Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moller Auto“ atstovui advokatui D. P.,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams E. Š., Ž. K. ir E. P.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Autodina“ atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moller Auto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moller Auto“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – AB „Autoūkis“, uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Moller Auto“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Moller Auto“) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1-19) bei prašymu dėl skundo dalyko pakeitimo (t. II, b. l. 58-59), prašydamas panaikinti 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalį dėl UAB „Moller Auto“.

Pareiškėjas paaiškino, kad Taryba netinkamai bei neobjektyviai vertino tyrimo metu analizuotus dokumentus, padarė nepagrįstą išvadą, prieštaraujančią teisingumo bei protingumo principams, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo, o taip pat galbūt ir AB „Autoūkis“ ir/ar uždarosios akcinės bendrovės „Autodina“ (toliau – ir UAB „Autodina“) teises bei interesus. Nurodė, jog Taryba pažeidė teisės normas, reglamentuojančias tinkamą tyrimo vykdymo eigą, tiriamų ūkio subjektų interesų apsaugos užtikrinimą bei galimybes tinkamai bei laiku pateikti visus dokumentus, todėl pareiškėjas dėl Tarybos padarytų procedūrinių pažeidimų 2010 m. lapkričio 16 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Dėl Joniškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Joniškio r. PK) 2008 m. vasario 11 d. paskelbto viešojo pirkimo pareiškėjas paaiškino, kad Taryba nepagrįstai ir netinkamai vertino L. Z. bei V. Č. parodymus, o taip pat pasiūlymų siuntimo aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pasiūlymas buvo parengtas jį iš anksto suderinus su AB „Autoūkis“ darbuotoja, buvo neįdėtas į voką, perduotas AB „Autoūkis“ tokiu būdu atskleidžiant konfidencialias pasiūlymo sąlygas. Teigė, kad Nutarime taip pat neobjektyviai vertinamos pasiūlymo išsiuntimo Joniškio r. PK per AB „Autoūkis“ pašto kurjerį faktinės aplinkybės, nepagrįstai pabrėžiama šių aplinkybių svarba priimant Nutarimą. Jokie tyrimo medžiagoje esantys dokumentai ar duomenys neleidžia vienareikšmiškai spręsti apie pareiškėjo nesąžiningus ir/ar konkurencijos teisei prieštaraujančius veiksmus. Teigė, kad 2008 m. lapkričio 19 d. apklausos protokole nėra nurodyta, jog V. Č. būtų liudijęs, kad parengtą pareiškėjo pasiūlymą jis perdavė neįdėjęs į voką, tokiu būdu atskleisdamas pasiūlymo sąlygas AB „Autoūkis“, apklausos protokole nurodoma, jog V. Č. paliudijo neprisimenąs, ar pasiūlymas buvo įdėtas į voką ar ne. Pareiškėjas manė, kad vien faktinės aplinkybės dėl jo pasiūlymo voko išsiuntimo per AB „Autoūkis“ negali būti pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog jis derino pasiūlymo kainą su AB „Autoūkis“.

Dėl Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – ir Pasvalio r. PK) 2008 m. vasario 28 d. paskelbto viešojo pirkimo pareiškėjas paaiškino, kad iš tyrimo medžiagoje esančių V. Č. paaiškinimų matyti, jog jie nepatvirtina, kad pasiūlymai nebuvo įdėti į voką, todėl Taryba vykdydama tyrimą galutinai ir neginčijamai nenustatė bylai itin svarbių aplinkybių ir šališkai interpretavo turimus duomenis. Vien aplinkybė, jog pareiškėjo pasiūlymas Pasvalio r. PK pirkime buvo išsiųstas perkančiajai organizacijai ne tiesiogiai, o voką išsiunčiant per AB „Autoūkis“ pašto kurjerį, negali būti laikoma neteisėtus pareiškėjo veiksmus patvirtinančiu argumentu.

Dėl Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Rokiškio r. PK) 2008 m. vasario 4 d. paskelbto viešojo pirkimo pareiškėjas nurodė, kad Nutarime nepagrįstai pabrėžiama komercinių pasiūlymų išsiuntimo per AB „Autoūkis“ pašto kurjerį UAB „Bijusta“ svarba. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog Rokiškio r. PK pirkimas įvyko anksčiau nei visi kiti šio tyrimo metu tirti pirkimai, todėl jokio bendradarbiavimo tarp analizuojamų ūkio subjektų negalėjo būti.

Manė, kad Tarybos išvada, jog pareiškėjas, dalyvaudamas Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 28 d. paskelbtame viešajame pirkime, savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) nuostatas, yra nepagrįsta. Pabrėžė, jog Taryba neįvertino to, jog elektroninis susirašinėjimas tarp šalių vyko vėliau nei buvo paskelbtas konkurso nugalėtojas. Atkreipė dėmesį, kad šio pirkimo metu jis ir AB „Autoūkis“ neveikė kaip konkurentai, todėl jų veiksmai negalėjo pažeisti KĮ nuostatų. UAB „Rokiškio vandenys“ pirkimo metu tarp pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ susiklostė pirkėjo bei pardavėjo santykiai. Minimame viešajame automobilio pirkime pirkimo techninius reikalavimus tenkino du automobiliai, kuriuos platina UAB „Moller Auto“. Siūlyti vieną iš jų apsisprendė UAB „Moller Auto“, o kitą pasiūlė įsigyti partneriui AB „Autoūkis“, turėdamas tikslą taip pat dalyvauti viešajame pirkime. Pareiškėjo manymu, ši situacija yra naudinga abiem šalims, kadangi tiek pareiškėjas, tiek AB „Autoūkis“, tuo atveju, jei pirkimą laimėtų būtent AB „Autoūkis“, gautų pajamų už parduotą automobilį.

Pareiškėjo manymu, Nutarime išdėstoma Europos Teisingumo Teismo praktika būtų aktuali tuo atveju, jei pareiškėjas veiktų neteisėtai ir būtų sudaręs horizontalų susitarimą su ūkio subjektu, tiesioginiu konkurentu. Pabrėžė, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ veikia skirtingose rinkose, todėl laikytina, kad pareiškėjas yra sudaręs tik vertikalaus pobūdžio susitarimą su AB „Autoūkis“ – 2008 m. sausio 3 d. susitarimą dėl prekybos ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo parduodant „Volkswagen“ automobilius, ir šis susitarimas neriboja konkurencijos.

Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu jam paskirtos baudos dydis yra nepagrįstai didelis. Manė, kad Nutarime nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjo vaidmuo KĮ pažeidimuose nebuvo pasyvus, kadangi pareiškėjas visuose automobilių veiklos nuomos paslaugų pirkimuose veikė kaip pasyvus pirkimų dalyvis. Pareiškėjo susirašinėjimas su AB „Autoūkis“, susijęs su UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotu pirkimu, apskritai nesukėlė jokios žalos, kadangi net ir tuo atveju, jei AB „Autoūkis“ nebūtų dalyvavęs pirkime, šį pirkimą būtų laimėjęs pareiškėjas, kadangi būtent jis pateikė geriausią pasiūlymą šiame pirkime. Nurodė, jog nebuvo surinkta jokių duomenų dėl pareiškėjo galimų neteisėtų veiksmų dalyvaujant Rokiškio r. PK pirkime bei antrajame Raseinių r. PK pirkime. Pareiškėjo veiksmai nesukėlė žalos, nebuvo didelio masto, pareiškėjas iš šių veiksmų negavo didelės naudos (tokio paties dydžio naudą būtų gavęs ir neatlikęs šių veiksmų), pareiškėjas pirkimų metu veikdavo kaip pasyvus dalyvis, nebuvo galimų neteisėtų veiksmų iniciatorius, jo turtinė padėtis yra sunki, vykdant tyrimą pareiškėjui buvo apribotos galimybės įgyvendinti kooperacijos principą ir operatyviai pateikti visus duomenis, susijusius su tyrimu. Pažymėjo, jog tyrimo metu buvo surinkta ženkliai daugiau bei svaresnių įrodymų dėl UAB „Autodina“ dalyvavimo vykdant atitinkamus veiksmus, tačiau UAB „Autodina“ paskirtos baudos dydis yra daugiau nei dešimt kartų mažesnis negu pareiškėjui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 158-169) prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, jog UAB „Moller Auto“ darbuotojas derino komercinio pasiūlymo sąlygas Joniškio r. PK viešajam pirkimui su AB „Autoūkis“ darbuotoja. Dauguma Tarybos naudojamų įrodymų yra užfiksuoti tuoj po nagrinėjamų viešųjų pirkimų organizavimo 2008 metais, o Tarybos apklausos buvo rengtos 2010 metų viduryje, kurių metu V. Č. negalėjo atsiminti daugybės svarbių viešųjų pirkimų aspektų, kas yra užfiksuota šio asmens apklausos protokole. Joniškio r. PK viešojo pirkimo metu taip pat buvo nustatytos akivaizdžios aplinkybės, jog ne pats V. Č. išsiuntė komercinius pasiūlymus, o juos, neįdėtus į voką, iš jo paėmė AB „Autoūkis“ darbuotoja ir pati išsiuntė per šią bendrovę aptarnaujantį kurjerių paštą. Nurodė, jog Tarybos išvados buvo daromos atsižvelgiant ne tik į nustatytą pasiūlymų siuntimo aplinkybę, bet apskritai vertinant visas tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes. Faktas, kad AB „Autoūkis“ perskaičiuoja iš savo konkurentų gautus komercinius pasiūlymus, o konkurentų darbuotojams juos pasirašius, pats išsiunčia viešajam pirkimui, kuriame ir pats dalyvauja, tik patvirtina nustatytą veiksmų derinimo neteisėtumą, kadangi AB „Autoūkis“ turi galimybę sužinoti galutinę savo konkurentų komercinių pasiūlymų kainą.

Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Rokiškio r. PK ir Raseinių r. PK viešųjų pirkimų organizavimu, pabrėžė, jog juos vertinant esminis dėmesys buvo kreipiamas komercinių pasiūlymų siuntimo aplinkybėms, tačiau Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK rengtų viešųjų pirkimų faktinių aplinkybių visuma leido pagrįstai konstatuoti draudžiamus konkurentų veiksmus, todėl analogiška išvada buvo padaryta ir Rokiškio r. PK bei Raseinių r. PK atvejais. Pažymėjo, jog Nutarime visi su UAB „Rokiškio vandenys“ viešuoju pirkimu susiję įrodymai yra tinkamai įvertinti bei apibendrinti. Manė, kad nors ir nesutampa UAB „Rokiškio vandenys“ rengto viešojo pirkimo data su V. Č. ir L. Z. susirašinėjimu, tai nepaneigia fakto, kad konkuruojančių bendrovių darbuotojai tarėsi dėl dalyvavimo viešajame pirkime, vienas iš kito prašė palaikančių pasiūlymų, nesavarankiškai rengė komercinį pasiūlymą, o AB „Autoūkis“ darbuotoja konkuruojančios bendrovės UAB „Moller Auto“ paruoštą tekstą „uždėjo“ ant savo pasiūlymo formos. Paaiškino, jog nagrinėjamas pažeidimas susitarti dėl viešajame pirkime siūlytinų kainų Nutarime vertinamas kaip ribojantis konkurenciją pagal savo tikslą, o vadovaujantis KĮ 5 straipsnio 2 dalimi, tokie susitarimai laikomi ribojančiais konkurenciją visais atvejais. Paaiškino, kad nepaisant to, jog UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ galėjo veikti kaip pirkėjas ir pardavėjas vienas kito atžvilgiu, perkančioji organizacija šias abi bendroves traktavo kaip konkurentes, teikiančias savarankiškus, konkurencingus komercinius pasiūlymus. Būtent tuo remdamasi Taryba analizavo nagrinėjamų bendrovių veiksmus. Atsakovo manymu, nepagrįstais laikytini ir argumentai, susiję su pareiškėjo nurodoma prekybine partnerio nuolaida, kurią neva turėjo taikyti AB „Autoūkis“ darbuotoja, pateikdama komercinį pasiūlymą nagrinėjamam viešajam pirkimui, kadangi UAB „Moller Auto“ darbuotojo elektroniniame laiške prašant palaikančio komercinio pasiūlymo nėra nurodoma, kad kokia nors nuolaida galėtų būti taikoma. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, remiantis pareiškėjo aiškinimu, bet kokiu atveju UAB „Moller Auto“ būtų buvusi žinoma mažiausia įmanoma AB „Autoūkis“ viešajam pirkimui siūloma kaina, kadangi ją būtų galima siūlyti tik nustatytos nuolaidos ribose, todėl turėdamas tokią informaciją UAB „Moller Auto“ galėtų atitinkamai koreguoti savo komercinio pasiūlymo kainą. Dėl tokių aplinkybių konkurencija nagrinėjamame viešame pirkime būtų ar galėtų būti iškraipyta.

Pažymėjo, jog sutarties tarp UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ nuostatos tyrimo išvadoms neturi reikšmės, kadangi UAB „Rokiškio vandenys“ šias bendroves laikė konkurentėmis, nes jos abi pateikė komercinius pasiūlymus, kuriuose siūlė įsigyti automobilį nuosavybės teise. Būtent šis fiktyvus horizontalus konkuravimas ir komercinių pasiūlymų pateikimas tame pačiame prekės platinimo lygmenyje pirkėjui UAB „Rokiškio vandenys“ pripažintinas neteisėtu KĮ prasme. Nurodė, kad UAB „Moller Auto“ tokiu elgesiu iš anksto eliminavo kitus potencialius konkurentus, užsitikrindamas, kad palaikantį komercinį pasiūlymą pateiks jo bendrininkas AB „Autoūkis“ ir šis pasiūlymas bus iš anksto suderintas. Net ir sutikus su pareiškėjo prielaida, kad jis ir AB „Autoūkis“ viešojo pirkimo, organizuoto UAB „Rokiškio vandenys“, atveju galėjo veikti kaip pardavėjas ir jo agentas, tyrimo išvados nuo to nesikeistų. Priešingai, toks ūkio subjektų veikimo modelis, kai abi bendrovės yra susijusios vertikaliu bendradarbiavimu, tačiau perkančiajai organizacijai save parodo kaip horizontaliai konkuruojančias bendroves, taip pat eliminuotų konkurenciją viešajame pirkime.

Pabrėžė, jog tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjo nurodomas bendradarbiavimas yra nereikšmingas, nes neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komerciniai pasiūlymai būdavo perskaičiuojami į veiklos nuomos komercinius pasiūlymus ir drauge su AB „Autoūkis“ analogišku komerciniu pasiūlymu pateikiami kaip konkuruojantys perkančiosioms organizacijoms. Nurodė, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad AB „Autoūkis“ neva neketina dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, niekaip nepatvirtina tyrimo bylos medžiaga, be to, ir pats pareiškėjas nei Tarybai, nei teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to, net jeigu su pareiškėjo nurodyta prielaida būtų sutikta, tai nekeistų tyrimo išvadų, kadangi šiuo atveju nėra būtina nustatyti subjektyvų ketinimą riboti konkurenciją.

Taryba manė, kad Nutarime buvo deramai atsižvelgta į visas baudos dydžio nustatymui bei skyrimui reikšmingas faktines aplinkybes. Teigė, kad buvo įvertinta tai, jog UAB „Moller Auto“ vaidmuo visų automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų atvejais buvo pasyvus ir tik automobilių pardavimo atveju jo vaidmuo buvo aktyvus. Pažymėjo, kad Nutarime UAB „Moller Auto“ veiksmai įvertinti kaip pažeidimas pagal tikslą, o tokiais atvejais net ir nėra nustatinėjama, ar pažeidimu buvo sukelta žala, kokio dydžio tai žala bei kitos aplinkybės. Atsakovas nurodė, kad UAB „Moller Auto“ viso tyrimo metu nesidomėjo tyrimo baigtimi. Manė, kad aplinkybė, jog bendrovė visas su jos veiksmų vertinimu susijusias aplinkybes sužinojo tik gavusi pranešimą apie atliktą tyrimą, niekaip neribojo jos teisės, gavus pranešimą apie atliktą tyrimą, pateikti visus norimus argumentus ar įrodymus, kadangi pranešime formuojamos tik preliminarios išvados, o galutinis sprendimas priimamas atitinkamu Tarybos nutarimu, susipažinus su šalių pozicijomis ir paaiškinimais. Paaiškino, kad bendrovėms skiriant baudas buvo atsižvelgta į jų pateiktus duomenis ir paaiškinimus ir į tai, kad visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, susiklosčiusi sunki ekonominė situacija, todėl baudos dydis nustatytas už pažeidimo pavojingumą ir trukmę visiems nagrinėjamiems ūkio subjektams papildomai sumažintas 20 procentų. Pažymėjo, jog skirdama baudas Taryba atsižvelgia į ūkio subjekto praėjusiais ūkiniais metais gautas bendrąsias pajamas, o atsižvelgiant į viešųjų pirkimų skaičių, kuriuose dalyvaujant buvo neteisėtai derinamos komercinių pasiūlymų sąlygos, taip pat į ūkio subjektų įtaką pažeidimo padarymui, skirtinos baudos buvo diferencijuojamos pakankamai skirtingai (nuo 1,8 proc. iki 3,5 proc. bendrųjų pajamų).

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“ palaikė pareiškėjo skundą (t. III, b. l. 20-23, 73-76).

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Autoūkis“ palaikė pareiškėjo skundą (t. III, b. l. 20-23, 73-76 ).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu (t. III, b. l. 78-90) pareiškėjo UAB „Moller Auto“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktą Tarybos tyrimo medžiagą, nustatė, kad Tarybos atliekamo tyrimo metu buvo analizuojami duomenys apie šešis viešuosius pirkimus: 1) 2008 m. vasario 11 d. – 2008 m. kovo 14 d. vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Joniškio r. PK; 2) 2008 m. vasario 28 d. – 2008 m. kovo 14 d. automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Pasvalio r. PK; 3) 2008 m. vasario 4 d. – 2008 m. kovo 4 d. vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Rokiškio r. PK; 4) 2008 m. balandžio 4 d. –2008 m. balandžio 16 d. vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Raseinių r. PK; 5) 2008 m. balandžio 28 d. – 2008 m. gegužės 13 d. vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Raseinių r. PK; 6) 2008 m. spalio 6 d. įvykusį viešąjį pirkimą, kurio metu buvo perkamas automobilis, kurį organizavo UAB „Rokiškio vandenys“. Teismas iš Tarybos tyrimo bylos medžiagos nustatė, kad dėl galimo viešojo pirkimo Joniškio r. PK neskaidrumo ir nesąžiningumo bei Joniškio r. PK darbuotojos D. K. galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atliko ikiteisminį tyrimą ir surinko su šiuo viešuoju pirkimu susijusią medžiagą (Tyrimo byla, t. I). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos tyrėjos apklausta kaip liudytoja AB „Autoūkis“ darbuotoja L. B. (dabartinė pavardė – Z.) parodė (Tyrimo byla, t. I, b. l. 96), kad 2008 m. pavasarį gavo pranešimą iš Joniškio r. PK apie tai, kad skelbiamas viešasis automobilių nuomos pirkimas. Kvietime buvo nurodytos kviečiamos dalyvauti konkurse įmonės bei konkurso reikalavimai. Ji susiskambimo su kvietime nurodytu UAB „Autodina“ vadybininku S. G. ir iš jo sužinojo, kad UAB „Autodina“ konkurse nedalyvaus, taigi pasiūlė UAB „Autodina“ paruošti pasiūlymą. Minėtos bendrovės vardu paruoštą pasiūlymą pasirašė S. G.. L. Z. teigė analogiškai paruošusi ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymą, kurį pasirašė V. Č.. Visi pasiūlymai buvo išsiųsti iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ji įdėjo į vokus, o AB „Autoūkis“ pasiūlymą, neįdėtą į voką, perdavė išsiųsti sekretorei. L. Z. paliudijo (Tyrimo byla, t. I, b. l. 96), kad analogiškai buvo ir su UAB „Moller Auto“, tik ji negalėjo tiksliai prisiminti, ar pati kalbėjo su V. Č., ar tai darė K. P., bet tai, kad pasiūlymą įdėjo į voką ir išsiuntė per kurjerių paštą, patvirtino. Policijos pareigūnams duotuose parodymuose AB „Autoūkis“ direktorius E. S. paaiškino, kad tam, kad įvyktų konkursas, jie susisiekia su dalyvaujančiomis bendrovėmis, kurių prašo pateikti pasiūlymus rengiančiai organizacijai. Negalėjo atsakyti, kodėl Joniškio r. PK konkurso atveju L. Z. išsiuntė visų įmonių pasiūlymus (Tyrimo byla, t. I, b. l. 102). Iš UAB „Moller Auto“ darbuotojo V. Č. paaiškinimo Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (Tyrimo byla, t. I, b. l. 50, 89) matyti, kad jis parengė komercinį pasiūlymą Pasvalio r. PK vykdytam viešajam pirkimui ir jį atidavė AB „Autoūkis“ darbuotojui K. P. į rankas „Volkswagen“ salone, Vilniuje, Laisvės pr. 127. Komercinis pasiūlymas nebuvo įdėtas į voką. Tarybai UAB „Moller Auto“ darbuotojas V. Č. paaiškino (Tyrimo byla, t. III, b. l. 85-86), kad neprisimena, kas su juo susisiekė dėl Joniškio r. PK vykdyto viešojo pirkimo, tačiau nurodė, jog susisiekti nebuvo sunku, kadangi ant kvietimo buvo adresai. Nurodė, kad prašė AB „Autoūkis“ paskaičiuoti automobilių kainas. Iš tyrimo byloje esančios voko, kuriame buvo siųstas UAB „Moller Auto“ pasiūlymas (Tyrimo byla, t. I, b. l. 30), matyti, kad ant jo užrašytas ne tik UAB „Moller Auto“ pavadinimas bei adresas, tačiau viršuje, kairiajame kampe, užrašyta „Autoūkis“.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Taryboje vykusioje apklausoje L. Z. paaiškino (Tyrimo byla, t. III, b. l. 2-4), kad, kai sužino apie konkursą, kreipiasi į vadybininkus ir prašo, kad jie dalyvautų konkurse, kad jis įvyktų. Dėl UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymų siuntimo nurodė, kad jie sudeda į vokus, o UAB „Bijusta“ užantspauduoja, negalėjo prisiminti, kodėl siuntė ir kitų bendrovių pasiūlymus. Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja L. Z. paaiškino (t. II, b. l. 49), kad komercinius pasiūlymus gaudavo vokuose ir juos išsiųsdavo. Nurodė, kad visų aplinkybių dabar neprisimena, tiesą sakė pirmosiose apklausose. Teigė, kad su UAB „Moller Auto“ nėra priešai, susitikdavo, bendraudavo. Komerciniai pasiūlymai viešajam pirkimui būdavo pateikiami užklijuotuose vokuose. Teigė, kad už UAB „Moller Auto“ komercinių pasiūlymų nerengdavo, UAB „Moller Auto“ komercinio pasiūlymo turinio, kainos nežinojo. Iš V. Č. paaiškinimo Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (Tyrimo byla, t. I, b. l. 50) matyti, kad jis parengė komercinį pasiūlymą Pasvalio r. PK vykdytam viešajam pirkimui ir atidavė AB ‚,Autoūkis“ darbuotojui K. P. į rankas „Volkswagen“ salone, Vilniuje, Laisvės pr. 127. Komercinis pasiūlymas nebuvo įdėtas į voką. UAB „Autodina“ darbuotojas S. G. Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos paaiškino (Tyrimo byla, t. I, b. l. 51), kad dėl Joniškio ir Pasvalio rajonų policijos komisariatų vykdytų viešųjų pirkimų jam paskambino AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura ir paprašė atsiųsti atitinkamų automobilių komercinius pasiūlymus ir paaiškino, kad, jei šis pasiūlymas laimės, AB ‚,Autoūkis“ nupirks iš UAB „Autodina“ automobilius ir išnuomos. S. G. taip pat paaiškino, kad jis paruošė komercinį pasiūlymą ir jį išsiuntė elektroniniu paštu AB „Autoūkis“ darbuotojai Laurai. Po kelių dienų ji atvyko į UAB „Autodina“ saloną ir S. G. pasirašė ant jos pateikto komercinio pasiūlymo antrojo lapo. Nurodė, kad jis pats nei Joniškio r. PK, nei Pasvalio r. PK atveju savarankiškai jokių pasiūlymų nesiuntė. Iš byloje esančio voko, kuriame buvo siunčiamas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas Pasvalio r. PK (Tyrimo byla, t. II, b. l. 62), matyti, kad ant jo yra ne tik UAB „Moller Auto“ adresas, tačiau virš jo parašyta AB „Autoūkis“. Iš voko matyti, kad jis pristatytas per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą, kaip ir UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas (Tyrimo byla, t. II, b. l. 65). Teismas nurodė, jog byloje esanti susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp S. G. ir L. Z. medžiaga patvirtina, kad S. G. siuntė AB „Autoūkis“ komercinius pasiūlymus, L. Z. juos peržiūrėdavo ir jei reikėdavo pataisydavo (Tyrimo byla, t. II, b. l. 172-177, 181-182). Apklausos Taryboje metu nei V. Č., nei S. G. nieko konkrečiai dėl Pasvalio r. PK vykdyto konkurso paaiškinti negalėjo, nes neprisiminė (Tyrimo byla, t. III, b. l. 78, 84, 86-89). Dėl liudytojų L. Z. ir V. Č. duotų parodymų policijoje, Taryboje ir teisme nevisiško atitikimo teismas pažymėjo, kad duoti pirminiai parodymai yra mažiausiai nutolę nuo buvusių įvykių, todėl yra išsamiausi ir teisingiausi, dėl to jais teismas ir remiasi. Teismas liudytojo V. Č. argumentą, kad policijoje jam buvo daromas spaudimas, atmetė kaip neįrodytą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš liudytojų parodymų darytina išvada, kad UAB „Moller Auto“ darbuotojas V. Č. derino komercinio pasiūlymo sąlygas Joniškio rajono PK viešajam pirkimui su AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z.. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl neteisėto veiksmų derinimo mechanizmo tarp minėtų bendrovių konkurencijos teisės prasme. Būtent AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. dėl komercinio pasiūlymo viešajam pirkimui rengimo susisiekia su UAB „Moller auto“ darbuotoju V. Č., paprašo UAB „Autodina“ darbuotojo S. G. parengti komercinį pasiūlymą Joniškio r. PK organizuotam viešajam pirkimui. Šie asmenys pasiūlymus atsiunčia, L. Z. atlieka reikalingus pataisymus, t. y. UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komercinius pasiūlymus perskaičiuoja į veiklos nuomos pasiūlymus, ir nuveža minėtiems asmenims pasirašyti jų bendrovių vardu. Visi trijų bendrovių komerciniai pasiūlymai išsiunčiami per AB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. Todėl teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju konkurencijos teisės prasme buvo elgiamasi neteisėtai, t. y. kainos derinamos prieš viešuosius pirkimus. Pabrėžė, jog iš tyrimo byloje esančio AB „Autoūkis“ paprastųjų pašto siuntų sąrašo (Tyrimo byla, t. I, b. l. 79) matyti, kad 2008 m. vasario 15 d. iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą buvo išsiųsta siunta pavadinimu „komerc. pasiūl. (Moller Auto)“, adresuota Rokiškio r. PK, Pramonės g. 9, Rokiškis. Raseinių r. PK buvo vykdyti du viešieji pirkimai, tačiau dėl Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 16 d. vykusio viešojo pirkimo ginčijamame Nutarime pažymėta, kad nors jame ir dalyvavo UAB „Moller Auto“, tačiau dėl komercinių pasiūlymų derinimo tarp jo ir AB „Autoūkis“ įrodymų nebuvo rasta. Kadangi ginčijamame Nutarime nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas minėto viešojo pirkimo metu padarė KĮ pažeidimą, dėl jo teismas nepasisakė.

Dėl 2008 m. gegužės 13 d. įvykusio antrojo Raseinių r. PK viešojo pirkimo teismas pažymėjo, kad iš voko (Tyrimo byla, t. III, b. l. 25), kuriame buvo pateiktas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas, matyti, jog viršuje, kairiajame kampe, užrašyta „Autoūkis“, vokas užantspauduotas O. M. firmos pasiuntinių pašto antspaudu (kaip ir AB „Autoūkis“ vokas, kuriame siųstas komercinis pasiūlymas (Tyrimo byla, t. III, b. l. 28)). Vertindamas pareiškėjo dalyvavimą šiuose pirkimuose, teismas manė, kad atsakovas pagrįstai Rokiškio r. PK ir Raseinių r. PK pirkimams pritaikė anksčiau minėtą konkurentų veiksmų derinimo mechanizmą bei komercinių pasiūlymų perskaičiavimo schemą, remdamasis tik komercinių pasiūlymų išsiuntimo aplinkybėmis, t. y. vokų su komerciniais pasiūlymais išsiuntimu iš AB „Autoūkis“. Teismas darė išvadą, kad tarp AB „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto“ dėl Joniškio r. PK, Pasvalio r. PK, Rokiškio r. PK bei Raseinių r. PK organizuotų viešųjų pirkimų vyko veiksmų derinimas, todėl perkančiosios organizacijos negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda, kadangi visų paslaugos tiekėjų, į kuriuos buvo kreiptasi, pasiūlymai buvo suderinti, laimėtojas nulemtas pačių ūkio subjektų valia, o ne realios konkurencingos procedūros metu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Europos Teisingumo Teismas 2010 m. liepos 1 d. sprendime Nr. C-407/08 P yra nurodęs, kad yra įprasta, jog antikonkurencinius veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Taigi Europos Teisingumo Teismo vertinimu, tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas. Todėl teismas darė išvadą, kad Tarybos Nutarime pagrįstai konstatuota, jog UAB „Moller Auto“, AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“, dalyvaudami visuose anksčiau nurodytuose viešuosiuose pirkimuose, derino teikiamų komercinių pasiūlymų kainas ir pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teismas pabrėžė, jog 2008 m. spalio 6 d. įvyko UAB „Rokiškio vandenys“ rengtas viešasis pirkimas, kurį laimėjo UAB „Moller Auto“. Iš tyrimo byloje esančios susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp V. Č. ir L. Z. medžiagos matyti, kad 2008 m. spalio 16 d. V. Č. rašė L. Z., prašydamas palaikančio pasiūlymo apklausai, kurią daro UAB „Rokiškio vandenys“. Su elektroniniu laišku V. Č. nusiuntė2008 m. spalio 3 d. datuojamą komercinį pasiūlymą, adresuotą UAB „Rokiškio vandenys, o L. Z. parašė, kad ši „uždėtų“ jo atsiųstą tekstą „ant savo formos“ ir nusiųstų elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) (Tyrimo byla, t. II, 183). Į minėtą laišką L. Z. 2008 m. spalio 16 d. atsakė: „šiandien bus padaryta“. 2008 m. spalio 16 d. L. Z. išsiuntė elektroninį laišką adresu (duomenys neskelbtini) prie jo prisegusi AB „Autoūkis“ komercinį pasiūlymą (Tyrimo byla, t. II 188). Iš V. Č. atsiųsto L. Z. pasiūlymo (Tyrimo byla, t. II, b. l. 184) bei pastarosios siųsto UAB „Rokiškio vandenys“ pasiūlymo (Tyrimo byla,t. II, b. l. 189) matyti, kad jie yra beveik identiški – skiriasi tik tai, kad L. Z. UAB „Rokiškio vandenys“ siųstame pasiūlyme yra AB „Autoūkis“ emblema ir kontaktinė informacija. Iš tyrimo byloje esančio pasiūlymo (Tyrimo byla, t. III, b. l. 72-73), kurį Tarybai pateikė UAB „Rokiškio vandenys“, ir L. Z. 2008 m. spalio 16 d. UAB „Rokiškio vandenys“ išsiųsto pasiūlymo (Tyrimo byla, t. II, b. l. 189, 191) matyti, kad jie yra identiški. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad Nutarime padaryta išvada, jog jis ir AB „Autoūkis“ derino komercinių pasiūlymų kainas, nepagrįsta, kadangi susirašinėjimas elektroniniais laiškais vyko vėliau, nei įvyko UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotas viešasis pirkimas. Teismas pabrėžė, jog tai, kad skiriasi susirašinėjimo ir viešojo pirkimo datos, nepaneigia aplinkybės, kad susirašinėjimas ir komercinių pasiūlymų derinimas realiai vyko, t. y. konkuruojančių bendrovių darbuotojai tarėsi dėl dalyvavimo viešajame pirkime, vienas iš kito prašė palaikančių pasiūlymų, o ne savarankiškai rengė komercinį pasiūlymą, AB „Autoūkis“ darbuotoja konkuruojančios bendrovės UAB „Moller Auto“ paruoštą tekstą „uždėjo“ ant savo pasiūlymo formos ir pateikė perkančiajai organizacijai. Iš surinktų įrodymų matyti, kad perkančiajai organizacijai AB „Autoūkis“ pasiūlymas buvo nusiųstas elektroniniu paštu jau po oficialios pasiūlymų pateikimo datos, nurodant pačiame pasiūlyme ankstesnę nei siuntimo, t. y. 2008 m. spalio 3 d., datą. Šie įrodymai teismui leido manyti, kad perkančioji organizacija, priimdama pasiūlymą jau po oficialios pirkimo procedūrų pabaigos, galėjo padaryti procedūrinių pažeidimų, tačiau tai nekeičia fakto, kad šiame pirkime dalyvavusios bendrovės derino komercinius pasiūlymus ir todėl žinojo, kad AB „Autoūkis“ pasiūlymas pateikiamas siekiant sudaryti konkurencijos pirkimo procedūroje įspūdį. Teismas pažymėjo, jog analizuojama situacija susijusi su viešųjų pirkimų vykdymu ir būtent šiuo aspektu yra vertinama, ar ūkio subjektai laikytini konkurentais. Pažymėjo, kad perkančiosios organizacijos (anksčiau minėti policijos komisariatai bei UAB „Rokiškio vandenys“) šias bendroves laikė konkurentėmis, nes jos kiekviena nuo savęs teikė komercinius pasiūlymus dėl automobilių nuomos ar pasiūlymą įsigyti automobilį nuosavybės teisėmis (UAB „Rokiškio vandenys“ atveju). Toks nustatytas pareiškėjo bei kitų ūkio subjektų (AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“) elgesys eliminavo kitus potencialius konkurentus, taigi tokie veiksmai pagrįstai Tarybos įvertinti kaip horizontalus (tarp konkurentų) veiksmų derinimas. Taryba, nagrinėjamoje byloje nustačiusi, kokioje veiklos srityje bendrovės derino savo komercinius pasiūlymus, pagrįstai jas pripažino konkurentėmis būtent toje veiklos srityje, t. y. viešuosiuose pirkimuose. Teismas pabrėžė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovės buvo sudariusios susitarimą, pasireiškusį suderintais veiksmais, susitarimo objektas buvo tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas), kadangi bendrovės atskleisdavo AB „Autoūkis“ (ar UAB „Moler Auto“ nagrinėto UAB „Rokiškio vandenys“ viešojo pirkimo įsigyti automobilį atveju) savo komercinių pasiūlymų kainas, nors pačios ir nežinojo AB „Autoūkis“ siūlomos kainos.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Taryba, nustatydama UAB „Moller Auto“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo pavojingumą (Nutarimo 10 d., t. I, b. l. 33), jo trukmę (Nutarimo 9 d.,t. I, b. l. 32), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą (Nutarimo 10 d., t. I, b. l. 34), UAB „Moller Auto“ vaidmenį pažeidimo padaryme (Nutarimo 10 d., t. I, b. l. 63), susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (Nutarimo 10 d., t. I, b. l. 63). Pabrėžė, jog Taryba, vertindama pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad UAB „Moller Auto“ dalyvavo penkiuose viešuosiuose pirkimuose, kuriuose buvo derinami komerciniai pasiūlymai, todėl už pažeidimo pavojingumą nustatė 3 proc. bendrųjų metinių pajamų baudos dydį. Taryba, vertindama pareiškėjo padarytų pažeidimų trukmę, ją laikė 0, kadangi ji neviršijo vienerių metų, taigi už trukmę bauda nedidinta. Taryba įvertino tai, kad pareiškėjo vaidmuo viešuosiuose pirkimuose dėl automobilių nuomos paslaugų buvo pasyvus, o UAB „Rokiškio vandenys“ rengto viešojo konkurso atveju jis buvo aktyvus ir dėl to pareiškėjui baudos dydis, atsižvelgus į įtaką pažeidimo padarymui, nebuvo nei didinamas, nei mažinamas. Pažymėjo, jog iš Nutarimo turinio matyti, kad Taryba, atsižvelgusi į sunkią ekonominę situaciją, papildomai baudos dydį sumažino 20 proc. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad papildomų pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtą baudą, pareiškėjo veiksmuose nėra, todėl sprendė, kad Taryba tinkamai individualizavo pareiškėjui skirtiną baudą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog jis nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, kad neva Taryba pažeidė teisės normas, reglamentuojančias tinkamą tyrimo vykdymo eigą, tiriamų ūkio subjektų interesų apsaugos užtikrinimą bei galimybes tinkamai bei laiku pateikti visus dokumentus, kadangi pareiškėjas dėl Tarybos galbūt padarytų procedūrinių pažeidimų 2010 m. lapkričio 16 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-1117-624/2011 yra išnagrinėta, o priimta nutartis apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. AS¹⁴⁶-218/2011)). Visa tai įvertinęs, teismas nurodė, jog Taryba pagrįstai konstatavo KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, bauda pareiškėjui paskirta laikantis teisės aktų reikalavimų, naikinti Nutarimo dalis, susijusias su pareiškėju, nėra pagrindo.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Moller Auto“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 99-120) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams” dalį dėl UAB „Moller Auto”.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, Taryba vykdydama tyrimą pažeidė tyrimo procedūrines taisykles. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas yra pateikęs skundą kuris šiuo metu apeliacine tvarka yra nagrinėjamas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme. Pareiškėjui palankaus sprendimo nurodomoje byloje atveju, jei būtų pripažinta, jog Nutarimas apskritai negalėjo būti priimtas, ši administracinė byla negalėtų būti nagrinėjama. Nesutinka su teismo išvada, kad liudytojų L. Z. ir V. Č. pirminiai parodymai yra mažiausiai nutolę nuo buvusių įvykių, todėl yra išsamiausi ir teisingiausi ir jais teismas rėmėsi. Nurodo, jog teismasnepagrįstai ir neteisėtai suteikė daliai byloje esančių įrodymų prioritetą kitų į bylą pateiktų įrodymų atžvilgiu. Imperatyvios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos įpareigoja teismą visus byloje esančius įrodymus vertinti vienodai. Pabrėžia, jog tiek L. Z., tiek ir V. Č. liudydami teisme savo parodymus teikė prisiekę, tuo tarpu liudijimai policijoje bei Taryboje, kuriais išimtinai rėmėsi teismas, buvo duoti be priesaikos. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2010 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. C-407/08 P Knauf Gips KG prieš Komisiją 49 punktu, kadangi šiame sprendime aptariamos aplinkybės bei sąlygos neatitinka šioje administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei susiklosčiusios situacijos. Pareiškėjo nuomone, bylos nagrinėjimo metu nustatytos vokų išsiuntimo perkančiosioms organizacijoms aplinkybės nepagrindžia ir negali pagrįsti jokių neteisėtų veiksmų atlikimo fakto. Byloje nagrinėjami pareiškėjo bei suinteresuotųjų asmenų veiksmai nebuvo atliekami slapta. Nurodo, jog teisės aktų nuostatos neįpareigoja pareiškėjo komercinius pasiūlymus perkančiajai organizacijai siųsti asmeniškai, nedraudžia to atlikti per kitus asmenis tokiu būdu, kad šiems nebūtų atskleistas siunčiamo pasiūlymo turinys. Teisės aktais pareiškėjui yra uždrausta atskleisti komercinio pasiūlymo informaciją konkurentams, tačiau tokio pobūdžio aplinkybės byloje nebuvo nustatytos, jos buvo preziumuojamos.

Pareiškėjas pabrėžia, jog baudos dydis jam buvo paskirtas už tariamai neteisėtus veiksmus dalyvaujant penkiuose viešuosiuose pirkimuose, todėl, preziumavus pareiškėjo neteisėtų veiksmų egzistavimą dviejuose iš nagrinėjamų viešųjų pirkimų, dvi penktosios pareiškėjui paskirtos baudos dydžio dalys, t. y. 506 600 litų, yra grindžiamos išimtinai teismo bei atsakovo prezumpcijomis dėl galimo pareiškėjo veikimo pagal tam tikrą mechanizmą. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjas aptariamuose viešuosiuose pirkimuose atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nurodo, jog jokie byloje esantys įrodymai nepagrindžia ir negali pagrįsti pareiškėją derinus komercinių pasiūlymų sąlygas,pasiūlymo kainą. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog pareiškėjas būtų nors vienu iš nagrinėjamų atvejų derinęs komercinio pasiūlymo sąlygas su kitais šiuose pirkimuose dalyvavusiais tiekėjais. Visuose nagrinėjamuose komerciniuose pasiūlymuose nurodytos sąlygos buvo rengiamos išimtinai pareiškėjo valia, nebuvo derinamos ar kuriam nors kitam asmeniui atskleistos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/2006 ir nurodo, jog teismas privalo neginčijamai įrodyti kainos nustatymo faktą. Byloje esantys duomenys neatskleidžia, kad UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ buvo sudarę pagrindinį arba bendrą susitarimą dėl kainų fiksavimo arba susitarimą dėl pasiūlymų teikimo suderintomis sąlygomis ar kainomis. Į bylą pateikti įrodymai susiję tik su trijų ūkio subjektų darbuotojų bendravimu dėl atitinkamų konkursinių procedūrų, siekiant užtikrinti, jog viešieji pirkimai tikrai įvyks. Vertinant, ar konstatuotais šių ūkio subjektų veiksmais buvo siekiama riboti konkurenciją, būtina detaliai analizuoti duomenis, susijusius su įmonių bendravimu atskiruose konkursuose, pateikti neginčijamus įrodymus, jog dėl tokio bendravimo pareiškėjo komerciniuose pasiūlymuose nurodytos kainos buvo faktiškai pakeistos ar suderintos su kitais ūkio subjektais. Tokių įrodymų teismo sprendime nėra pateikiama.

Teigia, jog byloje yra nustatyta, kad daugumoje nagrinėjamų atvejų viešajame pirkime dalyvaujančius tiekėjus pasirinkdavo pačios perkančiosios organizacijos. Prašymus pateikti komercinius pasiūlymus tiekėjams išsiųsdavo perkančiosios organizacijos, kurios turėjo visišką pasirinkimo laisvę nurodyti viešajame pirkime kviečiamus dalyvauti tiekėjus. Pareiškėjas jokiais savo veiksmais nedarė ir negalėjo padaryti įtakos viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių tiekėjų kiekiui ir/ar galimybėms bet kuriam asmeniui dalyvauti šiuose pirkimuose. Visų potencialių asmenų, galimai siekusių dalyvauti nagrinėjamuose pirkimuose, galimybės pateikti perkančiosioms organizacijoms komercinius pasiūlymus nebuvo priklausomos nuo pareiškėjo veiksmų ir/ar pareiškėjo komercinių pasiūlymų sąlygų. Bylą nagrinėjęs teismas nenagrinėjo ir netyrė perkančiųjų organizacijų galimybių pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda apribojimo fakto. Nagrinėjant administracinę bylą nebuvo nustatyta, jog kurio nors iš tiekėjų komerciniame pasiūlyme nurodyta kaina būtų aukštesnė nei kaina, kuri galėjo būtų pasiūlyta nesant sprendime konstatuojamų veiksmų. Byloje nėra nustatyta, jog dėl sprendime konstatuojamų veiksmų kuri nors perkančioji organizacija būtų patyrusi žalos, t. y. būtų už įsigytas paslaugas ar prekes sumokėjusi didesnę kainą.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai nevertino jo pateiktų argumentų, susijusių su pasiūlymų rotacijos nebuvimu. Pažymi, jog konkursiniuose pasiūlymuose, dėl kurių iš anksto sutarta, ypatingai svarbūs yra pridengiantys pasiūlymai. Šioje administracinėje byloje nėra nustatyta požymių, kurie paprastai yra būdingi neteisėtiems susitarimams dėl konkursinių pasiūlymų teikimo. Pareiškėjas ir suinteresuotieji asmenys nėra sudarę jokio pobūdžio susitarimo dėl kainų lygio komerciniuose pasiūlymuose nustatymo. Be to, bylos įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjami ūkio subjektai sudarė susitarimus dėl to, kas laimės įvairiuose konkursuose, kad kiekvieno (ar nors vieno) viešojo pirkimo laimėtojas buvo iš anksto šalių suderintas. Įrodymai nepatvirtina, kad šie trys ūkio subjektai turėjo informaciją apie vienas kito kainas ar naudojosi tokio pobūdžio informacija koreguodami savo pasiūlymus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas bei kitos pirkimuose dalyvavusios bendrovės tarpusavyje suderintą teisę pateikti geriausią pasiūlymą konkrečiame pirkime skirstydavo rotacijos būdu. Pabrėžia, jog visuose nagrinėjamuose automobilių veiklos nuomos konkursuose laimėtoju buvo išrinktas ir sutartis buvo sudaryta su AB „Autoūkis“. Šis faktas neginčijamai paneigia bet kokią tiekėjų susitarimo galimybę, kadangi pasiūlymų rotacijos principas nebuvo įgyvendinamas.

Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nevertino to, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ ar UAB „Autodina“ nebuvo konkurentai vienas kito atžvilgiu, o nagrinėjamuose viešuosiuose pirkimuose dažnai dalyvavo kaip partneriai, sudarę ne horizontalųjį, o vertikalųjį susitarimą – pareiškėjas santykiuose su AB „Autoūkis“ veikė automobilių pardavimo rinkoje, tuo tarpu AB „Autoūkis“ veikė automobilių nuomos rinkoje.Pabrėžia, jog AB „Autoūkis“ buvo vienintelis ūkio subjektas, specializuojantis automobilių veiklos nuomoje ir teikiantis tokio pobūdžio paslaugas. Viešuosiuose pirkimuose, kuriuose buvo perkamos automobilių veiklos nuomos paslaugos, pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ neveikė kaip konkurentai, kadangi pareiškėjas neturėjo galimybės perkančiajai organizacijai savarankiškai pasiūlyti tokio paties pobūdžio paslaugų kaip AB „Autoūkis“. Siekdamas dalyvauti viešajame pirkime, pareiškėjas susisiekdavo su automobilių veiklos nuomos paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, inter alia AB „Autoūkis“, su prašymais pateikti veiklos nuomos paslaugų sąlygas pagal pareiškėjo nurodytą automobilį. Liudytojo V. Č. parodymais nustatyta, kad pareiškėjas kreipdavosi ne vien į AB „Autoūkis“, tačiau ir į kitas automobilių veiklos nuomos paslaugas teikiančias bendroves su prašymu pateikti paslaugų kainas konkrečiam automobiliui. Pasirinkęs geriausias pasiūlytas sąlygas, pareiškėjas jas teikdavo perkančiajai organizacijai kaip savarankišką pasiūlymą. Pareiškėjui laimėjus viešąjį pirkimą, jis veiklos nuomos paslaugų nebūtų teikęs. Konkurso laimėjimo atveju pareiškėjas parduotų automobilį veiklos nuomos sąlygas pasiūliusiai bendrovei, kuri teiktų veiklos nuomos paslaugas perkančiajai organizacijai. Todėl pareiškėjo bendravimas su AB „Autoūkis“ vyko ne kaip tarp konkurentų, tačiau kaip tarp partnerių, kurių vieno siekis yra parduoti automobilį, kito – teikti šio automobilio veiklos nuomos paslaugas perkančiajai organizacijai.

Nurodo, jog teismo spendime nepagristai vertinamos aplinkybės, susijusios su UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotu viešuoju pirkimu. Pažymi, kad nepagrįsta yra po viešojo konkurso pabaigos įvykusius pareiškėjo susirašinėjimo su AB „Autoūkis“ veiksmus pripažinti pažeidžiančiais KĮ 5 straipsnio nuostatas, kadangi po konkurso pabaigos apskritai nebeegzistuoja jokio pobūdžio konkurencija. Konstatuotas susirašinėjimas neturi ir negalėjo turėti jokios įtakos šalių sąžiningam dalyvavimui pirkime, kadangi pirkimas susirašinėjimo metu jau buvo pasibaigęs. Nurodo, jog UAB „Rokiškio vandenys“ pirkimo metu tarp pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ susiklostė pirkėjo bei pardavėjo santykiai, todėl organizuotame pirkime pareiškėjo veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip neteisėti. Pažymi, jog, atsižvelgiant į tai, jog AB „Autoūkis“ neketino dalyvauti UAB „Rokiškio vandenys“ pirkime, pagrįsta manyti, kad AB „Autoūkis“ tuo metu savo dispozicijoje neturėjo pirkimo reikalavimus atitinkančio automobilio, kurį galėtų parduoti perkančiajai organizacijai. Tuo tarpu viešajame automobilio pirkime pirkimo techninius reikalavimus tenkino du pareiškėjo platinami produktai: VW Transporter ir VW Crafter. Perkančiajai organizacijai pasiūlyti vieną iš jų (VW Transporter) apsisprendė pats pareiškėjas, o kitą (VW Crafter) pasiūlė įsigyti partneriui AB „Autoūkis“ tikslu taip pat dalyvauti viešajame pirkime, palaikant VW prekinį ženklą. Todėl, atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pateikė pasiūlymą AB „Autoūkis“, kuriuo siūlė parduoti pirkimo sąlygas atitinkantį automobilį, tokiu būdu sudarydamas galimybę šiai bendrovei įsigyti automobilį ir jį pasiūlyti perkančiajai organizacijai. Iš esmės pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ veikė kaip partneriai, kurių siekis – laimėti pirkimą, parduoti automobilį ir gauti abipusės naudos. Šiuo atveju pareiškėjas veikė su AB „Autoūkis“ 2008 m. sausio 3 d. sudaryto susitarimo dėl prekybos ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo parduodant VW automobilius pagrindu. AB „Autoūkis“ veikė kaip automobilio pirkėjas, siekiantis perkančiajai organizacijai parduoti iš pareiškėjo nusipirktą automobilį. Pareiškėjo, kaip automobilio pardavėjo AB „Autoūkis“, veiksmai nesudarė ir negalėjo sudaryti KĮ nuostatų pažeidimo, kadangi ūkio subjektai nebuvo konkurentai. Pareiškėjo vertinimu, nepagrista ir neteisinga dėl galimų perkančiosios organizacijos procedūrinių pažeidimų bausti pareiškėją ir/ar kitus viešajame pirkime dalyvavusius tiekėjus. Byloje nėra duomenų kad pareiškėjas ir/ar kiti šioje byloje dalyvaujantys ūkio subjektai galėjo paveikti ar realiai paveikė perkančiosios organizacijos darbuotojus, sudarant galimybes ar sąlygas perkančiajai organizacijai atlikti šiuos galimus procedūrinius pažeidimus. Byloje nėra jokių įrodymų, jog susirašinėjimo su AB „Autoūkis“ metu pareiškėjui buvo žinoma apie vis dar tariamai egzistuojančią galimybę perkančiajai organizacijai pateikti komercinius pasiūlymus. Pareiškėjo pateiktas komercinis pasiūlymas buvo pripažintas laimėjusiu, kadangi šiame pasiūlyme nurodyta kaina buvo mažiausia iš visų konkurse dalyvavusių tiekėjų. Byloje nustatyta, jog ir AB „Autoūkis“ pateikto pasiūlymo kaina buvo aukštesnė nei pareiškėjo pasiūlyme nurodyta kaina. Bylos duomenys patvirtina, kad AB „Autoūkis“ apskritai neplanavo dalyvauti šiame pirkime, kadangi neturėjo nustatytus reikalavimus atitinkančio automobilio. Byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, kurie paliudytų, jog AB „Autoūkis“ viešajame pirkime buvo pasiūlęs mažesnę kainą nei pareiškėjas, o taip pat, kad dėl pareiškėjo kontaktavimo su AB „Autoūkis“, AB „Autoūkis“ dirbtinai padidino komercinio pasiūlymo kainą sudarydamas galimybes viešąjį pirkimą laimėti pareiškėjui.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šalių ketinimai bei tikslai kvalifikuojant pareiškėjo veiksmų atitikimą KĮ nuostatoms nėra svarbūs ir jų byloje įrodinėti nėra būtina. Ar susitarimas arba suderinti veiksmai riboja konkurenciją pagal tikslą turi būti vertinama remiantis kriterijais, suformuluotais ETT praktikoje dėl „tikslo“ aiškinimo. Remiasi 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu byloje Nr. C-551/03 P General Motors BV v Komisija (77-79 p.) ir nurodo, jog, net jei šalių valia nėra būtinas elementas susitarimo ribojančiam poveikiui nustatyti, niekas nedraudžia Komisijai ar Bendrijos teismams atsižvelgti į šią valią (IAZ ir kt. prieš Komisiją 23-25 p.). Pažymi, jog teismų praktikoje yrasuformuota abstrakti taisyklė, nors ir nepabrėžianti būtinumo byloje vertinti susitarimo tikslą, tačiau neatmetanti tokio reikalingumo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimu byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011. Nurodo, jog nebuvo tinkamai ir pagrįstai vertinamas konstatuoto pareiškėjo bendradarbiavimo su AB „Autoūkis“ tikslas. Nesant neteisėtą pareiškėjo tikslą pagrindžiančių įrodymų, tokio tikslo neteisėtumo preziumuoti negalima, taip pat negalima pagrįstai teigti, jog pareiškėjas pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Pažymi, jog, teismui tinkamai ir pagrįstai nenustačius rinkų, kuriose veikė pareiškėjas ir kiti bylos nagrinėjami ūkio subjektai, nėra galimybės tinkamai ir teisėtai kvalifikuoti pareiškėjo veiką pagal KĮ 5 straipsnį. Pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ nei vieno iš nagrinėjamų viešųjų pirkimų metu neveikė vienoje rinkoje. Nagrinėjamų automobilių veiklos nuomos paslaugų viešųjų pirkimų metu pareiškėjas veikė kaip automobilio pardavėjas, siekiantis parduoti konkurso sąlygas atitinkantį automobilį veiklos nuomos paslaugas teikiančiai bendrovei, kuri, pareiškėjui nugalėjus viešajame pirkime, teiktų pirktas paslaugas su iš pareiškėjo pirktu automobiliu. Tuo tarpu AB „Autoūkis“ šių pirkimų atveju veikė automobilių veiklos nuomos rinkoje, kadangi būtent šias paslaugas tiesiogiai siūlė perkančiosioms organizacijoms. UAB „Rokiškio vandenys“ pirkimo metu AB „Autoūkis“ veikė kaip pirkėjas, o pareiškėjas – kaip pardavėjas, siekiantis pirkėjui parduoti automobilį, kurį pirkėjas galėtų siūlyti perkančiajai organizacijai viešajame pirkime.

Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad jo veiksmų neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas ir jo administracinėje byloje nagrinėti nereikia ir pažymi, jog ši nuostata neatitinka formuojamos praktikos, o taip pat protingumo, teisingumo principų nuostatų (2006 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Nr. C-551/03 P General Motors BV v Komisija (72 p.), 1998 m. gegužės 28 d. sprendimas Deere prieš Komisiją, C-7/95 P, Rink. p. 1-3111 (76 p.), sprendimas New Holland Ford prieš Komisiją, C-8/95 P, Rink. p. 1-3175, 90 p.). Pabrėžia, kad teismų praktika įpareigoja teismą ne tik vengti nepagrįstų prezumpcijų ir įrodymais neparemtų išvadų darymo, tačiau įpareigoja nagrinėti ir analizuoti situaciją nesant nagrinėjamų susitarimų ir nustatyti, kokiu mastu bei būdu dėl šių susitarimų įgyvendinimo pablogėjo konkurencinės sąlygos ir tai, ar šios sąlygos apskritai pablogėjo. Tokio pobūdžio analizė bylos nagrinėjimo metu nebuvo atlikta. Teigia, jog byloje esantys įrodymai yra susiję su trijų ūkio subjektų darbuotojų bendravimu dėl įvairių konkursinių procedūrų, tačiau nei vienas iš byloje esančių įrodymų nepagrindžia ir negali pagrįsti pasiūlymo kainos ir/ar kitų sąlygų derinimo su kitu ūkio subjektu fakto. Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas ir UAB „Autodina“ nagrinėjamų viešųjų pirkimų metu nebendravo tarpusavyje. Remiasi Europos Komisijos komunikato „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“ (toliau – ir Komunikatas) 25, 28, 34 straipsniais ir pabrėžia, jog teismas privalėjo įvertinti ir išanalizuoti, ar dėl konstatuotų veiksmų pareiškėjas ir/ar kiti nagrinėjami ūkio subjektai realiai pakeitė (padidino) komercinių pasiūlymų kainas. Iš byloje esančių duomenų tokios išvados negalima padaryti, todėl nėra pagrindo pareiškėjo veiksmus vertinti kaip pažeidžiančius KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Pareiškėjas pažymi, jog pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ veiksmai gali būti vertinami kaip skatinę prekių (paslaugų) tiekimą ir paskirstymą, sudarę galimybes perkančiosioms organizacijoms gauti papildomos naudos, tinkamomis, protingomis ir pagrįstomis sąlygomis įsigyti pirkimais pirktą turtą (paslaugas). Neatmestina galimybė, jog neatlikus byloje konstatuotų veiksmų, viešieji pirkimai apskritai nebūtų įvykę, perkančiosios organizacijos nebūtų įsigijusios reikiamo turto (paslaugų).Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nevertino KĮ 6 straipsnio taikymo galimybės.

Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai įvertino baudos dydį lemiančias aplinkybes ir pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta absoliučiai jokių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo neteisėtus veiksmus dalyvaujant Raseinių r. PK konkurse. Bylos nagrinėjimo metu tik trijuose nagrinėtuose pirkimuose buvo nustatyti nors pareikėjo tariamos kaltės ir neįrodantys, tačiau bent minimalūs įrodymai dėl konstatuotų veiksmų atlikimo. Dėl pareiškėjo galimai neteisėtų veiksmų kituose dviejuose viešuosiuose pirkimuose byloje nėra jokių įrodymų. Pareiškėjui už preziumuojamus pažeidimus paskirtos baudos dydis – 506 600 litų. Konstatuoti pareiškėjo veiksmai UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotame viešajame konkurse buvo atliekami jau po viešojo pirkimo, taigi negalėjo daryti įtakos pirkime dalyvavusių tiekėjų konkurencijai ir/ar perkančiosios organizacijos teisėms ar interesams. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintų Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių (toliau – ir Baudos dydžio nustatymo taisyklės) 3 punktas nustato aplinkybes, kurios turi būti įvertinamos skiriant baudą. Pabrėžia, jog teismas privalėjo įvertinti, kad pareiškėjo veiksmai nesukėlė jokios žalos. Pažymi, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą, kad jam buvo nepagrįstai užkirstos galimybės tinkamai ir pagrįstai bendradarbiauti su tyrimą vykdžiusia Taryba. Kooperavimasis su tyrimą vykdančia institucija yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismas privalėjo vertinti pareiškėjo nurodytą argumentą, kadangi nepaisant to, jog procedūrinių pažeidimų klausimai yra nagrinėjami atskiroje administracinėje byloje, šioje byloje skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskirtos baudos dydis negalės būti mažinamas. Pažymi, kad tyrimo metu buvo surinkta daugiau įrodymų dėl UAB „Autodina“ dalyvavimo vykdant atitinkamus veiksmus, tačiau UAB „Autodina“ paskirtos baudos dydis yra daugiau nei dešimt kartų mažesnis nei pareiškėjui paskirta bauda. Pareiškėjo įtaka pažeidimo padarymui buvo minimali, pirkimuose dalyvavo pasyviai, savo aktyviais veiksmais konstatuotų veiksmų neinicijavo, pareiškėjo konstatuotą kaltę įrodo tik nekonkretūs, įrodymai, kurie apskritai nepatvirtina ir negali neginčijamai patvirtinti pareiškėjo kaltės.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b .l. 132-150, 160-161) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, sujungti administracinę bylą Nr. A-3534/2011 (dabartinis Nr. A⁸⁵⁸-290/2012), bylą Nr. A-1541/2011 (dabartinis Nr. A⁸⁵⁸-293/2012), bylą Nr. A⁸⁵⁸-1704/2012 į vieną bylą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog tais atvejais, kai yra nagrinėjamas KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas – draudžiamas susitarimas dėl kainų nustatymo, nėra būtina atskirai analizuoti ir nustatyti tokio susitarimo tikslo priešingumo konkurencijai, nes toks draudžiamo susitarimo dėl kainų tikslas riboti konkurenciją yra iš anksto preziumuojamas. Pastebi, kad UAB „Moller Auto” pateikiamos nuorodos į teismų sprendimus ar Komunikato nuostatas patvirtina, kad, vertinant, ar susitarimu siekiama antikonkurencinio tikslo,nebūtinanagrinėti šalių ketinimų, tačiau Komisija atlikdama analizę vis dėltogali į tai atsižvelgti. Pažymi, jog AB „Autoūkis“, turėdamas informaciją apie tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Autodina“ kainas, atsižvelgė į ją teikdamas savo komercinį pasiūlymą. UAB „Moller Auto“, UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ elgesys pagrįstai buvo vertinamas kaip susitarimas, išreikštas suderintais veiksmais KĮ 3 straipsnio 10 dalies prasme, kuriuo siekiama išvengti tarpusavio konkurencijos, o jo objektas pagrįstai vertintas kaip kainos nustatymas, nes viešuosiuose pirkimuose visos nagrinėtos bendrovės dalyvaudavo iš anksto suderinusios savo veiksmus dėl pirkimo baigties, t. y. prieš viešuosius pirkimus bendrovės atskleisdavo konkurentui AB „Autoūkis“ (ar UAB „Moller Auto“ – nagrinėto UAB „Rokiškio vandenys“ viešojo automobilio nuosavybės teise pirkimo atveju) savo komercinių pasiūlymų kainas taip išvengdamos tarpusavio konkurencijos viešojo pirkimo metu (o pastarasis tokią informaciją priimdavo ir bendrovėms parengdavo fiktyvius konkursinius pasiūlymus), nors pačios ir galėjo nežinoti AB „Autoūkis“ siūlomos kainos. UAB „Moller Auto“ atsisakė savo sprendimų nepriklausomumo pateikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursams, juos pavesdamas už save priimti savo tiesioginiam konkurentui AB „Autoūkis“. UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ bendradarbiavo dalyvavimo viešųjų pirkimų konkursuose klausimais su tikslu užsitikrinti, kad atitinkamame konkurse dalyvaus reikiamas bendrovių skaičius ir konkursas tikrai įvyks.

Atsakovas nurodo, jog tai, kad tais atvejais, kai akivaizdu, jog draudžiamas susitarimas turi antikonkurencinį tikslą ar poveikį, nėra būtinybės ypač tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką, patvirtina ir teismų praktika (Bendrojo Teismo sprendimas byloje Nr. T-374/94 European Night Services prieš Komisiją, 93-95 ir 103 p., Bendrojo Teismo sprendimas byloje Nr. T-61/99 Adriatica di Navigazione prieš Komisiją, 28-29 p.). Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰-892/2010 esminis ginčas kilo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, o paties draudžiamo susitarimo sudarymo faktas detaliau nebuvo tiriamas. Pabrėžia, jog Taryba analizavo ir pagrindines nagrinėjamos paslaugos savybes, atsižvelgė į paklausos pakeičiamumą, taigi nėra jokio pagrindo sutikti, kad UAB „Moller Auto“ nepagrįstai pripažintas AB „Autoūkis” konkurentu. Pabrėžia, jog pareiškėjo cituojami Komunikato 28, 29, 34 punktai kalba apie susitarimų, ribojančių konkurenciją pagal poveikį, o ne susitarimų, ribojančių konkurenciją pagal tikslą, vertinimą. Tarnyba pabrėžia, jog pareiga pateikti įrodymus, kad nagrinėjamas susitarimas tenkina KĮ 6 straipsnio reikalavimus, tenka pareiškėjui, tačiau nei Tarybos tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nesirėmė KĮ 6 straipsnio įtvirtintos išimties taikymo galimybe bei tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011 ir pažymi, jog pareiškėjo pozicija, kad teismas turėjo vertinti KĮ 6 straipsnio taikymo galimybę, nors UAB „Moller Auto“ ja ir nesirėmė, yra nepagrįsta. Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skundenepateikė jokių įrodymų, kad jo ir AB „Autoūkis“ veiksmai skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, o savo poziciją grindžia bendro pobūdžio pamąstymu, jog neatlikus nagrinėjamų veiksmų, kurie Tarybos ir teismo vėliau buvo pripažinti KĮ pažeidimais, viešieji pirkimai apskritai galbūt nebūtų įvykę. Pareiškėjo teiginys, kad viešasis pirkimas galbūt iš viso nebūtų įvykęs, yra tik prezumpcija, kuri nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais.

Nurodo, jog liudytojų L. Z. ir V. Č. parodymai duoti policijoje iš esmės skyrėsi nuo teismo posėdžio metu šių asmenų duotų parodymų. Pažymi, jog teismas įvertinęs visus parodymus motyvuotai pasirinko, kuriais iš įrodymų remsis priimdamas sprendimą. Tokio teismo sprendimo pagrįstumą patvirtina ir aplinkybės, kad būtent pirminiai, o ne vėlesni parodymai labiausiai atitiko kitus Tarybos tyrimo metu surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, taip pat aplinkybė, kad liudytojų parodymai tyrimo metu buvo nenuoseklūs ir nuolat kito. Nurodo, jog vien tik priesaikos davimo faktas automatiškai nereiškia po priesaika duotų parodymų teisingumo ir nepašalina melagingų parodymų davimo galimybės. Pabrėžia, jog teismas taikydamas dedukcijos metodą vadovavosi Europos Sąjungos teisminių institucijų praktikoje taikomu įrodymo pakankamumo lygmeniu konkurencijos bylose (2010 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nr. C-407/08 P Knauf Gips KG prieš Komisiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-697/2008). Pažymi, kad įrodinėjimo pareiga, jog nagrinėjami veiksmai gali būti paaiškinti kitaip nei suderintų veiksmų egzistavimu, tenka būtent pareiškėjui. UAB „Moller Auto“ nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų kitaip nei suderintų veiksmų egzistavimu, paaiškinti nustatytas faktines aplinkybes, tarp jų ir kodėl, priešingai įprastai verslo praktikai, UAB „Moller Auto“ komercinius pasiūlymus siuntė ne tiesiogiai perkančiajai organizacijai, o per AB „Autoūkis“. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad šiuo atveju nagrinėjami veiksmai nebuvo atliekami slaptai, nes buvo surinkta nagrinėjamų ūkio subjektų kontaktus patvirtinančių įrodymų, neturi jokios reikšmės ir nepaneigia dedukcijos metodo taikymo vertinant įrodymus galimybės. Analizuojant draudžiamą susitarimą išreikštą suderintais veiksmais, pakanka nustatyti, kad vienas konkurentas atskleidžia savo ateities ketinimus ar veiksmus rinkoje kitam, o pastarasis tokią informaciją priima. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog visos nagrinėtos bendrovės turi patirties dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose ir negali nežinoti, kad tais atvejais, kai komerciniai pasiūlymai yra teikiami konkuruojant, kaina laikytina konfidencialia pasiūlymo sąlyga ir negali būti atskleista. Dėl pasiūlymų rotacijos atsakovas nurodo, jog KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo nustatymas nėra siejamas su rotacijos tarp pasiūlymų davėjų buvimu ar nebuvimu. Pasiūlymų rotacija nėra vienintelis būdas konkurso laimėtojui atsiskaityti su kitais draudžiamo susitarimo dalyviais.

Dėl UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ nebuvimo konkurentais nurodo, jog šiuo atveju nėra būtina tiksliai įvertinti teikiamos paslaugos ypatumų ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką, o tiesiog pakanka nustatyti, kad dalyvaudami viešuosiuose pirkimuose ūkio subjektai veikė kaip konkurentai, siūlydami pirkėjų pageidaujamą įsigyti prekę (paslaugą) (Europos Komisijos 2007 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Nr. COMP/E- 1/38.823-PO/Elevators and Escalators). Pabrėžia, jog nagrinėjamų viešųjų pirkimų atvejais perkančiosios organizacijos UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ laikė konkurentais, nes jie abu pateikė komercinius pasiūlymus, kuriais siūlė įsigyti tą pačią prekę (paslaugą) ir kurie, vertinant iš perkančiosios organizacijos pusės, konkuravo tarpusavyje. Pabrėžia, jog Tarnyba pripažindama bendroves konkurentėmis taip pat analizavo ir pagrindines nagrinėjamos paslaugos savybes, atsižvelgė į paklausos pakeičiamumą, taigi nėra jokio pagrindo sutikti, kad UAB „Moller Auto“ nepagrįstai pripažintas AB „Autoūkis“ konkurentu. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komerciniai pasiūlymai būdavo perskaičiuojami į veiklos nuomos komercinius pasiūlymus ir drauge su AB „Autoūkis“ analogišku komerciniu pasiūlymu pateikiami kaip konkuruojantys perkančiosioms organizacijoms, taigi automobilių pardavėjai UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ visais nagrinėtais atvejais veikė kaip veiklos nuomos paslaugų teikėjai ir pareiškėjo nurodytas bendradarbiavimas, pagrįstas pirkimo-pardavimo santykiais, nebuvo nustatytas nei vienų iš nagrinėtų viešųjų pirkimų atvejų. Net ir tuo atveju, jei bendroves ir būtų siejęs vertikalus bendradarbiavimas tais atvejais, kai tokios vertikaliai susijusios bendrovės save perkančiajai organizacijai parodo kaip horizontaliai konkuruojančius ūkio subjektus, jos laikytinos konkurentais pateikdamos pasiūlymus tame pačiame prekės platinimo lygmenyje.

Dėl UAB „Rokiškio vandenys“ organizuoto viešojo pirkimo pabrėžia, kad perkančiajai organizacijai AB „Autoūkis“ pasiūlymas buvo nusiųstas elektroniniu paštu jau po oficialios pasiūlymų pateikimo datos, nurodant pačiame pasiūlyme ankstesne nei siuntimo, t. y. 2008 m. spalio 3 d., datą. Tokie įrodymai leidžia manyti, kad perkančioji organizacija galėjo padaryti pirkimo procedūrų pažeidimų, priimdama pasiūlymą jau po oficialios pirkimo procedūrų pabaigos (panašus atvejis, kai pasiūlymai viešajam pirkimui buvo priimti jau po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos, buvo nagrinėjamas ir Joniškio r. PK organizuoto pirkimo atveju), tačiau tai nekeičia fakto, kad šiame pirkime dalyvavusios bendrovės derino komercinius pasiūlymus ir tokiu būdu iš anksto žinojo, kad AB „Autoūkis“ pasiūlymas pateikiamas tik siekiant sudaryti konkurencijos pirkimo procedūros įspūdį. Šiuo atveju buvo nagrinėjamas KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, tuo tarpu minėto galimo perkančiosios organizacijos pažeidimo nagrinėjimas Tarybos kompetencijai nepriklauso ir nebuvo tirtas, o apie šias aplinkybes buvo informuota Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba. Pažymi, kad savo veiksmais abiejų minėtų bendrovių darbuotojai išreiškė akivaizdžią valią derinti komercinius pasiūlymus, atskleisti konkurentui savo komercinio pasiūlymo kainą ir tokiu būdu tik imituoti tarpusavio konkurenciją perkančiosios organizacijos atžvilgiu. Be to, tokia valia buvo ir realiai įgyvendinta, nes AB „Autoūkis“ darbuotoja komercinį pasiūlymą, kurį jai kaip „palaikantį“ atsiuntė UAB „Moller Auto“ darbuotojas, pasirašiusi pateikė perkančiajai organizacijai.

Nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“, dalyvaudami UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotame pirkime, nelaikytini konkurentais ir pažymi, jog perkančioji organizacija šias bendroves laikė konkurentėmis, nes jos abi pateikė komercinius pasiūlymus, kuriais siūlė įsigyti automobilį nuosavybės teise, ir kurie, vertinant iš perkančiosios organizacijos pusės, konkuravo tarpusavyje. UAB „Moller Auto“ tokiu elgesiu iš anksto eliminavo kitus potencialius konkurentus, užsitikrindamas, kad palaikantį komercinį pasiūlymą pateiks jo bendrininkas AB „Autoūkis“, ir šis pasiūlymas bus iš anksto suderintas. Dalyvaudamas viešajame pirkime UAB „Moller Auto“ žinojo AB „Autoūkis“ komercinio pasiūlymo kainą, o AB „Autoūkis“ buvo pasyvus šio neteisėto bendradarbiavimo dalyvis, taigi bendrovių veiksmai šiuo aspektu yra pagrįstai vertintini kaip horizontalus veiksmų derinimas. Pažymi, jog tokios aplinkybės, kad AB „Autoūkis“ neva neketino dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, nepatvirtina tyrimo bylos medžiaga, be to, ir pats pareiškėjas nei Tarybai, nei teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

Dėl paskirtos baudos dydžio nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių jo dalyvavimą draudžiamame susitarime, pateikiant pasiūlymus Raseinių r. PK ir Rokiškio r. PK. organizuotiems viešiesiems pirkimams paneigiančių įrodymų, o jo nurodoma aplinkybė, kad UAB „Moller Auto“ veiksmai dalyvaujant UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotame viešajame pirkime buvo atlikti jau po termino pateikti pasiūlymus šiam konkursui pabaigos, todėl negalėjo daryti jokios įtakos pirkime dalyvavusių tiekėjų konkurencijai, taip pat nepaneigia draudžiamo susitarimo buvimo, kadangi iš surinktų įrodymų pagrįstai galima daryti išvadą, kad perkančioji organizacija galėjo pažeisti viešojo konkurso organizavimo tvarką ir ūkio subjektų pasiūlymus, kurie, be to, buvo datuojami atgaline data, priimti jau po viešojo konkurso pabaigos. Nagrinėjamas pažeidimas bet kuriuo atveju laikytinas padarytu tyčia ir ūkio subjektų manymas, kad jie savo veiksmais nepažeidžia konkurencijos teisės reikalavimų, nėra reikšmingas. Tam, kad pažeidimas būtų laikomas padarytu tyčia, nėra būtina, jog ūkio subjektas sąmoningai suprastų, kad jis pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 (taigi ir KĮ 5 straipsnį) straipsnį.^.Atsakovas pažymi, jog Nutarime nurodyta kokias pajamas 2009 metais gavo visi nagrinėti ūkio subjektai ir jos savo dydžiu iš esmės skiriasi. Pažymi, jog pagal Baudos dydžio nustatymo taisyklesį pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai atsižvelgiama tik tais atvejais, kai tokias pasekmes įmanoma nustatyti. Be to, pažeidimo pasekmių atitinkamai rinkai vertinimas yra reikšmingas siekiant išsiaiškinti pažeidimopavojingumą, kuriuo remiantis vėliau yra nustatomas skirtinos baudos dydis. UAB „Moller Auto“ veiksmai įvertinti kaip pažeidimas pagal tikslą, taigi tokiais atvejais net ir nėra nustatinėjama, ar pažeidimas sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes, tokių pasekmių sąlygotos žalos dydis bei kitos aplinkybės. Pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje (Nr. AS¹⁴⁶-218/2011) klausimas dėl UAB „Moller Auto“ negalėjimo pasinaudoti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nebuvo keliamas. Minėtoje byloje 2011 m. liepos 15 d. teismo buvo priimta galutinė ir neskundžiama nutartis, kuria pareiškėjo atskirasis skundas buvo atmestas.

Teigia, jog UAB „Moller Auto“ viso tyrimo metu nesidomėjo tyrimo baigtimi, taigi bendrovės nerūpestingumas tyrimo metu buvo akivaizdus. Apie atliekamą tyrimą pareiškėjui buvo žinoma, be to, Taryba niekaip nevaržė pareiškėjo teisės tyrimo metu duoti atitinkamus paaiškinimus, teikti tyrimui reikšmingą informaciją. Tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo šiomis galimybėmis, nereiškia, kad Taryba kokiu nors būdu jas ribojo. Be to, aplinkybė, kad bendrovė visas su jos veiksmų vertinimu susijusias aplinkybes sužinojo tik gavusi pranešimą apie atliktą tyrimą, niekaip neribojo jos teisės, gavus pranešimą apie atliktą tyrimą, pateikti visus norimus argumentus ar įrodymus, kadangi pranešime apie atliktą tyrimą formuojamos tik išvados dėl tyrimo metu nustatytų aplinkybių, o galutinis sprendimas dėl to, ar yra KĮ pažeidimas, priimamas atitinkamu Tarybos nutarimu po to, kai sudaroma galimybė pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams susipažinti su tyrimo išvadomis, tyrimo bylos medžiaga bei pateikti savo nuomonę bei ją pagrindžiančius įrodymus raštu ir žodžiu Tarybos bylos nagrinėjimo posėdyje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 126-131) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, sujungti į vieną bylą šią ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamą bylą pagal UAB „Autodina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1295-629/2011.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus. Pažymi, jog tiek liudytojų parodymų policijoje metu užfiksuoti duomenys, tiek bylos nagrinėjimo metu duoti liudytojų paaiškinimai yra surinkti jų davėjams suprantant apie galimą gresiančią atsakomybę, jei jie būtų melagingi ar iškraipyti kitiems asmenims nenaudinga linkme, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti teisme duotais liudytojų paaiškinimais, o šie įrodymai privalėjo būti vertinami kaip lygiaverčiai. Nurodo, jog byloje esantys neaiškumai turi būti vertinamai nubaustų ūkio subjektų naudai. Sutinka su pareiškėjo argumentu, kad byloje esantys duomenys neatskleidžia, kad UAB „Autodina“, pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ buvo sudarę pagrindinį arba bendrą susitarimą dėl kainų fiksavimo arba susitarimą dėl pasiūlymų teikimo suderintomis sąlygomis ar kainomis. Net ir nustačius neva suderintus veiksmus, t. y. kad konkuruojančių bendrovių (t. y. pareiškėjo ir AB „Autoūkis“) darbuotojai tarėsi dėl dalyvavimo viešajame pirkime, vienas iš kito prašė palaikančių pasiūlymų, savarankiškai rengė komercinį pasiūlymą, o AB „Autoūkis“ darbuotoja konkuruojančios bendrovės UAB Moller Auto“ paruoštą tekstą „uždėjo“ ant savo pasiūlymo formos, atsakovas neatmetė galimybės, kad pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ galėjo veikti kaip pirkėjas ir pardavėjas vienas kito atžvilgiu. Tai tuo pačiu reiškia, kad šie ūkio subjektai toje pačioje atitinkamoje rinkoje galėjo nesusidurti su tarpusavio konkurencija, t. y. netapti konkurentais. Todėl nesant aiškiai konstatuoto tarp ūkio subjektų sudaryto susitarimo, pasireiškiančio suderintais veiksmais, būtina neginčijamai įrodyti antrąjį konkurencijos pažeidimo elementą – tiesioginį ar netiesioginį kainos nustatymą (fiksavimą). Nurodo, jog visuose pirkimams teiktuose pasiūlymuose konkurso kainą vienašališkai, nesitardamas su ūkio subjektais, nustatė AB „Autoūkis“, taip pat ir atliko visus veiksmus, kurie buvo reikalingi fiktyviam viešajam pirkimui įvykti (įskaitant ir reikiamo skaičiaus pasiūlymų pateikimą). Jokie bylos įrodymai nepatvirtina pasiūlymo kainos ir/ar kitų sąlygųderinimosu kitu ūkio subjektu faktoabiemsūkio subjektams išreiškiant valią dėl vienokių ar kitokių sąlygų, ar kad nagrinėjami ūkio subjektai būtų sudarę susitarimus dėl to, kas laimės konkursuose, ar kad būtų iš anksto šalių abipuse valia suderintas kiekvieno (ar nors vieno) viešojo pirkimo laimėtojas. Pabrėžia, jog viešieji pirkimai buvo vykdomi vienu iš supaprastinto viešojo pirkimo būdų. Perkančiųjų organizacijų galimybės pasinaudoti realia konkurencijos teikiama nauda taip pat nebuvo apribotos, nes josnebuvo priverstos pirkti imituojamos konkurencijos sąlygomis. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad perkančiosios organizacijosnegalėjo nežinoti pažeidusios viešųjų pirkimų procedūras, jog apklausoje pačios perkančiosios organizacijos sudarė sąlygas tiekėjams sužinoti, kurie tiekėjai apklausiami. Teismas taip pat nevertino to, kad ir pirkimų procedūros pačių perkančiųjų organizacijų iniciatyva galėjo nebūti vykdomos nesant pakankamo skaičiaus realiai konkuruojančių tiekėjų. Šių aplinkybių visuma paneigia tiekėjų susitarimo galimybę. Pabrėžia, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino, kad pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ galėjo veikti kaip pirkėjas ir pardavėjas vienas kito atžvilgiu. Pažymi, jog, nenustačius rinkų, kuriose veikė ūkio subjektai, nėra galimybės tinkamai ir teisėtai kvalifikuoti KĮ 5 straipsnio pažeidimo. Tarybos nagrinėti viešieji pirkimai, kuriuose dalyvavo nubausti ūkio subjektai, vyko dėl automobilių veiklos nuomos pirkimo (ne dėl automobilių pirkimo nuosavybės teise), todėl komerciniai pasiūlymai buvo teikiami tik dėl automobilių veiklos nuomos paslaugų. Turėjo būti vertinama, ar būtentautomobilių veiklos nuomos rinkoje pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ susidūrė arba galėjo susidurti su tarpusavio konkurencija, t. y. ar šie ūkio subjektai buvo konkurentai KĮ 3 straipsnio 9 dalies prasme. Nurodo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad AB „Autoūkis“ pagrindinė veikla yra automobilių veiklos nuoma, ši bendrovė neturi savo naujų automobilių, kuriuos galėtų pasiūlyti klientams. Visiškai natūralu, jog siekdami gauti pelno iš pagrindinės (automobilių pardavimo) veiklos, automobilių pardavėjai veiklos nuomos paslaugų įsigijimo konkursuose bendradarbiavimo pagrindu dalyvauja kartu su veiklos nuomos paslaugų teikėjais: pardavėjas parduoda automobilį veiklos nuomos paslaugos teikėjui, o šis teikia veiklos nuomos paslaugą. Automobilio pardavėjas tokiu atveju tik užtikrina paslaugos teikimo priemonės pateikimą laiku ir sutartomis sąlygomis, t. y. dalyvauja kaip partneris – techninis subjektas, suteikiantis techninę galimybę veiklos nuomos paslaugos teikėjui suteikti paslaugą, tačiau su veiklos nuomos paslaugos teikėju nekonkuruojantis. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Nr. A⁵⁰²-892/2010 ir pažymi, kadangi tarp ne konkurentų draudžiamas susitarimas dėl kainų fiksavimo negali būti sudarytas, o AB „Autoūkis“ nėra pareiškėjo, kaip ir UAB „Autodina“, konkurentas, šie ūkio subjektai negalėjo sudaryti KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto draudžiamo susitarimo.

Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas UAB „Autodina“ apeliacinis skundas dėl to paties atsakovo to paties akto, todėl manytina, kad reikia sujungti šias bylas į vieną bylą. Bylas sujungus bei nagrinėjant jas kartu galimas teisingas jų išnagrinėjimas ir sprendimo priėmimas, užkertant kelią nevienodos teismų praktikos formavimui analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalies dėl UAB „Moller Auto“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas kartu su kitais ūkio subjektais neteisėtai derino savo veiksmus bei kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose ir šiais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, taip pat pareiškėjui skyrė baudą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir konstatavo, kad minėtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia įvairius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurie susiję ir su teisės aiškinimo, ir su jos taikymo bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo klausimais.

Atsižvelgdama į tai ir byloje kilusio ginčo pobūdį teisėjų kolegija minėtus aspektus vertina atskirai. Šiuo atveju visų pirma būtina atskleisti byloje taikytino teisinio reguliavimo turinį, o po to įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas su UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ derindamas veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi Nutarime atsakovas iš esmės nusprendė, kad byloje aptariami ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, sudarė Konkurencijos įstatymo draudžiamą susitarimą, kuriuo susitarta pateikti suderintus konkursinius pasiūlymus, tokiu būdu iš anksto nulemiant būsimą viešojo pirkimo laimėtoją. Pažeidimo esmė, be kita ko, susijusi su tuo, kad derindami teiktinus komercinius pasiūlymus aptariami ūkio subjektai derino konkursinių pasiūlymų kainas. Faktiškai nekonkuruodami su kitais atitinkamais ūkio subjektais, kiti draudžiamo susitarimo dalyviai sudarydavo sąlygas laimėti viešąjį pirkimą konkrečiam ūkio subjektui: nuomos paslaugų pirkimo atveju – AB „Autoūkis“, o automobilio viešajame pirkime – pareiškėjui UAB „Moller Auto“ (ginčijamo Nutarimo 6 dalis).

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija visų pirma konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs (žr., pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011), jog atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas inter alia įtvirtina konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.

Nors nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos tiesiogiai netaikytinos, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, pažymėtinos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatos, reglamentuojančios draudžiamus susitarimus Europos Sąjungos konkurencijos teisėje. SESV 101 straipsnyje įtvirtinta:

,,1. Kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais: a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos; <...>“.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje ir SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai panašus (savo turiniu, tikslais ir kt.), kad šiuo atveju aiškinant Konkurencijos įstatyme nustatyto draudimo turinį ir esmę būtų galima atsižvelgti į Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai panašius santykius.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad pirmiausiai yra draudžiami tie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Išdėstytų teisės normų sisteminė analizė, t. y. alternatyvus, o ne kumuliatyvus sąlygų, kurioms esant galima pripažinti susitarimą draudžiamu, pobūdis, suponuoja būtinybę skirti susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymas: ,,siekiama riboti“), ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (Konkurencijos įstatymas: ,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (žr., pvz., ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit (C-8/08, Rink., p. I‑04529, 28-29 punktus ir juose nurodytą šio Teismo praktiką; 2009 m. spalio 6 d. sprendimą GlaxoSmithKline Services Unlimited (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P, C-519/06 P, Rink., p. I-09291, 55 punktą).

Pažymėtina ir tai, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Komisija, kuri Europos Sąjungos mastu atsakinga už konkurencijos politikos formavimą ir įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos komunikate „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“ (OL C 11, 2011, p. 1-72) (toliau – ir Komunikatas), be kita ko, nurodyta, jog konkurencijos apribojimai pagal tikslą – tokie apribojimai, kurie dėl jų pobūdžio gali riboti konkurenciją 101 straipsnio 1 dalies prasme, o nustačius susitarimo antikonkurencinį tikslą, nebūtina nagrinėti faktinio ar galimo susitarimo poveikio rinkai (Komunikato 24 punktas). Komunikato 25 punkte taip pat pažymėta, jog vertinant, ar susitarimu siekiama antikonkurencinio tikslo, būtina atsižvelgti į susitarimo turinį, tikslus, kurių tuo susitarimu siekiama, ir ekonomines bei teisines aplinkybes, kuriomis jis vykdomas. Be to, nors vertinant, ar susitarimu siekiama antikonkurencinio tikslo, nebūtina nagrinėti šalių ketinimų, Komisija, atlikdama analizę, vis dėlto gali į tai atsižvelgti.

LVAT savo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/20006, Administracinių teismų praktika, 2007, Nr. 9, p. 107–137; 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A ⁴⁴⁴-1433/2011) taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmingas dar dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį būtina atskirti susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Kaip minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad, jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama(analogiškai žr., pvz., 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą European Night Services (ENS) ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-374/94, 375/94, 384-388/94, Rink., p. II-03141, 136 punktą, kuriame susitarime esantis kainų nustatymas traktuojamas kaip akivaizdus konkurencijos ribojimas). Pastebėtina ir tai, kad apskritai įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.), pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei kartu pačią konkurenciją kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams.

Taigi įvertinus tai, kad atsakovas Nutarime nusprendė buvus kainų fiksavimo atvejį (kainų kartelį), nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Konkurencijos tarybai pakako nustatyti:

1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir

2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą).

Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Kaip minėta, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių atmestini pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog byloje vertinamu atveju atsakovas privalėjo, be kita ko, įvertinti subjektyvius ūkio subjektų ketinimus(siekiamą tikslą), taip pat nustatyti ūkio subjektų veiksmų (susitarimo) neigiamą poveikį rinkai. Nors pareiškėjas remiasi teismų praktika, kurioje analizuojamas susitarimų galimas neigiamas poveikis rinkai, taip pat atitinkamomis Europos Komisijos Komunikato nuostatomis, jo minimų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Atitinkamai ir Europos Komisijos Komunikato dalyse, kuriomis remiasi pareiškėjas, aptariami konkurencijos teisės pažeidimai, kuriuos tiriant yra būtina nustatyti ir neigiamą poveikį rinkai, nes jis nėra preziumuojamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiuo atveju būtina atskirti du skirtingus aspektus – susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai įrodinėjimą kainų kartelių bylose ir susitarimo tikslo nustatyti kainą įrodinėjimą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, šiame sprendime kalbama ne apie Konkurencijos tarybos pareigą įrodyti susitarimo tikslo priešingumą konkurencijai, o susitarimo tikslą nustatyti kainą. Kaip minėta, tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas) yra būtinas byloje aptariamo teisės pažeidimo elementas, tačiau kainos nustatymo fakto įrodinėjimas savaime nenulemia pareigos atskirai įrodyti susitarimo tikslo priešingumą sąžiningos konkurencijos laisvei. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad konstatavus pirmiau nurodytus elementus ne visuomet bus pagrindas laikyti susitarimą prieštaraujančiu konkurencijos teisei, nes Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodyta, jog įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos arba yra tenkinamos kitos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. Vis dėlto, kaip bus nurodoma toliau, įrodinėjimo našta, kad tenkinamos Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje nurodytos sąlygos, tenka būtent ūkio subjektams, siekiantiems pasinaudoti individualia išimtimi, o ne Konkurencijos tarybai.

Taigi, konstatavus, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtis apima du kumuliatyvius elementus, ginčijamo atsakovo Nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atskirai pagal kiekvieną iš nurodytų elementų ir jų visumos buvimą pareiškėjo veiksmuose.

Kaip minėta, vertinant, ar pareiškėjas padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turi būti nustatytas susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, faktas.

Visų pirma įvertintini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kvalifikuojant pareiškėjo veiksmus nėra būtina nustatyti prekės (paslaugos), kurioje pareiškėjas veikė, rinkos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ byloje vertinamu atveju laikytini konkurentais.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, teismas, viena vertus, nurodė, jog komercinių pasiūlymų viešuosiuose pirkimuose derinimas laikytinas karteliu, o tokiais atvejais būtinybė apibrėžti prekės rinką nekeliama – įvardijama, kokioje veiklos srityje šalys derino komercinius pasiūlymus, tačiau, kita vertus, įvertino tai, ar atsakovas tinkamai apibrėžė veiklos sritis, kuriose buvo teikiami pasiūlymai.

Šiuo aspektu vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija visų pirma sutinka su atsakovo pozicija, jog rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas, apibrėžiant rinką, be kita ko, siekiama įvertinti, ar ūkio subjektai, kurių elgesį tiria Konkurencijos taryba, yra konkurentai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011). ES teismų praktika taip pat patvirtina, jog rinkos apibrėžimo tikslumas ir, atitinkamai, su tuo susijusių faktinių aplinkybių vertinimo išsamumas, priklauso nuo inkriminuojamo pažeidimo pobūdžio (žr., pvz., 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą CMA CGM prieš Komisiją (T-213/00, Rink., p. II-913, 201-233 punktai; 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Adriatica di Navigazione prieš Komisiją (T-61/99, Rink., p. II-05349, 28-29 punktus).

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas, įvertinęs, kokias konkrečiai prekes (paslaugas) siekė įsigyti viešuosius pirkimus rengusios organizacijos, jų skirtumus, taip pat atsižvelgęs į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje pateiktą prekės apibrėžimą, išskyrė dvi prekės rinkas, t. y. automobilių veiklos nuomos paslaugų rinką ir automobilių pardavimo rinką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarime išdėstytus argumentus ir faktines bylos aplinkybes, su tokiu atsakovo pateiktu rinkų apibrėžimu sutinka. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, dėl kokių priežasčių Nutarime nustatytas rinkų apibrėžimas nėra tinkamas ar pagrįstas, apeliaciniame skunde iš esmės tik teigiama, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ byloje vertinamu atveju negali būti laikomi konkurentais.

Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka. Byloje nėra ginčo, kad Nutarime nurodytais atvejais ir automobilių veiklos nuomos paslaugų (konkrečiai, Joniškio r. PK, Pasvalio r. PK, Rokiškio r. PK, 2008 m. gegužės 13 d. Raseinių r. PK organizuotuose pirkimuose) ir automobilio pirkimo (UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotame pirkime) viešuosiuose pirkimuose pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ bei, kai kuriais atvejais, UAB „Autodina“ teikė komercinius pasiūlymus šiuos pirkimus rengusioms organizacijoms. Pati viešųjų pirkimų procedūros organizavimo esmė yra ta, jog ūkio subjektams varžantis tarpusavyje dėl užsakymo, konkurenciniu pagrindu teikiami pasiūlymai įsigyti prekes (paslaugas), o perkančioji organizacija iš jų išsirenka geriausią (priklausomai nuo viešojo pirkimo sąlygų - pigiausią arba tą, kuris yra ekonomiškai naudingiausias (žr. 2010 m. kovo 3 d. Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 39 straipsnio 4 dalį). Taigi atsižvelgiant į pačią viešųjų pirkimų procedūros esmę bei prasmę, perkančiosios organizacijos (ir konkurencijos teisės) požiūriu pareiškėjas ir kiti viešųjų pirkimų procedūrose dalyvavę bei komercinius pasiūlymus teikę ūkio subjektai laikytini konkurentais, nes pats komercinių pasiūlymų, kuriuos perkančioji organizacija laiko konkuruojančiais, pateikimas toje pačioje viešojo pirkimo procedūroje parodo, kad ūkio subjektai veikia kaip konkurentai.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad atsakovas byloje vertinamu atveju tinkamai apibrėžė prekės rinkas, taip pat nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ nebuvo konkurentai, o veikė skirtingose rinkose: pareiškėjas – automobilių pardavimo rinkoje, o AB „Autoūkis“ – automobilių nuomos rinkoje. Nors pareiškėjas nurodo, kad UAB „Rokiškio vandenys“ organizuoto pirkimo metu AB „Autoūkis“ veikė kaip pirkėjas, o pareiškėjas – kaip pardavėjas, siekiantis parduoti pirkėjui automobilį, toks teiginys atmestinas. Kaip minėta, abu ūkio subjektai teikė pasiūlymus perkančiajai organizacijai būtent iš jų pirkti automobilį, todėl, atsižvelgiant į atsakovo apibrėžtą prekės rinką, pareiškėjo teiginiai, jog jis veikė kaip pardavėjas, siekiantis pirkėjui, t. y. AB „Autoūkis“, parduoti automobilį, taip pat tai, kad tarp šių ūkio subjektų galiojo sudarytas vertikalus susitarimas, teisiškai nėra reikšmingi.

Konstatavus, jog atsakovas tinkamai apibrėžė prekės (paslaugos) rinkas, o pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“ byloje aptariamu atveju laikytini konkurentais, būtina įvertinti, ar atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtą susitarimą konkurencijos teisės prasme.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateiktas susitarimo apibrėžimas, t. y. nurodyta, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Ir Europos Sąjungos teismų, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė atskleistina per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kad jie savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau griežtai draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni (C-49/92 P, Rink., p. I-4125, 115-117 punktai; 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene) (C-199/92 P, Rink., p. I‑04287, 160 punktas; 2009 m. birželio 4 d. sprendimą T-Mobile Netherlands ir kiti (C-8/08 P, Rink., p. I-4529, 23 punktas ir minėtuose sprendimuose nurodytą Teismo praktiką; 2006 m. gegužės 11 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismų praktikoje susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas itin plačiai, nekeliant esminių reikalavimų tokio susitarimo išraiškos būdui ar formai. Vertinant, ar ūkio subjektų elgesys laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (žr., pvz., 1991 m. Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 1989 m. gruodžio 17 d. sprendimą Hercules Chemicals prieš Europos Komisiją (T-7/89, Rink., p. II-1711, 256 punktas; 2002 m. kovo 20 d. sprendimą HFB Holding prieš Europos Komisiją (T-9/99, Rink., p. II-1487, 199 punktas; 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą Quinn Barlo Ltd prieš Europos Komisiją (T-208/06, Rinkinyje dar neskelbtas, 35 punktas); LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ESTT praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (žr. Teisingumo Teismo 1970 m. liepos 15 d. sprendimą ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją (byla 41/69, Rink., p. 00661). Pastebėtina, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (žr. ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimą Europos Komisija prieš Volkswagen (C-74/04 P, Rink., p. I-06585). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“) (žr., pagal analogiją, ESTT 1983 m. spalio 25 d. sprendimą AEG-Telefunken prieš Europos Komisiją (byla Nr. 107/82, Rink., p. 03151). Taigi, tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai.

Kiek tai susiję su byloje vertinamu konkrečiu atveju, t. y. Nutarime apibūdintu susitarimu (veiksmų koordinavimu) derinti kainas teikiant komercinius pasiūlymus viešuosiuose pirkimuose, pažymėtina, jog ES teismų praktikoje suderintais veiksmais konkurencijos teisės prasme, be kita ko, laikomas ūkio subjektų, ketinančių dalyvauti ar dalyvaujančių viešųjų pirkimų procedūrose, keitimasis tarpusavyje informacija apie sąnaudas, prekių charakteristikas ir jų kainas, nors tai yra informacija, kurią nepriklausomas rinkos dalyvis laikytų komercine paslaptimi (pvz., 1995 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SPO ir kiti prieš Europos Komisiją (T-29/92, Rink., p. II-00289, 116-121 punktai). Taip pat laikomasi nuostatos, jog bet koks abipusis tiesioginis ar netiesioginis ūkio subjektų kontaktas, kurio metu atskleidžiama informacija apie tai, kaip ūkio subjektas ketina elgtis rinkoje ateityje, laikomas SESV 101 straipsnio 1 daliai prieštaraujančiais suderintais veiksmais, jei tokiu kontaktu siekiama sukurti konkurencijos sąlygas, kurios nėra įprastos atitinkamai rinkai. Be to, jei neįrodyta priešingai, preziumuojama, kad kitas ūkio subjektas pasinaudojo atskleista informacija (žr., pvz., 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą Ceminteries ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-25/95, T-26/95, T-30/95, T-31/95, T-32/95, T-34/95, T-35/95, T-36/95, T-37/95, T-38/95, T-39/95, T-42/95, T-43/95, T-44/95, T-45/95, T-46/95, T-48/95, T-50/95, T-51/95, T-52/95, T-53/95, T-54/95, T-55/95, T-56/95, T-57/95, T-58/95, T-59/95, T-60/95, T-61/95, T-62/95, T-63/95, T-64/95, T-65/95, T-68/95, T-69/95, T-70/95, T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink., p. II-00491, 1849, 1852, 1855 ir 1865 punktai).

Europos Komisija savo praktikoje laikosi nuostatos, jog konkurencijos teisė draudžia konkurentui pranešti apie pagrindinius savo kainų politikos elementus: kainoraščius, pardavimo sąlygas, nuolaidas, įkainius, ir pan. (žr., pvz., 1974 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 74/292 Agreements between manufacturers of glass containers OL L 160, 1974, p. 1–17), taip pat yra nusprendusi, jog komercinių pasiūlymų sąlygų derinimas viešųjų pirkimų procedūrose laikytinas karteliniu susitarimu dėl kainų (žr., pvz., 2007 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. COMP/E-1/38.823 PO/Elevators and Escalators (OL C 75, 2008, p. 19-24).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog konkursinio mokesčio, kuris taikytinas ūkio subjektams dalyvaujant konkursuose, dydžio derinimas tarp konkursuose dalyvaujančių ūkio subjektų, laikytinas kainų derinimu (susitarimu dėl kainų) Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme (2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011).

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas kaip kainų derinimą byloje vertinamu atveju traktuoja praktiką, kuomet ūkio subjektai susitaria pateikti suderintus, įskaitant kainas, komercinius pasiūlymus viešuosius pirkimus rengusioms organizacijoms, t. y. atskleidžia savo komercinių pasiūlymų turinį konkurentams.

Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, bendriausia prasme sutinka su Konkurencijos tarybos pozicija, jog komercinių pasiūlymų turinio derinimo (informacijos, įskaitant kainą, apie būsimų komercinių pasiūlymų turinį atskleidimo konkurentui) prieš juos pateikiant perkančiajai organizacijai praktika traktuotina kaip prieštaraujanti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Kaip minėta, sąžiningos konkurencijos koncepcija reiškia, be kita ko, ir tai, jog ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Dėl to draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Kaip minėta, rengdama viešuosius pirkimus perkančioji organizacija siekia, kad procedūroje dalyvaujantys ūkio subjektai pateiktų konkuruojančius pasiūlymus, iš kurių perkančioji organizacija galėtų išsirinkti jai priimtiniausią. Tais atvejais, kai ūkio subjektai komercinių pasiūlymų sąlygas iš anksto suderina prieš juos pateikdami viešuosius pirkimus rengiančiai organizacijai, akivaizdu, jog viešojo pirkimo laimėtoją nulemia ne konkurencinė kova, o išankstinis ūkio subjektų susitarimas. Taigi tokiais atvejais komercinių pasiūlymų turinio derinimo pasekmė yra ta, jog sudaromos sąlygos viešuosius pirkimus laimėti iš anksto žinomam ūkio subjektui, todėl pati viešųjų pirkimų procedūra tampa fiktyvi ir praranda savo prasmę.

Taigi atsižvelgiant į pirmiau aptartą teismų praktiką ir išdėstytus argumentus, būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog pareiškėjas Nutarime nurodytais atvejais sudarė neteisėtą susitarimą (derino veiksmus) dėl kainų, tinkamai nustatė bylai reikšmingas teisines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo Nutarime vertinamais veiksmais, pirmosios instancijos teismas patvirtino Konkurencijos tarybos Nutarime išdėstytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, konkrečiai, liudytojų L. Z. ir V. Č. parodymus. Kiek tai susiję su Rokiškio r. PK ir Raseinių r. PK pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien komercinių pasiūlymų siuntimo aplinkybėmis, o UAB „Rokiškio vandenys“ rengto viešojo pirkimo atveju – pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę aplinkybę, jog elektroninis susirašinėjimas tarp pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ vyko vėliau nei buvo paskelbtas konkurso nugalėtojas.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Iš Nutarimo turinio matyti, jog, kiek tai susiję su Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotais viešaisiais pirkimais, atsakovas neteisėtus pareiškėjo veiksmus konstatavo atsižvelgęs į keletą įrodymų: L. Z. (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 96) ir V. Č. (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 50, 89) pateiktus paaiškinimus, iš kurių matyti, jog buvo derinamas komercinių pasiūlymų, įskaitant ir jų kainą, turinys; AB „Autoūkis“ atstovo Ž. A. paaiškinimus Konkurencijos tarybos 2010 m. spalio 28 d. posėdžio metu (Konkurencijos byla, t. VII, b.l. 140); šių ūkio subjektų komercinių pasiūlymų siuntimo paštu perkančiosioms organizacijoms aplinkybėmis, t. y. tuo, jog pareiškėjo komercinius pasiūlymus Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK UAB „Bijusta“, aptarnaujanti AB „Autoūkis“, gavo būtent iš pastarosios bendrovės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino ne tik liudytojų parodymus, bet ir kitus įrodymus, taigi juos vertino kaip visumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarime nurodytas faktines aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo argumentus, su pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu iš esmės sutinka. Kiek tai susiję su Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotais pirkimais, pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino L. Z. ir V. Č. parodymus, duotus Konkurencijos taryboje ir teismo posėdyje, nurodydamas, jog pirminiai parodymai yra mažiausiai nutolę nuo buvusių įvykių. Šiuo aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra pagrindo nesivadovauti pirminiais minėtų asmenų parodymais, jie atitinka ir nuosekliai papildo kitus Nutarime nurodytus įrodymus. Nėra ginčo dėl to, jog pirminiuose parodymuose policijoje L. Z. patvirtino, jog ji įdėjo UAB „Moller Auto“ komercinius pasiūlymus į vokus ir juos išsiuntė, tai atitinka V. Č. pirminius parodymus, jog jis UAB „Moller Auto“ komercinius pasiūlymus perdavė AB „Autoūkis“ darbuotojams neįdėtus į vokus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, susijusių su atsakovo nustatytomis komercinių pasiūlymų siuntimo per AB „Autoūkis“ aplinkybėmis. Pareiškėjas nurodo, kad teisės aktai nedraudžia komercinių pasiūlymų siųsti per kitus asmenis, tačiau akivaizdu, kad praktika, kuomet konkuruojantis ūkio subjektas savo komercinį pasiūlymą siunčia per tame pačiame konkurse dalyvaujantį konkurentą, nėra įprasta ir racionaliai paaiškinama. Pareiškėjas nepateikė tokio elgesio loginio pagrindimo, todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas minėtas aplinkybes pagrįstai vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais kaip įrodančias buvus suderintus veiksmus.

Kiek tai susiję su dedukcijos metodo taikymu šioje byloje, teisėjų kolegija pažymi, jog vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į ESTT praktiką, kurioje pastarasis yra pripažinęs dedukcijos metodo svarbą tiriant ir nagrinėjant konkurencijos teisės pažeidimus (žr., pvz., 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P, Rink., p. I-00123, 55-57 punktai; 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Knauf Gips KG prieš Komisiją (C-407/08 P, Rink., p. I-06371, 49 punktas). Taigi vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą ir spręsdamas, ar Rokiškio r. PK ir Raseinių r. PK organizuotų pirkimų atveju atsakovas pagrįstai konstatavo buvus konkursinių pasiūlymų derinimo tarp pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ faktą, pirmosios instancijos teismas komercinių pasiūlymų siuntimo faktines aplinkybes pagrįstai vertino atsižvelgdamas ir į minėtų ūkio subjektų veiksmus, atliktus teikiant pasiūlymus Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK.

Kiek tai susiję su UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotu pirkimu teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus konkursinių pasiūlymų derinimo faktą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija Nutarime nurodytų faktinių aplinkybių, t. y. to, kad V. Č. 2008 m. spalio 16 d. elektroniniame laiške L. Z. prašė „palaikančio pasiūlymo“ dalyvaujant UAB „Rokiškio vandenys“ organizuojamame pirkime, prie šio laiško buvo pridėtas komercinio pasiūlymo, adresuoto „Rokiškio vandenys“ tekstas, kuriame pastarajai bendrovei siūloma įsigyti Volkswagen Crafter 35 (Konkurencijos byla, t. II, b.l. 183-184). L. Z. tą pačią dieną atsakė į minėtą paklausimą ir nurodė, kad „šiandien bus padaryta“ (Konkurencijos byla, t. II, b.l. 186). Taip pat nėra ginčo dėl to, jog AB „Autoūkis“ pateiktas komercinis pasiūlymas (Konkurencijos byla, t. III, b.l. 72-73) UAB „Rokiškio vandenys“ yra iš esmės identiškas (įskaitant siūlyto Volkswagen Crafter 35 kainą ir siūlytą papildomą įrangą bei jos kainą) tam, kurį pareiškėjo darbuotojas V. Č. atsiuntė AB „Autoūkis“ darbuotojai L. Z..

Vertindama pirmiau nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, jog, viena vertus, nurodytas susirašinėjimas neabejotinai atskleidžia minėtų subjektų valią suderinti komercinių pasiūlymų turinį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Rokiškio vandenys“ sutartį su UAB „Moller Auto“ sudarė 2008 m. spalio 8 d. (Konkurencijos byla, t. III, b.l. 55-57). Taigi UAB „Moller Auto“ jau sudarius susitarimą vėlesnis V. Č. prašymas, ir aptartas asmenų susirašinėjimas apskritai nebūtų prasmingas. Atsižvelgdama į tai, taip pat kitus Nutarime aptartus pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ atliktus derinimo veiksmus, V. Č. elektroniniu paštu L. Z. siųsto ir AB „Autoūkis“ pateikto UAB „Rokiškio vandenys“ komercinio pasiūlymo identiškumą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog aptariamo viešojo pirkimo metu pateikdami komercinius pasiūlymus minėti ūkio subjektai derino savo veiksmus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino argumentų, susijusių su rotacijos nebuvimu byloje vertinamu atveju.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nėra pagrindo daryti išvadą, jog priimdamas ginčijamą Nutarimą atsakovas turėjo pareigą įrodyti buvus rotacijos mechanizmą, nes, kaip minėta, tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, pakanka nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Pastebėtina, kad pareiškėjas savo teiginių nepagrindžia teisės nuostatomis ar atitinkama teismų praktika, todėl jo pateikti argumentai, jog byloje aptariamu atveju nebuvo nustatyta požymių, kurie paprastai būdingi tokio pobūdžio neteisėtiems susitarimams, yra teisiškai nereikšmingi.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Nutarime nurodytu pareiškėjo padarytu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, jog atsakovas nepagrįstai netyrė, ar aptariamas susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje numatytą išimtį.

Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Iš esmės analogiška teisės norma įtvirtinta ir SESV 101 straipsnio 3 dalyje. Europos Komisija yra pažymėjusi, jog esminis principas yra tas, kad sąžininga ir neiškreipta konkurencija yra geriausia tiekimo ir aprūpinimo prekėmis garantija, todėl išimties pagal EB sutarties 81 straipsnio 3 dalį (šiuo metu – SESV 101 straipsnio 3 dalį) taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato (žr., pvz., Europos Komisijos 1975 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 76/172/EEB byloje Nr. IV/27.073 (Bayer/Gist-Brocades), III dalies 1 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą SESV nuostatą, taip pat yra konstatavęs, kad išimtyje įtvirtinta nauda suprantama ne kaip bet kokia nauda, kurią savo veikloje gali gauti susitarimą sudariusios įmonės, bet kaip pastebima objektyvi nauda, galinti kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą byloje GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją (C-501/06 P, Rink., p. I‑09291, 92 punktas ir jame nurodytą Teismo praktiką). Pažymėtina ir tai, kad Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje expressis verbis numatyta, jog kilus ginčui, ar toks susitarimas atitinka 6 straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti atitiktį tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog išimties pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį taikymas paprastai yra susijęs su sudėtingu ekonominiu vertinimu. Savo ruožtu teismo atliekamas Konkurencijos tarybos pozicijos, susijusios su ekonominiu vertinimu, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra ribotas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Teismas tokiu atveju paprastai gali įvertinti tik tai, ar buvo laikytasi nustatytų procedūrų ir su jomis susijusių taisyklių, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais) (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. lapkričio 17 d. sprendimą bylose BAT ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos 142 ir 156/84, Rink., p. 04487,62 punktas; LVAT 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011).

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog į bylą pateiktas pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ bendradarbiavimą automobilių srityje patvirtinantis susitarimas patvirtina Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo galimybę, jis nepaaiškino, kaip šis susitarimas prisideda prie minėtoje nuostatoje nurodytų tikslų pasiekimo ar kitaip atitinka jos sąlygas. Nors pareiškėjas nurodo, kad jo ir AB „Autoūkis“ veiksmai gali būti vertinami kaip skatinę prekių (paslaugų) tiekimą ir paskirstymą, sudarę galimybę perkančiosioms organizacijoms gauti papildomos naudos, šie pareiškėjo teiginiai grindžiami prielaidomis, yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais, kurie objektyviai ir įtikinamai atskleistų, jog perkančios organizacijos būtų gavusios pastebimą naudą lyginant su neigiama konkurencijos iškraipymo padaryta žala. Prielaida, kad neatlikus aptariamų veiksmų viešieji pirkimai apskritai nebūtų įvykę, o perkančiosios organizacijos nebūtų įsigijusios reikiamo turto, yra nepagrįsta, be to, net jei priimti šią prielaidą, ji savaime neparodo, jog perkančiosios organizacijos dėl pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ atliktų veiksmų būtų gavusios pastebimos naudos, kuri nusvertų konkurencijos iškraipymais padarytą žalą.

Kaip minėta, įrodinėjimo našta, kad sudarytas susitarimas ar suderinti veiksmai atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tenka pareiškėjui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei bylą nagrinėjant Konkurencijos taryboje, nei administraciniuose teismuose nepateikė pagrįstų argumentų ir įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog turi būti taikoma Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta išimtis.

Dėl minėtos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat nurodė, kad atlikdamas tyrimą atsakovas padarė procedūrinių pažeidimų, kurie pareiškėjui trukdė tinkamai įgyvendinti savo teises: nurodė, kad tyrimas buvo pratęstas kelis kartus, pareiškėjui apie tai nebuvo pranešta, apie tyrimo išplėtimą pareiškėjui tapo žinoma vėliau.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė argumentų, kuo konkrečiai jo nurodyti procedūriniai veiksmai, t. y. tyrimo pratęsimas ir tyrimo antraštės tikslinimas (tyrimo išplėtimas) pažeidė pareiškėjo teises, apsunkino jo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos pateiktos medžiagos, Konkurencijos taryba tyrimą pradėjo 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1S-158 (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 128-129), tyrimas, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi, pratęstas 2010 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 1S-27 (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 196), 2010 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 1S-87 (Konkurencijos byla, t. I, b.l. 197). Be to, 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-144 (Konkurencijos byla, t. III, b.l. 178) atsakovas patikslino pradėto tyrimo antraštę.

Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad Konkurencijos taryba turi baigti tyrimą ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo tyrimo pradžios, taip pat numatyta, jog Konkurencijos taryba motyvuotu nutarimu kiekvieną kartą šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Iš minėtų nutarimų turinio matyti, kad tyrimas buvo pratęstas, be kita ko, siekiant tęsti surinktos medžiagos analizę ir sisteminimą, taip pat siekiant surinkti papildomą medžiagą. Taigi siekdamas pratęsti pradėtą tyrimą atsakovas priėmė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje reikalaujamą nutarimą, priimti nutarimai motyvuoti. Kiek tai susiję su 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-144, iš jo turinio matyti, kad tyrimo antraštinė dalis buvo patikslinta konstatavus, jog bendrovės, kurių atžvilgiu pradėtas tyrimas, galimai derino veiksmus teikiant pasiūlymus ne tik nuomos paslaugų, bet ir automobilių viešųjų pirkimų atvejais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tyrimo pradžią. Iš Konkurencijos tarybos pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad atsakovas pareiškėjui 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu (Konkurencijos byla, t. VI, b.l. 53) išsiuntė 2010 m. rugpjūčio 6 d. pranešimą apie atliktą tyrimą Nr. 5S-28 (Konkurencijos byla, t. VI, b.l. 18-48). 2010 m. rugpjūčio 6 d. pranešimą apie atliktą tyrimą Nr. 5S-28 išdėstyta informacija apie viešuosius pirkimus, kurie vertinami ir atsakovo priimtame ginčijamame nutarime, įskaitant ir UAB „Rokiškio vandenys“ rengtą automobilio viešąjį pirkimą. Taigi pareiškėjas buvo supažindintas su atlikto tyrimo rezultatais, jam buvo sudaryta galimybė pateikti pastabas, prašymus, teikti argumentus ir pan. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas savo atsiliepimą apie tyrimą pateikė 2010 m. rugsėjo 21 d. (Konkurencijos byla, t. VII, b.l. 114-124), pareiškėjo atstovai dalyvavo 2010 m. lapkričio 4 d. Konkurencijos tarybos organizuotame bylos nagrinėjimo posėdyje, jame išdėstė savo požiūrį į atsakovo atliktą tyrimą (Konkurencijos byla, t. VII, b.l. 132-153).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl to, jog atliekant tyrimą buvo padaryti pažeidimai, apriboję teises tinkamai ginti savo teises, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su Nutarimu paskirtu baudos dydžiu, be kita ko, nurodo, jog skirta bauda nėra proporcinga padarytam teisės pažeidimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, konstatavus, jog pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nagrinėjamoje byloje atsiranda pagrindas taikyti teisės aktuose nustatytas sankcijas. Už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis). Baudos dydis skaičiuojamas pagal Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintas Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Baudų skaičiavimo taisyklės).

Nutarimo 3 punktu atsakovas pareiškėjui skyrė 1 266 500 litų piniginę baudą. Iš Nutarimo 10 dalies turinio matyti, kad skirdamas baudą atsakovas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį (kartelinis susitarimas dėl kainų), viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas dalyvavo ir derino kainas, skaičių, taip pat byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai.

Baudų skaičiavimo taisyklių 2 punkte nurodyta, jog baudos dydis nustatomas taip: apskaičiuojami baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, baudos už pažeidimo trukmę dydis ir šių dydžių suma, tuo tarpu 3 punkte nurodyta, kad nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos (geografinės rinkos) plotą.

Kaip minėta, skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, atsakovas įvertino padaryto pažeidimo pobūdį, taip pat viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų turinį, skaičių. Vis dėlto, šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, skaičiuojant baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į atsakovo nurodytas aplinkybes, bet ir pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai, taip pat su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos plotą. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant byloje nustatyto pareiškėjo padaryto konkurencijos teisės pažeidimo pavojingumą ir sprendžiant klausimą dėl skirtinos sankcijos proporcingumo, turi būti atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų sąlygas atskiruose viešojo pirkimo procedūrose, byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ būtų sudarę bendro pobūdžio /visaapimantį susitarimą derinti savo veiksmus visose savo veiklos srityse, taigi, padarytas pažeidimas pagal savo poveikį ir pasekmes yra ribotos apimties. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog pateikiant komercinius pasiūlymus buvo dirbtinai didinamos siūlomų prekių (paslaugų) kainos tokiu būdu sudarant prielaidas pirkimus rengiančioms organizacijoms įsigyti prekes (paslaugas), viršijančias įprastą rinkos vertę.

Dėl minėtų priežasčių, taip pat atsižvelgdama į proporcingumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui skirtinos baudos dydis už padaryto pažeidimo pavojingumą nustatytinas 2 proc. bendrųjų metinių pajamų.

Vertinant pareiškėjo vaidmenį byloje nustatytų pažeidimų atveju iš dalies sutiktina su pareiškėjo argumentais dėl pasyvaus pareiškėjo vaidmens juos darant. Iš 5 viešųjų pirkimų, kuriems vykstant pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ derino komercinių pasiūlymų sąlygas, 4 atvejais pareiškėjo vaidmuo buvo pasyvus, pasireiškė tuo, jog pateikdamas komercinius pasiūlymus pareiškėjas sudarydavo prielaidas viešąjį pirkimą laimėti AB „Autoūkis“. Pareiškėjas tik vienu atveju iš aptartų iš padaryto pažeidimo gavo pajamų. Dėl minėtos priežasties, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 5 punktą, sprendžia, kad pagrindinis baudos dydis už įtaką pažeidimo padarymui papildomai mažintinas 5 proc. Taigi pagrindinis baudos dydis (įvertinant tai, kad Konkurencijos taryba baudos dydį už pažeidimo trukmę pagrįstai prilygino 0) yra 1 00 2670 litų.

Be to, Nutarimu Konkurencijos taryba, nustatydama galutinį baudos dydį pareiškėjui, jį papildomai sumažino 20 proc. dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos. Į šį sumažinimą atsižvelgtina nustatant galutinį skirtinos baudos dydį. Todėl galutinė pareiškėjui skirtina bauda už šioje byloje nustatytus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus yra 802 136 litai.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moller Auto“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir jo pirmą sakinį išdėstyti taip: „pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moller Auto“ skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktą ir jame UAB „Moller Auto“ skirtą 1 266 500 litų piniginę baudą sumažinti iki 802136 litų“. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė