laba diena, Laura, <...> O kada ta apklausele turėjo ateiti? Gal turite techninius reikalavimus pagal kuriuos galėčiau paruosti Jums pasiūlyma? Laukiu atsakymo. Dekui. „L. Z. tą pačią dieną S. G. atsakė: „Jau mes ja aptarėme, kai buvau atvažiavusi paskutini karta. Tada ir pasirašei :) <...> Tiesiog turėjo pastu ateiti rastas, tad norėjau perspėti. Tad viskas tvarkoje. Si karta einame pagal kliento reikalavimus. <...>“S. G.: „Pasirodo jau nebežiūriu kur pasirasineju J as savo akyse nemačiau jokio rasto, nors gal jis ir atėjo tik man neperdavė.. Na, tai laukiu ziniu. Jei dar reikės is manės kokios pagalbos, tai visada prašom kreiptis.“ L. Z.: „Tada kalbėjome ir labai atidžiai ziurėjai, tiesiog laiko praejo <...>“.

Teismas pažymėjo, jog iš susirašinėjimo matyti, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. prieš paskelbiant viešojo pirkimo rezultatus bendravo su UAB „Autodina“ darbuotoju S. G. ir susirašinėjo su juo apie įvykusį pasiūlymų šiam pirkimui derinimą bei pasirašymą. Vertinant kai kuriuos pavienius pateikto elektroninio susirašinėjimo teiginius (pavyzdžiui, apie tai, kad S. G. ketina paruošti pasiūlymą p. L. Z., t. y. bendrovei „Autoūkis“) gali susidaryti įspūdis, jog bendrovės tariasi dėl bendro dalyvavimo teikiant vieną pasiūlymą, tačiau vertinant šį susirašinėjimą visų su konkrečiu pirkimu susijusių įrodymų kontekste bei aukščiau išdėstytų bendradarbiavimo įrodymų kituose viešuosiuose pirkimuose kontekste, galima pagrįstai teigti, kad tarpusavyje buvo suderinti komerciniai pasiūlymai, kurie pirkimui buvo teikiami atskirai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad bendrovės atitinkamu laikotarpiu, kuriuo vyko ir susirašinėjimas, buvo pakviestos kaip konkurentai dalyvauti Raseinių r. PK vykdytoje apklausoje ir pateikė savarankiškus pasiūlymus šiam pirkimui. Susirašinėjime kaip tik kalbama apie pasiūlymų teikimą Raseinių r. PK bei apie tai, kad S. G. jau pasirašė L. Z. parengtą pasiūlymą. Taigi toks susirašinėjimas laikytinas pagrįstu įrodymu, kad buvo veikiama pagal įprastą ankstesniuose pirkimuose taikytą modelį, kai S. G. pateikia pirminį pasiūlymą, kurį L. Z. pakoreguoja ir pateikia S. G. pasirašyti. Apie tai, kad UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ dalyvavo šiame pirkime ir savo vardu teikė pasiūlymus, bendrovės buvo informuotos Pasvalio r. PK, pranešant, kad jų pasiūlymai dėl automobilių veiklos nuomos pirkimo buvo atmesti. Pažymėjo, kad UAB „Autodina“ nuomonė bei paaiškinimai apie atliktą tyrimą Taryboje gauti 2010 m. rugsėjo 21 d. (Tyrimo byla t. VII, b. l. 1-40), papildomas raštas gautas 2010 m. spalio 25 d. (Tyrimo byla t. VII, b. l. 129-130). Bendrovė nurodė pripažįstanti tam tikras faktines aplinkybes, t. y. kad jos buvęs darbuotojas S. G. pasirašė komercinį pasiūlymą, skirtą Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK viešiesiems pirkimams. Dėl Raseinių r. PK organizuoto viešojo pirkimo bendrovė savo atsakomybės nepripažino.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, vertinant, ar pareiškėjai yra konkuruojantys subjektai (konkurentai), turi būti apibrėžiama atitinkama prekės (paslaugos) rinka, kurioje šie subjektai veikia (konkuruoja). Taryba byloje vertinamu atveju nurodė, kad nagrinėjant draudžiamą konkurentų susitarimą dėl viešiesiems pirkimams pateikiamų komercinių pasiūlymų derinimo nėra būtinybės tiksliai įvertinti paslaugos ypatumus ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Tokiu atveju pakanka nustatyti, kad viešuosiuose pirkimuose ūkio subjektai veikė kaip konkurentai, siūlydami pirkėjų pageidaujamą įsigyti paslaugą. Kaip nurodoma Europos Sąjungos institucijų praktikoje, apibrėžiant atitinkamą rinką būtina pabrėžti, jog tais atvejais, kai akivaizdu, jog draudžiamas susitarimas turi antikonkurencinį tikslą ar poveikį, nėra būtina ypač tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Nurodė, jog Taryba, įvertinusi visas aplinkybes, išskyrė dvi prekės rinkas, t. y. automobilių veiklos nuomos paslaugų rinką ir automobilių pardavimo rinką, taip pat padarė išvadą, kad geografinė rinka abiejų išskirtų prekių rinkų atžvilgiu apibrėžiama kaip nacionalinė rinka – Lietuvos Respublikos teritorija (t. I, b. l. 29-64). Įvertinęs bylos medžiagą, teismas su Tarybos pateiktu atitinkamos prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimu sutiko. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kaip save vertino pačios įmonės, tai, kad jos teikė atskirus komercinius pasiūlymus tiek dėl automobilių veiklos nuomos paslaugų, tiek ir dėl automobilių pardavimo, leidžia daryti išvadą, kad jos abi veikė šiose rinkose ir yra konkurentės. Tokia išvada taip pat darytina ir KĮ 3 straipsnio 9 dalies pagrindu.

Teismas nurodė, jog, konstatavus, jog pareiškėjai laikytini konkuruojančiais ūkio subjektais, būtina įvertinti, ar aptariamo konkursinio mokesčio nustatymas laikytinas susitarimu KĮ 5 straipsnio prasme. Pažymėjo, jog tiriamu laikotarpiu L. Z. AB „Autoūkio“ vardu, S. G. UAB „Autodina“ vardu rengdavo komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams bei juose dalyvaudavo. Komercinių pasiūlymų rengimą šie asmenys aptardavo elektroninėmis žinutėmis, nusiųsdavo vienas kitam parengtus komercinius pasiūlymus, vienas ūkio subjektas vokuodavo ir išsiųsdavo visų tiekėjų viešuosiuose pirkimuose komercinius pasiūlymus perkančiajai organizacijai, vieni iš kitų prašydavo palaikančiųjų pasiūlymų. Tyrimo metu nustatyti faktai liudija, kad įtariamos bendrovės būdamos konkurentėmis sudarė KĮ draudžiamą susitarimą, kadangi susitarė pateikti suderintus komercinius pasiūlymus, įskaitant konkursinių pasiūlymų kainas. AB „Autoūkis“ faktiškai viešuosiuose pirkimuose nekonkuravo su UAB „Autodina“, tokiu būdu sudarant sąlygas minėtai bendrovei laimėti. AB „Autoūkis“ buvo paskelbtas nugalėtoju visais nagrinėtų viešųjų automobilių veiklos nuomos pirkimų atvejais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjami ūkio subjektai nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose ir jiems, preziumuotina, yra gerai žinomos pagrindinės Viešųjų pirkimų įstatymo procedūros. Pagal Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytą procedūrą visų dalyvių konkursiniai pasiūlymai pateikiami užklijuotuose ir užantspauduotuose vokuose. Šiuos pasiūlymus perkančiųjų organizacijų pirkimų komisijos atplėšia bei paskelbia konkurso dalyvių kainas tam tikrą dieną tam tikru laiku, o iki vokų atplėšimo viešųjų pirkimų komisijos posėdyje konkursinių pasiūlymų kainos yra konfidenciali informacija. Minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, kas yra draudžiama pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismas pažymėjo, jog suderinti veiksmai, nustatant kainas, pripažįstami ribojančiais konkurenciją pagal tikslą, todėl nėra būtina kiekvienu atveju nustatyti, kokį konkretų antikonkurencinį poveikį (pasekmes) tokie suderinti veiksmai sukelia (KĮ 5 str. 2 d.). Tokiems susitarimams (suderintiems veiksmams) netaikomos ir išimtys, kai dėl susitarimo mažareikšmio poveikio KĮ 5 straipsnio nuostatos gali būti netaikomos (KĮ 5 str. 4 d., Tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 7.1 p.). Todėl tokiais atvejais nėra būtina nustatyti ir draudžiamus veiksmus atliekančių ūkio subjektų užimamų rinkos dalių.

Teismas, įvertinęs ginčijamo Nutarimo turinį, darė išvadą, kad Taryba, nustatydama UAB „Autodina“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo pavojingumą (t. I, b. l. 61), jo trukmę (t. I, b. l. 60), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą (t. I, b. l. 62), UAB „Autodina“ vaidmenį pažeidimo padaryme (t. I, b. l. 62-63), susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (t. I, b. l. 62-63).Taryba, vertindama pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad UAB „Autodina“ dalyvavo trijuose viešuosiuose pirkimuose, kuriuose buvo derinami komerciniai pasiūlymai, todėl už pažeidimo pavojingumą nustatė 1,8 proc. bendrųjų metinių pajamų baudos dydį. Taryba, vertindama pareiškėjo padarytų pažeidimo trukmę, ją laikė 0, kadangi ji neviršijo vienerių metų, taigi už trukmę bauda nedidinta. Taryba Nutarime, vertindama UAB „Autodina“ įtaką pažeidimo padarymui, įvertino tai, kad UAB „Autodina“ sudarytas draudžiamas susitarimas nebuvo naudingas jam pačiam, nors ir buvo įgyvendintas, kadangi įmonė iš nagrinėtų konkursų negavo jokių pajamų, o jo vaidmuo buvo pasyvus lyginant su AB „Autoūkis“ vaidmeniu, todėl UAB „Autodina“ bauda papildomai sumažinta 10 proc. Teismas pabrėžė, jog iš Nutarimo turinio matyti, kad Taryba, atsižvelgusi į tai, jog dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos visi ūkio subjektai šiuo metu susiduria ar gali susidurti su finansiniais sunkumais, vadovaudamasi teisingumo ir proporcingumo skiriant baudas principais, skirtinos baudos dydį visiems ūkio subjektams, kurių atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas, tarp jų ir pareiškėjui, papildomai baudos dydį sumažino 20 proc. Teismas, įvertinęs ginčijamą Nutarimą ir pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad Taryba, atsižvelgusi į tai, kad UAB „Autodina“ pripažino derinęs su AB „Autoūkis“ konkursinius pasiūlymus dviejuose iš trijų nagrinėtų viešųjų pirkimų, pagrįstai pastarąją aplinkybę pripažino atsakomybe lengvinančia bei baudą atitinkamai sumažino 7 proc., taip pat kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes pagrįstai nelaikė atsakomybę lengvinančiomis. Teismas darė išvadą, kad papildomų pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtą baudą, pareiškėjo veiksmuose nėra, todėl sprendė, kad Taryba tinkamai individualizavo pareiškėjui skirtą baudą, ji yra teisinga ir proporcinga.

Teismas taip pat atmetė ir atsakovo argumentus, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teisme ginčija draudžiamo susitarimo buvimą jau visų viešųjų pirkimų, kuriuose jis dalyvavo, atvejais, o tokia pareiškėjo pozicija yra skirtinga nuo laikytosios viso Tarybos atlikto tyrimo metu ir bauda tuo pagrindu sumažinta 7 proc., teismas turėtų baudą pareiškėjui padindinti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog jam tokie įgalinimai nesuteikti.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Taryba vykdė tyrimą ne dėl konkurencijos teisės pažeidimų, o dėl viešųjų pirkimų teisės pažeidimų, yra nepagrįsti, nes skundžiamo Nutarimo tekste nurodytos faktinės aplinkybės yra išimtinai vertinamos tik atsižvelgiant į konkurencijos teisės reikalavimus, be to, jame nėra konstatuota, jog būtų buvęs įvykdytas ne konkurencijos, o viešųjų pirkimų teisės pažeidimas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nurodė, jog Taryba atliko išsamų bei visapusišką tyrimą ir pagrįstai pripažino, kad AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“ sudarė draudžiamus susitarimus dėl dalyvavimo Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotuose automobilių veiklos nuomos paslaugų viešuosiuose pirkimuose bei AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“ sudarė draudžiamą susitarimą dėl dalyvavimo 2008 m. balandžio 4 d. Raseinių r. PK organizuotame viešajame automobilių veiklos nuomos pirkime įprastos komercinės praktikos būdu ir tuo pažeidė KĮ 5 straipsnį bei šio straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 168-176) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naudą sprendimą – 2010 m. gruodžio 2 d. pareiškėjo prašymą tenkinti, t. y. panaikinti 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, sustabdyti administracinę bylą iki tol, kol neįsiteisės teismo nuosprendis pradėtame Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 10-2-00196-11, sujungti bylą pagal pareiškėjo UAB „Moller Auto“ pateiktą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1302-171/2011 ir šią bylą į vieną bylą, priteisti UAB „Autodina“ naudai bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog visi trys Tarybos nagrinėti viešieji pirkimai, kuriuose dalyvavo nubausti ūkio subjektai, vyko dėl automobilių veiklos nuomos pirkimo (ne dėl automobilių pirkimo), todėl ir komerciniai pasiūlymai buvo teikiami tik dėl automobilių veiklos nuomos paslaugų. Taigi turėjo būti vertinama, ar būtent automobilių veiklos nuomos rinkoje pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ susidūrė arba galėjo susidurti su tarpusavio konkurencija, t. y. ar šie ūkio subjektai buvo konkurentai KĮ 3 straipsnio 9 dalies prasme. Aiškinantis, ar tam tikras subjektas yra vienos ar kitos rinkos dalyvis, reikia ne tik nustatyti, kaip save rinkoje pateikia pats ūkio subjektas, tačiau atlikti analizę, atskleidžiančią, ar tiriamas subjektas realiai vykdo tam tikrą konkrečią veiklą, gauna iš jos pajamas. Tokia analizė atskleidžia, jog pareiškėjas nėra automobilių veiklos nuomos paslaugos teikimo rinkos dalyvis. Pareiškėjas nurodė, kad neužsiima veiklos nuoma, nes neturi reikiamų finansinių pajėgumų. Pareiškėjas per visą savo veiklos laikotarpį savarankiškai nėra sudaręs nei vieno veiklos nuomos paslaugos teikimo susitarimo, nei vienam klientui nėra suteikęs veiklos nuomos paslaugos, visais pareiškėjo veiklos metais (įskaitant ir 2009 m.) bendrovės pajamos iš veiklos nuomos paslaugų yra lygios 0,00 litų. Nei pareiškėjo internetiniame puslapyje, nei pareiškėjo įstatuose nėra numatyta, jog pareiškėjas teiktų veiklos nuomos paslaugas. Šios aplinkybės prieštarauja Tarybos argumentui, kad pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad perkančiosios organizacijos galėtų būti informuotos apie šios bendrovės teikiamas ar/ir neteikiamas paslaugas. Be to, Taryba neginčijo pareiškėjo argumento, kad AB „Autoūkis“ bei jo darbuotoja L. Z. visą laiką aiškiai suprato, jog pareiškėjas automobilių veiklos nuomos paslaugų neteikia. AB „Autoūkis“ ir pareiškėjo tarpusavio santykių pobūdis, komercinių pasiūlymų parengimo, pateikimo perkančiosioms organizacijoms aplinkybės (ypač tai, kad pareiškėjo darbuotojui buvo atvežami pasirašyti iš automobilių pirkimo-pardavimo komercinių pasiūlymų į automobilių veiklos nuomos komercinius pasiūlymus perdaryti pasiūlymai, kad tariamai pareiškėjo pateiktas komercinis pasiūlymas būdavo atsiunčiamas kartu su AB „Autoūkis“ pasiūlymu iš AB „Autoūkis“ būstinės), taip pat ir aplinkybės, kuriomis AB „Autoūkis“ ir pareiškėją turėjo objektyviai vertinti perkančiosios organizacijos, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas savo vardu pateikėsavarankiškus veiklos nuomos paslaugų pardavimo pasiūlymus Tarybos nagrinėtuose viešuosiuose pirkimuose.

Pabrėžia, jog AB „Autoūkis“ pagrindinė veikla yra automobilių veiklos nuoma, ši bendrovė neturi savo naujų automobilių, kuriuos galėtų pasiūlyti klientams. Natūralu, jog automobilių pardavėjai veiklos nuomos paslaugų įsigijimo konkursuose bendradarbiavimo dalyvauja kartu su veiklos nuomos paslaugų teikėjais (t. y. finansuotojais). Automobilio pardavėjas tokiu atveju tik užtikrina paslaugos teikimo priemonės pateikimą laiku ir sutartomis sąlygomis, t. y. dalyvauja kaip techninis subjektas, suteikiantis techninę galimybę veiklos nuomos paslaugos teikėjui suteikti paslaugą, tačiau su veiklos nuomos paslaugos teikėju nekonkuruojantis. Pareiškėjas yra vienas iš galimų automobilių pardavėjų AB „Autoūkis“ ar bet kuriam kitam veiklos nuomos paslaugų teikėjui, o šalis tokiais atvejais sieja bendradarbiavimo santykiai. Bendradarbiavimo santykius tarp pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ patvirtina ir 2010 m. rugpjūčio 3 d. Tarybai pateikta tarpininkavimo sutartis. Todėl pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad ūkio subjektai pateikė save kaip konkurentus automobilių pardavimo rinkoje.

Nurodo, jog perkančiosios organizacijos, kaip kompetentingos valstybės institucijos, gavusios iš vieno adresato kelis keturis pasiūlymus (t. y. vieną asmeninį ir vieną pasirašytą kito subjekto), tačiau neturinčios jokių duomenų apie šiuose pasiūlymuose nurodytų subjektų atstovavimo santykius, jokiu būdu negalėjo pasiūlymų traktuoti kaip konkuruojančių. Perkančios organizacijos tendencingai siekė automobilius įsigyti iš vieno iš anksto žinomo subjekto, t. y. AB „Autoūkis“, valstybės kontroliuojamos bendrovės. Pažymi, jog perkančiosios organizacijos žinojo, kad AB „Autoūkis“ įprastai komisariatams pasiūlo geriausias sąlygas tiek kainų, tiek automobilių specifinio parengimo požiūriu, todėl ignoravo šiurkščius viešųjų pirkimų procedūros pažeidimus, dirbtinai užtikrinant reikiamą minimalų dalyvių skaičių ir pirkimo laimėtoju paskelbiant perkančiųjų organizacijų norimą subjektą – AB „Autoūkis“. Nurodo, jog pareiškėjo tariamai pateiktas automobilių veiklos nuomos komercinis pasiūlymas, nors ir pasirašytas pareiškėjo darbuotojo, nors ir pateiktas po to, kai pareiškėjui buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti pirkimuose, negali būti laikomas pateiktu savarankiškai, nes jį pateikė ne pats pareiškėjas. Tarybos tyrime yra aiškiai užfiksuotas pirmasis epizodas, susijęs su pareiškėjo dalyvavimu ar nedalyvavimu nagrinėjamuose viešuosiuose pirkimuose. AB „Autoūkis“ atstovė L. Z. kreipėsi į pareiškėjo darbuotoją ir paklausė, ar pareiškėjas dalyvaus vieno iš komisariatų organizuojamame veiklos nuomos paslaugų pirkime. Pareiškėjo darbuotojui atsakius, jog pareiškėjas veiklos nuomos paslaugų neteikia ir dėl šios priežasties pirkime nedalyvaus, AB „Autoūkis“ atstovė paprašė parengti AB „Autoūkis“ adresuotą automobilio pardavimo (o ne veiklos nuomos) pasiūlymą. Taigi nuo pat santykių su AB „Autoūkis“ pradžios pareiškėjas neketino dalyvauti viešuosiuose veiklos nuomos paslaugų pirkimuose. Šio pareiškėjo valios išraiškos trūkumo negali būti nepaisoma. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-892/2010.

Pareiškėjas pažymi, jog ūkio subjektai negalėjo susitarti pateikti suderintus komercinius pasiūlymus, įskaitant konkursinių pasiūlymų kainas, nes pareiškėjui nebuvo žinoma, jog AB „Autoūkis“ pateikinės savarankišką pasiūlymą viešajame pirkime ir juo labiau nebuvo žinomas AB „Autoūkis“ pasiūlymų turinys. Byloje nustatytos aplinkybės (t. y. AB „Autoūkis“ kreipimasis pateikti jam automobilio pardavimo pasiūlymą, pigiausio automobilio pasiūlymo derinimas, Autoūkio pareiškimai apie bendradarbiavimą ir aplinkybė, jog AB „Autoūkis“ savo automobilių, kuriuos galėtų pateikti veiklos nuomai, neturi) patvirtina, jog AB „Autoūkis“ siekė pirkime dalyvauti kartu su pareiškėju, o AB „Autoūkis“ ir jo darbuotojos veiksmų visuma nesudarė jokio pagrindo UAB „Autodina” tikėtis, jog AB „Autoūkis“ ketina konkurse papildomai dalyvauti su savarankišku pasiūlymu. Šias aplinkybes patvirtina ir AB „Autoūkis“ darbuotojos pristatyta pozicija dėl AB „Autoūkis“ ir pareiškėjo bendradarbiavimo viešajame konkurse. Tai, kad AB „Autoūkis“, paėmęs pareiškėjo darbuotojo pasirašytą komercinį pasiūlymą, užuot jį pristatęs perkančiajai organizacijai kaip jungtinį (t. y. bendrą) pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ pasiūlymą, pateikė pirkimuose papildomą savarankišką pasiūlymą, negali daryti įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo darbuotojas S. G. pasirašė tik atvežtų pasiūlymų antrajame (paskutiniame) lape, kai tuo tarpu būtent pirmajame lape nurodoma visa esminė komercinio pasiūlymo informacija, įskaitant pasiūlymo kainą, adresatą ir pasiūlymą pateikusią bendrovę. Teismas neįvertino to, kad S. G. pasirašius atvežtus komercinius pasiūlymus, pirmuosiuose komercinių pasiūlymų lapuose esanti informacija galėjo būti AB „Autoūkis“ pakeičiama taip, kad jos turinys atitiktų AB „Autoūkis“ reikiamą. Todėl negalima laikyti pagrįsta išvados, kad pareiškėjo darbuotojo parašas ant perskaičiuotų (iš automobilių pardavimo komercinių pasiūlymų) veiklos nuomos komercinių pasiūlymų, neabejotinai reiškia aiškiai išreikštą jo laisvą valią atskleisti konkurentui savo komercinių pasiūlymų kainas ar konkuruoti konkrečiuose viešuosiuose pirkimuose.

Pabrėžia, jog, kadangi visi S. G. išsiųsti komerciniai pasiūlymai AB „Autoūkis“ buvo ne veiklos nuomos pasiūlymai, bet pirkimo pardavimo pasiūlymai, skirti AB „Autoūkis“, ne komisariatams. AB „Autoūkis“ tapo žinomos pareiškėjo komercinių pasiūlymų kainos tik dėl to, jog AB „Autoūkis“ suklaidino pareiškėją dėl būsimo bendradarbiavimo, o ne todėl, kad pareiškėjas siekė atskleisti kainas AB „Autoūkis“ ir taip riboti tarpusavio konkurenciją. Pabrėžia, kad visuose komerciniuose pasiūlymuose konkurso kainą vienašališkai nustatė AB „Autoūkis“, taip pat ir atliko visus veiksmus, kurie buvo reikalingi fiktyviam viešajam pirkimui įvykti (įskaitant ir reikiamo skaičiaus pasiūlymų pateikimą). Tuo tarpu bendradarbiavimo veiksmų tarp pardavėjo ir pirkėjo koordinavimas ikipasiūlymų pateikimo, kuris suprantamas kaip tam tikrų pardavimo veiksmų derinimas, įskaitant susirašinėjimą elektroniniu paštu, negali būti tapatinamas su veiksmų derinimu konkurencijos teisės prasme. Tokią išvadą patvirtina ir lingvistinis sąvokos derinti aiškinimas: Lietuvių kalbos žodyne viena iš žodžio derinti reikšmių taip pat yra lygti, derėti (perkant ar parduodant), t. y. tartis su pardavėju dėl nuolaidų prekėms suteikimo.

Dėl Raseinių r. PK pirkimo pareiškėjas nurodo, jog, kadangi tyrimo Taryboje metu S. G. pateikti rašytiniai paaiškinimai patvirtina, kad Raseinių r. PK pirkime tariamai pareiškėjo pateikto komercinio pasiūlymo jis tikrai nepasirašė, vienintelis netiesioginis įrodymas, kuriuo Taryba grindžia draudžiamą susitarimą – pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ darbuotojų elektroninė korespondencija, kuri Tarybos atsiliepime į skundą buvo pripažinta vertintina dviprasmiškai. Ši elektroninė korespondencija be kita ko atskleidžia, jog rašytinio pasiūlymo dalyvauti Raseinių r. PK pirkime S. G. nėra gavęs, o komercinis pasiūlymas neatitiko pareiškėjo įprastai rengiamų pasiūlymų formos reikalavimų, Raseinių r. PK pirkimo aplinkybės skiriasi nuo kitų dviejų pirkimų – Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK. Egzistuojant abejonių dėl pareiškėjo dalyvavimo Raseinių r. PK pirkime, elektroniniu susirašinėjimu negali būti patvirtinamas veikimas pagal įprastą ankstesniuose (Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK) pirkimuose taikytą modelį. Atvirkščiai, pasitvirtinus įtarimams, kad parašas Raseinių r. PK tariamai pareiškėjo pateiktame komerciniame pasiūlyme yra suklastotas, būtų visiškai aiški AB „Autoūkis“ dalyvavimo visuose tirtuose viešuosiuose pirkimuose metodika, t. y. būtų patvirtina prielaida, kad Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK teikti komerciniai pasiūlymai galėjo būti gauti suklaidinimo būdu.

Pareiškėjas nurodo, jog, kadangi nėra jokio pagrindo jo veiksmų laikyti horizontaliu kainų derinimu (fiksavimu), atsižvelgiant į pačios Tarybos išvadą atsiliepime į skundą apie tai, kad tikrasis pareiškėjo dalyvavimo tikslas buvo padėti AB „Autoūkis“ išvengti viešųjų pirkimų procedūros, o pareiškėjui, AB „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto” neabejotinai neužimant dešimt procentų automobilių veiklos nuomos paslaugų rinkos Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas taikyti mažareikšmiškumo išlygą byloje.

Pareiškėjas pabrėžia, jog byloje egzistuoja pagrindas manyti, jog Raseinių r. PK pirkime tariamai pareiškėjo pateiktas komercinis pasiūlymas (pirmiausia – jį pasirašiusio asmens parašas) yra suklastotas. Paneigus pareiškėjo sąsają su Raseinių r. PK pirkime tariamai pareiškėjo pateiktu komerciniu pasiūlymu, paaiškėtų, jog pareiškėjo atžvilgiu pareikšti įtarimai dėl neteisėto dalyvavimo trijuose viešuosiuose pirkimuose, turėtų būti performuluoti į įtarimus dėl tariamai neteisėto dalyvavimo dviejuose viešuosiuose pirkimuose, t. y. atitinkamai keistųsi ir pažeidimo pavojingumas. Pažymi, jog tuo atveju, kai draudžiamas susitarimas yra sudarytas dėl veiklos, kuri pagal generuojamų pajamų dalį bendrovėje nėra pagrindinė, teisingumo ir proporcingumo principas reikalauja skiriamos baudos dydį skaičiuoti ne nuo bendrųjų baudžiamo subjekto pajamų, o nuo tų pajamų, kurios yra susijusios su veikla, dėl kurios draudžiamas susitarimas buvo sudarytas. Mano, jog tiek Taryba, tiek teismas neteisingai vertino pareiškėjo pajamų iš pagrindinės ir nepagrindinės veiklos tarpusavio sąsajumą ir šių pajamų sąsajas su pažeidimu. Pajamos, pareiškėjo gautos iš automobilių pardavimo paslaugų, negali būti laikomos susijusiomis su pažeidimu, nes AB „Autoūkis“ laimėjus viešuosius pirkimus, pareiškėjas pajamų iš automobilių AB „Autoūkis“ pardavimo paslaugų negavo. Šiuo atveju prielaida, kad, jeigu veiklos nuomos viešąjį pirkimą laimėtų pareiškėjas, tada AB „Autoūkis“ iš pareiškėjo automobilį ir pats jį išnuomavęs konkrečiai perkančiajai organizacijai, jokiu būdu nereiškia konkrečių iš automobilių pardavimo veiklos realiai gautų pajamų sąsajumo su tariamu pažeidimu. Mano, jog baudos dydis turi būti skaičiuojamas ne nuo visų pareiškėjo pajamų, bet nuo tų, kurias Taryba sieja su draudžiamu susitarimu, t. y. pajamų iš automobilių veiklos nuomos (t. y. 0,00 litų).

Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, taip atimdamas iš pareiškėjo teisę į tinkamą ir visapusę teisminę gynybą. Pabrėžia, jog dėl galimai suklastoto Raseinių r. PK tariamai pareiškėjo pateikto komercinio pasiūlymo šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas. Kadangi pareiškėjo dalyvavimas Raseinių r. PK organizuotame viešajame pirkime grindžiamas dviprasmiškai suvokiamu susirašinėjimu paremtomis prielaidomis, netiesioginiais samprotavimais, spėjimais, kadangi šio pasiūlymo autentiškumu nėra įsitikinusi ir Taryba, neatlikęs jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas negali patirti administracinės atsakomybės padarinių, pareiškėjo atsakomybės klausimas negali būti tinkamai išspręstas nagrinėjant bylą iš esmės, kol neįsiteisės teismo nuosprendis ikiteisminiame tyrime. Minėtoje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar AB „Autoūkis“ ir šios bendrovės darbuotojai suklastojo S. G. parašą tariamai pareiškėjo vardu pateiktame komerciniame pasiūlyme ir disponavo suklastotu dokumentu, siekiant asmeninės turtinės naudos. Pabrėžia, jog, paneigus pareiškėjo sąsają su Raseinių r. PK pirkime tariamai pareiškėjo pateiktu komerciniu pasiūlymu, paaiškėtų, jog pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai pareikšti įtarimai dėl neteisėto dalyvavimo trijuose viešuosiuose pirkimuose, taigi baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės dėl viešajam pirkimui pateikto komercinio pasiūlymo klastojimo (arba neklastojimo) turės prejudicinę galią nagrinėjant šią administracinę bylą.

Pabrėžia, kad, tuo atveju, jeigu teismui būtų pateiktas UAB „Moller Auto” apeliacinis skundas, esant skundui dėl to paties atsakovo to paties akto, manytina, kad būtų verta sujungti šias bylas į vieną bylą. Abiejų bylų aplinkybių identiškumas patvirtina, kad tik bylas sujungus bei nagrinėjant jas kartu, galimas teisingas jų išnagrinėjimas ir sprendimo priėmimas, užkertant kelią nevienodos teismų praktikos formavimui analogiškose bylose.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 4-17, t. IV, b. l. 26-27) prašo atmesti pareiškėjo UAB „Autodina” apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, sujungti šią administracinę bylą, bylą Nr. A-3534/2011 (dabartinis Nr. A⁸⁵⁸-290/2012) pagal apelianto UAB „Moller Auto”, administracinę bylą Nr. A⁸⁵⁸-1704/2012 pagal apelianto AB „Autoūkis” skundą į vieną bylą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog, vertinant draudžiamus susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal tikslą koks yra ir nagrinėjamas pažeidimas, atitinkamos rinkos apibrėžimas svarbus tik kaip priemonė fakto, ar tam tikri ūkio subjektai gali būti laikytini konkurentais, teikdami tam tikras prekes (paslaugas), nustatymui, o paties pažeidimo buvimo ar nebuvimo nustatymui įtakos neturi, todėl tokiu atveju nėra reikalaujama pateikti detalų atitinkamos rinkos apibrėžimą. Be to, Europos Komisija savo 2007 m. vasario 21 d. sprendime byloje Nr. COMP/E-1/38.823 PO/Elevators and Escalatorsnurodė, jog komercinių pasiūlymų viešuosiuose pirkimuose derinimas laikytinas karteliu, t. y. susitarimu dėl kainų, o tokiais atvejais būtinybė apibrėžti prekės rinką net nekeliama – tiesiog įvardijama, kokioje veiklos srityje šalys derino komercinius pasiūlymus. Nurodo, jog Taryba ir teismas nagrinėjamoje byloje pasielgė iš esmės analogiškai, t. y. nustatė, kokioje veiklos srityje bendrovės derino savo komercinius pasiūlymus ir pagrįstai jas pripažino konkurentėmis būtent toje veiklos srityje ir neturėjo pareigos papildomai detaliai apibrėžti atitinkamą rinką. Pabrėžia, jog Europos Komisijos Vertikaliųjų apribojimų gairės (toliau – ir Vertikaliųjų apribojimų gairės) nurodo, kad ūkio subjektų bendradarbiavimas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, todėl net ir tuo atveju, jeigu ūkio subjektai yra sudarę vertikalaus bendradarbiavimo sutartį, tačiau konkretaus viešojo pirkimo ribose veikia kaip horizontaliai konkuruojančios bendrovės, į vertikalų bendradarbiavimą, vertinant bendrovių veiksmus nagrinėjamu viešųjų pirkimu ribose, nėra atsižvelgiama. Nagrinėjamų viešųjų pirkimų atvejais perkančiosios organizacijos UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ laikė konkurentais, nes jie pateikė komercinius pasiūlymus, kuriais siūlė įsigyti tą pačią prekę (paslaugą) ir kurie, vertinant iš perkančiosios organizacijos pusės, konkuravo tarpusavyje. Pareiškėjo teiginiai, kad pačios perkančiosios organizacijos neva žinojo, jog UAB „Autodina“ neteikia automobilių veiklos nuomos paslaugų ir nelaikė pareiškėjo ir UAB „Autodina“ konkurentais yra tik hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti jokiais tokius samprotavimus pagrindžiančiais įrodymais. Priešingai, Tarybos tyrimo metu nustatytos aplinkybės rodo, jog perkančiosios organizacijos pateikdavoindividualiuskvietimus UAB „Autodina“ dalyvauti būtentautomobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų konkursuose, o pastarasis, gavęs jam adresuotus kvietimus dalyvauti viešuosiuoseautomobilių veiklos nuomos pirkimuose, juose dalyvaudavo su savarankiškais jo vadybininko pasirašytais komerciniais pasiūlymais, bei pirkimui įvykus būdavo informuojamas, kad joautomobilių veiklos nuomos (o ne pirkimo) komercinis pasiūlymas nelaimėjo ar buvo atmestas. Pabrėžia, jog pareiškėjas nors ir gaudamas iš perkančiųjų organizacijų informaciją apie dalyvavimąautomobilių veiklos nuomos viešuosiuose pirkimuose nesiėmė jokių veiksmų, kad perkančiosios organizacijos galėtų būti informuotos apie šios bendrovės teikiamas ar/ir neteikiamas paslaugas.

Pabrėžia, jog nors nagrinėjamoje byloje, apibrėžiant prekės rinką iš esmės būtų pakakę nustatyti, kokioje veiklos srityje bendrovės save pateikė kaip konkurentes, tačiau Taryba, be kita ko, pripažindama bendroves konkurentėmis, taip pat analizavo pagrindines nagrinėjamos paslaugos savybes, taip pat atsižvelgė į paklausos pakeičiamumą. Remiantis būtent iš paklausos pakeičiamumo įvertinimo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, galima atmesti ir argumentus, susijusius su pareiškėjo paaiškinimais apie jo, kaip automobilių pardavėjo, ir veiklos nuomos paslaugas teikiančių bendrovių įprastinį bendradarbiavimą, kai pareiškėjas savo automobilius parduoda, o juos nupirkusi bendrovė šiuos automobilius siūlo veiklos nuomos paslaugų pirkimo viešuosiuose pirkimuose. Pažymi, jog tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad nagrinėjamų viešųjų pirkimų atvejais šis nurodytas bendradarbiavimas yra nereikšmingas, nes neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komerciniai pasiūlymai būdavo perskaičiuojami į veiklos nuomos komercinius pasiūlymus ir drauge su AB „Autoūkis“ analogišku komerciniu pasiūlymu pateikiami kaip konkuruojantys perkančiosioms organizacijoms, taigi automobilių pardavėjas UAB „Autodina“ visais nagrinėtais atvejais veikė kaip veiklos nuomos paslaugų teikėjas ir pareiškėjo nurodytas bendradarbiavimas, pagrįstas pirkimo-pardavimo santykiais, nebuvo nustatytas nei vienu iš nagrinėtų viešųjų pirkimų atvejų. Net ir tuo atveju, jei bendroves ir būtų siejęs vertikalus bendradarbiavimas, tais atvejais, kai tokios vertikaliai susijusios bendrovės save perkančiai ai organizacijai parodo kaip horizontaliai konkuruojančius ūkio subjektus, jos laikytinos konkurentais dalyvaudamos konkrečiuose viešųjų pirkimų konkursuose, kuriose jos dalyvauja, pateikdamos pasiūlymus tame pačiame prekės platinimo lygmenyje.

Pažymi, jog iš KĮ 3 straipsnio 9 dalies matyti, kad, vertinant, ar ūkio subjektai gali būti pripažinti konkurentais, reikia atsižvelgti ne tik į realią bet ir į potencialią konkurenciją. Aplinkybė, jog UAB „Autodina“ nelaimėjo nei vieno viešojo pirkimo konkurso, todėl nesuteikė nei vienos automobilių veiklos nuomos paslaugos, nekeičia fakto, kad perkančiosioms organizacijoms šių bendrovių būdavo pateikiami tarpusavyjekonkuruojantys automobilių veiklos nuomos pasiūlymai ir iš perkančiųjų organizacijų pusės šie pasiūlymai buvo vienas kitą pakeičiantys, t. y. perkančiosioms organizacijoms automobilių veiklos nuomos paslaugas buvo siūloma įsigyti tiek iš AB „Autoūkis“, tiek ir iš UAB „Autodina“. Pabrėžia, jog KĮ kontekste konkurentais gali būti pripažįstami ir tie ūkio subjektai, kurie realiai toje pačioje rinkoje ūkinės veiklos nevykdo, tačiau turi realias galimybes per trumpą laiką į tą rinką įeiti. Atsižvelgiant į Nutarime pateiktą nagrinėjamų rinkų analizę, net jei pareiškėjas realios automobilių veiklos nuomos veiklos ir nevykdo, tačiau veikia itin susijusiose automobilių prekybos, remonto ir nuomos srityse, UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ gali būti laikomi potencialiais konkurentais tiek automobilių veiklos nuomos, tiek ir automobilių pardavimo rinkose. Todėl pareiškėjo argumentai, kad teismas, vertindamas, ar ūkio subjektai laikytini konkurentais, turėjo nustatyti, kad UAB „Autodina“ vykdė realią veiklą automobilių veiklos nuomos rinkoje yra nepagrįsti.

Atsakovas nurodo, jog pagal KĮ 3 straipsnio 10 dalį susitarimu yra laikomi bet kokia forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai. KĮ sąvokos aiškinamos būtent konkurencijos teisės kontekste, o ne lingvistiškai, nes lingvistinis aiškinimas nebūtinai atitinka konkurencijos teisėje naudojamos sąvokos prasme. Tarybos Nutarime nurodytos faktinės aplinkybės, visų veiksmų, kuriuos atliko konkurentai, analizė leidžia daryti išvadą, kad konkurentai derino savo veiksmus. Nurodo, jog bendrovėms derinant tarpusavio veiksmus AB „Autoūkis“ žinojo apie UAB „Autodina“ pasiūlymus ir juose pateiktas kainas, o pastarasis, nors, galbūt, pats ir nežinodamas AB „Autoūkis“ kainos, jam atskleisdavo informaciją apie savo kainas, dėl ko AB „Autoūkis“ turėjo galimybę atitinkamai koreguoti savo pasiūlymą taip, kad jo siūloma kaina būtų mažiausia, ir tokiu būdu laimėtų pirkimą. Tuo tarpu UAB „Autodina“ vaidmuo buvo parodyti, kad konkursas vykdomas konkurenciniu būdu, neva jame dalyvauja visos dalyvauti viešajame pirkime pakviestos bendrovės, siūlančios skirtingas kainas, tačiau iš tiesų viešasis pirkimas iš esmės buvo fiktyvus. Pabrėžia, jog nagrinėjamos bendrovės negalėjo nežinoti apie draudimą atskleisti viena kitai savo komercinių pasiūlymų kainas. AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“ buvo suinteresuoti, kad viešuosius pirkimus laimėtų AB „Autoūkis“, todėl minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, pasyvus vaidmuo leidžiant konkurentui sužinoti savo komercinio pasiūlymo kainas, pagrįstai leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose.

Pabrėžia, jog už KĮ pažeidimus kyla ūkio subjektams, nereikalaujant nustatyti, kokia konkretaus to ūkio subjekto darbuotojo konkurencijai priešingi veiksmai buvo atlikti. Pareiškėjo nurodomos faktinės bylos aplinkybės, kad UAB „Autodina“ vadybininko S. G. parengtiautomobilių pardavimo pasiūlymai konkurento AB „Autoūkis“ būdavoperskaičiuojami į veiklos nuomospasiūlymus, niekaip nepašalina pareiškėjo atsakomybės, nes pareiškėjo darbuotojas savo laisva valia pasirašydavo antjau perskaičiuotų pasiūlymų, kurie ir buvo siunčiami perkančiosioms organizacijoms. Taigi pareiškėjo pateikti konkursiniai automobilių veiklos nuomos pasiūlymai, nors ir perskaičiuoti AB „Autoūkis“, negali būti laikomi niekuo kitu, kaip tik UAB „Autodina“ savarankiškai pateiktais pasiūlymais.

Atsakovas pažymi, jog Tarybos tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad S. G. žinojo, jog pasirašo jau ant AB „Autoūkis“ pakeistų pasiūlymų. Nurodo, jog, nagrinėjant KĮ pažeidimus, aplinkybės, kad ūkio subjektas į pažeidimą buvo įtrauktas kitų ūkio subjektų veiksmais, neturi jokios reikšmės. Be to, pareiškėjo vadybininkas S. G. savo laisva valia UAB „Autodina“ vardu pasirašydavo ant AB „Autoūkis“ parengtų ir jam pateikiamų pasirašyti pasiūlymų, o tariamas UAB „Autodina“ vadybininko S. G. neatidumas pasirašant ant pasiūlymų negali būti vertinamas kaip atleidžiantis UAB „Autodina“ nuo atsakomybės už KĮ normų pažeidimą. Pareiškėjas perkančiųjų organizacijų buvo informuojamas apie viešųjų pirkimų eigą, jam buvo pateikiama informacija, kadUAB „Autodina“ automobilių veiklos nuomos komercinis pasiūlymas nelaimėjo ar buvo atmestas, tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų tai išsiaiškinti, nors to reikalavo apdairumo, rūpestingumo, protingumo principai.

Taryba nurodo, jog Nutarime, nustatant UAB „Autodina“ veiksmų, dalyvaujant minėtame viešajame pirkime, neteisėtumą buvo atsižvelgiama ne tik į UAB „Autodina“ vadybininko S. G. ir AB „Autoūkis“ darbuotojos L. Z. susirašinėjimą elektroniniu paštu, bet ši situacija buvo vertinama atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą (Nutarimo 2.1.4.1 d.). Nutarime nurodyta, kad vertinant kai kuriuos pavienius pateikto elektroninio susirašinėjimo teiginius gali susidaryti įspūdis, jog bendrovės tariasi dėl bendro dalyvavimo teikiant vieną pasiūlymą, tačiau vertinant šį susirašinėjimą visų su konkrečiu pirkimu susijusių įrodymų kontekste bei nustatytų UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ bendradarbiavimo įrodymų kituose viešuosiuose pirkimuose (Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK) kontekste, galima pagrįstai teigti, kad tarpusavyje buvo suderinti komerciniai pasiūlymai, kurie pirkimui buvo teikiami atskirai. Pabrėžia, jog S. G. ir L. Z. susirašinėjimas pagrįstai laikytas aiškiu ir nedviprasmišku įrodymu, kad buvo veikiama pagal įprastą ankstesniuose nagrinėtuose viešuosiuose pirkimuose taikytą modelį, kai S. G. pateikia pirminį pasiūlymą, kurį L. Z. pakoreguoja ir pateikia S. G. UAB „Autodina“ vardu pasirašyti, todėl UAB „Autodina“ argumentai dėl įrodymų nepakankamumo šio nagrinėjamo viešojo pirkimo atveju atmestini. Remiasi 2010 m. liepos 1 d. sprendimu byloje Nr. C-407/08 P ir nurodo, jog draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, jog šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai (dažniausiai trečiosiose šalyse) ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma, remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas. Mano, jog teismas ir Taryba tinkamai nustatė draudžiamo susitarimo nustatymo buvimą.

Atsakovas nurodo, jog šiuo atveju yra surinkta aiškių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent S. G. pasirašė Raseinių r. PK skirtą UAB „Autodina“ komercinį pasiūlymą. Net ir kilus abejonių dėl S. G. parašo tikrumo, tyrimo metu nustatytos aplinkybės – UAB „Autodina“ gaudavo iš perkančiųjų organizacijų informaciją apieUAB „Autodina“ dalyvavimąautomobiliu veiklos nuomos viešuosiuose pirkimuose– patvirtina pareiškėją žinojus, kad jo vardu yra pateiktas pasiūlymas šiam konkursui, tačiau pareiškėjas, nors ir tvirtina neteikęs tokio pasiūlymo, nesiėmė jokių priemonių išsiaiškinti, kaip ir kokiu būdu minėtam viešajam pirkimui buvo pateiktas UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas ir informuoti perkančiąją organizaciją dėl galimai suklastoto UAB „Autodina“ pasiūlymo. Priešingai, UAB „Autodina“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl S. G. parašo tikrumo tik 2011 m. kovo 3 d., jau po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė UAB „Autodina“ skundą dėl Nutarimo panaikinimo, praėjus beveik trejiems metams po Raseinių r. PK vykdyto viešojo pirkimo (pirkimas vyko 2008 m. balandžio 16 d.). Todėl toks pareiškėjo neatsakingas elgesys dalyvaujant Raseinių r. PK viešajame pirkime negali būti laikomas pagrindu atleisti pareiškėją nuo iš tokių veiksmų kylančios atsakomybės. Atsakovas pabrėžia, jog mažareikšmiškumo išlyga nėra taikoma horizontaliesiems susitarimams tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti prekės kainas.

Nurodo, jog Taryba pareiškėjo argumentai dėl pažeidimo Raseinių r. PK organizuoto viešojo pirkimo metu nebuvimo kaip pagrindo perskaičiuoti paskirtos baudos dydį yra nepagrįsti. Pagal KĮ 41 straipsnio 1 dalį ūkio subjektui skiriamos baudos dydis yra siejamas su bendrosiomis metinėmis pajamomis, o ne su pajamomis, gautomis iš su pažeidimu susijusių prekių (paslaugų) platinimo. Tokią Tarybos poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje A⁴⁴⁴-1433/2011). Pažymi, kad Tarybos sprendimą nuo kurių pajamų skaičiuoti ūkio subjektui skiriamą baudą lemia ne tik ta aplinkybė, ar veikla, kuria versdamasis ūkio subjektas įvykdė pažeidimą, yra pagrindinė ar nepagrindinė, tačiau taip pat yra atsižvelgiama ir į ūkio subjektų teikiamų paslaugų pobūdį, tarpusavio sąsajumą. Pabrėžia, jog pareiškėjas yra ūkio subjektas, teikiantis įvairias su automobilių verslų susijusias paslaugas – prekyba naujais ir naudotais automobiliais, prekyba automobilių dalimis, automobilių remontu bei automobilių nuoma. Įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad tiek UAB „Autodina“ pajamos, gautinos iš automobilių veiklos nuomos paslaugų, tiek ir pajamos, gautinos iš automobilių pardavimo veiklos, laikytinos susijusiomis su įvykdytu pažeidimu. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu veiklos nuomos viešąjį pirkimą laimėtų UAB „Autodina“, o ne kaip sutarta – AB „Autoūkis“, tokiu atveju AB „Autoūkis“ būtų nupirkęs iš UAB „Autodina“ automobilį ir pats jį išnuomojęs konkrečiai perkančiajai organizacijai. Todėl ne tik nulinės pajamos, kurias UAB „Autodina“ gavo iš veiklos nuomos paslaugų, bet ir jos gautos pajamos iš automobilių pardavimo veiklos laikytinos susijusiomis su pažeidimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalies dėl UAB „Autodina“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas kartu su kitais ūkio subjektais neteisėtai derino savo veiksmus bei kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose ir šiais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, taip pat pareiškėjui skyrė baudą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir konstatavo, kad minėtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia įvairius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurie susiję ir su teisės aiškinimo, ir su jos taikymo bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo klausimais.

Atsižvelgdama į tai ir byloje kilusio ginčo pobūdį teisėjų kolegija minėtus aspektus vertina atskirai. Šiuo atveju visų pirma būtina atskleisti byloje taikytino teisinio reguliavimo turinį, o po to įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ derindamas veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi Nutarime atsakovas iš esmės nusprendė, kad byloje aptariami ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, sudarė Konkurencijos įstatymo draudžiamą susitarimą, kuriuo susitarta pateikti suderintus konkursinius pasiūlymus, tokiu būdu iš anksto nulemiant būsimą viešojo pirkimo laimėtoją. Pažeidimo esmė, be kita ko, susijusi su tuo, kad derindami teiktinus komercinius pasiūlymus aptariami ūkio subjektai derino konkursinių pasiūlymų kainas. Faktiškai nekonkuruodami su kitais atitinkamais ūkio subjektais, kiti draudžiamo susitarimo dalyviai sudarydavo sąlygas laimėti viešąjį pirkimą konkrečiam ūkio subjektui, nuomos paslaugų pirkimo atveju – AB „Autoūkis“ (ginčijamo Nutarimo 6 dalis).

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija visų pirma konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs (žr., pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011), jog atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas inter alia įtvirtina konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.

Nors nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos tiesiogiai netaikytinos, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, pažymėtinos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatos, reglamentuojančios draudžiamus susitarimus Europos Sąjungos konkurencijos teisėje. SESV 101 straipsnyje įtvirtinta:

,,1. Kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais: a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos; <...>“.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje ir SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai panašus (savo turiniu, tikslais ir kt.), kad šiuo atveju aiškinant Konkurencijos įstatyme nustatyto draudimo turinį ir esmę būtų galima atsižvelgti į Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai panašius santykius.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad pirmiausiai yra draudžiami tie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Išdėstytų teisės normų sisteminė analizė, t. y. alternatyvus, o ne kumuliatyvus sąlygų, kurioms esant galima pripažinti susitarimą draudžiamu, pobūdis, suponuoja būtinybę skirti susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymas: ,,siekiama riboti“), ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (Konkurencijos įstatymas: ,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (žr., pvz., ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit (C-8/08, Rink., p. I‑04529, 28-29 punktus ir juose nurodytą šio Teismo praktiką; 2009 m. spalio 6 d. sprendimą GlaxoSmithKline Services Unlimited (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P, C-519/06 P, Rink., p. I-09291, 55 punktą).

Pažymėtina ir tai, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Komisija, kuri Europos Sąjungos mastu atsakinga už konkurencijos politikos formavimą ir įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos komunikate „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“ (OL C 11, 2011, p. 1-72) (toliau – ir Komunikatas), be kita ko, nurodyta, jog konkurencijos apribojimai pagal tikslą – tokie apribojimai, kurie dėl jų pobūdžio gali riboti konkurenciją 101 straipsnio 1 dalies prasme, o nustačius susitarimo antikonkurencinį tikslą, nebūtina nagrinėti faktinio ar galimo susitarimo poveikio rinkai (Komunikato 24 punktas). Komunikato 25 punkte taip pat pažymėta, jog vertinant, ar susitarimu siekiama antikonkurencinio tikslo, būtina atsižvelgti į susitarimo turinį, tikslus, kurių tuo susitarimu siekiama, ir ekonomines bei teisines aplinkybes, kuriomis jis vykdomas. Be to, nors vertinant, ar susitarimu siekiama antikonkurencinio tikslo, nebūtina nagrinėti šalių ketinimų, Komisija, atlikdama analizę, vis dėlto gali į tai atsižvelgti.

LVAT savo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/20006, Administracinių teismų praktika, 2007, Nr. 9, p. 107–137; 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A ⁴⁴⁴-1433/2011) taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmingas dar dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį būtina atskirti susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Kaip minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad, jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama(analogiškai žr., pvz., 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą European Night Services (ENS) ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-374/94, 375/94, 384-388/94, Rink., p. II-03141, 136 punktą, kuriame susitarime esantis kainų nustatymas traktuojamas kaip akivaizdus konkurencijos ribojimas). Pastebėtina ir tai, kad apskritai įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.), pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei kartu pačią konkurenciją kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams.

Taigi įvertinus tai, kad atsakovas Nutarime nusprendė buvus kainų fiksavimo atvejį (kainų kartelį), nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Konkurencijos tarybai pakako nustatyti:

1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir

2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą).

Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Kaip minėta, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekį riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę.

Kaip minėta, vertinant, ar pareiškėjas padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turi būti nustatytas susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, faktas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ byloje vertinamais atvejais laikytini konkurentais, nurodo, kad pareiškėjas neužsiima automobilių nuomos paslaugų teikimu, todėl atsakovas privalėjo įvertinti, ar faktiškai pareiškėjas ir kiti ūkio subjektai galėjo susidurti su tarpusavio konkurencija.

Teisėjų kolegija tokiems apelianto argumentams nepritaria.

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas, įvertinęs, kokias konkrečiai prekes (paslaugas) siekė įsigyti viešuosius pirkimus rengusios organizacijos, jų skirtumus, taip pat atsižvelgęs į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje pateiktą prekės apibrėžimą, išskyrė dvi prekės rinkas, t. y. automobilių veiklos nuomos paslaugų rinką ir automobilių pardavimo rinką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarime išdėstytus argumentus ir faktines bylos aplinkybes, su tokiu atsakovo pateiktu rinkų apibrėžimu sutinka. Byloje nėra ginčo, kad Nutarime nurodytais automobilių veiklos nuomos paslaugų viešųjų pirkimų atvejais pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ atskirai teikė savo komercinius pasiūlymus šiuos pirkimus rengusioms organizacijoms. Pati viešųjų pirkimų procedūros organizavimo esmė yra ta, jog ūkio subjektams varžantis tarpusavyje dėl užsakymo, konkurenciniu pagrindu teikiami pasiūlymai įsigyti prekes (paslaugas), o perkančioji organizacija iš jų išsirenka geriausią (priklausomai nuo viešojo pirkimo sąlygų - pigiausią arba tą, kuris yra ekonomiškai naudingiausias (žr. 2010 m. kovo 3 d. Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 39 straipsnio 4 dalį). Taigi atsižvelgiant į pačią viešųjų pirkimų procedūros esmę bei prasmę, perkančiosios organizacijos (ir konkurencijos teisės) požiūriu pareiškėjas ir kiti viešųjų pirkimų procedūrose dalyvavę bei komercinius pasiūlymus teikę ūkio subjektai laikytini konkurentais, nes pats komercinių pasiūlymų, kuriuos perkančioji organizacija laiko konkuruojančiais, pateikimas toje pačioje viešojo pirkimo procedūroje parodo, kad ūkio subjektai veikia kaip konkurentai. Pareiškėjas nurodo, kad jis praktiškai tokio pobūdžio paslaugų neteikia, nėra sudaręs tokio pobūdžio sutarčių, tačiau tokiu atveju nėra aišku, kodėl jis apskritai dalyvavo ir teikė atskirus pasiūlymus perkančiosioms organizacijoms. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės nekelia ginčo dėl atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių dviejų (t. y. Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK) iš trijų organizuotų viešųjų pirkimų atžvilgiu. Taigi viena vertus, galima sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad UAB „Autodina“ pateikti pasiūlymai konkurencijos teisės požiūriu nebuvo savarankiški ta prasme, kad prieš juos pateikiant buvo derinamas komercinių pasiūlymų turinys, tačiau jie buvo pateikti būtent UAB „Autodina“ vardu, pasirašyti jos atstovo, todėl de jure jo pateikti pasiūlymai konkuravo su AB „Autoūkis“ pateiktais komerciniais pasiūlymais. Šiuo atveju sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ buvo konkurentai, nereikšminga tai, kad AB „Autodina“ teiktus pasiūlymus faktiškai parengė ne jos darbuotojas, nes juos galų gale pasirašė UAB „Autodina“ darbuotojas ir jie faktiškai buvo pateikti perkančiosioms organizacijoms. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad nuo pat santykių su AB „Autoūkis“ pradžios pareiškėjas neketino dalyvauti aptariamuose viešuosiuose pirkimuose.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad atsakovas byloje vertinamu atveju tinkamai apibrėžė prekės rinkas, taip pat nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ byloje aptariamų viešųjų pirkimų atveju nebuvo konkurentai.

Konstatavus, jog atsakovas tinkamai apibrėžė prekės (paslaugos) rinkas, o pareiškėjas UAB „Autodina“, „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto“ byloje aptariamu atveju laikytini konkurentais, būtina įvertinti, ar atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtą susitarimą konkurencijos teisės prasme.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateiktas susitarimo apibrėžimas, t. y. nurodyta, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Ir Europos Sąjungos teismų, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė atskleistina per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kad jie savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau griežtai draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni (C-49/92 P, Rink., p. I-4125, 115-117 punktai; 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene) (C-199/92 P, Rink., p. I‑04287, 160 punktas; 2009 m. birželio 4 d. sprendimą T-Mobile Netherlands ir kiti (C-8/08 P, Rink., p. I-4529, 23 punktas ir minėtuose sprendimuose nurodytą Teismo praktiką; 2006 m. gegužės 11 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismų praktikoje susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas itin plačiai, nekeliant esminių reikalavimų tokio susitarimo išraiškos būdui ar formai. Vertinant, ar ūkio subjektų elgesys laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (žr., pvz., 1991 m. Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 1989 m. gruodžio 17 d. sprendimą Hercules Chemicals prieš Europos Komisiją (T-7/89, Rink., p. II-1711, 256 punktas; 2002 m. kovo 20 d. sprendimą HFB Holding prieš Europos Komisiją (T-9/99, Rink., p. II-1487, 199 punktas; 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą Quinn Barlo Ltd prieš Europos Komisiją (T-208/06, Rinkinyje dar neskelbtas, 35 punktas); LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje bylojeNr. A⁵⁷⁵-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ESTT praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (žr. Teisingumo Teismo 1970 m. liepos 15 d. sprendimą ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją (byla 41/69, Rink., p. 00661). Pastebėtina, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (žr. ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimą Europos Komisija prieš Volkswagen (C-74/04 P, Rink., p. I-06585). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“) (žr., pagal analogiją, ESTT 1983 m. spalio 25 d. sprendimą AEG-Telefunken prieš Europos Komisiją (byla Nr. 107/82, Rink., p. 03151). Taigi, tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai.

Kiek tai susiję su byloje vertinamu konkrečiu atveju, t. y. Nutarime apibūdintu susitarimu (veiksmų koordinavimu) derinti kainas teikiant komercinius pasiūlymus viešuosiuose pirkimuose, pažymėtina, jog ES teismų praktikoje suderintais veiksmais konkurencijos teisės prasme, be kita ko, laikomas ūkio subjektų, ketinančių dalyvauti ar dalyvaujančių viešųjų pirkimų procedūrose, keitimasis tarpusavyje informacija apie sąnaudas, prekių charakteristikas ir jų kainas, nors tai yra informacija, kurią nepriklausomas rinkos dalyvis laikytų komercine paslaptimi (pvz., 1995 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SPO ir kiti prieš Europos Komisiją (T-29/92, Rink., p. II-00289, 116-121 punktai). Taip pat laikomasi nuostatos, jog bet koks abipusis tiesioginis ar netiesioginis ūkio subjektų kontaktas, kurio metu atskleidžiama informacija apie tai, kaip ūkio subjektas ketina elgtis rinkoje ateityje, laikomas SESV 101 straipsnio 1 daliai prieštaraujančiais suderintais veiksmais, jei tokiu kontaktu siekiama sukurti konkurencijos sąlygas, kurios nėra įprastos atitinkamai rinkai. Be to, jei neįrodyta priešingai, preziumuojama, kad kitas ūkio subjektas pasinaudojo atskleista informacija (žr., pvz., 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą Ceminteries ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-25/95, T-26/95, T-30/95, T-31/95, T-32/95, T-34/95, T-35/95, T-36/95, T-37/95, T-38/95, T-39/95, T-42/95, T-43/95, T-44/95, T-45/95, T-46/95, T-48/95, T-50/95, T-51/95, T-52/95, T-53/95, T-54/95, T-55/95, T-56/95, T-57/95, T-58/95, T-59/95, T-60/95, T-61/95, T-62/95, T-63/95, T-64/95, T-65/95, T-68/95, T-69/95, T-70/95, T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink., p. II-00491, 1849, 1852, 1855 ir 1865 punktai).

Europos Komisija savo praktikoje laikosi nuostatos, jog konkurencijos teisė draudžia konkurentui pranešti apie pagrindinius savo kainų politikos elementus: kainoraščius, pardavimo sąlygas, nuolaidas, įkainius, ir pan. (žr., pvz., 1974 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 74/292 Agreements between manufacturers of glass containers OL L 160, 1974, p. 1–17), taip pat yra nusprendusi, jog komercinių pasiūlymų sąlygų derinimas viešųjų pirkimų procedūrose laikytinas karteliniu susitarimu dėl kainų (žr., pvz., 2007 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. COMP/E-1/38.823 PO/Elevators and Escalators (OL C 75, 2008, p. 19-24).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog konkursinio mokesčio, kuris taikytinas ūkio subjektams dalyvaujant konkursuose, dydžio derinimas tarp konkursuose dalyvaujančių ūkio subjektų, laikytinas kainų derinimu (susitarimu dėl kainų) Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme (2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011).

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas kaip kainų derinimą byloje vertinamu atveju traktuoja praktiką, kuomet ūkio subjektai susitaria pateikti suderintus, įskaitant kainas, komercinius pasiūlymus viešuosius pirkimus rengusioms organizacijoms, t. y. atskleidžia savo komercinių pasiūlymų turinį konkurentams.

Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, bendriausia prasme sutinka su Konkurencijos tarybos pozicija, jog komercinių pasiūlymų turinio derinimo (informacijos, įskaitant kainą, apie būsimų komercinių pasiūlymų turinį atskleidimo konkurentui) prieš juos pateikiant perkančiajai organizacijai praktika traktuotina kaip prieštaraujanti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Kaip minėta, sąžiningos konkurencijos koncepcija reiškia, be kita ko, ir tai, jog ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Dėl to draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Kaip minėta, rengdama viešuosius pirkimus perkančioji organizacija siekia, kad procedūroje dalyvaujantys ūkio subjektai pateiktų konkuruojančius pasiūlymus, iš kurių perkančioji organizacija galėtų išsirinkti jai priimtiniausią. Tais atvejais, kai ūkio subjektai komercinių pasiūlymų sąlygas iš anksto suderina prieš juos pateikdami viešuosius pirkimus rengiančiai organizacijai, akivaizdu, jog viešojo pirkimo laimėtoją nulemia ne konkurencinė kova, o išankstinis ūkio subjektų susitarimas. Taigi tokiais atvejais komercinių pasiūlymų turinio derinimo pasekmė yra ta, jog sudaromos sąlygos viešuosius pirkimus laimėti iš anksto žinomam ūkio subjektui, todėl pati viešųjų pirkimų procedūra tampa fiktyvi ir praranda savo prasmę.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teismų praktiką ir išdėstytus argumentus, būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog pareiškėjas Nutarime nurodytais atvejais sudarė neteisėtą susitarimą (derino veiksmus) dėl kainų, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo Nutarime vertinamais veiksmais, pirmosios instancijos teismas patvirtino Konkurencijos tarybos Nutarime išdėstytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija Nutarime nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotais viešaisiais pirkimais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, kiek tai susiję su Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotais viešaisiais pirkimais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir konstatuoja, kad šioje dalyje atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Nors pareiškėjas nurodo, kad bendradarbiavimo tarp jo ir AB „Autoūkis“ sutartis rodo, kad jo ir minėto ūkio subjektų santykių pobūdis nerodo konkurencijos teisės pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ši sutartis savaime nedaro jokios įtakos kvalifikuojant pareiškėjo veiksmus, kuriais jis derino komercinius pasiūlymus.

Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad perkančiosios organizacijos žinojo, kad AB „Autoūkis“ paprastai pateikia geriausius pasiūlymus ir ignoravo viešųjų pirkimų teisės pažeidimus. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pareiškėjas į bylą nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Kita vertus minėti pareiškėjo argumentai jokiu būdu nedaro įtakos paties pareiškėjo veiksmams, t. y. jo apsisprendimui dalyvauti pirkimuose ir derinti komercinių pasiūlymų turinį ir jų kvalifikavimui konkurencijos teisės požiūriu.

Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo žinoma, kad AB „Autoūkis“ taip pat dalyvaus aptariamuose pirkimuose ir teiks savo pasiūlymą, toks argumentas atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas. Šiuo atveju aktualu tai, kad savo veiksmais pareiškėjas sudarė galimybes AB „Autoūkis“ sužinoti pareiškėjo komercinių pasiūlymų turinį. Kita vertus iš byloje pateiktos informacijos ir paties pareiškėjo paaiškinimų apie tai, kad jis neketino „realiai“ dalyvauti aptariamuose viešuosiuose pirkimuose, matyti, kad jis suvokė, jog jo nominalus dalyvavimas yra naudingas AB „Autoūkis“.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors, kaip nurodoma toliau, iš į bylą pateiktos 2011 m. liepos 4 d. specialisto išvados Nr. 11-1687(11) matyti, kad 2008-04-04 Nr. 82-S-2914 2008 m. balandžio 14 d. Autodina komerciniame pasiūlyme Raseinių rajono policijos komisariatui S. G. vardu pasirašė ne S. G., ši išvada neturi įtakos pareiškėjo veiksmų vertinimui Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK viešųjų pirkimų atveju: S. G. ir L. Z. paaiškinimai, šių asmenų elektroninis susirašinėjimas, komercinių pasiūlymų siuntimo aplinkybės ir tai, kad komerciniai pasiūlymai pasirašyti S. G., patvirtina atsakovo padarytą išvadą, jog pareiškėjas aptariamais dviem atvejais padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Nors pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog galima daryti prielaidą, kad pirmiau minėtų pasiūlymų rengimo atveju Autodinos darbuotojo pasiūlymai buvo išgauti apgaulės būdu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma tokią prielaidą paneigia, o pareiškėjas nepateikė ją pagrindžiančių įrodymų.

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotų viešųjų pirkimų atveju, atmestini kaip nepagrįsti.

Kiek tai susiję su pareiškėjo veiksmų vertinimu Raseinio r. PK 2008 m. balandžio 4 d. organizuotų viešųjų pirkimų atveju, pareiškėjas į bylą pateikė 2011 m. liepos 4 d. specialisto išvadą Nr. 11-1687(11). Joje padaryta išvada, kad 2008-04-04 Nr. 82-S-2914 2008 m. balandžio 14 d. Autodina komerciniame pasiūlyme Raseinių rajono policijos komisariatui S. G. vardu pasirašė ne S. G..

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog nurodyta specialisto išvada leidžia daryti išvadą, kad ne S. G. pasirašė Raseinių r. PK adresuotą komercinį pasiūlymą. Be to, iš Nutarime nurodyto 2008 m. balandžio 15 d. L. Z. ir S. G. susirašinėjimo turinio galima daryti prielaidą, kad minėtų ūkio subjektų darbuotojai ketino derinti savo valią aptariamo viešojo pirkimo atveju, tačiau šio susirašinėjimo turinys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad šiuo konkrečiu atveju UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ darbuotojai atskleidė vienas kitam savo komercinių pasiūlymų turinį, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pateiktą komercinį pasiūlymą pasirašė ne S. G., kad minėti ūkio subjektai galutinai suderino savo valią ir pateikė suderintus komercinius pasiūlymus. Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kiek tai susiję su Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 4 d. organizuotu viešuoju pirkimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas UAB „Autodina“ padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje vertinamu atveju pareiškėjo veiksmai laikytini mažareikšmiais.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog šio įstatymo 5 straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kainų derinimas (horizontalus susitarimas ar suderinti veiksmai dėl kainų) laikytinas ribojančiu konkurenciją pagal tikslą, o tokiems pažeidimams netaikoma Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis dėl veikos mažareikšmiškumo (žr. Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 7.1 punktą). Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Komisija. Europos Komisijos pranešimo dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nežymiai riboja konkurenciją pagal EB steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalį (de minimis) (2001/C/368/07, OL C 368) 11 punkte įtvirtinta, kad de minimis taisyklė netaikoma inter alia susitarimams dėl trečiosioms šalims parduodamų prekių kainų fiksavimo.

Dėl minėtos priežasties pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje vertinti pareiškėjo veiksmai laikytini mažareikšmiais, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su Nutarimu paskirtu baudos dydžiu, be kita ko, pažymi, kad bauda pareiškėjui turėjo būti skaičiuojama ne nuo jo bendrųjų pajamų, o nuo pajamų, kurios susijusios su veikla, dėl kurios buvo sudaryti draudžiami susitarimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, konstatavus, jog pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nagrinėjamoje byloje atsiranda pagrindas taikyti teisės aktuose nustatytas sankcijas. Už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis). Baudos dydis skaičiuojamas pagal Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintas Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Baudų skaičiavimo taisyklės).

Nors pareiškėjas teigia, kad baudos dydį atsakovas privalėjo apskaičiuoti ne nuo pareiškėjo bendrųjų pajamų, o nuo pajamų, kurios susijusios su veikla, dėl kurios buvo sudaryti draudžiami susitarimai, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta pirmiau, Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams taikoma piniginė bauda skaičiuojama bendrąsias metines pajamas praėjusiais ūkiniais metais. Taigi nėra pagrindo teigti, jog atsakovas netinkamai pasirinko piniginės baudos skaičiavimo pagrindą.

Nutarimo 3 punktu atsakovas pareiškėjui skyrė 117 800 litų piniginę baudą. Iš Nutarimo 10 dalies turinio matyti, kad skirdamas baudą atsakovas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį (kartelinis susitarimas dėl kainų), viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas dalyvavo ir derino kainas, skaičių, taip pat byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai.

Baudų skaičiavimo taisyklių 2 punkte nurodyta, jog baudos dydis nustatomas taip: apskaičiuojami baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, baudos už pažeidimo trukmę dydis ir šių dydžių suma, tuo tarpu 3 punkte nurodyta, kad nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos (geografinės rinkos) plotą.

Kaip minėta, skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, atsakovas įvertino padaryto pažeidimo pobūdį, taip pat viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų turinį, skaičių. Vis dėlto, šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, skaičiuojant baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į atsakovo nurodytas aplinkybes, bet ir pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai, taip pat su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos plotą. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant byloje nustatyto pareiškėjo padaryto konkurencijos teisės pažeidimo pavojingumą ir sprendžiant klausimą dėl skirtinos sankcijos proporcingumo, turi būti atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų sąlygas atskiruose viešojo pirkimo procedūrose, byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ būtų sudarę bendro pobūdžio /visaapimantį susitarimą derinti savo veiksmus visose savo veiklos srityse, taigi, padarytas pažeidimas pagal savo poveikį ir pasekmes yra ribotos apimties. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog pateikiant komercinius pasiūlymus buvo dirbtinai didinamos siūlomų prekių (paslaugų) kainos tokiu būdu sudarant prielaidas viešuosius pirkimus rengiančioms organizacijoms įsigyti prekes (paslaugas), viršijančias įprastą rinkos vertę.

Be to, šioje nutartyje konstatuota, kad nėra pagrindo teigti, jog dalyvaudamas Raseinių r. PK rengtame viešajame pirkime pareiškėjas būtų padaręs Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų sąlygas dviejų viešųjų pirkimų procedūrose.

Dėl minėtų priežasčių, taip pat atsižvelgdama į proporcingumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui skirtinos baudos dydis už padaryto pažeidimo pavojingumą nustatytinas 0,8 proc. bendrųjų metinių pajamų.

Iš Nutarimo matyti, kad atsakovas, skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį, pagrindinį baudos dydį sumažino 7 proc. dėl to, jog pareiškėjas iš dalies pripažino tyrimo nustatytas aplinkybes, o įvertinęs tai, kad pareiškėjui susitarimas nebuvo naudingas, jo vaidmuo darant pažeidimą buvo pasyvus – jį dar sumažino 10 proc. Atitinkamai, pagrindinis baudos dydis pareiškėjui nustatytinas 66 004 litų.

Be to, Nutarimu Konkurencijos taryba, nustatydama galutinį baudos dydį pareiškėjui, jį papildomai sumažino 20 proc. dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos. Į šį sumažinimą atsižvelgtina nustatant galutinį skirtinos baudos dydį. Todėl galutinė pareiškėjui skirtina bauda už šioje byloje nustatytus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies1 punkto pažeidimus yra 52 803 litai.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Autodina“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir jo pirmą sakinį išdėstyti taip: „pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Audina“ skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktą ir jame UAB „Autodina“ skirtą 117 800 litų piniginę baudą sumažinti iki 52 803 litų“. Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė