Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Spruogio ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Deividui Poškai, atsakovės atstovams Elonui Šatui ir Živilei Kičaitei, trečiojo suinteresuoto asmens AB „Autoūkis“ atstovui Žydrūnui Anilioniui, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Autodina“ atstovui advokato padėjėjui Mindaugui Rimkui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Moller Auto“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (toliau – Taryba) dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Pareiškėja teismui pateikė skundą (I t., b. l. 1–19) bei prašymą dėl skundo dalyko pakeitimo (II t., b. l. 58–59), kuriuose prašo panaikinti 2010-11-11 Tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalį dėl UAB „Moller Auto“.

Pareiškėja paaiškino, kad Taryba netinkamai bei neobjektyviai vertino tyrimo metu analizuotus dokumentus, padarė nepagrįstą išvadą, prieštaraujančią teisingumo bei protingumo principams,  tyrimas buvo vykdomas grubiai pažeidžiant procesinių teisės normų reikalavimus, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjos, o taip pat galbūt ir AB „Autoūkis“ ir/ar UAB „Autodina“ teises bei interesus.

Vykdydama tyrimą, Taryba pažeidė teisės normas, reglamentuojančias tinkamą tyrimo vykdymo eigą, tiriamų ūkio subjektų interesų apsaugos užtikrinimą bei galimybes tinkamai bei laiku pateikti visus dokumentus, todėl pareiškėja dėl Tarybos padarytų procedūrinių pažeidimų 2010-11-16 pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Dėl Joniškio rajono policijos komisariato (toliau – Joniškio r. PK) 2008-02-11 paskelbto viešojo pirkimo pareiškėja paaiškino, kad Taryba nepagrįstai ir netinkamai vertino L. Zabukienės bei V. Černiausko parodymus, o taip pat pasiūlymų siuntimo aplinkybes, bei padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pasiūlymas buvo parengtas jį iš anksto suderinus su AB „Autoūkis“ darbuotoja, buvo neįdėtas į voką, perduotas AB „Autoūkis“, tokiu būdu atskleidžiant konfidencialias pasiūlymo sąlygas. Teigia, kad nutarime taip pat neobjektyviai vertinamos pasiūlymo išsiuntimo Joniškio r. PK per AB „Autoūkis“ pašto kurjerį faktinės aplinkybės, nepagrįstai pabrėžiama šių aplinkybių svarba priimant nutarimą. Jokie tyrimo medžiagoje esantys dokumentai ar duomenys neleidžia vienareikšmiškai spręsti apie pareiškėjos nesąžiningus ir/ar konkurencijos teisei prieštaraujančius veiksmus. Teigia, kad 2008-11-19 apklausos protokole nėra nurodyta, jog V. Černiauskas būtų liudijęs, kad parengtą pareiškėjos pasiūlymą jis perdavė neįdėjęs į voką, tokiu būdu atskleisdamas pasiūlymo sąlygas AB „Autoūkis“, apklausos protokole nurodoma, jog V. Černiauskas paliudijo neprisimenąs, ar pasiūlymas buvo įdėtas į voką ar ne. Pareiškėja mano, kad vien faktinės aplinkybės dėl jos pasiūlymo voko išsiuntimo per AB „Autoūkis“ negali būti pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ji derino pasiūlymo kainą su AB „Autoūkis“, tai  nepatvirtina, kad AB „Autoūkis“ žinojo pareiškėjos pasiūlymo kainą bei kitas sąlygas.

Dėl Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – Pasvalio r. PK) 2008-02-28 paskelbto viešojo pirkimo pareiškėja paaiškino, kad iš tyrimo medžiagoje esančių V. Černiausko paaiškinimų matyti, jog jie nepatvirtina, kad pasiūlymai nebuvo įdėti į voką, todėl  darytina išvada, jog Taryba, vykdydama tyrimą, galutinai ir neginčijamai nenustatė bylai itin svarbių aplinkybių ir šališkai interpretavo turimus duomenis. Vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjos pasiūlymas Pasvalio r. PK pirkime buvo išsiųstas perkančiajai organizacijai ne tiesiogiai, o voką išsiunčiant per AB „Autoūkis“ pašto kurjerį, jokiu būdu negali būti laikoma neteisėtus pareiškėjos veiksmus patvirtinančiu argumentu.

Dėl Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – Rokiškio r. PK) 2008-02-04 paskelbto viešojo pirkimo pareiškėja dar kartą pabrėžė, kad nutarime nepagrįstai pabrėžiama komercinių pasiūlymų išsiuntimo per AB „Autoūkis“ pašto kurjerio, UAB „Bijusta“, svarba. Tyrimo metu nesurinkti jokie netinkamą konkurenciją ar jos nepagristą ribojimą patvirtinantys duomenys, tačiau Taryba, akivaizdžiai neobjektyviai ir netinkamai vertindama tyrimo metu surinktus įrodymus, daro išvadą, jog tokie veiksmai egzistavo. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog Rokiškio r. PK pirkimas įvyko anksčiau, nei visi kiti šio tyrimo metu tirti pirkimai, todėl jokio bendradarbiavimo tarp analizuojamų ūkio subjektų negalėjo būti.

 Tarybos išvada, jog ji, dalyvaudama Raseinių r. PK 2008-04-28 paskelbtame viešajame pirkime, savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo nuostatas, yra nepagrįsta, todėl nutarimas yra naikintinas.

Tarybos nutarime padaryta išvada dėl UAB „Rokiškio vandenys“ paskelbto viešojo pirkimo yra padaryta neobjektyviai įvertinus tyrimo metu surinktus įrodymus, nevertinus santykių tarp pareiškėjos ir AB „Autoūkis“pobūdžio ir specifikos. Taryba neįvertino itin svarbių aplinkybių, jog elektroninis susirašinėjimas tarp šalių vyko vėliau, nei buvo paskelbtas konkurso nugalėtojas.

Būtina atsižvelgti į itin svarbią aplinkybę, jog šio pirkimo metu ji ir AB „Autoūkis“ neveikė kaip konkurentės, todėl jų veiksmai negalėjo pažeisti Įstatymo nuostatų. UAB „Rokiškio vandenys“ pirkimo metu tarp pareiškėjos ir AB „Autoūkis“ susiklostė pirkėjo bei pardavėjo santykiai. Minimame viešajame automobilio pirkime pirkimo techninius reikalavimus tenkino du automobiliai, kuriuos platina UAB „Moller auto“. Siūlyti vieną iš jų apsisprendė pati UAB „Moller auto“, o kitą pasiūlė įsigyti partneriui AB „Autoūkis“, turėdama tikslą taip pat dalyvauti viešajame pirkime. Pareiškėjos manymu, ši situacija yra naudinga abiem šalims, kadangi tiek pareiškėja, tiek AB „Autoūkis“, tuo atveju, jei pirkimą laimėtų būtent AB „Autoūkis“, gautų pajamų už parduotą automobilį. Iš esmės pareiškėja ir AB „Autoūkis“ veikė kaip partneriai, kurių siekis – laimėti pirkimą ir parduoti automobilį bei gauti abipusės naudos. Be to, AB „Autoūkis“ turėjo realias galimybes ir netgi privalėjo savo pasiūlyme nustatyti kitą jam tinkamą siūlomo parduoti automobilio kainą, nei pareiškėja jį AB „Autoūkis“ siūlė pirkti.

Atkreipė dėmesį, jog siūlymas AB „Autoūkiui“ pirkti iš UAB „Moller auto“ kitą viešojo pirkimo techninius reikalavimus atitinkantį automobilį ir, nustačius jo kainą, dalyvauti viešajame pirkime neužkirto kelio ir nesudarė kokių nors kliūčių dalyvauti šiame pirkime kitiems automobilių platintojams.

Pareiškėjos manymu, Europos Teisingumo Teismo praktika nėra aktuali šio ginčo metu, kadangi tarp tiriamų ūkio subjektų nebuvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas. Paaiškino, kad konkurencijos teisės prasme tik susitarimai tarp įmonių konkurenčių dažniausiai riboja konkurenciją (horizontalieji susitarimai). Pažymėjo, jog nutarime išdėstoma Europos Teisingumo Teismo praktika būtų aktuali tuo atveju, jei pareiškėja veiktų neteisėtai ir būtų sudariusi horizontalųjį susitarimą su kuriuo nors ūkio subjektu, tiesioginiu jos konkurentu.

Pareiškėja ir AB „Autoūkis“ veikia skirtingose rinkose, todėl laikytina, kad pareiškėja yra sudariusi tik vertikalaus pobūdžio susitarimą su AB „Autoūkis“ – 2008-01-03 susitarimą dėl prekybos ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo parduodant „Volkswagen“ automobilius, ir šis susitarimas neriboja konkurencijos. Pareiškėja  veikė automobilių pardavimo rinkoje, o AB „Autoūkis“ – automobilių nuomos rinkoje, todėl bendrovės nėra konkurentės.

Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, analizuoja Konkurencijos įstatymo nuostatas ir daro išvadą, kad Taryba nutarime privalo neginčijamai įrodyti, kad tarp pareiškėjos ir kito ūkio subjekto buvo susitarimas dėl veiksmų derinimo bei kad šio susitarimo objektas yra tiesioginis arba netiesioginis kainos nustatymas. Pareiškėjos manymu, tyrimo medžiagos analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tokių aplinkybių Taryba nenustatė.

Tyrimo metu nebuvo nustatyti, o nutarime nebuvo nurodyti jokie duomenys, kad pareiškėja derino perkančiosioms organizacijoms teikiamų pasiūlymų kainas. Pareiškėja visada nustatydavo kainas savo valia, savo laisvu apsisprendimu, jokiam kitam ūkiniam subjektui nedarydama įtakos.

Pareiškėja nurodė, kad net ir tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad  nutarimas negali būti panaikintas, visos ginčo aplinkybės leidžia neabejotinai spręsti, jog nutarimu jai paskirtos baudos dydis yra nepagrįstai didelis ir privalo būti mažinamas, kadangi Taryba neįvertino keleto baudos dydžio nustatymui itin svarbių faktinių aplinkybių, todėl paskyrė neprotingai bei neproporcingai didelę baudą.

Mano, kad nutarime nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjos vaidmuo Konkurencijos įstatymo pažeidimuose nebuvo pasyvus, kadangi  pareiškėja visuose automobilių veiklos nuomos paslaugų pirkimuose veikė kaip pasyvi pirkimų dalyvė. Pareiškėjos susirašinėjimas su AB „Autoūkis“, susijęs su UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotu pirkimu, apskritai nesukėlė jokios žalos, kadangi net ir tuo atveju, jei AB „Autoūkis“ nebūtų dalyvavęs pirkime, šį pirkimą būtų laimėjusi pareiškėja, kadangi būtent ji pateikė geriausią pasiūlymą šiame pirkime.

Mano, kad nebuvo surinkta apskritai jokių duomenų dėl pareiškėjos galbūt neteisėtų veiksmų dalyvaujant Rokiškio r. PK pirkime bei antrajame Raseinių r. PK pirkime.

Teigia, kad dėl procesinių teisės normų pažeidimų pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė aktyviai dalyvauti tyrime, padėti Tarybai išsiaiškinti tyrimui svarbias aplinkybes ir tai privalo būti traktuojama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o paskirtos baudos dydis atitinkamai mažinamas. Tuo atveju, jei Taryba būtų procesiškai tinkamai vykdžiusi tyrimą bei apie visus tyrimo veiksmus pranešusi pareiškėjai, ji galbūt būtų pateikusi duomenis, reikšmingus tyrimui, tačiau ši pareiškėjos teisė buvo nepagrįstai apribota. Nurodo, kad pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius sunkią jos finansinę padėtį, tačiau nepaisydama to, Taryba nepagrįstai nevertino šių įrodymų kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei nepagrįstai nesumažino skirtinos baudos dydžio.

Skirdama baudas Taryba privalo vadovautis objektyvumo, proporcingumo, protingumo principais. Pareiškėjos veiksmai nesukėlė žalos, nebuvo didelio masto, pareiškėja iš šių veiksmų negavo didelės naudos (tokio paties dydžio naudą būtų gavusi ir neatlikusi šių veiksmų), pareiškėja pirkimų metu veikdavo kaip pasyvus dalyvis, nebuvo galbūt neteisėtų veiksmų iniciatore, jos turtinė padėtis yra sunki, vykdant tyrimą pareiškėjai buvo apribotos galimybės įgyvendinti kooperacijos principą ir operatyviai pateikti visus duomenis, susijusiu su tyrimu. Pažymėjo, jog tyrimo metu buvo surinkta ženkliai daugiau bei ženkliai svaresnių įrodymų dėl UAB „Autodina“ dalyvavimo vykdant atitinkamus veiksmus, tačiau UAB „Autodina“ paskirtos baudos dydis yra daugiau nei 10 kartų mažesnis negu pareiškėjai.

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovas palaikė skunde nurodytus argumentus ( 3 t., b. l. 20­–23,68–72 ).

Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (I t., b. l. 158–169) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos argumentais, kadangi, atsižvelgus į ikiteisminio tyrimo metu vykdytas apklausas, Tarybos vykdytas apklausas bei kitą informaciją, buvo prieita prie išvados, kad UAB „Moller Auto“ darbuotojas derino komercinio pasiūlymo sąlygas Joniškio r. PK viešajam pirkimui su AB „Autoūkis“ darbuotoja. Dauguma Tarybos naudojamų įrodymų yra užfiksuoti tuoj po nagrinėjamų viešųjų pirkimų organizavimo 2008 m., o Tarybos apklausos buvo rengtos 2010 m. viduryje, kurių metu V. Černiauskas negalėjo atsiminti daugybės svarbių viešųjų pirkimų aspektų, kas yra užfiksuota šio asmens apklausos protokole.

Joniškio r. PK viešojo pirkimo metu taip pat buvo nustatytos aiškios bei akivaizdžios aplinkybės, jog ne pats V. Černiauskas išsiuntė komercinius pasiūlymus, o juos, neįdėtus į voką, iš jo paėmė AB „Autoūkis“ darbuotoja ir pati išsiuntė per šią bendrovę aptarnaujantį kurjerių paštą.

Tarybos išvados buvo daromos atsižvelgiant ne tik į nustatytą pasiūlymų siuntimo aplinkybę, bet apskritai vertinant visas tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes. Faktas, kad AB „Autoūkis“ perskaičiuoja iš savo konkurentų gautus komercinius pasiūlymus, o konkurentų darbuotojams juos pasirašius, pati išsiunčia viešajam pirkimui, kuriame ir pati dalyvauja, tik patvirtina nustatytą veiksmų derinimo neteisėtumą, kadangi AB „Autoūkis“ turi galimybę sužinoti galutinę savo konkurentų komercinių pasiūlymų kainą.

Atsakovė, pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Rokiškio r. PK ir Raseinių r. PK  viešųjų pirkimų organizavimu, pabrėžė, jog juos vertinant, esminis dėmesys buvo kreipiamas į komercinių pasiūlymų siuntimo aplinkybes, tačiau Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK rengtų viešųjų pirkimų faktinių aplinkybių visuma leido pagrįstai konstatuoti draudžiamus konkurentų veiksmus, todėl analogiška išvada buvo padaryta ir Rokiškio r. PK bei Raseinių r. PK atvejais.

Atsakovė pažymėjo, jog Tarybos nutarime visi su UAB „Rokiškio vandenys“ viešuoju pirkimu susiję įrodymai yra tinkamai įvertinti bei apibendrinti. Mano, kad nors ir nesutampa UAB „Rokiškio vandenys“ rengto viešojo pirkimo data su V. Černiausko ir L. Zabukienės susirašinėjimu, tai nepaneigia fakto, kad konkuruojančių bendrovių darbuotojai tarėsi dėl dalyvavimo viešajame pirkime, vienas iš kito prašė palaikančių pasiūlymų, nesavarankiškai rengė komercinį pasiūlymą, o AB „Autoūkis“ darbuotoja konkuruojančios bendrovės UAB „Moller Auto“ paruoštą tekstą „uždėjo“ ant savo pasiūlymo formos.

Nagrinėjamas pažeidimas susitarti dėl viešajame pirkime siūlytinų kainų nutarime vertinamas kaip ribojantis konkurenciją pagal savo tikslą, o vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, tokie susitarimai laikomi ribojančiais konkurenciją visais atvejais. Nagrinėjant tokio pobūdžio pažeidimus, nėra būtinybės įrodinėti, jog dėl pažeidimo buvo sukeltos neigiamos pasekmės rinkoje ar padaryta kitokia žala, nes tai jokios įtakos pažeidimo kvalifikavimui neturi.

Paaiškino, kad nepaisant to, jog UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ galėjo veikti kaip pirkėja ir pardavėja viena kitos atžvilgiu, perkančioji organizacija šias abi bendroves traktavo kaip konkurentes, teikiančias savarankiškus, konkurencingus komercinius pasiūlymus. Būtent tuo remdamasi Taryba analizavo nagrinėjamų bendrovių veiksmus.

Atsakovės manymu, nepagrįstais laikytini ir argumentai, susiję su pareiškėjos nurodoma prekybine partnerio nuolaida, kurią neva turėjo taikyti AB „Autoūkis“ darbuotoja, pateikdama komercinį pasiūlymą nagrinėjamam viešajam pirkimui, kadangi UAB „Moller Auto“ darbuotojo elektroniniame laiške prašant palaikančio komercinio pasiūlymo nėra nurodoma, kad kokia nors nuolaida galėtų būti taikoma.

Atsakovė atkreipė dėmesį ir į tai, kad, remiantis pareiškėjos aiškinimu, bet kokiu atveju UAB „Moller Auto“ būtų buvusi žinoma mažiausia įmanoma AB „Autoūkis“ viešajam pirkimui siūloma kaina, kadangi ją būtų galima siūlyti tik nustatytos nuolaidos ribose, tad turėdama tokią informaciją UAB „Moller Auto“ galėtų atitinkamai koreguoti savo komercinio pasiūlymo kainą. Dėl tokių aplinkybių konkurencija nagrinėjamame viešame pirkime būtų ar galėtų būti iškraipyta. Taigi pareiškėjos skunde nurodomi argumentai nepaneigia jos ir AB „Autoūkis“ derintų veiksmų neteisėtumo.

Atsakovė teigia, kad tyrimo metu UAB „Moller Auto“, UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ elgesys pagrįstai buvo vertinamas kaip suderinti veiksmai, kuriais siekiama išvengti tarpusavio konkurencijos, nes buvo nustatyta, kad viešuosiuose pirkimuose visos nagrinėtos bendrovės dalyvaudavo iš anksto suderinusios savo veiksmus dėl pirkimo baigties, t. y. prieš viešuosius pirkimus UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ atskleisdavo konkurentui AB „Autoūkis“ savo komercinių pasiūlymų kainas, taip išvengdamos tarpusavio konkurencijos viešojo pirkimo metu.

Pažymėjo, jog sutarties tarp UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ nuostatos tyrimo išvadoms neturi reikšmės, kadangi UAB „Rokiškio vandenys“ šias bendroves laikė konkurentėmis, nes jos abi pateikė komercinius pasiūlymus, kuriuose siūlė įsigyti automobilį nuosavybės teise. Būtent šis fiktyvus horizontalus konkuravimas ir komercinių pasiūlymų pateikimas tame pačiame prekės platinimo lygmenyje pirkėjui UAB „Rokiškio vandenys“, atsakovės manymu, pripažintinas neteisėtu Konkurencijos įstatymo prasme.  Nurodo, kad UAB „Moller Auto“ tokiu elgesiu iš anksto eliminavo kitus potencialius konkurentus, užsitikrindama, kad palaikantį komercinį pasiūlymą pateiks jos bendrininkė AB „Autoūkis“ ir šis pasiūlymas bus iš anksto suderintas.

Net ir sutikus su pareiškėjos prielaida, kad ji ir AB „Autoūkis“ viešojo pirkimo, organizuoto UAB „Rokiškio vandenys“, atveju galėjo veikti kaip pardavėjas ir jo agentas, tyrimo išvados nuo to nesikeistų. Priešingai, toks ūkio subjektų veikimo modelis, kai abi bendrovės yra susijusios vertikaliu bendradarbiavimu, tačiau perkančiajai organizacijai save parodo kaip horizontaliai konkuruojančias bendroves, taip pat eliminuotų konkurenciją viešajame pirkime.

Nustatant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją, taigi, net ir tuo atveju, jeigu susitarimo šalys veikia neturėdamos subjektyvaus ketinimo riboti konkurencijos, t. y. pačios nežinodamos AB „Autoūkis“ komercinio pasiūlymo kainos, ši aplinkybė nėra svarbi taikant nagrinėjamą teisės normą.

Nesutinka su UAB „Moller Auto“ pareiškimu, kad ji neva nepagrįstai buvo pripažinta AB „Autoūkis“ konkurente, kadangi nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nagrinėjamos bendrovės teikė konkuruojančius komercinius pasiūlymus konkrečiai veiklai pirkti, pakako norint bendroves pripažinti konkurentėmis, neapibrėžiant prekės rinkos.

Visais nagrinėtų viešųjų pirkimų, kuriuose dalyvavo pareiškėja, atvejais ji kartu su kitomis nagrinėtomis bendrovėmis pateikdavo neva konkurencingus komercinius pasiūlymus, kurie perkant automobilių veiklos nuomos paslaugas tarpusavyje varžydavosi. Be to, perkančiosios organizacijos individualiais kvietimais pakviesdavo bendroves, įskaitant ir pareiškėją, teikti būtent veiklos nuomos paslaugų komercinius pasiūlymus ir šiuos neva savarankiškai parengtus komercinius pasiūlymus perkančiosios organizacijos visais atvejais iš bendrovių gaudavo. Taigi, atsižvelgiant į tokią situaciją, pareiškėja pagrįstai pripažinta konkurente.

Pažymėjo, jog visos tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad nagrinėjamų viešųjų pirkimų atvejais pareiškėjos nurodomas bendradarbiavimas yra nereikšmingas, nes neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komerciniai pasiūlymai būdavo perskaičiuojami į veiklos nuomos komercinius pasiūlymus ir drauge su AB „Autoūkis“ analogišku komerciniu pasiūlymu pateikiami kaip konkuruojantys perkančiosioms organizacijoms.

Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad AB „Autoūkis“ neva neketina dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, niekaip nepatvirtina tyrimo bylos medžiaga, be to, ir pati pareiškėja nei Tarybai, nei teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to, net jeigu su pareiškėjos nurodyta prielaida būtų sutikta, tai nekeistų tyrimo išvadų, kadangi šiuo atveju nėra būtina nustatyti subjektyvų ketinimą riboti konkurenciją.

Taryba nesutinka su UAB „Moller Auto“ pateikta baudos apskaičiavimo kritika, mano, kad skundžiamame nutarime buvo deramai atsižvelgta į visas baudos dydžio nustatymui bei skyrimui reikšmingas faktines aplinkybes. Teigia, kad buvo įvertinta tai, kad UAB „Moller Auto“ vaidmuo visų automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų atvejais buvo pasyvus ir tik automobilių pardavimo atveju jos vaidmuo buvo aktyvus.

Pažymėjo, kad nutarime UAB „Moller Auto“ veiksmai įvertinti kaip pažeidimas pagal tikslą, o tokiais atvejais net ir nėra nustatinėjama, ar pažeidimu buvo sukelta žala, kokio dydžio tai žala bei kitos aplinkybės. Žala tokių pažeidimų atvejais yra preziumuojama, nes nagrinėjamas draudžiamas susitarimas yra laikytinas ribojančiu konkurenciją visais atvejais pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį.

Atsakovė nurodė, kad UAB „Moller Auto“ viso tyrimo metu nesidomėjo tyrimo baigtimi, taigi bendrovės nerūpestingumas tyrimo metu buvo akivaizdus. Mano, kad aplinkybė, jog bendrovė visas su jos veiksmų vertinimu susijusias aplinkybes sužinojo tik gavusi pranešimą apie atliktą tyrimą, niekaip neribojo jos teisės, gavus pranešimą apie atliktą tyrimą, pateikti visus norimus argumentus ar įrodymus, kadangi pranešime formuojamos tik preliminarios išvados, o galutinis sprendimas priimamas atitinkamu Tarybos nutarimu, susipažinus su šalių pozicijomis ir paaiškinimais. Taip pat atkreipė teismo dėmesį, jog pareiškėja minėtu argumentu naudojasi tik deklaratyviai, nes po tyrimo Taryboje baigimo nepateikė jokių duomenų ar reikšmingos informacijos, kuri galėtų kaip nors pakeisti tyrimo išvadas.

Paaiškino, kad bendrovėms paskiriant baudas buvo atsižvelgta į jų pateiktus duomenis ir paaiškinimus ir į tai, kad  visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, susiklosčiusi sunki ekonominė situacija, todėl baudos dydis, nustatytas už pažeidimo pavojingumą ir trukmę, visiems nagrinėjamiems ūkio subjektams papildomai sumažintas  20 proc.

Atsakovė mano, kad taip pat nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjos pateiktu kitiems ūkio subjektams paskirtų baudų palyginimu. Pažymėjo, jog, skirdama baudas, Taryba atsižvelgia į ūkio subjekto praėjusiais ūkiniais metais gautas bendrąsias pajamas, o atsižvelgiant į viešųjų pirkimų skaičių, kuriuose dalyvaujant buvo neteisėtai derinamos komercinių pasiūlymų sąlygos, taip pat į ūkio subjektų įtaką pažeidimo padarymui, skirtinos baudos buvo diferencijuojamos pakankamai skirtingai (nuo 1,8 proc. iki 3,5 proc. bendrųjų pajamų). Atsižvelgiant į tai, suprantama, jog Tarybos paskirtos baudos ūkio subjektams skiriasi savo dydžiu, o pareiškėjos pateikti skirtingų baudų palyginimai yra atmestini kaip neturintys reikšmės.

 UAB „Moller Auto“ paskirta bauda yra pagrįsta, apskaičiuota vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei  atsižvelgiant į visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, taigi peržiūrėti paskirtos baudos dydį nėra pagrindo.

Teismo posėdyje atsakovės atstovai palaikė atsiliepime nurodytus argumentus (II t., b. l. 48–51, 69–78).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Autodina“ palaikė pareiškėjos skundą (III t., b. l. 20–23, 73–76).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Autoūkis“ palaikė pareiškėjos skundą (III t., b. l. 20–23, 73–76 ).

Skundas atmestinas.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad Taryba 2009-10-01 nutarimu Nr. 1S-158 pradėjo tyrimą dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas (AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“), veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams (Tyrimo byla, I t., b. l. 128–129).

Tyrimas buvo pratęstas Tarybos 2010-02-25 nutarimu Nr. 1S-27 (Tyrimo byla, I t., b. l. 196), o 2010-07-30 nutarimu Nr. 1S-144 buvo patikslinta tyrimo antraštė (Tyrimo byla, III t., b. l. 178).

Atlikusi tyrimą, Taryba 2010-11-11 priėmė nutarimą Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo pripažino, kad AB „Autoūkis“ UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“, derindamos veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, ir pareiškėjai UAB „Moller Auto“ paskyrė  1 266 500 Lt baudą (I t., b. l. 46–63).

Ginčas byloje kilo dėl Tarybos 2010-11-11 nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalies, susijusios su UAB „Moller Auto“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai inkriminuoto Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo konstatavimui būtina nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų faktą, kuris gali pasireikšti ir suderintais veiksmais, susitarimo objektas turi būti tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas) bei susitarimo poveikį konkurencijai, t. y. siekį riboti konkurenciją, jos ribojimą ar tik galimybę ją riboti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-892/2010).

Teismas, įvertinęs pateiktą Tarybos tyrimo medžiagą, nustatė, kad Tarybos atliekamo tyrimo metu buvo analizuojami duomenys apie šiuos šešis viešuosius pirkimus: 1) 2008-02-11–2008-03-14 vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Joniškio r. PK; 2) 2008-02-28–2008-03-14 automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Pasvalio r. PK; 3) 2008-02-04–2008-03-04 vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Rokiškio r. PK; 4) 2008-04-04–2008-04-16 vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Raseinių r. PK; 5) 2008-04-28–2008-05-13 vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Raseinių r. PK; 6) 2008-10-06 įvykusį viešąjį pirkimą, kurio metu buvo perkamas automobilis, kurį organizavo UAB „Rokiškio vandenys“.

Teismas iš Tarybos tyrimo bylos medžiagos nustatė, kad dėl galimo viešojo pirkimo Joniškio r. PK neskaidrumo ir nesąžiningumo bei Joniškio r. PK darbuotojos Dainos Kaminskienės galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atliko ikiteisminį tyrimą ir surinko su šiuo viešuoju pirkimu susijusią medžiagą (Tyrimo byla, I t.).

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos tyrėjos apklausta kaip liudytoja AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura Buivydienė (dabartinė pavardė – Zabukienė) parodė (Tyrimo byla, I t., b. l. 96), kad 2008 m. pavasarį gavo pranešimą iš Joniškio r. PK apie tai, kad skelbiamas viešasis automobilių nuomos pirkimas. Kvietime buvo nurodytos kviečiamos dalyvauti konkurse įmonės bei konkurso reikalavimai. Ji susiskambimo su kvietime nurodytos UAB „Autodina“ vadybininku S. Grėbliūnu ir iš jo sužinojo, kad UAB „Autodina“ konkurse nedalyvaus, taigi pasiūlė UAB „Autodina“ paruošti pasiūlymą. Minėtos bendrovės vardu paruoštą pasiūlymą pasirašė S. Grėbliūnas. L. Zabukienė teigė analogiškai paruošusi ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymą, kurį pasirašė V. Černiauskas. Visi pasiūlymai buvo išsiųsti iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ji įdėjo į vokus, o AB „Autoūkis“ pasiūlymą, neįdėtą į voką, perdavė išsiųsti sekretorei. L. Zabukienė paliudijo (Tyrimo byla, I t., b. l. 96), kad analogiškai buvo ir su UAB „Moller Auto“, tik ji negalėjo tiksliai prisiminti, ar pati kalbėjo su V. Černiausku, ar tai darė K. Petraitis, bet tai, kad pasiūlymą įdėjo į voką ir išsiuntė per kurjerių paštą, patvirtino.

Policijos pareigūnams duotuose parodymuose AB „Autoūkis“ direktorius E. Skrebė paaiškino, kad tam, kad įvyktų konkursas, jie susisiekia su dalyvaujančiomis bendrovėmis, kurių prašo pateikti pasiūlymus rengiančiai organizacijai. Negalėjo atsakyti, kodėl Joniškio r. PK konkurso atveju L. Zabukienė išsiuntė visų įmonių pasiūlymus (Tyrimo byla, I t., b. l. 102).

Iš UAB „Moller Auto“ darbuotojo Vlado Černiausko paaiškinimo Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (Tyrimo byla, I t., b. l. 50, 89) matyti, kad jis parengė komercinį pasiūlymą Pasvalio r. PK vykdytam viešajam pirkimui ir jį atidavė AB „Autoūkis“ darbuotojui Kęstui Petraičiui į rankas „Volkswagen“ salone, Vilniuje, Laisvės pr. 127. Komercinis pasiūlymas nebuvo įdėtas į voką.

Tarybai UAB „Moller Auto“ darbuotojas V. Černiauskas paaiškino (Tyrimo byla, III t., b. l. 85–86), kad neprisimena, kas su juo susisiekė dėl Joniškio r. PK vykdyto viešojo pirkimo, tačiau nurodė, kad susisiekti nebuvo sunku, kadangi ant kvietimo buvo adresai. Nurodė, kad prašė AB „Autoūkis“ paskaičiuoti automobilių kainas.

Iš tyrimo byloje esančios voko, kuriame buvo siųstas UAB „Moller Auto“ pasiūlymas (Tyrimo byla, I t., b. l. 30), matyti, kad ant jo užrašytas ne tik UAB „Moller Auto“ pavadinimas bei adresas, tačiau viršuje, kairiajame kampe, užrašyta „Autoūkis“.

Taryboje vykusioje apklausoje L. Zabukienė paaiškino (Tyrimo byla, III t., b. l. 2–4), kad, kai sužino apie konkursą, kreipiasi į vadybininkus ir prašo, kad jie dalyvautų konkurse, kad jis įvyktų. Dėl UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymų siuntimo nurodė, kad jie sudeda į vokus, o UAB „Bijusta“ užantspauduoja, negalėjo prisiminti, kodėl siuntė ir kitų bendrovių pasiūlymus.

Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja L. Zabukienė paaiškino (II t., b. l. 49), kad komercinius pasiūlymus gaudavo vokuose ir juos išsiųsdavo. Nurodė, kad visų aplinkybių dabar neprisimena, tiesą sakė pirmosiose apklausose. Teigė, kad su UAB „Moller Auto“ nėra priešai, susitikdavo, bendraudavo. Parodė, kad komerciniai pasiūlymai viešajam pirkimui būdavo pateikiami užklijuotuose vokuose. Teigė, kas už UAB „Moller Auto“ komercinių pasiūlymų nerengdavo, UAB „Moller Auto“ komercinio pasiūlymo turinio, kainos nežinojo.

Iš V. Černiausko paaiškinimo Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (Tyrimo byla, I t., b. l. 50) matyti, kad jis parengė komercinį pasiūlymą Pasvalio r. PK vykdytam viešajam pirkimui ir  atidavė AB ‚,Autoūkis“ darbuotojui Kęstui Petraičiui į rankas „Volkswagen“ salone, Vilniuje, Laisvės pr. 127. Komercinis pasiūlymas nebuvo įdėtas į voką.

UAB „Autodina“ darbuotojas S. Grėbliūnas Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos paaiškino (Tyrimo byla, I t., b. l. 51), kad dėl Joniškio ir Pasvalio rajonų policijos komisariatų vykdytų viešųjų pirkimų jam paskambino AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura ir paprašė atsiųsti atitinkamų automobilių komercinius pasiūlymus ir paaiškino, kad jei šis pasiūlymas laimės, AB ‚,Autoūkis“ nupirks iš UAB „Autodina“ automobilius ir išnuomos. S. Grėbliūnas taip pat paaiškino, kad jis paruošė komercinį pasiūlymą ir jį išsiuntė elektroniniu paštu AB „Autoūkis“ darbuotojai Laurai. Po kelių dienų ji atvyko į UAB „Autodina“ saloną ir S. Grėbliūnas pasirašė ant jos pateikto komercinio pasiūlymo antrojo lapo. Nurodė, kad jis pats nei Joniškio r. PK, nei Pasvalio r. PK atveju savarankiškai jokių pasiūlymų nesiuntė.

Iš byloje esančio voko, kuriame buvo siunčiamas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas Pasvalio r. PK (Tyrimo byla, II t., b. l. 62), matyti, kad ant jo yra ne tik UAB „Moller Auto“ adresas, tačiau virš jo parašyta „Autoūkis“. Iš voko matyti, kad jis pristatytas per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą, kaip ir UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas (Tyrimo byla, II t., b. l. 65).

Byloje esanti susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp S. Grėbliūno ir L. Zabukienės medžiaga patvirtina, kad S. Grėbliūnas siuntė AB „Autoūkis“ komercinius pasiūlymus, L. Zabukienė juos peržiūrėdavo ir, jei reikėdavo, pataisydavo (Tyrimo byla, II t., b. l. 172–177, 181–182).

Apklausos Taryboje metu nei V. Černiauskas, nei S. Grėbliūnas nieko konkrečiai dėl Pasvalio r. PK vykdyto konkurso paaiškinti negalėjo, nes neprisiminė (Tyrimo byla, III t., b. l. 78, 84, 86–89).

Dėl liudytojų Lauros Zabukienės ir Vlado Černiausko duotų parodymų policijoje, Taryboje ir teisme nevisiško atitikimo teismas pažymi, kad duoti pirminiai parodymai yra mažiausiai nutolę nuo buvusių įvykių, todėl yra išsamiausi ir teisingiausi, dėl to jais teismas ir remiasi. Liudytojo Vlado Černiausko argumentas, kad policijoje jam darė spaudimą, atmestinas kaip neįrodytas.

 Taigi, iš liudytojų parodymų darytina išvada, kad UAB „Moller auto“ darbuotojas Vladas Černiauskas derino komercinio pasiūlymo sąlygas Joniškio rajono PK viešajam pirkimui su AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura Zabukiene. Teismas sutinka su atsakovės pozicija dėl neteisėto veiksmų derinimo mechanizmo tarp minėtų bendrovių konkurencijos teisės prasme. Būtent AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura Zabukienė dėl komercinio pasiūlymo viešajam pirkimui rengimo susisiekia su UAB „Moller auto“ darbuotoju Vladu Černiausku, paprašo UAB „Autodina“ darbuotojo S. Grėbliūno parengti komercinį pasiūlymą Joniškio r. PK organizuotam viešajam pirkimui. Šie asmenys pasiūlymus atsiunčia, Laura Zabukienė atlieka reikalingus pataisymus, t. y. UAB „Moller“ ir UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komercinius pasiūlymus perskaičiuoja į veiklos nuomos pasiūlymus, ir nuveža minėtiems asmenims pasirašyti jų bendrovių vardu. Visi trijų bendrovių komerciniai pasiūlymai išsiunčiami per UAB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį UAB „Bijusta“ kurjerių paštą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju konkurencijos teisės prasme buvo elgiamasi neteisėtai, t. y. kainos derinamos prieš viešuosius pirkimus.

Iš tyrimo byloje esančio AB „Autoūkis“ paprastųjų pašto siuntų sąrašo (Tyrimo byla, I t., b. l. 79) matyti, kad 2008-02-15 iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą buvo išsiųsta siunta pavadinimu „komerc. pasiūl. (Moller Auto)“, adresuota Rokiškio r. PK, Pramonės g. 9, Rokiškis.

 Raseinių r. PK buvo vykdyti du viešieji pirkimai, tačiau dėl Raseinių r. PK 2008-04-16 vykusio viešojo pirkimo ginčijamame nutarime pažymėta, kad nors jame ir dalyvavo UAB „Moller Auto“, tačiau dėl komercinių pasiūlymų derinimo tarp jos ir AB „Autoūkis“ įrodymų nebuvo rasta. Kadangi ginčijamame nutarime nebuvo konstatuota, kad pareiškėja minėto viešojo pirkimo metu padarė Konkurencijos įstatymo pažeidimą, dėl jo teismas nepasisako.

Dėl 2008-05-13 įvykusio antrojo Raseinių r. PK viešojo pirkimo pažymėtina, kad iš voko (Tyrimo byla, III t., b. l. 25), kuriame buvo pateiktas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas, matyti, jog viršuje, kairiajame kampe, užrašyta „Autoūkis“, vokas užantspauduotas O. Mazur firmos pasiuntinių pašto antspaudu (kaip ir AB „Autoūkis“ vokas, kuriame siųstas komercinis pasiūlymas (Tyrimo byla, III t., b. l. 28)).

Vertindamas pareiškėjos dalyvavimą šiuose pirkimuose, teismas mano, kad atsakovė pagrįstai Rokiškio r. PK ir Raseinių r. PK pirkimams pritaikė anksčiau minėtą konkurentų veiksmų derinimo mechanizmą bei komercinių pasiūlymų perskaičiavimo schemą, remdamasi tik komercinių pasiūlymų išsiuntimo aplinkybėmis, t. y. vokų su komerciniais pasiūlymais išsiuntimu iš UAB „Autoūkis“.

Teismas, sistemiškai įvertinęs nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, daro išvadą, kad tarp UAB „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto“ dėl Joniškio r. PK, Pasvalio r. PK, Rokiškio r. PK bei Raseinių r. PK organizuotų viešųjų pirkimų vyko veiksmų derinimas, todėl perkančiosios organizacijos negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda, kadangi visų paslaugos tiekėjų, į kuriuos buvo kreiptasi, pasiūlymai buvo suderinti, laimėtojas nulemtas pačių ūkio subjektų valia, o ne realios konkurencingos procedūros metu.

Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ji nesutinka, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas yra įrodytas. Dėl šio argumento teismas pažymi, kad Europos Teisingumo Teismas 2010-07-01 sprendime Nr. C-407/08 P yra nurodęs, jog yra įprasta, jog antikonkurencinius veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Taigi Europos Teisingumo Teismo vertinimu, tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytą Europos Teisingumo Teismo praktiką, teismas daro išvadą, kad Tarybos nutarime pagrįstai konstatuota, jog UAB „Moller Auto“, AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“, dalyvaudamos visuose anksčiau nurodytuose viešuosiuose pirkimuose, derino teikiamų komercinių pasiūlymų kainas, todėl pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Nustatyta, kad 2008-10-06 įvyko UAB „Rokiškio vandenys“ rengtas viešasis pirkimas, kurį laimėjo UAB „Moller Auto“.

Iš tyrimo byloje esančios susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp V. Černiausko ir L. Zabukienės medžiagos matyti, kad 2008-10-16 V. Černiauskas rašė L. Zabukienei, prašydamas palaikančio pasiūlymo apklausai, kurią daro UAB „Rokiškio vandenys“. Su elektroniniu laišku V. Černiauskas nusiuntė 2008-10-03 datuojamą komercinį pasiūlymą, adresuotą UAB „Rokiškio vandenys, o L. Zabukienei parašė, kad ši „uždėtų“ jo atsiųstą tekstą „ant savo formos“ ir nusiųstų elektroniniu paštu virginija@avandenys.lt (Tyrimo byla, II t., 183). Į minėtą laišką Laura Zabukienė 2008-10-16 atsakė: „šiandien bus padaryta“. 2008-10-16 L. Zabukienė išsiuntė elektroninį laišką adresu virginija@avandenys.lt prie jo prisegusi AB „Autoūkis“ komercinį pasiūlymą (Tyrimo byla, II t. 188).

 Iš V. Černiausko atsiųsto L. Zabukienei pasiūlymo (Tyrimo byla, II t., b. l. 184) bei pastarosios siųsto UAB „Rokiškio vandenys“ pasiūlymo (Tyrimo byla, II t., b. l. 189) matyti, kad jie yra beveik identiški – skiriasi tik tai, kad L. Zabukienės UAB „Rokiškio vandenys“ siųstame pasiūlyme yra AB „Autoūkis“ emblema ir kontaktinė informacija. Iš tyrimo byloje esančio pasiūlymo (Tyrimo byla, III t., b. l. 72–73), kurį tarybai pateikė UAB „Rokiškio vandenys“, ir L. Zabukienės 2008-10-16 UAB „Rokiškio vandenys“ išsiųsto pasiūlymo (Tyrimo byla, II t., b. l. 189, 191) matyti, kad jie yra identiški.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentą, kad nutarime padaryta išvada, jog ji ir AB „Autoūkis“ derino komercinių pasiūlymų kainas, nepagrįsta, kadangi susirašinėjimas elektroniniais laiškais vyko vėliau, nei įvyko UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotas viešasis pirkimas. Tai, kad skiriasi susirašinėjimo ir viešojo pirkimo datos, nepaneigia aplinkybės, kad susirašinėjimas ir komercinių pasiūlymų derinimas realiai vyko, t. y. konkuruojančių bendrovių darbuotojai tarėsi dėl dalyvavimo viešajame pirkime, vienas iš kito prašė palaikančių pasiūlymų, o ne savarankiškai rengė komercinį pasiūlymą, AB „Autoūkis“ darbuotoja konkuruojančios bendrovės UAB „Moller auto“ paruoštą tekstą „uždėjo“ ant savo pasiūlymo formos ir pateikė perkančiajai organizacijai. Iš surinktų įrodymų matyti, kad perkančiajai organizacijai AB „Autoūkis“ pasiūlymas buvo nusiųstas elektroniniu paštu jau po oficialios pasiūlymų pateikimo datos, nurodant pačiame pasiūlyme ankstesnę nei siuntimo, t. y. 2008-10-03, datą. Šie įrodymai, teismo vertinimu, leidžia manyti, kad perkančioji organizacija, priimdama pasiūlymą jau po oficialios pirkimo procedūrų pabaigos, galėjo padaryti procedūrinių pažeidimų, tačiau tai nekeičia fakto, kad šiame pirkime dalyvavusios bendrovės derino komercinius pasiūlymus ir todėl žinojo, kad UAB „Autoūkis“ pasiūlymas pateikiamas siekiant sudaryti konkurencijos pirkimo procedūroje įspūdį. Pažymėtina, kad ūkio subjektų susitarimas dėl siūlytinų kainų laikomas savaime ribojančiu konkurenciją ir atsakovė neturi pareigos įrodinėti neigiamų pasekmių ar žalos, nes pažeidimo kvalifikavimui tai neturi reikšmės.

Konstitucinis Teismas, 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimuose aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įpareigojimą saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, nurodė, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuosenustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Pareiškėja mano, kad Taryba nepagrįstai konstatavo, kad ji ir UAB „Autodina“ bei AB „Autoūkis“ yra konkurentės. Teismas šį pareiškėjos argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi šiuo atveju analizuojama situacija susijusi su viešųjų pirkimų vykdymu ir būtent šiuo aspektu yra vertinama, ar ūkio subjektai laikytini konkurentais. Pažymėtina, kad perkančiosios organizacijos (anksčiau minėti policijos komisariatai bei UAB „Rokiškio vandenys“) šias bendroves laikė konkurentėmis, nes jos kiekviena nuo savęs teikė komercinius pasiūlymus dėl automobilių nuomos, ar pasiūlymą įsigyti automobilį nuosavybės teisėmis (UAB „Rokiškio vandenys“ atveju). Toks nustatytas pareiškėjos bei kitų ūkio subjektų (AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“) elgesys eliminavo kitus potencialius konkurentus, taigi tokie veiksmai, teismo manymu, pagrįstai Tarybos įvertinti kaip horizontalus (tarp konkurentų) veiksmų derinimas.

Komercinių pasiūlymų viešuosiuose pirkimuose derinimas laikytinas karteliu, t. y. susitarimu dėl kainų, o tokiais atvejais būtinybė apibrėžti prekės rinką net nekeliama – tiesiog įvardijama, kokioje veiklos srityje šalys derino komercinius pasiūlymus. Taryba, nagrinėjamoje byloje nustačiusi, kokioje veiklos srityje bendrovės derino savo komercinius pasiūlymus, pagrįstai jas pripažino konkurentėmis būtent toje veiklos srityje, t. y. viešuosiuose pirkimuose. Nustačius, kad nagrinėjamos bendrovės teikė konkuruojančius komercinius pasiūlymus konkrečiai veiklai pirkti, to pakako norint bendroves pripažinti konkurentėmis, neapibrėžiant prekės rinkos (pvz., Europos Komisijos 2007-02-21 sprendimas byloje Nr. COMP/E-1/38.823 - PO/Elevators and Escalators).

Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. numato, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnyje (Europos Bendrijų sutarties buvęs 81 straipsnis).

Iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatų darytina išvada, kad yra skiriamos dvi draudžiamų susitarimų kategorijos: 1) susitarimai, savaime ribojantys konkurenciją; 2) susitarimai, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Iš Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d. matyti, kad visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas ir savaime suprantamas, todėl tuo atveju, jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d. taikymo sritį, Taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės.

Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tiek Europos Sąjungos institucijų praktikoje ne kartą pažymėta, kad konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą, todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz.: moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/2006 (Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007, p. 107–137),  2011-03-28 sprendimas adm. byloje  Nr. A⁵²⁵-2577/2011, Europos Teisingumo Teismo 2006-04-06 sprendimas byloje Nr. C-551/03 ir kt.).

Konkurencijos įstatymo 3 str. 10 d. numato, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Kaip matyti iš nurodytų nuostatų, susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai.

Konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė pasireiškia per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kai jie savarankiškai priima sprendimus ir nepriklauso vieni nuo kitų.

Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taip pat galima teigti, jog kiekvienas ūkio subjektas, veikiantis rinkoje, turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų, tačiau draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Nr. C-199/92P (Hüls AGprieš Komisiją (Polypropylene)).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (pvz., Europos Teisingumo Teismo 1995 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Nr. T-29/92 SPO prieš Komisiją), pagal kurią horizontalūs konkurenciją ribojantys susitarimai dalyvaujant konkursuose, pavyzdžiui, pasiūlymų kainų derinimas, taip pat gali patekti į SESV 101 straipsnio veikimo sritį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra patvirtinęs, kad ir dalies konkurso pasiūlymo kainos nustatymas dėl savo tikslo ir poveikio gali būti pažeidimu.

Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad, pirma: bendrovės buvo sudariusios susitarimą, pasireiškusį suderintais veiksmais, antra: susitarimo objektas buvo tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas), kadangi bendrovės atskleisdavo AB „Autoūkis“ (ar UAB „Moler auto“ nagrinėto UAB „Rokiškio vandenys“ viešojo pirkimo įsigyti automobilį atveju) savo komercinių pasiūlymų kainas, nors pačios ir nežinojo AB „Autoūkis“ siūlomos kainos. Byloje įrodyta, kad konkurentai atskleisdavo savo komercinių pasiūlymų kainas trečiajam konkuruojančiam ūkio subjektui  tiesiogiai ir netiesiogiai  bendraudami. Byloje nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją (Teisingumo Teismo 1989-07-11 sprendimas byloje Nr. 246/86, ECR 1989), nes draudžiamo susitarimo šalių subjektyvūs ketinimai neturi visiškai jokios reikšmės vertinant draudžiamą susitarimą konkurencijos teisės prasme, o pažeidimui konstatuoti  pakanka tik objektyviosios pusės, t. y. veiksmų.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad konkurencijos teisė šiuo atveju draudžia tartis ir derinti konkurentų veiksmus dalyvaujant viešajame pirkime, kadangi tai sudaro kliūtis veikti natūraliais rinkos dėsniais pagrįstai konkurencijai. Pats faktas, jog ūkio subjektai, dalyvaujantys viešajame pirkime, derino komercinius pasiūlymus, jų kainas, teismo vertinimu, reiškia esminį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Nagrinėjamu atveju ginčas dėl Tarybos paskirtos baudos pagrįstumo iš esmės kyla dėl nepakankamo baudos individualizavimo, t. y. pareiškėja mano, kad jos veiksmai nesukėlė žalos, nebuvo didelio masto, iš šių veiksmų pareiškėja negavo didelės naudos, veikė kaip pasyvi dalyvė, jos turtinė padėtis sunki, jai buvo apribotos galimybės operatyviai pateikti visus duomenis, susijusius su tyrimu.

Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d.).

Baudos dydžio nustatymą taip pat reglamentuoja Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės (toliau – Taisyklės).

Teismas, įvertinęs ginčijamo nutarimo turinį, daro išvadą, kad Taryba, nustatydama UAB „Moller Auto“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo pavojingumą (nutarimo 10 dalis, I t., b. l. 33), jo trukmę (nutarimo 9 dalis, I t., b. l. 32), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą (nutarimo 10 dalis, I t., b. l. 34), UAB „Moller Auto“ vaidmenį pažeidimo padaryme (nutarimo 10 dalis, I t., b. l. 63), susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (nutarimo 10 dalis, I t., b. l. 63).

Pagal Taisyklių 3 punktą, nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės rinkos plotą. Taryba, vertindama pareiškėjos padaryto pažeidimo pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad UAB „Moller Auto“ dalyvavo penkiuose viešuosiuose pirkimuose, kuriuose buvo derinami komerciniai pasiūlymai, todėl už pažeidimo pavojingumą nustatė 3 proc. bendrųjų metinių pajamų baudos dydį.

Taryba, vertindama pareiškėjos padarytų pažeidimo trukmę, ją laikė 0, kadangi ji neviršijo vienerių metų, taigi už trukmę bauda nedidinta.

Taryba, nutarime vertindama UAB „Moller Auto“ įtaką pažeidimo padarymui, įvertino tai, kad jos vaidmuo viešuosiuose pirkimuose dėl automobilių nuomos paslaugų buvo pasyvus, o UAB „Rokiškio vandenys“ rengto viešojo konkurso atveju jis buvo aktyvus ir dėl to pareiškėjai baudos dydis, atsižvelgus į įtaką pažeidimo padarymui, nebuvo nei didinamas, nei mažinamas.

Iš ginčijamo nutarimo turinio matyti, kad Taryba, atsižvelgusi į tai, jog dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos visi ūkio subjektai šiuo metu susiduria ar gali susidurti su finansiniais sunkumais, vadovaudamasi teisingumo ir proporcingumo skiriant baudas principais, skirtinos baudos dydį visiems ūkio subjektams, kurių atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas, tarp jų ir pareiškėjai, papildomai baudos dydį sumažino 20 proc., taigi UAB „Moller Auto“ tvirtinimas, kad Taryba, skirdama baudą, neatsižvelgė į sunkią jos finansinę būklę, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Individualizuojant baudą taip pat būtina vertinti, ar ūkio subjekto veiksmuose yra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas pateiktas Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje (ūkio subjektai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo Tarybai tyrimo metu, atlygino nuostolius, pašalino padarytą žalą, savo valia nutraukė pažeidimą, neįgyvendino konkurenciją ribojančių veiksmų, pripažino Tarybos tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes, taip pat tai, kad pažeidimą sudarantis elgesys buvo nulemtas valdžios institucijų veiksmų, ir labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis), o atsakomybę sunkinančių – Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje (ūkio subjektai kliudė vykdyti tyrimą, slėpė įvykdytą pažeidimą, tęsė pažeidimą nepaisydami Tarybos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus arba jei pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį ūkio subjektams jau buvo paskirtos šiame įstatyme numatytos sankcijos). Pažymėtina, kad šiose normose įtvirtintas atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių sąrašas yra baigtinis.

Teismas, įvertinęs ginčijamą nutarimą ir pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad Taryba pagrįstai nenustatė kitų nei pareiškėjos atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Teismas taip pat atmeta pareiškėjos argumentą, kad bauda turėjo būti sumažinta dėl to, jog jos veiksmai nesukėlė žalos, kadangi, kaip jau minėta, pareiškėjos veiksmai vertintini kaip pažeidimas pagal tikslą, o tokiais atvejais nenustatoma, ar pažeidimu buvo sukelta žala. Žala tokių pažeidimų atvejais yra preziumuojama, nes nagrinėjamas draudžiamas susitarimas yra laikytinas ribojančiu konkurenciją visais atvejais pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį.

Teismas daro išvadą, kad papildomų pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtą baudą, pareiškėjos veiksmuose nėra, todėl sprendžia, kad Taryba tinkamai individualizavo pareiškėjai skirtiną baudą, ji yra teisinga ir proporcinga.

Teismas šioje byloje nepasisako dėl pareiškėjos argumentų, kad neva Taryba pažeidė teisės normas, reglamentuojančias tinkamą tyrimo vykdymo eigą, tiriamų ūkio subjektų interesų apsaugos užtikrinimą bei galimybes tinkamai bei laiku pateikti visus dokumentus, kadangi, kaip yra nurodžiusi pati pareiškėja bei kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO, pareiškėja dėl Tarybos galbūt padarytų procedūrinių pažeidimų 2010-11-16 pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, administracinė byla Nr. I-1117-624/2011 išnagrinėta, o priimta nutartis apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (bylos Nr. AS¹⁴⁶-218/2011).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad Taryba pagrįstai konstatavo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, bauda pareiškėjai paskirta laikantis teisės aktų reikalavimų, naikinti 2010-11-11 Tarybos nutarimo Nr. 2S-28 dalis, susijusias su pareiškėja, nėra pagrindo, taigi UAB „Moller Auto“ skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 ir 129 str.,

Pareiškėjos UAB „Moller Auto“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

 

Teisėjai

Irena Paulauskienė

Ernestas Spruogis

Liudmila Zaborovska