Apie konkurenciją: nuo Adamo iki Obuolio

Pirmas faktas. Adamas ir Antanas.

Kiekvienoje srityje galime atrasti autoritetingą pradininką, įkvepiantį kartų kartas: literatūroje tai – Homeras, filosofijoje – Sokratas, o ekonomikoje – Adamas Smithas. Šis škotų mąstytojas savo knygoje „Tautų turtas“, išleistoje 1776 m., be užuolankų rašė: „Vienintelis kiekvienos gamybos tikslas yra vartojimas, ir į gamintojo interesus dera atsižvelgti tik tiek, kiek jie gali prisidėti prie vartotojų interesų tenkinimo.“ Būtent vartotojų gerovę savo pagrindiniu orientyru laiko ir moderni konkurencijos politika, nors teko įveikti ilgą ir vingiuotą kelią, kol prieita šios, dar Adamo Smitho suformuluotos, išvados.

Lietuvoje konkurencija susirūpinta beveik prieš 100 metų. Prezidentas Antanas Smetona 1932 m. pasirašė Kovos su nedorąja konkurencija įstatymą, kuriame buvo numatytas ilgas sąrašas draudžiamų (nedorų) veiksmų, ir už kai kuriuos iš jų grėsė net baudžiamoji atsakomybė. Tarpukariu buvo baudžiama už elgesį, kuris prieštaravo geriesiems verslo papročiams ir kenkė konkurentams (pavyzdžiui, nesąžiningas žymenų naudojimas, neteisingas prekės kilmės nurodymas, verslo paslapčių atskleidimas). Tiesa, tame įstatyme nebuvo minimi tokie įprasti šiuolaikinėje konkurencijos teisėje pažeidimai kaip kartelis ar piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Šie bei kiti konkurencijos teisės elementai buvo nustatyti atkūrus nepriklausomybę, kai 1992 m. Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas priėmė Konkurencijos įstatymą. Tais metais Lietuvos piliečiai suteikė konkurencijai esminę reikšmę Konstitucijoje nustatę, kad sąžiningos konkurencijos laisvė yra konstitucinis principas. Kad toks tautos apsisprendimas turi būti gerbiamas, kartais tenka priminti ir kai kuriems dabartinės mūsų visuomenės atstovams.

Antras faktas. Kartelis – tai „sąmokslas prieš visuomenę“.

„Vieno amato žmonės nedažnai susiburia kartu net pasilinksminti ar pramogauti, bet susitikus jų pokalbis baigiasi sąmokslu prieš visuomenę arba kokiu nors sumanymu pakelti kainas“, – įspėjo Adamas Smithas. Vis dėlto už konkurentų susitarimus ne visada ir ne visur taikyta atsakomybė. Štai Vokietijoje XX a. pirmaisiais dešimtmečiais karteliai ne tik buvo leidžiami, bet šių susitarimų šalys net galėjo kreiptis į teismą, jei viena iš šalių nesilaikė kartelio (pavyzdžiui, netaikė sutartos kainos). Žinoma, kad Vokietijoje 1923 m. buvo 1.500 kartelių.

Šiandien visuotinai pripažįstama, kad konkurenciją ribojantys susitarimai tarp konkurentų, pavyzdžiui, pardavimo kainų nustatymas, rinkų pasidalijimas ar gamybos apimčių ribojimas, daro labai didelę žalą ekonomikai. Lietuvoje kartelio dalyviams taikomos baudos, susitarusių įmonių vadovams gali būti uždrausta vadovauti iki 5 metų. Įmonių darbuotojai ir kiti asmenys skatinami pranešti apie jiems žinomą kartelį – už tai Konkurencijos taryba gali skirti išmoką iki 100.000 eurų. O tos įmonės, kurios pirmos praneša Konkurencijos tarybai apie savo dalyvavimą kartelyje, gali būti visiškai atleistos nuo baudos.

Trečias faktas. Obuolys ir nesantaika.

Žiniasklaidoje garsiai nuskamba pranešimai apie konkurencijos institucijų skiriamas dideles baudas pažeidėjams. Konkurencijos taryba didžiausią 35 mln. eurų baudą 2014 m. paskyrė Rusijos milžinei „Gazprom“ už koncentracijų taisyklių nepaisymą. Milijonines baudas už konkurenciją ribojančius susitarimus teko susimokėti ne vienai Lietuvos įmonei.

Dar didesnes finansines sankcijas verslui yra taikiusi Europos Komisija: „Google“ gavo 2,42 mlrd. eurų baudą už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, „Apple“ įpareigota sumokėti 14,3 mlrd. eurų išvengtų mokesčių į Airijos biudžetą. Šios valstybės nustatytos mokestinės lengvatos nepagrįstai suteikė JAV kompanijai konkurencinį pranašumą ir dėl to pažeidė ES konkurencijos taisykles dėl valstybinės finansinės paramos (valstybės pagalbos) teikimo.

Už šių didelių skaičių slypi paprastas principas: baudos už konkurencijos teisės pažeidimus turi būti tokios, kad atgrasytų nuo pažeidimų darymo, bet nepriverstų įmonės bankrutuoti (baudos negali viršyti 10% įmonės metinių pajamų). Kuklesnės sankcijos liktų nepastebėtos ir neturėtų atgrasomojo poveikio, ypač kai nubaustos įmonės pajamos yra milijardinės. O „Apple“ atveju net negalima kalbėti apie nubaudimą, Airijos valstybė tiesiog turi atgauti tą sumą, kuri jai teisėtai priklauso. Paradoksalu, kad Airija nenori šių pinigų ir ginčijasi su Europos Komisija teismuose.

Ketvirtas faktas. JAV pamoka Europai.

Karteliai, kiti konkurenciją ribojantys susitarimai ir piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi paprastai sukelia žalą pirkėjams, kurie už prekes ar paslaugas turi mokėti daugiau. Todėl savaime suprantama, kad tie, kas patiria žalą, turi teisę į patirtos žalos atlyginimą. Jungtinėse Amerikos Valstijose ieškiniai dėl konkurencijos pažeidimais padarytos žalos atlyginimo itin paplitę. 2018 m. JAV federaliniuose teismuose buvo iškeltos 557 naujos civilinės bylos dėl žalos atlyginimo už konkurencijos pažeidimus. Nereikėtų stebėtis tokia ieškinių gausa kitapus Atlanto – ten nukentėję asmenys gali tikėtis atgauti iš pažeidėjo trigubai didesnę sumą negu jų patirta žala. JAV atlygintos žalos suma dažnai gerokai viršija konkurencijos institucijos paskirtą baudą. Taigi žalos atlyginimas šiuo atveju ne tik kompensuoja nuostolius, bet ir nubaudžia kaltininką.

Europos Komisija 2013 m. paskaičiavo, kad tuo metu Europos Sąjungoje nukentėję asmenys negavo beveik 23 mlrd. eurų (0,18% ES BVP 2012 m.) kompensacijų dėl konkurencijos teisės pažeidimais padarytos žalos. Siekdama spręsti šią problemą, 2014 m. Europos Sąjunga priėmė direktyvą, sudarančią palankesnes sąlygas reikšti ieškinius dėl konkurencijos pažeidimais padarytos žalos atlyginimo. Nors direktyvos nuostatos buvo perkeltos ir į Lietuvos nacionalinę teisę, jokio proveržio mūsų šalyje kol kas neįvyko. Per metus asmenys reiškia vidutiniškai po vieną naują ieškinį. Bylos trunka ilgai, reikalauja ekspertinių žinių ir, kol nesulaukėme sėkmės pavyzdžių, turbūt būtų sunku tikėtis, kad pas mus žalos atlyginimas taps tokia pat įprasta praktika kaip ir JAV.

Penktas faktas. Australijos pamoka Lietuvai.

Australijoje XX a. dešimtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta imtis priemonių kovojant su lėtu ekonomikos augimu. Vietos valdžios institucijos suprato, kad didelis augimo trukdis yra konkurencijos ribojimai, kuriuos nustatė ne verslo atstovai, bet valstybės priimti teisės aktai. Todėl Australija nusprendė įgyvendinti didelio masto konkurenciją skatinančias reformas: peržiūrėjo 1.800 teisės aktų ir pakeitė juos taip, kad konkurencija nebūtų iškraipoma. Iniciatyva atsipirko su kaupu. Ekspertų skaičiavimai rodo, kad konkurenciją didinančios reformos Australijoje vidutiniškai atnešė 4.000 eurų naudos per metus vienai šeimai (2,5% BVP).

Įkvėpta Australijos ir kitų EBPO šalių pavyzdžių, Lietuva šiais metais įstatyminiu lygiu nustatė, kad teisės aktų projektų rengėjai privalo vertinti, kokį poveikį konkurencijai turės rengiamas projektas. Dar per anksti skaičiuoti šių pakeitimų naudą, tačiau neabejotina, kad teigiami rezultatai netruks pasimatyti, jeigu tik šios naujos taisyklės ne taps formalumu, o paskatins projektų rengėjus metodiškai vertinti reguliavimo poveikį.

Komentaro autorius – Pavelas Jacunskij, Konkurencijos tarybos Teisėkūros ir tarptautinio bendradarbiavimo grupės vadovas