Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Rositos Patackienės, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Žydrūnui Anilioniui, atsakovės atstovėms Ignei Gražytei ir Živilei Kičaitei, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Autodina“ atstovams advokato padėjėjai Dovilei Boguševičienei ir Algimantui Boguševičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „Autoūkis“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Pareiškėja AB „Autoūkis“ prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 2S-28.

Skunde (t. I, b. l. 3-12) paaiškino, kad tyrimas dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 str. reikalavimams pradėtas Konkurencijos tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1S-158, gavus informaciją iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ galimų tarpusavio suderintų veiksmų, pateikiant komercinius pasiūlymus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono komisariato 2008 m. kovo 14 d. organizuotam naujų vidutinės klasės automobilių nuomos viešajam pirkimui įprastos komercinės praktikos būdu.

Konkurencijos taryba 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 2S-28 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“, derindamos veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus, viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. reikalavimus ir paskyrė šias pinigines baudas: AB „Autoūkis“ – 210 800 Lt, UAB „Autodina“ – 117 800 Lt ir UAB „Moller Auto“ – 1 266 500 Lt baudas.

Pareiškėja su Konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 2S-28 nesutinka, mano, kad jis priimtas klaidingai įvertinus tyrimo metu surinktus duomenis, neįsigilinus į visas nustatytas aplinkybes, kaltę grindžiant prielaidomis, nutarimas teisiškai nepagrįstas, todėl naikintinas.

Nesutinka su Konkurencijos tarybos išvada, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ veikė toje pačioje rinkoje, todėl jie vertintini lygiaverčiais konkurentais. Mano, kad AB „Autoūkis“ prekės (paslaugų) rinka skiriasi nuo UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ prekės (paslaugų) rinkos. AB „Autoūkis“ pagrindinė veikla yra automobilių veiklos nuoma, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ šios veiklos nevykdo. UAB „Autodina“ yra įgaliotas Opel markės automobilių gamintojo atstovas Lietuvoje, UAB „Moller Auto“ - įgaliotas Volkswagen markės automobilių gamintojo atstovas Lietuvoje, AB „Autoūkis“ neatstovauja jokio automobilių gamintojo, ir naujų automobilių savarankiškai neplatina.

Esminė aplinkybė, kurios neįžvelgė Konkurencijos taryba, yra ta, jog veiklos nuoma ir jos rinka visiškai skiriasi nuo paprastos automobilių nuomos, kurią teikia UAB „Autodina“. Konkurencijos tarybos nutarime nurodoma, jog nėra būtinybės tiksliai nustatyti, ar vadinamoji automobilių veiklos nuoma gali būti laikoma atskira paslauga nuo trumpalaikės nuomos. Pažymi, kad paprastai trumpalaikei nuomai pateikiami tik naudoti automobiliai ir tik tie, kuriuos tuo metu turi paslaugos teikėjas. Tai reiškia, kad tuo atveju kliento pasirinkimas ribotas, o pageidaujant tam tikros specifikacijos, dažniausiai neįgyvendinamas. Todėl Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo kontekste šios nuomos turėjo būti atribotos, nes perkančiosios organizacijos skelbė viešųjų pirkimų konkursus ne paprastos automobilių nuomos paslaugoms pirkti, o būtent, automobilių veiklos nuomai, nes buvo pageidaujama išsinuomoti naujus, tam tikros komplektacijos ir specifikacijos automobilius, kurių įmonės, teikiančios paprastos automobilių nuomos paslaugas, nebūtų galėjusios pasiūlyti, o tai reiškia, nebūtų galėję savarankiškai dalyvauti konkurse.

Konkurencijos taryba, pripažinusi, kad tyrimo objektai veikė toje pačioje rinkoje, jų konkurencingumą papildomai įrodinėjo samprotavimais, pamąstymais. Konkurencijos tarybos atstovė posėdžio metu nurodė, kad bendrovės veikė kaip konkurentės, nes viešuosiuose pirkimuose jos dalyvavo su atskirais pasiūlymais. Nutarime pabrėžta, kad pirkėjų požiūriu AB „Autoūkis“, UAB „Moller Auto“ bei UAB „Autodina“ buvo laikomos konkurentėmis automobilių veiklos nuomos paslaugų rinkoje, kurių vardu komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams teikė šių įmonių darbuotojai ir dėl to visos trys įmonės yra atsakingos už suderintais veiksmais padarytą Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. pažeidimą. Taigi bendrovių konkurencingumas automobilių veiklos nuomos rinkoje įrodinėjamas tuo, kad perkančiosios organizacijos bendroves laikė konkurentėmis automobilių veiklos nuomos paslaugų rinkoje, nes pateikdavo kvietimus dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose; bendrovės kiekviena atskirai pateikė pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursams. Abejoja, ar tai laikytina pakankamą įrodomąją galią turinčiomis aplinkybėmis.

Paaiškina, kad pirkėjas, norėdamas įsigyti veiklos nuomai automobilį, renkasi ne tik įmones, teikiančias tokias paslaugas, tačiau tiesiogiai ir automobilių gamintojų atstovus, prekiaujančius pageidaujamos specifikacijos automobiliais. Perkančiajai organizacijai nėra įdomu, ar automobilių pardavėjas užsiima automobilių veiklos nuoma, ar ne. Jei pardavėjas nuspręs dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, tačiau pats veiklos nuomos paslaugų neteikia, tai jis sudarys jungtinės veiklos sutartį su automobilių veiklos nuomos paslaugomis teikiančia įmone, ir dalyvaus konkurse. Todėl Konkurencijos taryba padarė klaidingą išvadą, kad pirkėjui tam tikras bendroves pakvietus dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, jos savaime laikytinos konkurentėmis.

Nurodė, kad AB „Autoūkis“ nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai laikėsi savo pozicijos ir tvirtino, kad nei UAB „Autodina“, nei UAB „Moller Auto“ nežinojo, jog tirtuose viešuosiuose pirkimuose dalyvaus kaip konkurentai su AB „Autoūkis“ t. y., UAB „Autodina“ komercinį pasiūlymą pateikė manydama, jog konkurse bus dalyvaujama jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o UAB „Moller Auto“, jos teigimu, manydama, jog tame pačiame konkurse nedalyvaus AB „Autoūkis. Pažymi, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja, pateikdama paaiškinimą, nurodė, kad UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ atstovams siūlė dalyvauti jungtinės veiklos sutarties pagrindu, ir pati, be jų žinios, pateikė komercinius pasiūlymus kaip atskirų viešojo pirkimo konkurso dalyvių. Tai patvirtina, kad nei UAB „Autodina“, nei UAB „Moller Auto“ nebuvo išreiškę valios dalyvauti konkursuose kaip konkurentai įmonei AB „Autoūkis“.

Mano, kad atsakovės prekės (paslaugų) rinkos apibrėžimas yra nepagrįstas, argumentai iš esmės nepagrįsti įrodymais, yra prieštaringi. Nesant teisingo prekės rinkos apibrėžimo, nebuvo galima nustatyti konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus), kas yra svarbu, siekiant konstatuoti horizontalųjį kartelinį susitarimą. Nenustačius tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų (konkurentų), negalima konstatuoti, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamus susitarimus turint tikslą nustatyti kainas.

Nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiu, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ buvo suinteresuotos, jog viešuosius pirkimus laimėtų AB „Autoūkis“ todėl minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą. Nurodo, kad bendrovės nelaikytinos konkurentėmis. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nežinojo, jog rengiami komerciniai pasiūlymai bus pateikiami su atskiru AB „Autoūkis“ komerciniu pasiūlymu, todėl negalėjo būti suinteresuotos, jog konkursuose laimėtų būtent ši bendrovė. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nebuvo ir negalėjo būti suinteresuotos, kad laimėtų AB „Autoūkis“, nes AB „Autoūkis“ konkursuose dalyvavo siūlydama Škoda markės automobilius, kuriais nei UAB „Autodina“, nei UAB „Moller Auto“ neprekiauja. Pažymi, kad 2008 m. ar vėliau AB „Autoūkis“ nenupirko ir nenuomojo nė vieno UAB „Autodina“ automobilio, todėl Konkurencijos tarybos nustatytas konkurencijos teisės normų pažeidimo motyvas visiškai nepagrįstas. Konkurencijos taryba Nutarime pripažino, jog UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nežinojo viena kitos komercinių pasiūlymų kainos, bei tai, kad minėtos įmonės nežinojo AB „Autoūkis“ pateikiamo komercinio pasiūlymo kainos. Konkurencijos tarybos tirtus viešųjų pirkimų konkursus AB „Autoūkis“ laimėjo su UAB „ARX“ parduodamais Škoda markės automobiliais, kurių pati pardavimo kaina yra konkurencinga lyginant su Volkswagen ar Opel markės automobiliais, todėl suprantama, kad AB „Autoūkis“ viešųjų pirkimų konkursams teiktuose pasiūlymuose nurodyta kaina buvo ženkliai mažesnė, o ne dėl to, jog neva buvo tartasi dėl kainos. AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura Zabukienė pasiaiškinime nurodė, kad viešuosiuose pirkimuose, organizuotuose Joniškio ir Pasvalio rajono policijos komisariatų, ji rengė komercinius pasiūlymus ir atliko paskaičiavimus, tačiau remdamasi tomis kainomis, kurias buvo nurodę automobilių pardavėjai – UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“. Ji taikė analogišką paskaičiavimo metodą visiems pasiūlymams, t. y. galutiniame AB „Autoūkis“ pateikiamame pasiūlyme vadinamas antkainis buvo paskaičiuojamas taip pat. Jis priklausydavo tik nuo siūlomo parduoti automobilio kainos. Be to, jei būtų tariamasi dėl kainos, pateikiant komercinius pasiūlymus Joniškio rajono policijos komisariato organizuotam viešajam pirkimui, ir nesilaikant tos pačios paskaičiavimo metodikos, AB „Autoūkis“ komerciniame pasiūlyme būtų buvusi nurodyta ženkliai didesnė kaina, nes UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ siūlomos kainos viršijo 50 000 Lt sumą, o AB „Autoūkis“ siūloma kaina sudarė tik 37 183,32 Lt. AB „Autoūkis“ laimėjus Joniškio rajono policijos komisariato organizuotą viešojo pirkimo konkursą, tarp AB „Autoūkis“ ir Joniškio rajono policijos komisariato 2008 m. kovo 17 d. buvo pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535, pagal kurią AB „Autoūkis“ išnuomojo lengvąjį automobilį Škoda Octavia Ambiente. Iš minėtos sutarties 1 p. matyti, jog pagal mokėjimo grafiką vieno mėnesio įmokos dydis be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) yra 1 050,85 Lt. AB „Autoūkis“ laimėjus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuotą viešojo pirkimo konkursą, skelbtą 2009 m. balandžio 3 d. Valstybės žinių leidinyje „Informaciniai pranešimai“ Nr. 26, pirkimo numeris 74474, tarp AB „Autoūkis“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. gegužės 22 d. buvo pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535/1/40-IL-922, pagal kurią AB „Autoūkis“ išnuomojo lengvąjį automobilį Škoda Octavia Ambiente. Iš minėtos sutarties 1 p. matyti, jog pagal mokėjimo grafiką vieno mėnesio įmokos dydis be PVM taip pat yra 1 050,85 Lt. AB „Autoūkis“ laimėjus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuotą viešojo pirkimo konkursą, skelbtą 2010 m. balandžio 2 d. Valstybės žinių leidinyje „Informaciniai pranešimai“ Nr. 24, pirkimo numeris 87116, tarp AB „Autoūkis“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gegužės 21 d. buvo pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535/2/40-IL-1521, pagal kurią AB „Autoūkis“ išnuomojo lengvąjį automobilį Škoda Octavia Ambiente. Iš minėtos sutarties 1 p. matyti, jog pagal mokėjimo grafiką vieno mėnesio įmokos dydis be PVM taip pat yra 1 050,85 Lt. Šie dokumentais pagrįsti faktai neginčijamai patvirtina, jog AB „Autoūkis“ net ir tuo atveju, kuomet viešieji pirkimai buvo skelbiami viešai, siūlo vieną ir tą pačią automobilio nuomos kainą, todėl teigti, jog Konkurencijos tarybos tirtų viešųjų pirkimų atvejais buvo susitarta dėl komercinių pasiūlymų kainos, būtų neteisinga.

Mano, kad nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, jog AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nederino komercinių pasiūlymų kainų, todėl negali būti pripažintos pažeidusiomis Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., kaip susitarusios dėl prekės (paslaugų) kainos. Tačiau nustačius, jog Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos buvo pažeistos kitais būdais, spręstinas klausimas dėl to paties straipsnio 4 d. numatytos išimties taikymo.

Pažymi, kad AB „Autoūkis“, rinkdamasi automobilį, su kuriuo galėtų dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, bendraudavo su daugeliu automobilių pardavėjų, ir pasirinkusi konkursui tinkamiausią automobilį, apie tai informuodavo automobilio pardavėją, ir dalyvaudavo konkurse. Kitus pardavėjus, kurių automobiliai nebuvo pasirinkti konkrečiam konkursui dalyvauti, AB „Autoūkis“ informuodavo, kad tam tikra perkančioji organizacija skelbia viešojo pirkimo konkursą, ir jie turintys reikiamos specifikacijos automobilį, todėl galintys dalyvauti konkurse, bendradarbiaujant su veiklos nuomos paslaugų teikėju. Tačiau AB „Autoūkis“ visuomet žinojo, kad automobilių pardavėjai patys savarankiškai automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų konkursuose nedalyvauja, o pasitelkia kitas įmones, teikiančias tokias pačias paslaugas, kaip ir AB „Autoūkis“, pavyzdžiui UAB „Olego transportas“, UAB „Litideal“, UAB „Fortūna Travel“ ir daugelis kt. Tokių pasiūlymų tikslas būdavo vienintelis, t. y. tam, kad įvyktų konkursas. Kadangi AB „Autoūkis“ pasirinkdavo automobilius, su kuriais galėtų pasiūlyti optimaliausią veiklos nuomos kainą (dažnai buvo išsirenkamas Škoda markės automobilis), buvo labiau užtikrinti viešųjų pirkimų konkursuose, nes su kitos markės automobiliais mažesnės veiklos nuomos kainos pasiūlyti nelabai buvo įmanoma. Tuo buvo užtikrinama konkurencija. Pabrėžia, kad AB „Autoūkis“ automobilių pardavėjų nelaiko konkurentais, o rinkoje konkuruoja su įmonėmis, teikiančiomis tas pačias paslaugas.

Nurodo, kad Konkurencijos tarybos nutarimu pareiškėjai paskirta bauda – 3,5 proc. bendrųjų metinių pajamų, už nustatytų aplinkybių dalinį pripažinimą pagrindinis baudos dydis sumažintas 2 proc., už aktyvų vaidmenį pagrindinis baudos dydis padidintas 10 proc., ir dėl sunkios ekonominės padėties pagrindinis baudos dydis sumažintas 20 proc., tokiu būdu paskirta 210 800 Lt bauda. Mano, kad nepažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų, o jei ir pažeidė, tai dėl mažareikšmio poveikio jai negalėjo būti taikoma sankcija.

Nustatydama pagrindinės baudos dydį, atsakovė vadovavosi Konkurencijos įstatymo 41 str. nuostatomis, numatančiomis maksimalias procentines dalis, skaičiuojamas nuo ūkio subjektų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Akcentuoja, jog AB „Autoūkis“ pagrindinė komercinė veikla yra automobilių nuoma, tačiau bendrovė taip pat teikia patalpų nuomos, automobilių remonto ir kitas paslaugas. Konkurencijos taryba nustatė, kad AB „Autoūkis“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d., ir skyrė baudą procentine išraiška, skaičiuojamą nuo bendrovės bendrųjų metinių pajamų. Mano, jog Konkurencijos įstatyme numatytas baudos skaičiavimas nuo ūkio subjekto bendrųjų pajamų gali prieštarauti Konstitucijos 29 str. 1 d., juo labiau kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną valstybė privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu. Nes šiuo konkrečiu atveju, kitam ūkio subjektui vykdančiam vienintelę veiklą, būtų paskirta mažesnė bauda. Ūkio subjekto gebėjimas dalyvauti kitose prekės (paslaugų) rinkose, negali būti pagrindu griežtesnei atsakomybei kilti. Mano, kad teismas turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar minėtas įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d. bei Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 (toliau – ir Baudos dydžio nustatymo taisyklės), numatyta, kad skiriamos baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo sukeltas pasekmes, taip pat į lengvinančias aplinkybes, tačiau, nustatant baudos dydį AB „Autoūkis“, nebuvo atsižvelgta į aplinkybes, įtakojančias švelnesnės atsakomybės taikymą: 1) AB „Autoūkis“ pateikdama paaiškinimą ir pagrįsdama pridedamais dokumentais, nurodė, kad pagal atliktus skaičiavimus, iš visų Konkurencijos tarybos tirtų viešųjų pirkimų konkursų gautos pajamos, atskaičius lizingo įmonei sumokėtas sumas (tačiau neatskaičius kitų patirtų išlaidų), sudaro tik 11 936,94 Lt. Šis rodiklis negali būti nevertinamas nustatant baudos dydį; 2) Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d. numatyta, kad lengvinančia aplinkybe laikoma tai, jog ūkio subjektas pripažino Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėja, pateikdama paaiškinimą ir bylos nagrinėjime, tvirtino, jog pripažįsta Konkurencijos tarybos nustatytas aplinkybes, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Zabukienė bendravo su UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ darbuotojais, kad išsiuntė komercinius pasiūlymus iš AB „Autoūkis“ kanceliarijos, tačiau tuo pačiu nurodė, kad darbuotoja veikė be bendrovės administracijos žinios (tą patį patvirtino ir pati darbuotoja), todėl bendrovė, negali būti visiškai atsakinga už darbuotojo padarytus veiksmus. Pažymi, kad įstatyme lengvinančios aplinkybės taikymui nėra reikalaujama pripažinti kaltę, o esminis momentas - ar ūkio subjektas sutinka su nustatytomis aplinkybėmis, ar ne; 3) atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad AB „Autoūkis“ niekada nėra davusi nurodymų ar pavedusi darbuotojams ruošti komercinius pasiūlymus viešiesiems konkursams už kitas įmones, tuo labiau, jei tame pačiame konkurse ketina dalyvauti pareiškėja. Be to, AB „Autoūkis“ nėra suteikusi įgaliojimų darbuotojams pasirašyti komercinius pasiūlymus, juos pasirašo tik bendrovės vadovas. AB „Autoūkis“, gavusi pasiūlymą dalyvauti konkurse, atidžiai įvertina jo sąlygas, ir kreipiasi į automobilių prekybininkus su užklausimu, kokia kaina jie galėtų parduoti vieną ar kitą automobilį, atitinkantį specifikacijas ir komplektaciją, nurodytą konkurso sąlygose, todėl darbuotojos L. Zabukienės veiksmai, parengiant konkursui pateiktiną medžiagą, vienareikšmiškai vertinami savavališkais, pareigybės aprašymo bei pareiškėjos interesų neatitinkančiais veiksmais.

Konkurencijos taryba, nustatydama baudos dydį, neatsižvelgė į gautų pajamų dydį, į tai, ar pažeidimas padarytas bendrovės darbuotojos savivale, todėl mano, jog bauda paskirta neįvertinus visų aplinkybių, kurios turėjo įtakoti mažesnės piniginės baudos skyrimą.

Atsakovė Konkurencijos taryba prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (t. II, b. l. 168-178) paaiškino, kad Konkurencijos tarybos nutarime konstatuota, jog AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“, derindamos veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Bendrovės įpareigotos nutraukti vykdomą pažeidimą, jeigu jis dar nėra nutrauktas, bei paskirtos piniginės sankcijos – baudos – AB „Autoūkis“ atžvilgiu – 210 800 Lt.

Konkurencijos taryba mano, kad pareiškėjos skundo motyvai yra nepagrįsti bei neteisėti, todėl AB „Autoūkis“ skundas turėtų būti atmestas.  

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Nutarime neišskiriama, jog automobilių veiklos nuomos paslaugų ir paprastos automobilių nuomos paslaugų, kurias teikia minėti pardavėjai, rinkos yra skirtingos. Nutarime aiškiai nurodyta, jog nagrinėjant draudžiamą konkurentų susitarimą dėl viešiesiems pirkimams pateikiamų komercinių pasiūlymų derinimo, nebuvo būtinybės tiksliai įvertinti teikiamos paslaugos ypatumų ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Tokiu atveju pakanka nustatyti, kad viešuosiuose pirkimuose ūkio subjektai veikė kaip konkurentai,siūlydami pirkėjų pageidaujamą įsigyti paslaugą.

Kaip nurodoma Europos Sąjungos institucijų praktikoje apibrėžiant atitinkamą rinką, tais atvejais, kai akivaizdu, jog draudžiamas susitarimas turi antikonkurencinį tikslą ar poveikį, nėra būtinybės ypač tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Be to, Europos Komisija savo 2007 m. vasario 21 d. sprendime byloje Nr. COMP/E-1/38.823 - PO/Elevators and Escalators nurodė, jog komercinių pasiūlymų viešuosiuose pirkimuose derinimas laikytinas karteliu, t. y. susitarimu dėl kainų, o tokiais atvejais būtinybė apibrėžti prekės rinką net nekeliama – tiesiog įvardijama, kokioje veiklos srityje šalys derino komercinius pasiūlymus. Konkurencijos taryba nagrinėjamoje byloje pasielgė iš esmės analogiškai, t. y. nustačiusi, kokioje veiklos srityje bendrovės derino savo komercinius pasiūlymus, pagrįstai jas pripažino konkurentėmis būtent toje veiklos srityje. Be to, Bendrasis Teismas byloje CMA CGM prieš Komisijąkonstatavo, kad horizontalaus kainų fiksavimo atveju Komisijai pakanka nustatyti, kad draudžiamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, dėl ko jis per se daro poveikį prekybai ir konkurencijai, nereikalaujant tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Konkurencijos tarybos byloje nustačius, kad bendrovės teikė konkuruojančius komercinius pasiūlymus konkrečiai veiklai pirkti, vadovaujantis Komisijos praktika Elevators and Escalatorsbyloje, iš esmės to pakako norint bendroves pripažinti konkurentėmis, neapibrėžiant prekės rinkos. Pažymi, kad prie analogiškos išvados, jog nagrinėjant pažeidimus, pagal tikslą ribojančius konkurenciją, nėra būtinybės griežtai apibrėžti prekės rinką, ne kartą yra prieita ankstesniuose Konkurencijos tarybos priimamuose nutarimuose. Todėl tyrimo metu buvo vertinama, ar pažeidusias Konkurencijos įstatymą bendroves galima pripažinti konkurentėmis, bei taip pat siekta apibūdinti pagrindines nagrinėjamos paslaugos – automobilių veiklos nuomos – savybes, nesistengiant itin tiksliai atriboti automobilių veiklos nuomos paslaugos nuo kitų galimai skirtingus ypatumus turinčių panašaus pobūdžio paslaugų.

Konkurencijos tarybos tyrimo metu buvo nustatyta, kad ūkio subjektai UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ bei AB „Autoūkis“ neturi vieningos nuomonės dėl automobilių veiklos nuomos, kaip paslaugos, atribojimo nuo kitų panašių paslaugų (paprastos nuomos). AB „Autoūkis“, kaip ir UAB „Moller Auto“, Konkurencijos tarybai nurodė, kad automobilių veiklos nuoma iš esmės laikytina panašiu sandoriu į paprastą automobilių nuomą. Tai apklausos Konkurencijos taryboje metu pripažino ir AB „Autoūkis“ automobilių nuomos ir priežiūros skyriaus viršininkas K. Petraitis. Anot K. Petraičio, veiklos nuoma gali verstis bet kuris ūkio subjektas, specialių leidimų ar licencijų šiai veiklai nėra, didelių nuosavų finansinių išteklių taip pat nereikia, nes veiklos nuoma dažniausiai yra vykdoma kaip subnuoma, t. y. automobilį nuosavybės teise įsigyja bankas, veiklos nuomos paslaugas teikianti įmonė automobilį iš banko nuomoja,bei kiti panašumai. Atkreipia dėmesį, kad Nutarime nurodoma, jog kitas nagrinėjamas ūkio subjektas UAB „Autodina“ tvirtina, kad minėti sandoriai yra visiškai skirtingus, be to, Nutarime nurodyta, kad tyrimo tikslais automobilių veiklos nuomą galima išskirti kaip specialią paslaugą, turinčią tam tikrų ypatumų, taigi pareiškėjos argumentas, jog veiklos nuoma ir paprasta nuoma nutarime neatskiriamos, yra neteisingas.

Pabrėžia, kad Nutarime nėra pasakyta, jog į prekės rinkos apibrėžimą įtraukiama ne tik automobilių veiklos nuomos paslauga, bet ir paprasta automobilių nuoma. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nėra būtinybės itin tiksliai apibrėžti prekės rinką, Nutarime veiklos nuoma nėra visiškai atribojama nuo kitų panašių paslaugų – nutarimu siekiama parodyti automobilių veiklos nuomos paslaugų ypatumus bei savybes. Be to, nepriklausomai nuo to, kaip plačiai ar siaurai Konkurencijos taryba būtų apibrėžusi prekės rinką, tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas vis tiek nesikeistų, kadangi visi nagrinėti ūkio subjektai teikė tarpusavyje konkuruojančius automobilių veiklos nuomos komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams. Tad apibrėžiant prekės rinką buvo aiškinamasi, kaip nagrinėjami ūkio subjektai veikė kiekvienu konkrečiu tirtu atveju, o ne jų faktinė padėtis realiai vykdant savo veiklą, t. y. buvo vadovaujamasi paklausos pakeičiamumo aspektu ir situacija vertinta iš perkančiųjų organizacijų pusės. Vertinant situaciją iš objektyvios perkančiųjų organizacijų pozicijos, komerciniai pasiūlymai jas pasiekdavo pateikti iš ūkio subjektų, prisistatančių kaip savarankiškai teikiančių automobilių veiklos nuomos paslaugas, be to, daugumos nagrinėtų viešųjų pirkimų atvejų, tokie komerciniai pasiūlymai buvo gauti perkančiųjų organizacijų individualiai UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ bei AB „Autoūkis“ išsiųstų kvietimų dalyvauti pirkimuose, pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad tyrimo metu prekės rinka buvo analizuojama bei apibrėžiama siekiant tyrimo tikslų, tad paklausos pakeičiamumas buvo vertinamas būtent iš perkančiųjų organizacijų pusės, t. y. tikslinių šios paslaugos pirkėjų, ir analizuojama, kaip joms save pristatė AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“. Kadangi jos visos viešiesiems pirkimams teikė savarankiškus komercinius pasiūlymus, nagrinėtų viešųjų pirkimų ribose šios bendrovės buvo pagrįstai pripažintos konkurentėmis.

Pareiškėja mano prekės rinką esant apibrėžtą neteisingai dėl to, jog jos konkurente pripažinta UAB „Autodina“, teikianti paprastos automobilių veiklos nuomos paslaugas, ir neteikianti veiklos nuomos paslaugų. Tokia pozicija yra neteisinga, kadangi UAB „Autodina“ pareiškėjos konkurente buvo pripažinta būtent dėl  to, kaip ši bendrovė save pateikė perkančiosioms organizacijoms, neatsižvelgiant į tai, jog pati UAB „Autodina“ nurodo, jog realiai automobilių veiklos nuomos paslaugų neteikia.

Iš tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja, iš UAB „Autodina“ ar UAB „Moller Auto“ vadybininkų gautus komercinius pasiūlymus perskaičiuodavo taip, kad juose nurodoma automobilio pardavimo kaina būtų automobilių veiklos nuomos paslaugų teikimo kaina, tada šiuos perskaičiuotus pasiūlymus pateikdavo minėtiems bendrovių vadybininkams pasirašyti, bei, juos pasiimdavo su savimi ir išsiųsdavo per savo kurjerių paštą. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, kai bendrovės vardu pasirašytą komercinį veiklos nuomos pasiūlymą su savimi pasiima ir išsiunčia jos konkurentas, besiverčiantis būtent veiklos nuomos paslaugų teikimu, galima pagrįstai teigti, jog visos nagrinėjamos bendrovės žinojo, kad minėtuose konkursuose dalyvauja kaip konkurentai, teikiantys automobilių veiklos nuomos pasiūlymus.

Pažymi, kad vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant ir susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Šie susitarimai pagal Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d. laikomi ribojančiais konkurenciją visais atvejais, taigi nereikia įrodinėti tokių draudžiamų pažeidimų neigiamų pasekmių. Pagal šio įstatymo 3 str. 10 d., susitarimu yra laikomi bet kokia forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai. Pažymi, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. nuostatas, konstatavo, jog suderintais veiksmais laikytina veiksmų koordinavimo tarp ūkio subjektų forma kuri, nepasiekusi susitarimo stadijos, sąmoningai pakeičiama praktiniu bendradarbiavimutarp tų ūkio subjektų, siekiant išvengti konkurencijos pavojaus. Suderintiveiksmai privalo būti susiję su elgesiu ateityje, tačiau nėra būtina, kad būtų sugalvotas nuoseklus veiksmų planas.

Remiantis tokia praktika, UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ elgesys pagrįstai buvo vertinamas kaip suderinti veiksmai, kuriais siekiama išvengti tarpusavio konkurencijos, nes buvo nustatyta, kad viešuosiuose pirkimuose visos nagrinėtos bendrovės dalyvaudavo iš anksto suderinusios savo veiksmus dėl pirkimo baigties, t. y. prieš viešuosius pirkimus UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ atskleisdavo konkurentui AB „Autoūkis“ savo komercinių pasiūlymų kainas, o tokios nustatytos aplinkybės pakanka norint veiksmus konstatuoti kaip kainų derinimą, ir visiškai nėra būtinybės nustatyti, jog UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ taip pat turėtų žinoti AB „Autoūkis“ pasiūlymo kainą. Nustatant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu susitarimo šalys veikia neturėdamos subjektyvaus ketinimo riboti konkurenciją, t. y. pačios nežinodamos AB „Autoūkis“ komercinio pasiūlymo kainos, ši aplinkybė nėra svarbi taikant nagrinėjamą teisės normą. Nagrinėjamas pažeidimas bet kuriuo atveju laikytinas padarytu tyčia ir ūkio subjektų manymas, kad jie savo veiksmais nepažeidžia konkurencijos teisės reikalavimų, nėra reikšmingas. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, tam, kad pažeidimas būtų laikomas padarytu tyčia, nėra būtina, kad ūkio subjektas sąmoningai suprastų, kad jis pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. ir Konkurencijos įstatymo 5 str.

Pabrėžia, kad net ir tuo atveju, jei koks nors tarp konkurentų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas turi ir teisėtų tikslų ar subjektyvūs susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina ir nepaneigia susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Kaip ne kartą yra pabrėžę Europos Komisija ir Teisingumo Teismas, susitarimas gali būti vertinamas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją net ir tuo atveju, jeigu konkurencijos ribojimas nėra vienintelis jo tikslas, bet kartu šiuo susitarimu taip pat siekiama kitokių tikslų. Atsižvelgiant į tokią praktiką, akivaizdu, jog Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. pažeidimą galima konstatuoti ir pareiškėjos nurodytu atveju, t. y. kai ji pati žinojo savo konkurentų kainas, tuo tarpu jos konkurentams AB „Autoūkis“ kaina nebuvo atskleidžiama.

Tyrimo metu atlikus išsamią visų nustatytų faktinių aplinkybių sisteminę analizę, matyti, kad automobilių pardavėjus UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ su AB „Autoūkis“ įprastoje praktikoje siejo verslo santykiai, kurių pagrindu AB „Autoūkis“, automobilių veiklos nuomos paslaugas teikianti bendrovė, pirkdavo (ar galėjo pirkti) iš šių bendrovių automobilius, kad galėtų juos išnuomoti perkančiosioms organizacijoms. Tokį nustatytą bendradarbiavimą patvirtino ir pačios bendrovės tiek tyrimo metu, tiek ir savo skunduose dėl Konkurencijos tarybos nutarimo. Įvertinus tokią sukurtą bendradarbiavimo sistemą, Nutarime buvo pagrįstai padaryta išvada, jog nagrinėtų viešųjų pirkimų atvejais bendrovės veikė kaip „pagalbininkės“ viena kitai, t. y. viena bendrovė ragindavo kitas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose tam, kad pirkimas įvyktų jau po pirmojo kvietimo, atitinkamai kitame viešajame pirkime atsilygindama palaikančiojo pasiūlymo pateikimu, t. y. dalyvaudama konkurento paprašyta (UAB „Moller Auto“ prašymas AB „Autoūkis“ pateikti perkančiajai organizacijai UAB „Rokiškio vandenys“ palaikantį komercinįpasiūlymą automobilių pirkimo atveju). UAB „Autodina“ buvo pasyvi komercinių pasiūlymų teikėja pirkimams, nebuvo nustatyta, jog ši bendrovė būtų prašiusi palaikančių komercinių pasiūlymų, tačiau, manytina, tikėdamasi galimos naudos kituose pirkimuose (AB „Autoūkis“ galėtų dalyvauti automobilių veiklos nuomos pirkime siūlydama būtent UAB „Autodina“ norimą parduoti automobilį), sutikdavo pateikti suderintą komercinį pasiūlymą.

Neteisėto bendrovių bendradarbiavimo suinteresuotumas konstatuotas ir atsižvelgus į nagrinėjamų bendrovių atstovų paaiškinimus Konkurencijos tarybos atliktų apklausų metu. UAB „Autodina“ vadybininkas S. Grėbliūnas, kalbėdamas apie Joniškio rajono policijos komisariato pirkimą, nurodė, kad nemano, jog „Autodina“ turėjo šansų laimėt, nes kaina buvo didesnė. Kadangi nagrinėtuose viešuosiuose pirkimuose bendrovės dalyvavo kaip konkurentės, tai joms nesant suinteresuotoms konkrečia iš anksto suderinta viešojo pirkimo baigtimi, tokios vadybininko pozicijos nebūtų galima logiškai pagrįsti. Ji akivaizdžiai suponuoja, kad UAB „Autodina“ neturėjo galimybių būti viešųjų pirkimų laimėtoja būtent dėl AB „Autoūkis“ siūlytų mažesnių kainų.  

Subjektyvus konkurentų ketinimas sudaryti konkurenciją ribojantį susitarimą nėra būtinas norint įrodyti, kad toks susitarimas buvo. Pažymi, jog Nutarime išsamiai įvertintas visų nagrinėjamų bendrovių vaidmuo derinant kainas. Konkurencijos tarybos Nutarime nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. elektroninės žinutės dėl konkursinių pasiūlymų derinimo, komercinius pasiūlymus derinusių bendrovių darbuotojų paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, komercinių pasiūlymų siuntimo aplinkybės - visų šių veiksmų, kuriuos atliko konkurentai, analizė leidžia daryti išvadą, kad konkurentai derino savo veiksmus. Bendrovėms derinant tarpusavio veiksmus, AB „Autoūkis“ žinojo apie UAB „Autodina“ bei UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ir juose pateiktas kainas, o pastarosios, nors ir nežinodamos pačios AB „Autoūkis“ kainos, laisva valia leido bendrovei sužinoti konfidencialią savo komercinių pasiūlymų informaciją, dėl ko AB „Autoūkis“ galėjo atitinkamai koreguoti savo pasiūlymą taip, kad jos siūloma kaina būtų mažiausia, ir tokiu būdu laimėtų pirkimą. Kitų draudžiamo susitarimo dalyvių vaidmuo buvo parodyti, kad konkursas vykdomas konkurenciniu būdu, neva jame dalyvauja visos dalyvauti viešajame pirkime pakviestos bendrovės, siūlančios skirtingas kainas, tačiau iš tiesų viešasis pirkimas iš esmės buvo fiktyvus.

Europos Komisija savo praktikoje yra pažymėjusi, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str., draudžiama pranešti konkurentui apie pagrindinius savo kainų politikos elementus: kainoraščius, pardavimo sąlygas, nuolaidas, įkainius ir jų keitimo datas bei kita. Kadangi nagrinėti ūkio subjektai nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, preziumuotina, kad jiems yra gerai žinomi sąžiningos konkurencijos principai ir pagrindinės Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo procedūros, kurios iš esmės ir yra skirtos užtikrinti sąžiningą konkurenciją rinkoje. Pažymi, jog visų dalyvių konkursiniai pasiūlymai turi būti pateikiami užklijuotuose ir užantspauduotuose vokuose. Šie pasiūlymai atplėšiami bei paskelbiamos pirkimo dalyvių kainos tik tam tikrą dieną tam tikru laiku, o iki vokų atplėšimo konkursinių pasiūlymų kainos yra konfidenciali informacija. Tokia nustatyta aplinkybė tik patvirtina, jog nagrinėjamos bendrovės negalėjo nežinoti apie draudimą atskleisti viena kitai savo komercinių pasiūlymų kainas. Taigi AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ buvo suinteresuotos, kad viešuosius pirkimus laimėtų AB „Autoūkis“, todėl minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, pasyvus vaidmuo leidžiant konkurentui sužinoti savo komercinio pasiūlymo kainas, pagrįstai leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, o tai yra draudžiama pagal Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. Tokias išvadas patvirtinta ir ankstesnė Konkurencijos tarybos praktika, kurios teisėtumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pareiškėjos argumentai, kad ji analogiškas komercinių pasiūlymų kainas taikė ir vėlesniuose viešuosiuose pirkimuose, nenagrinėtuose Konkurencijos tarybos, neturi reikšmės, nes, žinodama UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ komercinių pasiūlymų kainas, AB „Autoūkis“, rengdama savo komercinį pasiūlymą, turėjo galimybę atsižvelgti į jai žinomas konfidencialias konkurentų komercinių pasiūlymų sąlygas.Todėl pareiškėjos argumentai dėl kainų derinimo nepagrįstumo yra atmestini, jie nepaneigia Konkurencijos tarybos tyrimo metu padarytų išvadų.

Pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos samprotavimais dėl AB „Autoūkis“ direktoriaus pareiškimo, pasakyto apklausos ikiteisminio tyrimo metu, išaiškinimo, kadangi jie grindžiami tik aplinkybėmis, faktiškai nepagrįstomis jokiais nei Konkurencijos tarybai, nei teismui nepateiktais įrodymais. Mano, jog Konkurencijos taryba tyrimo metu tinkamai įvertino nurodytą AB „Autoūkis“ direktoriaus citatą, kadangi ji buvo įvertinta visų faktinių aplinkybių, nustatytų Joniškio rajono policijos komisariato organizuoto viešojo pirkimo atveju, kontekste. Kadangi pareiškėja tinkamai nepaneigė Konkurencijos tarybos išvadų, pateiktų Nutarime, preziumuoja, kad jos laikytinos pagrįstomis ir teisingomis.

Nesutinka su pareiškėjos pozicija, dėl paskirtos baudos nepagrįstumo. Pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 41 str. 1 d. nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 str. 2 d. nustatyta, jog Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jeigu jos tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. nuostatas, ir vienai įmonei ar įmonių asociacijai - pažeidimo dalyvei, skiriama bauda negali viršyti 10 proc. jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Taigi, akivaizdu, jog bendra taisyklė, taikoma apskaičiuojant ūkio subjektams skirtinas baudas už konkurencijos teisės pažeidimus, yra atsižvelgimas į ūkio subjektų gautas bendrąsias pajamas praėjusiais ūkiniais metais.

Konkurencijos tarybos įsitikinimu, apskaičiuojant baudą AB „Autoūkis“, buvo pagrįstai remiamasi bendrosiomis šios bendrovės gaunamomis pajamomis. Automobilių veiklos nuomos paslaugos yra pagrindinė veikla, kuria verčiasi bendrovė, kitos teikiamos paslaugos sudaro nedidelę gaunamų pajamų dalį, be to, jos nėra visiškai atsietos nuo automobilių veiklos nuomos paslaugų, t. y. šių pajamų objektas taip pat iš esmės yra automobilis, taigi pagrįstai bauda buvo apskaičiuota remiantis bendrosiomis pajamomis.

Nurodytas baudų apskaičiavimo vadovaujantis bendrosiomis bendrovės pajamomis metodas, skirtingai nei tvirtina pareiškėja, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nepažeidžia jos 29 str. Tiek UAB „Autodina“, tiek ir UAB „Moller Auto“ paskiriant baudas buvo atsižvelgta į bendrąsias šių ūkio subjektų gaunamas pajamas, nors jos nurodo taip pat vykdančios kelias skirtingas veiklas, taigi AB „Autoūkis“ nebuvo diskriminuojama kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Pastebi, jog šiuo atveju taikytas baudų skaičiavimo metodas yra nustatytas ne tik Konkurencijos įstatyme, bet ir Europos Sąjungos teisės aktuose, jis taikytinas absoliučia dauguma atvejų skiriant finansines sankcijas ūkio subjektams, taigi akivaizdu, jog nesant prieštaravimo tarp nurodytos įstatymo normos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant išaiškinimo.  

Pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d. bei Baudos dydžio nustatymo taisyklėse, numatyta, kad skiriamos baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo sukeltas pasekmes, taip pat į ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Todėl nėra pagrindo sutikti, jog skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į AB „Autoūkis“ iš visų tirtų viešųjų pirkimų gautas pajamas atskaičius lizingo įmonei sumokėtas sumas. Pažymi, kad baudos dydis nustatomas visų pirma įvertinantpažeidimo pobūdį, jo pavojingumą, taip pat pažeidimo trukmę, ūkio subjekto vaidmenį vykdant pažeidimą, atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes, be kita ko, ir siekiant atgrasyti bendrovę nuo tolesnių konkurencijos teisės pažeidimų, taigi baudos dydžio nustatymo metodas susijęs su keliais kintamaisiais, tarp kurių bendrovės pasipelnymas iš neteisėtos veiklos nėra nurodomas. Pažymi, kad buvo atsižvelgta į tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes,  jos tinkamai bei motyvuotai įvertintos, taigi nėra pagrindo sutikti, jog paskirtoji bauda yra neteisinga.

Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime skirdama baudą aiškiai nurodė, kad AB „Autoūkis“ iš dalies pripažino tyrimo nustatytas aplinkybes: pripažino, kad įmonės darbuotoja derino su konkurentais pasiūlymus konkursams, nors ir nesutiko, kad AB „Autoūkis“ turėtų būti už tai atsakinga, dėl to šiai bendrovei pagrindinis baudos dydis atitinkamai mažinamas 2 proc. Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad į pareiškėjos nurodytą aplinkybę skiriant baudą nebuvo atsižvelgta.

Skiriant baudą atsižvelgti į faktą, jog AB „Autoūkis“ nėra suteikusi įgaliojimų darbuotojams pasirašyti komercinių pasiūlymų, nes juos pasirašo bendrovės direktorius, kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nebuvo pagrindo. Pažymi, kad tokia aplinkybė nėra numatyta Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d. kaip atsakomybę lengvinanti. Bendrovės pagrįstai laikytinos atsakingomis už jų darbuotojų padarytus konkurencijos pažeidimus, taigi nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokius pavedimus yra nurodžiusi ar nenurodžiusi AB „Autoūkis“ savo darbuotojams.

Pakanka, jog ūkio subjektas suvoktų, kad bendras tokių atliekamų veiksmų poveikis gali būti konkurencijos ribojimas. Vadovaujantis tokia teismo praktika, darytina išvada, jog atsakomybė bendrovei už jos darbuotojų atliktus antikonkurencinius veiksmus gali būti nustatoma ir tuo atveju, kai bendrovės vardu konkurencijos teisės pažeidimą padaro jos darbuotojas. Todėl atmestinas pareiškėjos argumentas, kad ji neturėtų būti laikoma atsakinga už savo darbuotojos padarytus pažeidimus, nes tai nebuvo minėtai darbuotojai tiesiogiai nurodyta, tai nebuvo numatyta jos darbinių funkcijų vykdyme ar bendrovės vadovybė apie tai nežinojo.

Įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, matyti, jog tai, kad įmonės darbuotojai (vadybininkai) jiems priskirtas funkcijas atliktų įmonės vardu, yra įprasta praktika. Pavyzdžiui, AB „Autoūkis“ projektų vadybininkė L. Zabukienė pasirašė komercinį pasiūlymą, teiktą UAB „Rokiškio vandenys“ pirkimui, bei, kaip nustatyta, rengdavo visus kitus įmonės pasiūlymus. Taigi, esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo abejoti, kad L. Zabukienė, teikdama pasiūlymus automobilių veiklos nuomos pirkimams, veikė AB „Autoūkis“ vardu, taip pat nėra net ir jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos kokios nors vidinės bendrovės taisyklės. Tuo tarpu aplinkybė, kad bendrovių vadovybė nežinojo, kokius draudžiamus veiksmus atlieka jų darbuotojai, ar kad tai nėra suderinta su bendrovės politika, dėl ko tai nelaikytina darbinių funkcijų vykdymu, kaip jau minėta, nepaneigia bendrovių atsakomybės Konkurencijos įstatymo prasme. Bendrovių atsakomybė kyla dėl nustatytų aplinkybių - komerciniai pasiūlymai viešiesiems pirkimams buvo pateikiami jų vardu, perkančiosios organizacijos šiuos pasiūlymus priimdavo ir vertindavo kaip tinkamus. Todėl AB „Autoūkis“ argumentai dėl netinkamo baudos apskaičiavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos tarybos nutarime apibrėžiant atitinkamą rinką nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad šiame tyrime buvo nagrinėjami horizontalūs konkurentų susitarimai dėl kainų derinimo dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, tokio pobūdžio pažeidimams nėra taikomos nuostatos dėl susitarimo mažareikšmio poveikio, negalinčio itin riboti konkurencijos, todėl šioje byloje nėra poreikio nustatyti ūkio subjektų užimamų rinkos dalių. Suderinti veiksmai, nustatant kainas, pripažįstami ribojančiais konkurenciją pagal tikslą, todėl nėra būtina kiekvienu atveju nustatyti, kokį konkretų antikonkurencinį poveikį (pasekmes) tokie suderinti veiksmai sukelia. Tokiems susitarimams (suderintiems veiksmams), netaikomos ir išimtys, kai dėl susitarimo mažareikšmio poveikio Konkurencijos įstatymo 5 str. nuostatos gali būti netaikomos. Todėl tokiais atvejais nėra būtina nustatyti ir draudžiamus veiksmus atliekančių ūkio subjektų užimamų rinkos dalių.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ atsiliepimų į pareiškėjos skundą nepateikė.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė AB „Autoūkis“ skundą ir prašė jį tenkinti visa apimtimi.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovės prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Autodina“ atstovai prašė pareiškėjos skundą tenkinti.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalies, susijusios su UAB „Autoūkis“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad tyrimas dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams buvo pradėtas Konkurencijos tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1S-158, gavus informacijos iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ galimų tarpusavio suderintų veiksmų, pateikiant komercinius pasiūlymus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato 2008 m. kovo 14 d. organizuotam naujų vidutinės klasės automobilių nuomos viešajam pirkimui įprastos komercinės praktikos būdu (Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 09/10/1/1/02/23/088 (toliau – Tyrimo byla) t. I, b. l. 128–129).

Tyrimas buvo pratęstas Konkurencijos tarybos 2010 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 1S-27 ir Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 1S-87 (Tyrimo bylos t. I, b. l. 196, 197-198). Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-144 buvo patikslinta tyrimo antraštė (Tyrimo bylos t. III, b. l. 178).

Atlikusi tyrimą, Konkurencijos taryba 2010 m. lapkričio 11 d. nutarime Nr. 2S-28 pripažino, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“, derindamos veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Pareiškėjai už Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. pažeidimą paskirta 210 800 Lt bauda (t. I, b. l. 13-48).

Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Todėl pareiškėjai inkriminuoto Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. pažeidimo konstatavimui būtina nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų faktą, kuris gali pasireikšti ir suderintais veiksmais, susitarimo objektas turi būti tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas) bei susitarimo poveikį konkurencijai, t. y. siekį riboti konkurenciją, jos ribojimą ar tik galimybę ją riboti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-892/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos įstatymo 5 str. loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmingas dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: taikant ir aiškinant Konkurencijos įstatymo 5 str., būtina atskirti susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d. veikimo sritį. Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d., konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 d. 1, 2, 3 ir 4 p. išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d. taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d. tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama. Įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.), pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei kartu pačią konkurenciją, kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294-11).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/2006 išaiškino, kad būtina atskirti Konkurencijos įstatymo draudžiamas veikas, kurių įrodinėjimas reikalauja nustatyti veikos poveikį rinkai, ir tokias ypač pavojingais konkurencijos teisės pažeidimais pripažįstamas veikas, kurių neigiamas poveikis rinkai įstatymo yra preziumuojamas, todėl nereikalaujantis atskiro įrodinėjimo. Aiškindamas Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d., teismas, nurodė, kad minėtieji teisės aktai imperatyviai nustato, jog tam tikros susitarimų kategorijos, įskaitant ir horizontalius susitarimus dėl kainos, laikomos ribojančiomis konkurenciją ab initio. Teisėjų kolegija minėtoje byloje taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pareiškėjų suderintus veiksmus (horizontalų susitarimą) dėl kainos, nepagrįstai dar papildomai analizavo to susitarimo poveikį konkurencijai. Šiuo aspektu pareiškėjų argumentai dėl jų veikos poveikio rinkai turėjo būti atmesti Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d. pagrindu. Todėl teismas daro išvadą, kad nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Konkurencijos tarybai pakako nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. numatyto pažeidimo sudėtį. Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog pareiškėjai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos teisinės pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekį riboti konkurencijos egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294-11).

Įvertinęs pateiktą Konkurencijos tarybos tyrimo medžiagą, teismas nustatė, kad Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu buvo analizuojami duomenys apie šešis viešuosius pirkimus: 1) 2008 m. vasario 11 d. – 2008 m. kovo 14 d. vykusį viešąjį naujų vidutinės klasės automobilių veiklos nuomos paslaugų pirkimą, kurį organizavo Joniškio rajono policijos komisariatas; 2) 2008 m. vasario 28 d. – 2008 m. kovo 15 d. vykusį automobilių veiklos nuomos viešąjį pirkimą, kurį organizavo Pasvalio rajono policijos komisariatas; 3) 2008 m. vasario 4 d. – 2008 m. kovo 4 d. vykusį automobilių veiklos nuomos pirkimą, kurį organizavo Rokiškio rajono policijos komisariatas; 4) 2008 m. balandžio 4 d. – 2008 m. balandžio 16 d. vykusį automobilių veiklos nuomos viešąjį pirkimą, kurį organizavo Raseinių rajono policijos komisariatas; 5) 2008 m. balandžio 28 d. – 2008 m. gegužės 13 d. vykusį automobilių veiklos nuomos viešąjį pirkimą, kurį organizavo Raseinių rajono policijos komisariatas; 6) 2008 m. spalio 6 d. įvykusį viešąjį pirkimą, kurio metu buvo perkamas automobilis; pirkimą organizavo UAB „Rokiškio vandenys“.

Nustatyta, kad dėl galimo viešojo pirkimo Joniškio rajono policijos komisariate neskaidrumo ir nesąžiningumo bei Joniškio rajono policijos komisariato darbuotojos Dainos Kaminskienės galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliko ikiteisminį tyrimą ir surinko su šiuo viešuoju pirkimu susijusią medžiagą, kuri atskleidžia Konkurencijos įstatymo 5 str. pažeidimo tyrimui reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos tyrėjos apklausta kaip liudytoja AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura Buivydienė (dabartinė pavardė – Zabukienė) parodė (Tyrimo bylos t. I, l. 95-96), kad 2008 m. pavasarį gavo pranešimą iš Joniškio rajono policijos komisariato apie tai, kad skelbiamas viešasis automobilių nuomos pirkimas. Kvietime buvo nurodytos kviečiamos dalyvauti konkurse įmonės bei konkurso reikalavimai. Ji paskambino kvietime nurodytos UAB „Autodina“ vadybininkui S. Grėbliūnui ir iš jo sužinojo, kad UAB „Autodina“ konkurse nedalyvaus, taigi pasiūlė UAB „Autodina“ paruošti pasiūlymą. Minėtos bendrovės vardu paruoštą pasiūlymą pasirašė S. Grėbliūnas. L. Zabukienė teigė analogiškai paruošusi ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymą, kurį pasirašė V. Černiauskas. Visi pasiūlymai buvo išsiųsti iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ji įdėjo į vokus, o AB „Autoūkis“ pasiūlymą, neįdėtą į voką, perdavė išsiųsti sekretorei. L. Zabukienė paliudijo, kad analogiškai buvo ir su UAB „Moller Auto“, tik ji negalėjo tiksliai prisiminti, ar pati kalbėjo su V. Černiausku, ar tai darė K. Petraitis, bet tai, kad pasiūlymą įdėjo į voką ir išsiuntė per kurjerių paštą, patvirtino.

Policijos pareigūnams duotuose parodymuose AB „Autoūkis“ direktorius Eugenijus Skrebė paaiškino, kad tam, jog įvyktų konkursas, jie susisiekia su dalyvaujančiomis bendrovėmis ir prašo jų pateikti pasiūlymus rengiančiai organizacijai. Kodėl Joniškio rajono policijos komisariato konkurso atveju L. Zabukienė išsiuntė visų įmonių pasiūlymus, atsakyti negalėjo (Tyrimo bylos t. I, l. 101-102).

Iš UAB „Moller Auto“ darbuotojo V. Černiausko paaiškinimo Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Tyrimo bylos t. I, b. l. 50) matyti, kad jis parengė komercinį pasiūlymą Pasvalio rajono policijos komisariato vykdytam viešajam pirkimui ir jį perdavė AB „Autoūkis“ darbuotojui K. Petraičiui „Volkswagen“ salone, Vilniuje, Laisvės pr. 127. Komercinis pasiūlymas nebuvo įdėtas į voką.

Konkurencijos tarybai UAB „Moller Auto“ darbuotojas V. Černiauskas paaiškino (Tyrimo bylos t. III, l. 85–87), kad neprisimena, kas su juo bendravo dėl Joniškio rajono policijos komisariato vykdyto viešojo pirkimo, tačiau nurodė, kad susisiekti nebuvo sunku, kadangi ant kvietimo buvo adresai. Nurodė, kad prašė AB „Autoūkis“ paskaičiuoti automobilių kainas.

Iš tyrimo byloje esančios voko, kuriame buvo siųstas UAB „Moller Auto“ pasiūlymas (Tyrimo bylos, t. I, l. 30), matyti, kad ant jo užrašytas ne tik UAB „Moller Auto“ pavadinimas bei adresas, bet viršuje, kairiajame kampe, užrašyta ir „Autoūkis“.

Konkurencijos taryboje vykusioje apklausoje L. Zabukienė paaiškino (Tyrimo bylos t. III, l. 2–4), kad, kai sužino apie konkursą, kreipiasi į vadybininkus ir prašo, kad jie dalyvautų konkurse, kad jis įvyktų. Dėl UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymų siuntimo nurodė, kad jie sudeda į vokus, o UAB „Bijusta“ užantspauduoja, negalėjo prisiminti, kodėl siuntė ir kitų bendrovių pasiūlymus.

UAB „Autodina“ darbuotojas S. Grėbliūnas Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paaiškino (Tyrimo byla, t. I, l. 51), kad dėl Joniškio ir Pasvalio rajonų policijos komisariatų vykdytų viešųjų pirkimų jam paskambino AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura ir paprašė atsiųsti atitinkamų automobilių komercinius pasiūlymus ir paaiškino, kad jei šis pasiūlymas laimės, AB ‚,Autoūkis“ nupirks iš UAB „Autodina“ automobilius ir išnuomos. S. Grėbliūnas taip pat paaiškino, kad jis paruošė komercinį pasiūlymą ir jį išsiuntė elektroniniu paštu AB „Autoūkis“ darbuotojai Laurai. Po kelių dienų ji atvyko į UAB „Autodina“ saloną ir S. Grėbliūnas pasirašė ant jos pateikto komercinio pasiūlymo antrojo lapo. Nurodė, kad nei jis pats, nei Joniškio nei Pasvalio rajonų policijos komisariato atveju savarankiškai jokių pasiūlymų nesiuntė.

Iš byloje esančio voko, kuriame buvo siunčiamas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas Pasvalio rajono policijos komisariatui (Tyrimo bylos II t., l. 62), matyti, kad ant jo yra ne tik UAB „Moller Auto“ adresas, tačiau virš jo parašyta „Autoūkis“. Iš voko matyti, kad jis pristatytas per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą, kaip ir UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas (Tyrimo bylos t. II, l. 65).

Byloje esanti susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp S. Grėbliūno ir L. Zabukienės medžiaga patvirtina, kad S. Grėbliūnas siuntė AB „Autoūkis“ komercinius pasiūlymus, L. Zabukienė juos peržiūrėdavo ir, jei reikėdavo, pataisydavo (Tyrimo bylos t. II, b. l. 172–177, 181–182).

Apklausos Konkurencijos taryboje metu L. Zabukienė apie Pasvalio rajono policijos komisariato organizuoto viešojo pirkimo aplinkybes, t. y. ar jos buvo panašios Joniškio rajono policijos komisariato pirkimo atveju, paaiškino, kad atitiko automobilių specifikacija (Tarybos bylos t. III, l. 1-4). S. Grėbliūnas ir V. Černiauskas apie šiuos pirkimus nieko negalėjo prisiminti (Tyrimo bylos t. III, b. l. 78-79, 84, 84–87).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad UAB „Autoūkis“ darbuotoja L. Zabukienė paprašė UAB „Autodina“ darbuotojo S. Grėbliūno parengti komercinį pasiūlymą Joniškio rajono policijos komisariato organizuotam viešajam pirkimui. Dėl komercinio pasiūlymo rengimo taip pat bendravo su UAB „Moller Auto“ darbuotoju V. Černiausku. Teismas sutinka su atsakovės pozicija dėl neteisėto veiksmų derinimo mechanizmo tarp minėtų bendrovių konkurencijos teisės prasme. AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Zabukienė dėl komercinio pasiūlymo viešajam pirkimui rengimo susisiekė su UAB „Moller auto“ darbuotoju V. Černiausku, paprašė UAB „Autodina“ darbuotojo S. Grėbliūno parengti komercinį pasiūlymą Joniškio rajono policijos komisariato organizuotam viešajam pirkimui. Šie asmenys pasiūlymus atsiuntė, L. Zabukienė atliko reikalingus pataisymus, t. y. UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komercinius pasiūlymus perskaičiavo į veiklos nuomos pasiūlymus, ir nuvežė minėtiems asmenims pasirašyti jų bendrovių vardu. Visi trijų bendrovių komerciniai pasiūlymai išsiųsti per UAB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį UAB „Bijusta“ kurjerių paštą.

Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju konkurencijos teisės prasme buvo elgiamasi neteisėtai, t. y. kainos derinamos prieš viešuosius pirkimus.

Iš tyrimo byloje esančio AB „Autoūkis“ paprastųjų pašto siuntų sąrašo (Tyrimo bylos t. I, b. l. 79) matyti, kad 2008 m. vasario 15 d.  iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą buvo išsiųsta siunta pavadinimu „komerc. pasiūl. (Moller Auto)“, adresuota Rokiškio rajono policijos komisariatui, Pramonės g. 9, Rokiškis.

2008 m. kovo 12 d. laiške S. Grėbliūnas (Tyrimo bylos t. III, l. 83) rašė: „Labas, kaip supratau paemem Rokiskio policijos konkursėli? Atejo man rastas.. Malonu su Jumis dirbti J“. L. Zabukienė į šį laišką atsakymo nepateikė. Tačiau tai nepanaikina tarpusavio susižinojimo fakto tarp minėtų asmenų dėl Rokiškio rajono policijos komisariato rengto viešojo pirkimo. Įvykus pirkimui, apie jį S. Grėbliūnas bendravo su AB „Autoūkis“ darbuotoja. Kaip matyti iš pašto siuntų registracijos žurnalo įrašo, UAB „Bijusta“, AB „Autoūkis“ klientas, ankstesniuose viešuosiuose pirkimuose perkančioms organizacijoms pristatydavo AB „Autoūkis“ bei jo konkurentų UAB „Autodina“ ir „Moller Auto“ komercinius pasiūlymus, taip pat pasielgė ir šio viešojo pirkimo atveju. UAB „Bijusta“ 2008 m. vasario 15 d. buvo nurodyta išsiųsti UAB „Moller Auto“ komercinį pasiūlymą į Rokiškio rajono policijos komisariatą.

Raseinių rajono policijos komisariate buvo organizuoti du viešieji pirkimai. Iš elektroninio susirašinėjimo (Tarybos bylos t. II, l. 193-194) matyti, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Zabukienė prieš paskelbiant viešojo pirkimo rezultatus susirašinėjo su UAB „Autodina“ darbuotoju S. Grėbliūnu apie įvykusį pasiūlymų šiam pirkimui derinimą bei pasirašymą. Vertinant pavienius pateikto elektroninio susirašinėjimo teiginius, gali susidaryti įspūdis, jog bendrovės tariasi dėl bendro dalyvavimo teikiant vieną pasiūlymą, tačiau vertinant šį susirašinėjimą visų su konkrečiu pirkimu susijusių įrodymų bei išdėstytų bendradarbiavimo įrodymų kituose viešuosiuose pirkimuose kontekste, galima teigti, kad tarpusavyje buvo suderinti komerciniai pasiūlymai, kurie pirkimui buvo teikiami atskirai. Bendrovės atitinkamu laikotarpiu, kuriuo vyko ir susirašinėjimas, buvo pakviestos kaip konkurentai dalyvauti Raseinių rajono policijos komisariato vykdytoje apklausoje ir pateikė savarankiškus pasiūlymus šiam pirkimui. Susirašinėjime kaip tik kalbama apie pasiūlymų teikimą Raseinių rajono policijos komisariatui bei apie tai, kad S. Grėbliūnas jau pasirašė L. Zabukienės parengtą pasiūlymą. Toks susirašinėjimas laikytinas įrodymu, patvirtinančiu, kad buvo veikiama pagal įprastą ankstesniuose pirkimuose taikytą modelį, kai S. Grėbliūnas pateikia pirminį pasiūlymą, kurį L. Zabukienei pakoreguoja ir pateikia S. Grėbliūnui pasirašyti.

Dėl 2008 m. gegužės 13 d. įvykusio antrojo Raseinių rajono policijos komisariato viešojo pirkimo pažymėtina, kad iš voko (Tyrimo bylos t III., b. l. 25), kuriame buvo pateiktas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas, matyti, jog viršuje, kairiajame kampe, užrašyta „Autoūkis“, vokas užantspauduotas O. Mazur firmos pasiuntinių pašto antspaudu, kaip ir AB „Autoūkis“ vokas, kuriame siųstas komercinis pasiūlymas (Tyrimo byla, III t., b. l. 28).

Atsižvelgiant į tai, kad vokai su analogiškai nurodytais adresatais buvo pateikti ir Joniškio rajono policijos komisariato organizuotame viešajame pirkime, kuriame AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Zabukienė bei UAB „Bijusta“ darbuotojai pripažino, kad visi komerciniai pasiūlymai buvo siunčiami per AB „Autoūkis“ kurjerių paštą, bei į analogiškas adresatų bei siuntėjų užrašymo aplinkybes Pasvalio rajono policijos komisariato organizuoto viešojo pirkimo atveju, darytina išvada, jog ir šiame viešajame pirkime AB „Autoūkis“ Raseinių rajono policijos komisariatui išsiuntė ne tik savo komercinį pasiūlymą, bet ir UAB „Moller Auto“ komercinį pasiūlymą, o tai parodo, kad UAB „Moller Auto“ ir AB ‚Autoūkis“ komerciniai pasiūlymai šiam pirkimui buvo pateikti juos tarpusavyje iš anksto suderinus.

Konkurencijos tarybos byloje esantys įrodymai patvirtina, kad AB „Autoūkis“ bei UAB „Moller Auto“ bendradarbiavo bei tarpusavyje derino savo veiksmus ne tik klausimais dėl automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų, bet ir tais atvejais, kai buvo skelbiami viešieji pirkimai dėl automobilių įsigijimo (Tarybos bylos t. II, l. 183, 186, 188).

Teismas atkreipia dėmesį, kad V. Černiausko 2008 m. spalio 16 d. L. Zabukienės atsiųstas komercinis pasiūlymas yra identiškas pasiūlymui, kurį perkančiajai organizacijai (UAB „Rokiškio vandenys“) AB „Autoūkis“ adresavo 2008 m. spalio 3 d., išskyrus tai, kad jame nėra AB „Autoūkis“ emblemos bei L. Zabukienė kontaktinės informacijos ir parašo. Palyginus UAB „Rokiškio vandenys“ Konkurencijos tarybai paklausimo pagrindu pateiktą komercinį pasiūlymą su L. Zabukienė šiai bendrovei elektroniniu paštu siųstuoju 2008 m. spalio 16 d., darytina išvada, jog tai visiškai identiški komerciniai pasiūlymai.

Nors ir nesutampa UAB „Rokiškio vandenys“ rengto viešojo pirkimo data su V. Černiausko ir L. Zabukienės susirašinėjimu dėl šio viešojo pirkimo (susirašinėjimas įvyko vėliau) bei AB „Autoūkis“ komercinio pasiūlymo išsiuntimo perkančiajai organizacijai, tai nepaneigia fakto, jog konkuruojančių bendrovių darbuotojai tarėsi dėl dalyvavimo viešajame pirkime, vienas iš kito prašė palaikančių pasiūlymų, ne savarankiškai rengė komercinį pasiūlymą, o AB „Autoūkis“ darbuotoja konkuruojančios bendrovės UAB „Moller Auto“ paruoštą tekstą perkėlė ant savo pasiūlymo formos.

Iš pateiktų įrodymų matyti, kad perkančiajai organizacijai AB „Autoūkis“ pasiūlymas buvo nusiųstas elektroniniu paštu jau po oficialios pasiūlymų pateikimo datos, nurodant pačiame pasiūlyme ankstesnę nei siuntimo, t. y. 2008 m. spalio 3 d., datą. Tokie įrodymai leidžia manyti, kad perkančioji organizacija galėjo padaryti pirkimo procedūrų pažeidimų, priimdama pasiūlymą jau po oficialios pirkimo procedūrų pabaigos (panašus atvejis, kai pasiūlymai viešajam pirkimui buvo priimti jau po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos buvo nagrinėjamas aukščiau minėto Joniškio rajono policijos komisariato organizuoto pirkimo atveju), tačiau tai nekeičia fakto, kad šiame pirkime dalyvavusios bendrovės derino komercinius pasiūlymus ir tokiu būdu iš anksto žinojo, kad AB „Autoūkis“ pasiūlymas pateikiamas tik siekiant sudaryti konkurencijos pirkimo procedūros įspūdį.

Teismas, sistemiškai įvertinęs nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, daro išvadą, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ dalyvaudami viešuosiuose automobilių veiklos nuomos ir pirkimo nuosavybės teise pirkimuose buvo sukūrę veiksmų derinimo sistemą. Visi nagrinėti viešieji pirkimai įvyko panašiu metu – 2008 m., juose dažniausiai dalyvavo visos trys minėtos įmonės bei tie patys įmonių darbuotojai. Šios aplinkybės leidžia spręsti apie šio pažeidimo nuoseklumą ir sistemingumą.

Tyrimo metu nustatyta, kad visais automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų atvejais AB „Autoūkis“ buvo bendradarbiavimo su konkurentais iniciatorius – šios įmonės darbuotoja susisiekdavo su UAB „Autodina“ ir „Moller Auto“ darbuotojais ir jų paprašydavo ar pakviesdavo dalyvauti viešajame pirkime, komerciniai konkurentų pasiūlymai perkančioms organizacijoms buvo siunčiami per AB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį kurjerių paštą, elektroniniais laiškais buvo keičiamasi informacija apie viešuosius pirkimus prieš ir po jų. Tokiu būdu perkančiosios organizacijos negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda, kadangi visų paslaugos tiekėjų, į kuriuos buvo kreiptasi, pasiūlymai buvo suderinti, laimėtojas nulemtas pačių ūkio subjektų valia, o ne realios konkurencingos procedūros metu.

Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtis apima du elementus, todėl ginčijamo Nutarimo teisėtumas turi būti vertinamas atskirai pagal kiekvieną iš nurodytų elementų ir jų visumos buvimą pareiškėjų veiksmuose.

Vertinant, ar AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ yra konkuruojantys subjektai, turi būti apibrėžiama atitinkama prekės (paslaugos) rinka, kurioje šie subjektai veikia (konkuruoja). Konkurencijos taryba byloje vertinamu atveju nurodė, kad nagrinėjant draudžiamą konkurentų susitarimą dėl viešiesiems pirkimams pateikiamų komercinių pasiūlymų derinimo nėra būtinybės tiksliai įvertinti paslaugos ypatumus ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Tokiu atveju pakanka nustatyti, kad viešuosiuose pirkimuose ūkio subjektai veikė kaip konkurentai, siūlydami pirkėjų pageidaujamą įsigyti paslaugą.

Europos Sąjungos institucijų praktikoje nurodoma, kad apibrėžiant atitinkamą rinką tais atvejais, kai akivaizdu, jog draudžiamas susitarimas turi antikonkurencinį tikslą ar poveikį, nėra būtina ypač tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Pirmosios instancijos teismas byloje CMA CGM prieš Komisiją (T-213/00 CMA CMG v Komisija [2003] ECR II-913) konstatavo, kad horizontalaus kainų fiksavimo atveju Komisijai pakanka nustatyti, kad draudžiamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, dėl ko jis per se daro poveikį prekybai ir konkurencijai, nereikalaujant tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos.

Konkurencijos taryba, įvertinusi visas aplinkybes, išskyrė dvi prekės rinkas, t. y. automobilių veiklos nuomos paslaugų rinką ir automobilių pardavimo rinką, taip pat padarė išvadą, kad geografinė rinka abiejų išskirtų prekių rinkų atžvilgiu apibrėžiama kaip nacionalinė rinka – Lietuvos Respublikos teritorija (t. I, b. l. 13-48).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija su tokiu Konkurencijos tarybos pateiktu atitinkamos prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimu sutinka. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kaip save vertino pačios įmonės, tai, kad jos teikė atskirus komercinius pasiūlymus tiek dėl automobilių veiklos nuomos paslaugų, tiek ir dėl automobilių pardavimo, darytina išvada, kad jos veikė šiose rinkose ir yra konkurentės. Tokia išvada taip pat darytina ir pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 9 d., kurioje nustatyta, kad konkurentai, tai ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija, pagrindu.

Konstatavus, jog pareiškėjai byloje aptariamu atveju laikytini konkuruojančiais ūkio subjektais, būtina įvertinti, ar aptariamo konkursinio mokesčio nustatymas laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 str. prasme.

Konkurencijos įstatymo 3 str. 10 d. numatyta, jog susitarimas – tai bet kokia forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjekto junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Analogiškai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 str. 1 d. numatyta, kad ,,kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai <...>“.

Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, apimanti draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kad jie savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taip pat galima teigti, jog kiekvienas ūkio subjektas, veikiantis rinkoje, turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene) (C-199/92 P, Rink., p. I‑04287, 160 p. ir jame nurodyta Teismo praktika).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (Europos Teisingumo Teismo 1995 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Nr. T-29/92 SPO prieš Komisiją), pagal kurią horizontalūs konkurenciją ribojantys susitarimai dalyvaujant konkursuose, pavyzdžiui, pasiūlymų kainų derinimas, taip pat gali patekti į SESV 101 str. veikimo sritį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra patvirtinęs, kad ir dalies konkurso pasiūlymo kainos nustatymas dėl savo tikslo ir poveikio gali būti pažeidimu.

Suderinti veiksmai, nepaisant rezultato, yra draudžiami vien dėl jų tikslo, t. y. tam, kad būtų taikomas minėtas straipsnis, nebūtina, kad elgesys rinkoje pasireikštų faktiniu konkurencijos ribojimu. Europos Komisija yra pažymėjusi, kad pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 str., draudžiama pranešti konkurentui apie pagrindinius savo kainų politikos elementus: kainoraščius, pardavimo sąlygas, nuolaidas, įkainius ir jų keitimo datas.

Kaip buvo nustatyta, tiriamu laikotarpiu L. Zabukienė AB „Autoūkio“ vardu, S. Grėbliūnas UAB „Autodina“ vardu rengdavo komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams bei juose dalyvaudavo. Komercinių pasiūlymų rengimą šie asmenys aptardavo elektroninėmis žinutėmis, nusiųsdavo vienas kitam parengtus komercinius pasiūlymus, vienas ūkio subjektas dėdavo į vokus ir išsiųsdavo visų tiekėjų viešuosiuose pirkimuose komercinius pasiūlymus perkančiajai organizacijai, vieni iš kitų prašydavo palaikančiųjų pasiūlymų, bei kita.

Tyrimo metu nustatyti faktai liudija, kad įtariamos bendrovės, būdamos konkurentėmis, sudarė Konkurencijos įstatymu draudžiamą susitarimą, kadangi susitarė pateikti suderintus komercinius pasiūlymus, įskaitant konkursinių pasiūlymų kainas. AB „Autoūkis“ faktiškai viešuosiuose pirkimuose nekonkuravo su UAB „Autodina“, tokiu būdu sudarant sąlygas minėtai bendrovei laimėti. AB „Autoūkis“ buvo paskelbta nugalėtoja visais nagrinėtų viešųjų automobilių veiklos nuomos pirkimų atvejais.

Nagrinėjami ūkio subjektai nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, todėl preziumuojama, yra jiems gerai žinomos pagrindinės Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo procedūros. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nustatytą procedūrą visų dalyvių konkursiniai pasiūlymai pateikiami užklijuotuose ir užantspauduotuose vokuose. Šiuos pasiūlymus perkančiųjų organizacijų pirkimų komisijos atplėšia bei paskelbia konkurso dalyvių kainas tam tikrą dieną tam tikru laiku, o iki vokų atplėšimo viešųjų pirkimų komisijos posėdyje konkursinių pasiūlymų kainos yra konfidenciali informacija. Minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, o tai yra draudžiama pagal Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.

Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtinti draudimai riboti konkurenciją. Sąžininga konkurencija sudaro prielaidas perkančiajai organizacijai iš kelių ar net keliolikos tiekėjų pasiūlymų išsirinkti jai priimtiniausią. Tik esant sąžiningai konkurencijai gali būti pasiektas viešųjų pirkimų tikslas – racionaliai naudoti lėšas.

Suderinti veiksmai, nustatant kainas, pripažįstami ribojančiais konkurenciją pagal tikslą todėl nėra būtina kiekvienu atveju nustatyti, kokį konkretų antikonkurencinį poveikį (pasekmes) tokie suderinti veiksmai sukelia (Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d.). Tokiems susitarimams (suderintiems veiksmams) netaikomos ir išimtys, kai dėl susitarimo mažareikšmio poveikio Konkurencijos įstatymo 5 str. nuostatos gali būti netaikomos (Konkurencijos įstatymo 5 str. 4 d., Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 7.1 p.). Todėl tokiais atvejais nėra būtina nustatyti ir draudžiamus veiksmus atliekančių ūkio subjektų užimamų rinkos dalių.

Konkurencijos įstatymo 41 str. 1 d. nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d.).

Baudos dydžio nustatymą taip pat reglamentuoja Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Teismas, įvertinęs Nutarimo turinį, daro išvadą, kad Konkurencijos taryba, nustatydama AB „Autoūkis“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo pavojingumą, jo trukmę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, AB „Autoūkis“ vaidmenį pažeidimo padaryme, susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (t. I, b. l. 45-47).

Pagal Taisyklių 3 p., nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės rinkos plotą. Horizontalūs kainų nustatymo susitarimai, tarp jų ir įmonių susitarimai, suderinti veiksmai bei sprendimai viešuosiuose konkursuose, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos pažeidimų. Tokie susitarimai daro žalą visai šalies ekonomikai, nes eliminuoja susitarimo dalyvių iniciatyvą efektyviai panaudoti ribotus išteklius. Konkurencijos tarybos praktikoje už tokio pobūdžio draudžiamus susitarimus viešųjų pirkimų konkursuose už pažeidimo pavojingumą skiriamos baudos nuo 1,25 proc. iki 5 proc. Konkurencijos taryba, vertindama pareiškėjos padaryto pažeidimo pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad AB „Autoūkis“ dalyvavo šešiuose viešuosiuose pirkimuose, kuriuose buvo derinami komerciniai pasiūlymai, todėl už pažeidimo pavojingumą nustatė 3,5 proc. bendrųjų metinių pajamų baudos dydį.

Automobilių veiklos nuomos paslaugos yra pagrindinė veikla, kuria verčiasi bendrovė, kitos teikiamos paslaugos sudaro nedidelę gaunamų pajamų dalį, be to, jos nėra visiškai atsietos nuo automobilių veiklos nuomos paslaugų, t. y. šių pajamų objektas taip pat iš esmės yra automobilis, taigi pagrįstai bauda buvo apskaičiuota remiantis bendrosiomis pajamomis.

Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d. bei Baudos dydžio nustatymo taisyklėse, numatyta, kad skiriamos baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo sukeltas pasekmes, taip pat į ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Todėl nėra pagrindo sutikti, jog skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į AB „Autoūkis“ iš visų tirtų viešųjų pirkimų gautas pajamas atskaičius lizingo įmonei sumokėtas sumas.

Konkurencijos taryba, vertindama pareiškėjos padarytų pažeidimo trukmę, ją laikė 0, kadangi ji neviršijo vienerių metų, taigi už trukmę bauda nedidinta.

Konkurencijos taryba nutarime, vertindama pareiškėjos įtaką pažeidimo padarymui, įvertino tai, kad AB „Autoūkis“ vaidmuo buvo aktyvus, ji buvo penkių draudžiamų susitarimų iniciatorė ir iš šio pažeidimo gavo pajamų, todėl AB „Autoūkis“ bauda pagrįstai padidinta 10 proc.

Iš Nutarimo turinio matyti, kad Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, jog dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos visi ūkio subjektai šiuo metu susiduria ar gali susidurti su finansiniais sunkumais, vadovaudamasi teisingumo ir proporcingumo skiriant baudas principais, skirtinos baudos dydį visiems ūkio subjektams, kurių atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas, tarp jų ir pareiškėjai, baudos dydį sumažino 20 proc. Todėl teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo papildomai mažinti AB „Autoūkis“ paskirtą baudą dėl sunkios ekonominės padėties.

Individualizuojant baudą taip pat būtina vertinti, ar ūkio subjekto veiksmuose yra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas pateiktas Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d. (ūkio subjektai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, atlygino nuostolius, pašalino padarytą žalą, savo valia nutraukė pažeidimą, neįgyvendino konkurenciją ribojančių veiksmų, pripažino Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes, taip pat tai, kad pažeidimą sudarantis elgesys buvo nulemtas valdžios institucijų veiksmų, ir labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis), o atsakomybę sunkinančių – Konkurencijos įstatymo 42 str. 3 d. (ūkio subjektai kliudė vykdyti tyrimą, slėpė įvykdytą pažeidimą, tęsė pažeidimą nepaisydami Konkurencijos tarybos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus arba jei pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį ūkio subjektams jau buvo paskirtos šiame įstatyme numatytos sankcijos). Pažymėtina, kad šiose normose įtvirtintas atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių sąrašas yra baigtinis.

Teismas, įvertinęs Nutarimą ir pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, jog AB „Autoūkis“ iš dalies pripažino tyrimo nustatytas aplinkybes. Pripažino, kad įmonės darbuotoja derino su konkurentais pasiūlymus konkursams, nors ir nesutiko, kad pareiškėja turėtų būti už tai atsakinga, dėl to šiai bendrovei pagrindinis baudos dydis buvo sumažintas 2 proc. Skiriant baudą atsižvelgti į faktą, jog AB „Autoūkis“ nėra suteikusi įgaliojimų darbuotojams pasirašyti komercinių pasiūlymų, nes juos pasirašo bendrovės direktorius, kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nebuvo pagrindo. Tokia aplinkybė Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d. nėra numatyta kaip atsakomybę lengvinanti. Be to, bendrovės laikytinos atsakingomis už jų darbuotojų padarytus konkurencijos pažeidimus. Teismas daro išvadą, kad papildomų AB „Autoūkis“ atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtą baudą, pareiškėjos veiksmuose nėra, todėl sprendžia, kad Konkurencijos taryba tinkamai individualizavo pareiškėjai skirtiną baudą, ji yra teisinga ir proporcinga.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visos išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Konkurencijos taryba atliko išsamų bei visapusišką tyrimą ir pagrįstai pripažino, kad AB „Autoūkis“ su UAB „Autodina“ bei UAB „Moller Auto“ sudarė draudžiamus susitarimus dėl dalyvavimo nurodytų policijos komisariatų automobilių veiklos nuomos paslaugų viešuosiuose pirkimuose bei AB „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto“ sudarė draudžiamus susitarimus dėl dalyvavimo viešajame automobilių veiklos nuomos pirkime įprastos komercinės praktikos būdu ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. bei šio straipsnio 1 d. 1 p. reikalavimus.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kiek jis susijęs su AB „Autoūkis“ yra teisėtas ir pagrįstas, bauda pareiškėjai paskirta laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo naikinti Nutarimo. AB „Autoūkis“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

AB „Autoūkis“ taip pat prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 41 str. numatytas piniginės baudos apskaičiavimas nuo bendrųjų metinių pajamų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu, pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d. nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-152/2009). Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, taip pat į tai, kad pareiškėja prašyme nenurodė argumentų, pagrindžiančių prašomos ištirti teisės normos prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., o teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti normos konstitucingumo nekyla, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra, todėl šis AB „Autoūkis“ prašymas atmestinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teisėjų kolegija,

Pareiškėjos AB „Autoūkis“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Rūta Miliuvienė

Rosita Patackienė