NEBUS ATNAUJINTAS TEISMO PROCESAS DĖL STATYBOS ĮMONIŲ SUDARYTO KONKURENCIJĄ RIBOJANČIO SUSITARIMO
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) nepatenkino Panevėžio statybos tresto (PST) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje, kurią galutinai išnagrinėjus jau buvo pripažinta, kad Konkurencijos taryba pagrįstai skyrė baudas PST ir „Irdaivai“ už konkurenciją ribojantį susitarimą.
Spalio 28 d. LVAT paskelbė netenkinantis PST prašymo, nes bendrovė siekė atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutiko su LVAT jau atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir šių metų birželį priimtu sprendimu.
Teismas pabrėžė, jog administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo. LVAT teigimu, proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Minėtu atveju LVAT nerado pagrindo manyti, kad tokie pažeidimai buvo padaryti.
Priminsime, kad LVAT šių metų birželio 3 d. atmetė PST ir bendrovės „Active Construction Management“, kuri anksčiau vadinosi „Irdaiva“, apeliacinius skundus ir paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo pripažinta, kad Konkurencijos taryba pagrįstai skyrė įmonėms baudas už konkurenciją ribojantį susitarimą viešuosiuose pirkimuose: PST – 8 513 500 Eur, „Irdaivai“ – 3 685 900 Eur.
LVAT teisėjų kolegija patvirtino Konkurencijos tarybos išvadą, kad PST ir „Irdaiva“ pažeidė Konkurencijos įstatymą, nes 2013–2015 m. Vilniaus vystymo kompanijos organizuotuose 24-iuose pirkimuose dalyvavo jungtinės veiklos sutarčių pagrindu, kai toks pajėgumų apjungimas nebuvo būtinas, ir savo veiksmais apribojo konkurenciją. PST ir „Irdaiva“, atsižvelgiant į jų patirtį, kvalifikaciją, pajėgumus, turėjo realią galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose atskirai, varžytis tarpusavyje ir teikti nesusijusius pasiūlymus, tuo didinant konkurencinį spaudimą tiek kitiems rinkos dalyviams, tiek ir viena kitai. Tačiau įmonės, sudarydamos jungtinės veiklos sutartį, susitarė nekonkuruoti tarpusavyje ir teikti bendrus pasiūlymus.
Teismai pripažino, kad jungtinės veiklos sutartys leidžia rinkos dalyviams, negalintiems dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, suvienyti pajėgas ir taip padidinti konkurenciją. Tačiau jungtinės veiklos sutartis nėra ir negali būti teisinis instrumentas, legalizuojantis konkurencijos teisei priešingus įmonių veiksmus – tie ūkio subjektai, kurie yra pajėgūs dalyvauti savarankiškai, neturi jungtinės veiklos sutartimis naudotis kaip priemone riboti konkurenciją.
