Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo AB „Autoūkis“ atstovams E. S. ir Ž. A.,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams E. Š., Ž. K. ir E. P.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Autodina“ atstovui A. B., trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Moller Auto“ atstovui advokatui D. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Autoūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Autoūkis“ skundą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“, uždaroji akcinė bendrovė „Moller Auto“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas AB „Autoūkis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 3-12), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba)2010 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 2S-28 (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad tyrimas dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio reikalavimams pradėtas Tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1S-158, gavus informaciją iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ galimų tarpusavio suderintų veiksmų, pateikiant komercinius pasiūlymus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Joniškio r. PK) 2008 m. kovo 14 d. organizuotam naujų vidutinės klasės automobilių nuomos viešajam pirkimui įprastos komercinės praktikos būdu. Taryba Nutarimu pripažino, kad AB „Autoūkis“, uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“ (toliau – ir UAB „Autodina“) ir uždaroji akcinė bendrovė „Moller Auto“ (toliau – ir „Moller Auto“), derindami veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus, viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir paskyrė šias pinigines baudas: AB „Autoūkis“ – 210 800 litų, UAB „Autodina“ – 117 800 litų ir UAB „Moller Auto“ – 1 266 500 litų baudas.

Pareiškėjas su Tarybos Nutarimu nesutiko ir manė, kad jis priimtas klaidingai įvertinus tyrimo metu surinktus duomenis, neįsigilinus į visas nustatytas aplinkybes, kaltę grindžiant prielaidomis. Nesutiko su Tarybos išvada, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ veikė toje pačioje rinkoje, todėl jie vertintini lygiaverčiais konkurentais. Manė, kad AB „Autoūkis“ prekės (paslaugų) rinka skiriasi nuo UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ prekės (paslaugų) rinkos. AB „Autoūkis“ pagrindinė veikla yra automobilių veiklos nuoma, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ šios veiklos nevykdo. UAB „Autodina“ yra įgaliotas Opel markės automobilių gamintojo atstovas Lietuvoje, UAB „Moller Auto“ – įgaliotas Volkswagen markės automobilių gamintojo atstovas Lietuvoje, AB „Autoūkis“ neatstovauja jokio automobilių gamintojo ir naujų automobilių savarankiškai neplatina.

Pabrėžė, jog esminė aplinkybė, kurios neįžvelgė Taryba, yra ta, jog veiklos nuoma ir jos rinka visiškai skiriasi nuo paprastos automobilių nuomos, kurią teikia UAB „Autodina“. Nutarime nurodoma, jog nėra būtinybės tiksliai nustatyti, ar vadinamoji automobilių veiklos nuoma gali būti laikoma atskira paslauga nuo trumpalaikės nuomos. Pažymėjo, kad paprastai trumpalaikei nuomai pateikiami tik naudoti automobiliai ir tik tie, kuriuos tuo metu turi paslaugos teikėjas. Tai reiškia, kad tuo atveju kliento pasirinkimas ribotas, o pageidaujant tam tikros specifikacijos dažniausiai neįgyvendinamas. Todėl Tarybos atlikto tyrimo kontekste šios nuomos turėjo būti atribotos, nes perkančiosios organizacijos skelbė viešųjų pirkimų konkursus ne paprastos automobilių nuomos paslaugoms pirkti, o automobilių veiklos nuomai, nes buvo pageidaujama išsinuomoti naujus, tam tikros komplektacijos ir specifikacijos automobilius, kurių įmonės, teikiančios paprastos automobilių nuomos paslaugas, nebūtų galėjusios pasiūlyti, o tai reiškia, kad nebūtų galėjusios savarankiškai dalyvauti konkurse. Taryba, pripažinusi, kad tyrimo objektai veikė toje pačioje rinkoje, jų konkurencingumą papildomai įrodinėjo samprotavimais, pamąstymais. Tarybos atstovė posėdžio metu nurodė, kad bendrovės veikė kaip konkurentės, nes viešuosiuose pirkimuose jos dalyvavo su atskirais pasiūlymais. Nutarime pabrėžta, kad pirkėjų požiūriu AB „Autoūkis“, UAB „Moller Auto“ bei UAB „Autodina“ buvo laikomi konkurentais automobilių veiklos nuomos paslaugų rinkoje, kurių vardu komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams teikė šių įmonių darbuotojai ir dėl to visos trys įmonės yra atsakingos už suderintais veiksmais padarytą KĮ pažeidimą. Taigi bendrovių konkurencingumas automobilių veiklos nuomos rinkoje įrodinėjamas tuo, kad perkančiosios organizacijos bendroves laikė konkurentėmis automobilių veiklos nuomos paslaugų rinkoje, nes pateikdavo kvietimus dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, bendrovės kiekviena atskirai pateikė pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursams. Abejojo, ar tai laikytina pakankamą įrodomąją galią turinčiomis aplinkybėmis. Paaiškino, kad pirkėjas, norėdamas įsigyti veiklos nuomai automobilį, renkasi ne tik įmones, teikiančias tokias paslaugas, tačiau tiesiogiai ir automobilių gamintojų atstovus, prekiaujančius pageidaujamos specifikacijos automobiliais. Perkančiajai organizacijai nėra įdomu, ar automobilių pardavėjas užsiima automobilių veiklos nuoma ar ne. Jei pardavėjas nuspręs dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, tačiau pats veiklos nuomos paslaugų neteikia, tai jis sudarys jungtinės veiklos sutartį su automobilių veiklos nuomos paslaugomis teikiančia įmone ir dalyvaus konkurse.

Nurodė, kad AB „Autoūkis“ nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai laikėsi savo pozicijos ir tvirtino, kad nei UAB „Autodina“, nei UAB „Moller Auto“ nežinojo, jog tirtuose viešuosiuose pirkimuose dalyvaus kaip konkurentai su AB „Autoūkis“ t. y. UAB „Autodina“ komercinį pasiūlymą pateikė manydamas, jog konkurse bus dalyvaujama jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o UAB „Moller Auto“, jo teigimu, manydamas, jog tame pačiame konkurse nedalyvaus AB „Autoūkis. Pažymėjo, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja pateikdama paaiškinimą nurodė, kad UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ atstovams siūlė dalyvauti jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir pati, be jų žinios, pateikė komercinius pasiūlymus kaip atskirų viešojo pirkimo konkurso dalyvių. Tai patvirtina, kad nei UAB „Autodina“, nei UAB „Moller Auto“ nebuvo išreiškę valios dalyvauti konkursuose kaip konkurentai įmonei AB „Autoūkis“.

Manė, kad atsakovo prekės (paslaugų) rinkos apibrėžimas yra nepagrįstas. Nesant teisingo prekės rinkos apibrėžimo, nebuvo galima nustatyti konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus), kas yra svarbu siekiant konstatuoti horizontalų kartelinį susitarimą. Nenustačius tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų (konkurentų), negalima konstatuoti, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamus susitarimus turint tikslą nustatyti kainas.

Nesutiko su Tarybos teiginiu, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ buvo suinteresuoti, jog viešuosius pirkimus laimėtų AB „Autoūkis“, todėl minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą. Nurodė, kad bendrovės nelaikytinos konkurentėmis. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nežinojo, jog rengiami komerciniai pasiūlymai bus pateikiami su atskiru AB „Autoūkis“ komerciniu pasiūlymu, todėl negalėjo būti suinteresuoti, jog konkursuose laimėtų būtent ši bendrovė. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nebuvo ir negalėjo būti suinteresuoti, kad laimėtų AB „Autoūkis“, nes AB „Autoūkis“ konkursuose dalyvavo siūlydamas Škoda markės automobilius, kuriais nei UAB „Autodina“, nei UAB „Moller Auto“ neprekiauja. Pažymėjo, kad 2008 metais ar vėliau AB „Autoūkis“ nenupirko ir nenuomojo nei vieno UAB „Autodina“ automobilio, todėl Tarybos nustatytas konkurencijos teisės normų pažeidimo motyvas yra visiškai nepagrįstas. Taryba Nutarime pripažino, jog UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nežinojo viena kito komercinių pasiūlymų kainos, bei tai, kad minėtos įmonės nežinojo AB „Autoūkis“ pateikiamo komercinio pasiūlymo kainos. Tarybos tirtus viešųjų pirkimų konkursus AB „Autoūkis“ laimėjo su UAB „ARX“ parduodamais Škoda markės automobiliais, kurių pati pardavimo kaina yra konkurencinga lyginant su Volkswagen ar Opel markės automobiliais, todėl suprantama, kad AB „Autoūkis“ viešųjų pirkimų konkursams teiktuose pasiūlymuose nurodyta kaina buvo ženkliai mažesnė. AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. pasiaiškinime nurodė, kad viešuosiuose pirkimuose, organizuotuose Joniškio r. PK ir Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – ir Pasvalio r. PK), ji rengė komercinius pasiūlymus ir atliko paskaičiavimus, tačiau remdamasi tomis kainomis, kurias buvo nurodę automobilių pardavėjai – UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“. Ji taikė analogišką paskaičiavimo metodą visiems pasiūlymams, t. y. galutiniame AB „Autoūkis“ pateikiamame pasiūlyme vadinamas antkainis buvo paskaičiuojamas taip pat. Jis priklausydavo tik nuo siūlomo parduoti automobilio kainos. Be to, jei būtų tariamasi dėl kainos, pateikiant komercinius pasiūlymus Joniškio rajono policijos komisariato organizuotam viešajam pirkimui, ir nesilaikant tos pačios paskaičiavimo metodikos, AB „Autoūkis“ komerciniame pasiūlyme būtų buvusi nurodyta ženkliai didesnė kaina, nes UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ siūlomos kainos viršijo 50 000 litų sumą, o AB „Autoūkis“ siūloma kaina sudarė tik 37 183,32 litų. AB „Autoūkis“ laimėjus Joniškio r. PK organizuotą viešojo pirkimo konkursą, tarp AB „Autoūkis“ ir Joniškio r. PK 2008 m. kovo 17 d. buvo pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535, pagal kurią AB „Autoūkis“ išnuomojo lengvąjį automobilį Škoda Octavia Ambiente. Iš minėtos sutarties 1 punkto matyti, jog pagal mokėjimo grafiką vieno mėnesio įmokos dydis be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) yra 1 050,85 litų. AB „Autoūkis“ laimėjus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuotą viešojo pirkimo konkursą, skelbtą 2009 m. balandžio 3 d. Valstybės žinių leidinyje „Informaciniai pranešimai“ Nr. 26, pirkimo numeris 74474, tarp AB „Autoūkis“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. gegužės 22 d. buvo pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535/1/40-IL-922, pagal kurią AB „Autoūkis“ išnuomojo lengvąjį automobilį Škoda Octavia Ambiente. Iš minėtos sutarties 1 punkto matyti, jog pagal mokėjimo grafiką vieno mėnesio įmokos dydis be PVM taip pat yra 1 050,85 litų. AB „Autoūkis“ laimėjus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuotą viešojo pirkimo konkursą, skelbtą 2010 m. balandžio 2 d. Valstybės žinių leidinyje „Informaciniai pranešimai“ Nr. 24, pirkimo numeris 87116, tarp AB „Autoūkis“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gegužės 21 d. buvo pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535/2/40-IL-1521, pagal kurią AB „Autoūkis“ išnuomojo lengvąjį automobilį Škoda Octavia Ambiente. Iš minėtos sutarties 1 punkto matyti, jog pagal mokėjimo grafiką vieno mėnesio įmokos dydis be PVM taip pat yra 1 050,85 litų. Nurodė, kad šie dokumentais pagrįsti faktai neginčijamai patvirtina, jog AB „Autoūkis“ net ir tuo atveju, kai viešieji pirkimai buvo skelbiami viešai, siūlo vieną ir tą pačią automobilio nuomos kainą, todėl teigti, jog Tarybos tirtų viešųjų pirkimų atvejais buvo susitarta dėl komercinių pasiūlymų kainos, būtų neteisinga. Manė, kad nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, jog AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nederino komercinių pasiūlymų kainų, todėl negali būti pripažinti pažeidę KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tačiau nustačius, jog KĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pažeistos kitais būdais, spręstinas klausimas dėl to paties straipsnio 4 dalį numatytos išimties taikymo.

Pažymėjo, kad AB „Autoūkis“, rinkdamasis automobilį, su kuriuo galėtų dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, bendraudavo su daugeliu automobilių pardavėjų ir pasirinkęs konkursui tinkamiausią automobilį apie tai informuodavo automobilio pardavėją ir dalyvaudavo konkurse. Kitus pardavėjus, kurių automobiliai nebuvo pasirinkti konkrečiam konkursui dalyvauti, AB „Autoūkis“ informuodavo, kad tam tikra perkančioji organizacija skelbia viešojo pirkimo konkursą ir jie turintys reikiamos specifikacijos automobilį, todėl galintys dalyvauti konkurse bendradarbiaujant su veiklos nuomos paslaugų teikėju. Tačiau AB „Autoūkis“ žinojo, kad automobilių pardavėjai patys savarankiškai automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų konkursuose nedalyvauja, o pasitelkia kitas įmones, teikiančias tokias pačias paslaugas, kaip ir AB „Autoūkis“, pavyzdžiui UAB „Olego transportas“, UAB „Litideal“, UAB „Fortūna Travel“. Tokių pasiūlymų tikslas būdavo vienintelis, t. y. tam, kad įvyktų konkursas. Kadangi AB „Autoūkis“ pasirinkdavo automobilius, su kuriais galėtų pasiūlyti optimaliausią veiklos nuomos kainą (dažnai buvo išsirenkamas Škoda markės automobilis), buvo labiau užtikrinti viešųjų pirkimų konkursuose, nes su kitos markės automobiliais mažesnės veiklos nuomos kainos pasiūlyti nelabai buvo įmanoma. Tuo buvo užtikrinama konkurencija. Pabrėžė, kad AB „Autoūkis“ automobilių pardavėjų nelaiko konkurentais, o rinkoje konkuruoja su įmonėmis, teikiančiomis tas pačias paslaugas.

Nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta bauda – 3,5 proc. bendrųjų metinių pajamų, už nustatytų aplinkybių dalinį pripažinimą pagrindinis baudos dydis sumažintas 2 proc., už aktyvų vaidmenį pagrindinis baudos dydis padidintas 10 proc. ir dėl sunkios ekonominės padėties pagrindinis baudos dydis sumažintas 20 proc., tokiu būdu paskirta 210 800 litų bauda. Manė, kad nepažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, o jei ir pažeidė, tai dėl mažareikšmio poveikio jam negalėjo būti taikoma sankcija. Akcentavo, jog AB „Autoūkis“ pagrindinė komercinė veikla yra automobilių nuoma, tačiau bendrovė taip pat teikia patalpų nuomos, automobilių remonto ir kitas paslaugas. Taryba nustatė, kad AB „Autoūkis“ pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį ir skyrė baudą procentine išraiška, skaičiuojamą nuo bendrovės bendrųjų metinių pajamų. Manė, jog KĮ numatytas baudos skaičiavimas nuo ūkio subjekto bendrųjų pajamų gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, juo labiau kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktriną valstybė privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu. Nes šiuo konkrečiu atveju kitam ūkio subjektui, vykdančiam vienintelę veiklą, būtų paskirta mažesnė bauda. Ūkio subjekto gebėjimas dalyvauti kitose prekės (paslaugų) rinkose negali būti pagrindu griežtesnei atsakomybei kilti. Manė, kad teismas turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar minėtas įstatymas atitinka Konstituciją.

Pažymėjo, jog, nustatant baudos dydį AB „Autoūkis“, nebuvo atsižvelgta į aplinkybes, įtakojančias švelnesnės atsakomybės taikymą: 1) AB „Autoūkis“ pateikdamas paaiškinimą ir pagrįsdamas pridedamais dokumentais, nurodė, kad pagal atliktus skaičiavimus iš visų Tarybos tirtų viešųjų pirkimų konkursų gautos pajamos, atskaičius lizingo įmonei sumokėtas sumas (tačiau neatskaičius kitų patirtų išlaidų), sudaro tik 11 936,94 litų; 2) KĮ 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad lengvinančia aplinkybe laikoma tai, jog ūkio subjektas pripažino Tarybos tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas, pateikdamas paaiškinimą ir bylos nagrinėjime, tvirtino, jog pripažįsta Tarybos nustatytas aplinkybes, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. bendravo su UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ darbuotojais, kad išsiuntė komercinius pasiūlymus iš AB „Autoūkis“ kanceliarijos, tačiau tuo pačiu nurodė, kad darbuotoja veikė be bendrovės administracijos žinios (tą patį patvirtino ir pati darbuotoja), todėl bendrovė negali būti visiškai atsakinga už darbuotojo padarytus veiksmus; 3) atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad AB „Autoūkis“ niekada nėra davęs nurodymų ar pavedęs darbuotojams ruošti komercinius pasiūlymus viešiesiems konkursams už kitas įmones, tuo labiau, jei tame pačiame konkurse ketina dalyvauti pareiškėjas. Be to, AB „Autoūkis“ nėra suteikęs įgaliojimų darbuotojams pasirašyti komercinius pasiūlymus, juos pasirašo tik bendrovės vadovas. AB „Autoūkis“, gavęs pasiūlymą dalyvauti konkurse, atidžiai įvertina jo sąlygas ir kreipiasi į automobilių prekybininkus su užklausimu, kokia kaina jie galėtų parduoti vieną ar kitą automobilį, atitinkantį specifikacijas ir komplektaciją, nurodytą konkurso sąlygose, todėl darbuotojos L. Z. veiksmai, parengiant konkursui pateiktiną medžiagą, vertinami savavališkais, pareigybės aprašymo bei pareiškėjo interesų neatitinkančiais veiksmais. Taryba nustatydama baudos dydį neatsižvelgė į gautų pajamų dydį, į tai, ar pažeidimas padarytas bendrovės darbuotojos savivale, todėl manė, jog bauda paskirta neįvertinus visų aplinkybių, kurios turėjo įtakoti mažesnės piniginės baudos skyrimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 168-178) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Taryba nurodė, jog pareiškėjo skundo motyvai yra nepagrįsti, todėl AB „Autoūkis“ skundas turėtų būti atmestas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Nutarime neišskiriama, jog automobilių veiklos nuomos paslaugų ir paprastos automobilių nuomos paslaugų, kurias teikia minėti pardavėjai, rinkos yra skirtingos. Nutarime aiškiai nurodyta, jog, nagrinėjant draudžiamą konkurentų susitarimą dėl viešiesiems pirkimams pateikiamų komercinių pasiūlymų derinimo, nebuvo būtinybės tiksliai įvertinti teikiamos paslaugos ypatumų ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Tokiu atveju pakanka nustatyti, kad viešuosiuose pirkimuose ūkio subjektai veikė kaip konkurentai,siūlydami pirkėjų pageidaujamą įsigyti paslaugą. Pabrėžia, jog Europos Sąjungos institucijų praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai akivaizdu, jog draudžiamas susitarimas turi antikonkurencinį tikslą ar poveikį, nėra būtinybės ypač tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Be to, Europos Komisija 2007 m. vasario 21 d. sprendime byloje Nr. COMP/E-1/38.823PO/Elevators and Escalators nurodė, jog komercinių pasiūlymų viešuosiuose pirkimuose derinimas laikytinas karteliu, t. y. susitarimu dėl kainų, o tokiais atvejais būtinybė apibrėžti prekės rinką net nekeliama – tiesiog įvardijama, kokioje veiklos srityje šalys derino komercinius pasiūlymus. Taryba nagrinėjamoje byloje pasielgė iš esmės analogiškai, t. y. nustačiusi, kokioje veiklos srityje bendrovės derino savo komercinius pasiūlymus, pagrįstai jas pripažino konkurentėmis būtent toje veiklos srityje. Be to, Bendrasis Teismas byloje CMA CGM prieš Komisiją konstatavo, kad horizontalaus kainų fiksavimo atveju Komisijai pakanka nustatyti, kad draudžiamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, dėl ko jis per se daro poveikį prekybai ir konkurencijai, nereikalaujant tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Tarybos byloje nustačius, kad bendrovės teikė konkuruojančius komercinius pasiūlymus konkrečiai veiklai pirkti, vadovaujantis Komisijos praktika Elevators and Escalators byloje, iš esmės to pakako norint bendroves pripažinti konkurentėmis neapibrėžiant prekės rinkos. Todėl tyrimo metu buvo vertinama, ar pažeidusias KĮ bendroves galima pripažinti konkurentėmis, bei taip pat siekta apibūdinti pagrindines nagrinėjamos paslaugos – automobilių veiklos nuomos – savybes, nesistengiant itin tiksliai atriboti automobilių veiklos nuomos paslaugos nuo kitų galimai skirtingus ypatumus turinčių panašaus pobūdžio paslaugų. Tarybos tyrimo metu buvo nustatyta, kad ūkio subjektai UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ bei AB „Autoūkis“ neturi vieningos nuomonės dėl automobilių veiklos nuomos, kaip paslaugos, atribojimo nuo kitų panašių paslaugų (paprastos nuomos). AB „Autoūkis“, kaip ir UAB „Moller Auto“, Tarybai nurodė, kad automobilių veiklos nuoma iš esmės laikytina panašiu sandoriu į paprastą automobilių nuomą. Tai apklausos Taryboje metu pripažino ir AB „Autoūkis“ automobilių nuomos ir priežiūros skyriaus viršininkas K. P.. Anot K. P., veiklos nuoma gali verstis bet kuris ūkio subjektas, specialių leidimų ar licencijų šiai veiklai nėra, didelių nuosavų finansinių išteklių taip pat nereikia, nes veiklos nuoma dažniausiai yra vykdoma kaip subnuoma, t. y. automobilį nuosavybės teise įsigyja bankas, veiklos nuomos paslaugas teikianti įmonė automobilį iš banko nuomoja,bei kiti panašumai. Atkreipė dėmesį, kad Nutarime nurodoma, jog kitas nagrinėjamas ūkio subjektas UAB „Autodina“ tvirtina, kad minėti sandoriai yra visiškai skirtingi, be to, Nutarime nurodyta, kad tyrimo tikslais automobilių veiklos nuomą galima išskirti kaip specialią paslaugą, turinčią tam tikrų ypatumų, taigi pareiškėjo argumentas, jog veiklos nuoma ir paprasta nuoma Nutarime neatskiriamos, yra neteisingas.

Pabrėžė, kad Nutarime nėra pasakyta, jog į prekės rinkos apibrėžimą įtraukiama ne tik automobilių veiklos nuomos paslauga, bet ir paprasta automobilių nuoma. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nėra būtinybės itin tiksliai apibrėžti prekės rinką, Nutarime veiklos nuoma nėra visiškai atribojama nuo kitų panašių paslaugų – Nutarimu siekiama parodyti automobilių veiklos nuomos paslaugų ypatumus bei savybes. Be to, nepriklausomai nuo to, kaip plačiai ar siaurai Taryba būtų apibrėžusi prekės rinką, tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas vis tiek nesikeistų, kadangi visi nagrinėti ūkio subjektai teikė tarpusavyje konkuruojančius automobilių veiklos nuomos komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams. Todėl apibrėžiant prekės rinką buvo aiškinamasi, kaip nagrinėjami ūkio subjektai veikė kiekvienu konkrečiu tirtu atveju, o ne jų faktinė padėtis realiai vykdant savo veiklą, t. y. buvo vadovaujamasi paklausos pakeičiamumo aspektu ir situacija vertinta iš perkančiųjų organizacijų pusės. Vertinant situaciją iš objektyvios perkančiųjų organizacijų pozicijos, komerciniai pasiūlymai jas pasiekdavo pateikti iš ūkio subjektų, prisistatančių kaip savarankiškai teikiančių automobilių veiklos nuomos paslaugas, be to, daugumos nagrinėtų viešųjų pirkimų atvejų tokie komerciniai pasiūlymai buvo gauti perkančiųjų organizacijų individualiai UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ bei AB „Autoūkis“ išsiųstų kvietimų dalyvauti pirkimuose pagrindu. Atkreipė dėmesį, kad tyrimo metu prekės rinka buvo analizuojama bei apibrėžiama siekiant tyrimo tikslų, todėl paklausos pakeičiamumas buvo vertinamas būtent iš perkančiųjų organizacijų pusės, t. y. tikslinių šios paslaugos pirkėjų, ir analizuojama, kaip joms save pristatė AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“. Kadangi jos visos viešiesiems pirkimams teikė savarankiškus komercinius pasiūlymus, nagrinėtų viešųjų pirkimų ribose šios bendrovės buvo pagrįstai pripažintos konkurentėmis. Pabrėžė, jog UAB „Autodina“ pareiškėjo konkurentu buvo pripažintas būtent dėl to, kaip ši bendrovė save pateikė perkančiosioms organizacijoms, neatsižvelgiant į tai, jog UAB „Autodina“ nurodo, jog realiai automobilių veiklos nuomos paslaugų neteikia. Iš tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja iš UAB „Autodina“ ar UAB „Moller Auto“ vadybininkų gautus komercinius pasiūlymus perskaičiuodavo taip, kad juose nurodoma automobilio pardavimo kaina būtų automobilių veiklos nuomos paslaugų teikimo kaina, tada šiuos perskaičiuotus pasiūlymus pateikdavo minėtiems bendrovių vadybininkams pasirašyti, bei juos pasiimdavo su savimi ir išsiųsdavo per savo kurjerių paštą. Esant tokioms aplinkybėms galima teigti, jog visos nagrinėjamos bendrovės žinojo, kad minėtuose konkursuose dalyvauja kaip konkurentai, teikiantys automobilių veiklos nuomos pasiūlymus.

Pažymėjo, kad UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ elgesys pagrįstai buvo vertinamas kaip suderinti veiksmai, kuriais siekiama išvengti tarpusavio konkurencijos, nes buvo nustatyta, jog viešuosiuose pirkimuose visos nagrinėtos bendrovės dalyvaudavo iš anksto suderinusios savo veiksmus dėl pirkimo baigties, t. y. prieš viešuosius pirkimus UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ atskleisdavo konkurentui AB „Autoūkis“ savo komercinių pasiūlymų kainas, o tokios nustatytos aplinkybės pakanka norint veiksmus konstatuoti kaip kainų derinimą ir visiškai nėra būtinybės nustatyti, jog UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ taip pat turėtų žinoti AB „Autoūkis“ pasiūlymo kainą. Nustatant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu susitarimo šalys veikia neturėdami subjektyvaus ketinimo riboti konkurenciją, t. y. patys nežinodami AB „Autoūkis“ komercinio pasiūlymo kainos, ši aplinkybė nėra svarbi taikant nagrinėjamą teisės normą. Nagrinėjamas pažeidimas bet kuriuo atveju laikytinas padarytu tyčia ir ūkio subjektų manymas, kad jie savo veiksmais nepažeidžia konkurencijos teisės reikalavimų, nėra reikšmingas. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, tam, kad pažeidimas būtų laikomas padarytu tyčia, nėra būtina, kad ūkio subjektas sąmoningai suprastų, jog jis pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį ir KĮ 5 straipsnį.

Pabrėžė, kad net ir tuo atveju, jei koks nors tarp konkurentų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas turi ir teisėtų tikslų ar subjektyvūs susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina ir nepaneigia susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Kaip ne kartą yra pabrėžę Europos Komisija ir Teisingumo Teismas, susitarimas gali būti vertinamas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją net ir tuo atveju, jeigu konkurencijos ribojimas nėra vienintelis jo tikslas, bet kartu šiuo susitarimu taip pat siekiama kitokių tikslų. Atsižvelgiant į tokią praktiką, akivaizdu, jog KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą galima konstatuoti ir pareiškėjo nurodytu atveju, t. y. kai jis pats žinojo savo konkurentų kainas, tuo tarpu jo konkurentams AB „Autoūkis“ kaina nebuvo atskleidžiama.

Atsakovas nurodė, jog automobilių pardavėjus UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ su AB „Autoūkis“ įprastoje praktikoje siejo verslo santykiai, kurių pagrindu AB „Autoūkis“, automobilių veiklos nuomos paslaugas teikianti bendrovė, pirkdavo (ar galėjo pirkti) iš šių bendrovių automobilius, kad galėtų juos išnuomoti perkančiosioms organizacijoms. Tokį nustatytą bendradarbiavimą patvirtino ir pačios bendrovės tiek tyrimo metu, tiek ir savo skunduose dėl Tarybos Nutarimo. Įvertinus tokią sukurtą bendradarbiavimo sistemą, Nutarime buvo pagrįstai padaryta išvada, jog nagrinėtų viešųjų pirkimų atvejais bendrovės veikė kaip „pagalbininkės“ viena kitai, t. y. viena bendrovė ragindavo kitas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose tam, kad pirkimas įvyktų jau po pirmojo kvietimo, atitinkamai, kitame viešajame pirkime atsilygindama palaikančiojo pasiūlymo pateikimu, t. y. dalyvaudama konkurento paprašyta (UAB „Moller Auto“ prašymas AB „Autoūkis“ pateikti perkančiajai organizacijai UAB „Rokiškio vandenys“ palaikantį komercinį pasiūlymą automobilių pirkimo atveju). UAB „Autodina“ buvo pasyvus komercinių pasiūlymų teikėjas pirkimams, nebuvo nustatyta, jog ši bendrovė būtų prašiusi palaikančių komercinių pasiūlymų, tačiau, manytina, jog, tikėdamasi galimos naudos kituose pirkimuose (AB „Autoūkis“ galėtų dalyvauti automobilių veiklos nuomos pirkime siūlydama būtent UAB „Autodina“ norimą parduoti automobilį), sutikdavo pateikti suderintą komercinį pasiūlymą. Neteisėto bendrovių bendradarbiavimo suinteresuotumas konstatuotas ir atsižvelgus į nagrinėjamų bendrovių atstovų paaiškinimus Tarybos atliktų apklausų metu. UAB „Autodina“ vadybininkas S. G., kalbėdamas apie Joniškio r. PK pirkimą, nurodė, kad nemano, jog „Autodina“ turėjo šansų laimėti, nes kaina buvo didesnė. Kadangi nagrinėtuose viešuosiuose pirkimuose bendrovės dalyvavo kaip konkurentės, tai joms nesant suinteresuotoms konkrečia iš anksto suderinta viešojo pirkimo baigtimi, tokios vadybininko pozicijos nebūtų galima logiškai pagrįsti. Ji akivaizdžiai suponuoja, kad UAB „Autodina“ neturėjo galimybių būti viešųjų pirkimų laimėtoju būtent dėl AB „Autoūkis“ siūlytų mažesnių kainų.

Pažymėjo, jog Nutarime nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. elektroninės žinutės dėl konkursinių pasiūlymų derinimo, komercinius pasiūlymus derinusių bendrovių darbuotojų paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, komercinių pasiūlymų siuntimo aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad konkurentai derino savo veiksmus. AB „Autoūkis“ žinojo apie UAB „Autodina“ bei UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ir juose pateiktas kainas, o pastarieji nors ir nežinodami AB „Autoūkis“ kainos, laisva valia leido bendrovei sužinoti konfidencialią savo komercinių pasiūlymų informaciją, dėl ko AB „Autoūkis“ galėjo atitinkamai koreguoti savo pasiūlymą taip, kad jo siūloma kaina būtų mažiausia ir jis tokiu būdu laimėtų pirkimą. Kitų draudžiamo susitarimo dalyvių vaidmuo buvo parodyti, kad konkursas vykdomas konkurenciniu būdu, neva jame dalyvauja visos dalyvauti viešajame pirkime pakviestos bendrovės, siūlančios skirtingas kainas, tačiau iš tiesų viešasis pirkimas iš esmės buvo fiktyvus. Pažymėjo, jog visų dalyvių konkursiniai pasiūlymai turi būti pateikiami užklijuotuose ir užantspauduotuose vokuose. Šie pasiūlymai atplėšiami bei paskelbiamos pirkimo dalyvių kainos tik tam tikrą dieną tam tikru laiku, o iki vokų atplėšimo konkursinių pasiūlymų kainos yra konfidenciali informacija. Tokia nustatyta aplinkybė tik patvirtina, jog nagrinėjamos bendrovės negalėjo nežinoti apie draudimą atskleisti viena kitai savo komercinių pasiūlymų kainas. Taigi AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ buvo suinteresuoti, kad viešuosius pirkimus laimėtų AB „Autoūkis“, todėl minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, pasyvus vaidmuo leidžiant konkurentui sužinoti savo komercinio pasiūlymo kainas, pagrįstai leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, o tai yra draudžiama pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsakovas teigė, jog pareiškėjo argumentai, kad jis analogiškas komercinių pasiūlymų kainas taikė ir vėlesniuose viešuosiuose pirkimuose, nenagrinėtuose Tarybos, neturi reikšmės, nes, žinodamas UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ komercinių pasiūlymų kainas, AB „Autoūkis“, rengdamas savo komercinį pasiūlymą, turėjo galimybę atsižvelgti į jam žinomas konfidencialias konkurentų komercinių pasiūlymų sąlygas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl kainų derinimo nepagrįstumo yra atmestini, jie nepaneigia Tarybos tyrimo metu padarytų išvadų. Pažymėjo, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo samprotavimais dėl AB „Autoūkis“ direktoriaus pareiškimo, pasakyto apklausos ikiteisminio tyrimo metu, išaiškinimo, kadangi jie grindžiami aplinkybėmis, faktiškai nepagrįstomis jokiais nei Tarybai, nei teismui nepateiktais įrodymais. Manė, jog Taryba tyrimo metu tinkamai įvertino nurodytą AB „Autoūkis“ direktoriaus citatą, kadangi ji buvo įvertinta visų faktinių aplinkybių, nustatytų Joniškio r. PK organizuoto viešojo pirkimo atveju, kontekste. Kadangi pareiškėjas tinkamai nepaneigė Tarybos išvadų, pateiktų Nutarime, preziumuoja, kad jos laikytinos pagrįstomis ir teisingomis.

Nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl paskirtos baudos nepagrįstumo. Pažymėjo, kad KĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jeigu jos tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio nuostatas, ir vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei, skiriama bauda negali viršyti 10 proc. jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Taigi bendra taisyklė, taikoma apskaičiuojant ūkio subjektams skirtinas baudas už konkurencijos teisės pažeidimus, yra atsižvelgimas į ūkio subjektų gautas bendrąsias pajamas praėjusiais ūkiniais metais. Tarybos įsitikinimu, apskaičiuojant baudą AB „Autoūkis“ buvo pagrįstai remiamasi bendrosiomis šios bendrovės gaunamomis pajamomis. Automobilių veiklos nuomos paslaugos yra pagrindinė veikla, kuria verčiasi bendrovė, kitos teikiamos paslaugos sudaro nedidelę gaunamų pajamų dalį, be to, jos nėra visiškai atsietos nuo automobilių veiklos nuomos paslaugų, t. y. šių pajamų objektas taip pat iš esmės yra automobilis, taigi pagrįstai bauda buvo apskaičiuota remiantis bendrosiomis pajamomis.

Pabrėžė, jog nurodytas baudų apskaičiavimo vadovaujantis bendrosiomis bendrovės pajamomis metodas, skirtingai nei tvirtina pareiškėjas, neprieštarauja Konstitucijai ir nepažeidžia jos 29 straipsnio. Tiek UAB „Autodina“, tiek ir UAB „Moller Auto“ paskiriant baudas buvo atsižvelgta į bendrąsias šių ūkio subjektų gaunamas pajamas, nors jie nurodo taip pat vykdantys kelias skirtingas veiklas, taigi AB „Autoūkis“ nebuvo diskriminuojamas kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Pastebėjo, jog šiuo atveju taikytas baudų skaičiavimo metodas yra nustatytas ne tik KĮ, bet ir Europos Sąjungos teisės aktuose, jis taikytinas absoliučia dauguma atvejų skiriant finansines sankcijas ūkio subjektams, taigi akivaizdu, jog nesant prieštaravimo tarp nurodytos KĮ normos ir Konstitucijos nuostatos, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinimo.

Pažymėjo, kad nėra pagrindo sutikti, jog skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į AB „Autoūkis“ iš visų tirtų viešųjų pirkimų gautas pajamas atskaičius lizingo įmonei sumokėtas sumas. Pabrėžė, kad baudos dydis nustatomas įvertinant pažeidimo pobūdį, jo pavojingumą, taip pat pažeidimo trukmę, ūkio subjekto vaidmenį vykdant pažeidimą, atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes, be kita ko, ir siekiant atgrasyti bendrovę nuo tolesnių konkurencijos teisės pažeidimų, taigi baudos dydžio nustatymo metodas susijęs su keliais kintamaisiais, tarp kurių bendrovės pelno gavimas iš neteisėtos veiklos nėra nurodomas. Pažymėjo, kad buvo atsižvelgta į tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, jos tinkamai bei motyvuotai įvertintos, taigi nėra pagrindo sutikti, jog paskirtoji bauda yra neteisinga. Taryba skundžiamame Nutarime skirdama baudą aiškiai nurodė, kad AB „Autoūkis“ iš dalies pripažino tyrimo nustatytas aplinkybes: pripažino, kad įmonės darbuotoja derino su konkurentais pasiūlymus konkursams, nors ir nesutiko, kad AB „Autoūkis“ turėtų būti už tai atsakingas, dėl to šiai bendrovei pagrindinis baudos dydis atitinkamai mažinamas 2 proc. Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad į pareiškėjo nurodytą aplinkybę skiriant baudą nebuvo atsižvelgta. Skiriant baudą atsižvelgti į faktą, jog AB „Autoūkis“ nėra suteikęs įgaliojimų darbuotojams pasirašyti komercinių pasiūlymų, nes juos pasirašo bendrovės direktorius, kaip į atsakomybę lengvinančią aplinkybę nebuvo pagrindo. Pažymėjo, kad tokia aplinkybė nėra numatyta KĮ 42 straipsnio 2 dalyje. Bendrovės pagrįstai laikytinos atsakingomis už jų darbuotojų padarytus konkurencijos pažeidimus, taigi nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokius pavedimus yra nurodęs ar nenurodęs AB „Autoūkis“ savo darbuotojams. Pakanka, jog ūkio subjektas suvoktų, kad bendras tokių atliekamų veiksmų poveikis gali būti konkurencijos ribojimas. Atsakomybė bendrovei už jos darbuotojų atliktus antikonkurencinius veiksmus gali būti nustatoma ir tuo atveju, kai bendrovės vardu konkurencijos teisės pažeidimą padaro jos darbuotojas, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jis neturėtų būti laikomas atsakingas už savo darbuotojos padarytus pažeidimus. Atsakovas nurodė, jog, įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, matyti, kad tai, kad įmonės darbuotojai (vadybininkai) jiems priskirtas funkcijas atliktų įmonės vardu, yra įprasta praktika. Taigi esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo abejoti, kad L. Z., teikdama pasiūlymus automobilių veiklos nuomos pirkimams, veikė AB „Autoūkis“ vardu, taip pat nėra net ir jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos kokios nors vidinės bendrovės taisyklės. Tuo tarpu aplinkybė, kad bendrovių vadovybė nežinojo, kokius draudžiamus veiksmus atlieka jų darbuotojai, ar kad tai nėra suderinta su bendrovės politika, dėl ko tai nelaikytina darbinių funkcijų vykdymu, nepaneigia bendrovių atsakomybės KĮ prasme.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Nutarime apibrėžiant atitinkamą rinką nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad tyrime buvo nagrinėjami horizontalūs konkurentų susitarimai dėl kainų derinimo dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, tokio pobūdžio pažeidimams nėra taikomos nuostatos dėl susitarimo mažareikšmio poveikio, negalinčio itin riboti konkurencijos, todėl šioje byloje nėra poreikio nustatyti ūkio subjektų užimamų rinkos dalių. Suderinti veiksmai nustatant kainas pripažįstami ribojančiais konkurenciją pagal tikslą, todėl nėra būtina kiekvienu atveju nustatyti, kokį konkretų antikonkurencinį poveikį (pasekmes) tokie suderinti veiksmai sukelia.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu (t. III, b. l. 158-177) pareiškėjo AB „Autoūkis“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tyrimas dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose atitikties KĮ 5 straipsnio reikalavimams buvo pradėtas Tarybos 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1S-158, gavus informacijos iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ galimų tarpusavio suderintų veiksmų, pateikiant komercinius pasiūlymus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio r. PK 2008 m. kovo 14 d. organizuotam naujų vidutinės klasės automobilių nuomos viešajam pirkimui įprastos komercinės praktikos būdu (Tyrimo byla t. I, b. l. 128-129). Tyrimas buvo pratęstas Tarybos 2010 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 1S-27 ir Tarybos 2010 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 1S-87 (Tyrimo bylos t. I, b. l. 196, 197-198). Tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-144 buvo patikslinta tyrimo antraštė (Tyrimo bylos t. III, b. l. 178). Atlikusi tyrimą Taryba Nutarime pripažino, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“, derindami veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pažeidimui konstatuoti Tarybai pakako nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Taryba, nustačiusi, jog pareiškėjai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos teisinės pasekmės konkurencijai. Įvertinęs pateiktą Tarybos tyrimo medžiagą, teismas nustatė, kad Tarybos atliekamo tyrimo metu buvo analizuojami duomenys apie šešis viešuosius pirkimus: 1) 2008 m. vasario 11 d. – 2008 m. kovo 14 d. vykusį viešąjį naujų vidutinės klasės automobilių veiklos nuomos paslaugų pirkimą, kurį organizavo Joniškio r. PK; 2) 2008 m. vasario 28 d. – 2008 m. kovo 15 d. vykusį automobilių veiklos nuomos viešąjį pirkimą, kurį organizavo Pasvalio r. PK; 3) 2008 m. vasario 4 d. – 2008 m. kovo 4 d. vykusį automobilių veiklos nuomos pirkimą, kurį organizavo Rokiškio rajono policijos komisariatas (toliau – ir Rokiškio r. PK); 4) 2008 m. balandžio 4 d. – 2008 m. balandžio 16 d. vykusį automobilių veiklos nuomos viešąjį pirkimą, kurį organizavo Raseinių rajono policijos komisariatas (toliau – ir Raseinių r. PK); 5) 2008 m. balandžio 28 d. – 2008 m. gegužės 13 d. vykusį automobilių veiklos nuomos viešąjį pirkimą, kurį organizavo Raseinių rajono policijos komisariatas; 6) 2008 m. spalio 6 d. įvykusį viešąjį pirkimą, kurio metu buvo perkamas automobilis, pirkimą organizavo UAB „Rokiškio vandenys“. Dėl galimo viešojo pirkimo Joniškio r. PK neskaidrumo ir nesąžiningumo bei Joniškio r. PK darbuotojos D. K. galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliko ikiteisminį tyrimą ir surinko su šiuo viešuoju pirkimu susijusią medžiagą, kuri atskleidžia KĮ 5 straipsnio pažeidimo tyrimui reikšmingas aplinkybes.

Teismas nurodė, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos tyrėjos apklausta kaip liudytoja AB „Autoūkis“ darbuotoja L. B. (dabartinė pavardė – Z.) parodė (Tyrimo bylos t. I, l. 95-96), kad 2008 metų pavasarį gavo pranešimą iš Joniškio r. PK apie tai, kad skelbiamas viešasis automobilių nuomos pirkimas. Kvietime buvo nurodytos kviečiamos dalyvauti konkurse įmonės bei konkurso reikalavimai. Ji paskambino kvietime nurodytos UAB „Autodina“ vadybininkui S. G. ir iš jo sužinojo, kad UAB „Autodina“ konkurse nedalyvaus, taigi pasiūlė UAB „Autodina“ paruošti pasiūlymą. Minėtos bendrovės vardu paruoštą pasiūlymą pasirašė S. G.. L. Z. teigė analogiškai paruošusi ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymą, kurį pasirašė V. Č.. Visi pasiūlymai buvo išsiųsti iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ji įdėjo į vokus, o AB „Autoūkis“ pasiūlymą, neįdėtą į voką, perdavė išsiųsti sekretorei. L. Z. paliudijo, kad analogiškai buvo ir su UAB „Moller Auto“, tik ji negalėjo tiksliai prisiminti, ar pati kalbėjo su V. Č., ar tai darė K. P., bet tai, kad pasiūlymą įdėjo į voką ir išsiuntė per kurjerių paštą, patvirtino. Policijos pareigūnams duotuose parodymuose AB „Autoūkis“ direktorius E. S. paaiškino, kad tam, jog įvyktų konkursas, jie susisiekia su dalyvaujančiomis bendrovėmis ir prašo jų pateikti pasiūlymus rengiančiai organizacijai. Kodėl Joniškio r. PK konkurso atveju L. Z. išsiuntė visų įmonių pasiūlymus, atsakyti negalėjo (Tyrimo bylos t. I, l. 101-102). Iš UAB „Moller Auto“ darbuotojo V. Č. paaiškinimo Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Tyrimo bylos t. I, b. l. 50) matyti, kad jis parengė komercinį pasiūlymą Pasvalio r. PK vykdytam viešajam pirkimui ir jį perdavė AB „Autoūkis“ darbuotojui K. P. „Volkswagen“ salone, Vilniuje, Laisvės pr. 127. Komercinis pasiūlymas nebuvo įdėtas į voką. Tarybai UAB „Moller Auto“ darbuotojas V. Č. paaiškino (Tyrimo bylos t. III, l. 85-87), kad neprisimena, kas su juo bendravo dėl Joniškio r. PK vykdyto viešojo pirkimo, tačiau nurodė, kad susisiekti nebuvo sunku, kadangi ant kvietimo buvo adresai. Nurodė, kad prašė AB „Autoūkis“ paskaičiuoti automobilių kainas. Iš tyrimo byloje esančios voko, kuriame buvo siųstas UAB „Moller Auto“ pasiūlymas (Tyrimo bylos, t. I, l. 30), matyti, kad ant jo užrašytas ne tik UAB „Moller Auto“ pavadinimas bei adresas, bet viršuje, kairiajame kampe, užrašyta ir „Autoūkis“. Taryboje vykusioje apklausoje L. Z. paaiškino (Tyrimo bylos t. III, l. 2-4), kad, kai sužino apie konkursą, kreipiasi į vadybininkus ir prašo, kad jie dalyvautų konkurse, kad jis įvyktų. Dėl UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymų siuntimo nurodė, kad jie sudeda į vokus, o UAB „Bijusta“ užantspauduoja, negalėjo prisiminti, kodėl siuntė ir kitų bendrovių pasiūlymus. UAB „Autodina“ darbuotojas S. G. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paaiškino (Tyrimo byla, t. I, l. 51), kad dėl Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PKvykdytų viešųjų pirkimų jam paskambino AB „Autoūkis“ darbuotoja Laura ir paprašė atsiųsti atitinkamų automobilių komercinius pasiūlymus ir paaiškino, kad, jei šis pasiūlymas laimės, AB ‚,Autoūkis“ nupirks iš UAB „Autodina“ automobilius ir išnuomos. S. G. taip pat paaiškino, kad jis paruošė komercinį pasiūlymą ir jį išsiuntė elektroniniu paštu AB „Autoūkis“ darbuotojai Laurai. Po kelių dienų ji atvyko į UAB „Autodina“ saloną ir S. G. pasirašė ant jos pateikto komercinio pasiūlymo antrojo lapo. Nurodė, kad nei jis pats, nei Joniškio r. PK nei Pasvalio r. PK atveju savarankiškai jokių pasiūlymų nesiuntė. Iš byloje esančio voko, kuriame buvo siunčiamas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas Pasvalio r. PK (Tyrimo bylos II t., l. 62), matyti, kad ant jo yra ne tik UAB „Moller Auto“ adresas, tačiau virš jo parašyta „Autoūkis“. Iš voko matyti, kad jis pristatytas per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą, kaip ir UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas (Tyrimo bylos t. II, l. 65). Byloje esanti susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp S. G. ir L. Z. medžiaga patvirtina, kad S. G. siuntė AB „Autoūkis“ komercinius pasiūlymus, L. Z. juos peržiūrėdavo ir jei reikėdavo pataisydavo (Tyrimo bylos t. II, b. l. 172-177, 181-182). Apklausos Taryboje metu L. Z. apie Pasvalio r. PK organizuoto viešojo pirkimo aplinkybes, t. y. ar jos buvo panašios Joniškio r. PK pirkimo atveju, paaiškino, kad atitiko automobilių specifikacija (Tarybos bylos t. III, l. 1-4). S. G. ir V. Č. apie šiuos pirkimus nieko negalėjo prisiminti (Tyrimo bylos t. III, b. l. 78-79, 84, 84-87).

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes teismas darė išvadą, jog AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. paprašė UAB „Autodina“ darbuotojo S. G. parengti komercinį pasiūlymą Joniškio r. PK organizuotam viešajam pirkimui. Dėl komercinio pasiūlymo rengimo taip pat bendravo su UAB „Moller Auto“ darbuotoju V. Č.. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl neteisėto veiksmų derinimo mechanizmo tarp minėtų bendrovių konkurencijos teisės prasme. AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. dėl komercinio pasiūlymo viešajam pirkimui rengimo susisiekė su UAB „Moller Auto“ darbuotoju V. Č., paprašė UAB „Autodina“ darbuotojo S. G. parengti komercinį pasiūlymą Joniškio r. PK organizuotam viešajam pirkimui. Šie asmenys pasiūlymus atsiuntė, L. Z. atliko reikalingus pataisymus, t. y. UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komercinius pasiūlymus perskaičiavo į veiklos nuomos pasiūlymus, ir nuvežė minėtiems asmenims pasirašyti jų bendrovių vardu. Visi trijų bendrovių komerciniai pasiūlymai išsiųsti per AB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju konkurencijos teisės prasme buvo elgiamasi neteisėtai, t. y. kainos derinamos prieš viešuosius pirkimus.

Pažymėjo, jog iš tyrimo byloje esančio AB „Autoūkis“ paprastųjų pašto siuntų sąrašo (Tyrimo bylos t. I, b. l. 79) matyti, kad 2008 m. vasario 15 d. iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą buvo išsiųsta siunta pavadinimu „komerc. pasiūl. (Moller Auto)“, adresuota Rokiškio rajono policijos komisariatui, Pramonės g. 9, Rokiškis. 2008 m. kovo 12 d. laiške S. G. (Tyrimo bylos t. III, l. 83) rašė: „Labas, kaip supratau paemem Rokiskio policijos konkursėli? Atejo man rastas.. Malonu su Jumis dirbti J“. L. Z. į šį laišką atsakymo nepateikė. Tačiau tai nepanaikina tarpusavio susižinojimo fakto tarp minėtų asmenų dėl Rokiškio r. PK rengto viešojo pirkimo. Įvykus pirkimui, apie jį S. G. bendravo su AB „Autoūkis“ darbuotoja. Kaip matyti iš pašto siuntų registracijos žurnalo įrašo, UAB „Bijusta“, AB „Autoūkis“ klientas, ankstesniuose viešuosiuose pirkimuose perkančioms organizacijoms pristatydavo AB „Autoūkis“ bei jo konkurentų UAB „Autodina“ ir „Moller Auto“ komercinius pasiūlymus, taip pat pasielgė ir šio viešojo pirkimo atveju. UAB „Bijusta“ 2008 m. vasario 15 d. buvo nurodyta išsiųsti UAB „Moller Auto“ komercinį pasiūlymą į Rokiškio r. PK.

Pabrėžė, jog Raseinių r. PK buvo organizuoti du viešieji pirkimai. Iš elektroninio susirašinėjimo (Tarybos bylos t. II, l. 193-194) matyti, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. prieš paskelbiant viešojo pirkimo rezultatus susirašinėjo su UAB „Autodina“ darbuotoju S. G. apie įvykusį pasiūlymų šiam pirkimui derinimą bei pasirašymą. Vertinant pavienius pateikto elektroninio susirašinėjimo teiginius, gali susidaryti įspūdis, jog bendrovės tariasi dėl bendro dalyvavimo teikiant vieną pasiūlymą, tačiau vertinant šį susirašinėjimą visų su konkrečiu pirkimu susijusių įrodymų bei išdėstytų bendradarbiavimo įrodymų kituose viešuosiuose pirkimuose kontekste, galima teigti, kad tarpusavyje buvo suderinti komerciniai pasiūlymai, kurie pirkimui buvo teikiami atskirai. Bendrovės atitinkamu laikotarpiu, kuriuo vyko ir susirašinėjimas, buvo pakviestos kaip konkurentai dalyvauti Raseinių r. PK vykdytoje apklausoje ir pateikė savarankiškus pasiūlymus šiam pirkimui. Susirašinėjime kaip tik kalbama apie pasiūlymų teikimą Raseinių r. PK bei apie tai, kad S. G. jau pasirašė L. Z. parengtą pasiūlymą. Toks susirašinėjimas laikytinas įrodymu, patvirtinančiu, kad buvo veikiama pagal įprastą ankstesniuose pirkimuose taikytą modelį, kai S. G. pateikia pirminį pasiūlymą, kurį L. Z. pakoreguoja ir pateikia S. G. pasirašyti.

Dėl 2008 m. gegužės 13 d. įvykusio antrojo Raseinių r. PK viešojo pirkimo teismas pažymėjo, kad iš voko (Tyrimo bylos t III., b. l. 25), kuriame buvo pateiktas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas, matyti, jog viršuje, kairiajame kampe, užrašyta „Autoūkis“, vokas užantspauduotas O. Mazur firmos pasiuntinių pašto antspaudu, kaip ir AB „Autoūkis“ vokas, kuriame siųstas komercinis pasiūlymas (Tyrimo byla, III t., b. l. 28). Atsižvelgiant į tai, kad vokai su analogiškai nurodytais adresatais buvo pateikti ir Joniškio r. PK organizuotame viešajame pirkime, kuriame AB „Autoūkis“ darbuotojaL. Z. bei UAB „Bijusta“ darbuotojai pripažino, kad visi komerciniai pasiūlymai buvo siunčiami per AB „Autoūkis“ kurjerių paštą, bei į analogiškas adresatų bei siuntėjų užrašymo aplinkybes Pasvalio r. PKorganizuoto viešojo pirkimo atveju, teismas darė išvadą, jog ir šiame viešajame pirkime AB „Autoūkis“ Raseinių r. PK išsiuntė ne tik savo komercinį pasiūlymą, bet ir UAB „Moller Auto“ komercinį pasiūlymą, o tai parodo, kad UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ komerciniai pasiūlymai šiam pirkimui buvo pateikti juos tarpusavyje iš anksto suderinus.

Teismas nurodė, jog Tarybos byloje esantys įrodymai patvirtina, kad AB „Autoūkis“ bei UAB „Moller Auto“ bendradarbiavo bei tarpusavyje derino savo veiksmus ne tik klausimais dėl automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų, bet ir tais atvejais, kai buvo skelbiami viešieji pirkimai dėl automobilių įsigijimo (Tarybos bylos t. II, l. 183, 186, 188). Teismas atkreipė dėmesį, kad V. Č. 2008 m. spalio 16 d. L. Z. atsiųstas komercinis pasiūlymas yra identiškas pasiūlymui, kurį perkančiajai organizacijai (UAB „Rokiškio vandenys“) AB „Autoūkis“ adresavo 2008 m. spalio 3 d., išskyrus tai, kad jame nėra AB „Autoūkis“ emblemos bei L. Z. kontaktinės informacijos ir parašo. Palyginęs UAB „Rokiškio vandenys“ Tarybai paklausimo pagrindu pateiktą komercinį pasiūlymą su L. Z. šiai bendrovei elektroniniu paštu siųstuoju 2008 m. spalio 16 d., teismas darė išvadą, jog tai visiškai identiški komerciniai pasiūlymai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors ir nesutampa UAB „Rokiškio vandenys“ rengto viešojo pirkimo data su V. Č. ir L. Z. susirašinėjimu dėl šio viešojo pirkimo (susirašinėjimas įvyko vėliau) bei AB „Autoūkis“ komercinio pasiūlymo išsiuntimo perkančiajai organizacijai, tai nepaneigia fakto, jog konkuruojančių bendrovių darbuotojai tarėsi dėl dalyvavimo viešajame pirkime, vienas iš kito prašė palaikančių pasiūlymų, ne savarankiškai rengė komercinį pasiūlymą, o AB „Autoūkis“ darbuotoja konkuruojančios bendrovės UAB „Moller Auto“ paruoštą tekstą perkėlė ant savo pasiūlymo formos. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad perkančiajai organizacijai AB „Autoūkis“ pasiūlymas buvo nusiųstas elektroniniu paštu jau po oficialios pasiūlymų pateikimo datos, nurodant pačiame pasiūlyme ankstesnę nei siuntimo, t. y. 2008 m. spalio 3 d., datą. Tokie įrodymai teismui leido manyti, kad perkančioji organizacija galėjo padaryti pirkimo procedūrų pažeidimų, priimdama pasiūlymą jau po oficialios pirkimo procedūrų pabaigos (panašus atvejis, kai pasiūlymai viešajam pirkimui buvo priimti jau po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos buvo nagrinėjamas aukščiau minėto Joniškio r. PK organizuoto pirkimo atveju), tačiau tai nekeičia fakto, kad šiame pirkime dalyvavusios bendrovės derino komercinius pasiūlymus ir tokiu būdu iš anksto žinojo, kad AB „Autoūkis“ pasiūlymas pateikiamas tik siekiant sudaryti konkurencijos pirkimo procedūros įspūdį. Teismas, sistemiškai įvertinęs nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, darė išvadą, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ dalyvaudami viešuosiuose automobilių veiklos nuomos ir pirkimo nuosavybės teise pirkimuose buvo sukūrę veiksmų derinimo sistemą. Visi nagrinėti viešieji pirkimai įvyko panašiu metu – 2008 metais, juose dažniausiai dalyvavo visos trys minėtos įmonės bei tie patys įmonių darbuotojai. Šios aplinkybės teismui leido spręsti apie šio pažeidimo nuoseklumą ir sistemingumą.

Teismas pažymėjo, jog tyrimo metu nustatyta, kad visais automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų atvejais AB „Autoūkis“ buvo bendradarbiavimo su konkurentais iniciatorius – šios įmonės darbuotoja susisiekdavo su UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ darbuotojais ir jų paprašydavo ar pakviesdavo dalyvauti viešajame pirkime, komerciniai konkurentų pasiūlymai perkančioms organizacijoms buvo siunčiami per AB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį kurjerių paštą, elektroniniais laiškais buvo keičiamasi informacija apie viešuosius pirkimus prieš ir po jų. Teismas nurodė, jog vertinant, ar AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ yra konkuruojantys subjektai, turi būti apibrėžiama atitinkama prekės (paslaugos) rinka, kurioje šie subjektai veikia (konkuruoja). Taryba byloje vertinamu atveju nurodė, kad nagrinėjant draudžiamą konkurentų susitarimą dėl viešiesiems pirkimams pateikiamų komercinių pasiūlymų derinimo nėra būtinybės tiksliai įvertinti paslaugos ypatumus ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Tokiu atveju pakanka nustatyti, kad viešuosiuose pirkimuose ūkio subjektai veikė kaip konkurentai, siūlydami pirkėjų pageidaujamą įsigyti paslaugą. Europos Sąjungos institucijų praktikoje nurodoma, kad apibrėžiant atitinkamą rinką tais atvejais, kai akivaizdu, jog draudžiamas susitarimas turi antikonkurencinį tikslą ar poveikį, nėra būtina ypač tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Pirmosios instancijos teismas byloje CMA CGM prieš Komisiją (T-213/00 CMA CMG v Komisija [2003] ECR II-913) konstatavo, kad horizontalaus kainų fiksavimo atveju Komisijai pakanka nustatyti, kad draudžiamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, dėl ko jis per se daro poveikį prekybai ir konkurencijai, nereikalaujant tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Taryba, įvertinusi visas aplinkybes, išskyrė dvi prekės rinkas, t. y. automobilių veiklos nuomos paslaugų rinką ir automobilių pardavimo rinką, taip pat padarė išvadą, kad geografinė rinka abiejų išskirtų prekių rinkų atžvilgiu apibrėžiama kaip nacionalinė rinka – Lietuvos Respublikos teritorija (t. I, b. l. 13-48). Įvertinęs bylos medžiagą, teismas su tokiu Tarybos pateiktu atitinkamos prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimu sutiko. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kaip save vertino pačios įmonės, tai, kad jos teikė atskirus komercinius pasiūlymus tiek dėl automobilių veiklos nuomos paslaugų, tiek ir dėl automobilių pardavimo, leidžia daryti išvadą, kad jos veikė šiose rinkose ir yra konkurentės. Pažymėjo, jog tokia išvada taip pat darytina ir pagal KĮ 3 straipsnio 9 dalį.

Teismas nurodė, jog, konstatavus, kad pareiškėjai laikytini konkuruojančiais ūkio subjektais, būtina įvertinti, ar aptariamo konkursinio mokesčio nustatymas laikytinas susitarimu KĮ 5 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, jog suderinti veiksmai, nepaisant rezultato, yra draudžiami vien dėl jų tikslo, t. y. tam, kad būtų taikomas minėtas straipsnis, nebūtina, kad elgesys rinkoje pasireikštų faktiniu konkurencijos ribojimu. Kaip buvo nustatyta, L. Z. AB „Autoūkio“ vardu, S. G. UAB „Autodina“ vardu rengdavo komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams bei juose dalyvaudavo. Tyrimo metu nustatyti faktai liudija, kad įtariamos bendrovės būdamos konkurentėmis sudarė KĮ draudžiamą susitarimą, kadangi susitarė pateikti suderintus komercinius pasiūlymus, įskaitant konkursinių pasiūlymų kainas. AB „Autoūkis“ faktiškai viešuosiuose pirkimuose nekonkuravo su UAB „Autodina“, tokiu būdu sudarant sąlygas minėtai bendrovei laimėti. AB „Autoūkis“ buvo paskelbtas nugalėtoju visais nagrinėtų viešųjų automobilių veiklos nuomos pirkimų atvejais.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjami ūkio subjektai nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, todėl preziumuojama, kad jiems yra žinomos pagrindinės Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas) procedūros. Pagal Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytą procedūrą visų dalyvių konkursiniai pasiūlymai pateikiami užklijuotuose ir užantspauduotuose vokuose. Šiuos pasiūlymus perkančiųjų organizacijų pirkimų komisijos atplėšia bei paskelbia konkurso dalyvių kainas tam tikrą dieną tam tikru laiku, o iki vokų atplėšimo viešųjų pirkimų komisijos posėdyje konkursinių pasiūlymų kainos yra konfidenciali informacija. Minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, o tai yra draudžiama pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtinti draudimai riboti konkurenciją. Suderinti veiksmai nustatant kainas pripažįstami ribojančiais konkurenciją pagal tikslą, todėl nėra būtina kiekvienu atveju nustatyti, kokį konkretų antikonkurencinį poveikį (pasekmes) tokie suderinti veiksmai sukelia (KĮ 5 str. 2 d.). Tokiems susitarimams (suderintiems veiksmams) netaikomos ir išimtys, kai dėl susitarimo mažareikšmio poveikio KĮ 5 straipsnio nuostatos gali būti netaikomos (KĮ 5 str. 4 d., Tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 7.1 p.). Todėl teismas nurodė, jog tokiais atvejais nėra būtina nustatyti ir draudžiamus veiksmus atliekančių ūkio subjektų užimamų rinkos dalių.

Teismas, įvertinęs Nutarimo turinį, darė išvadą, kad Taryba, nustatydama AB „Autoūkis“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo pavojingumą, jo trukmę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, AB „Autoūkis“ vaidmenį pažeidimo padaryme, susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (t. I, b. l. 45-47). Nurodė, jog Tarybos praktikoje už tokio pobūdžio draudžiamus susitarimus viešųjų pirkimų konkursuose už pažeidimo pavojingumą skiriamos baudos nuo 1,25 proc. iki 5 proc. Taryba, vertindama pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad AB „Autoūkis“ dalyvavo šešiuose viešuosiuose pirkimuose, kuriuose buvo derinami komerciniai pasiūlymai, todėl už pažeidimo pavojingumą nustatė 3,5 proc. bendrųjų metinių pajamų baudos dydį. Automobilių veiklos nuomos paslaugos yra pagrindinė veikla, kuria verčiasi bendrovė, kitos teikiamos paslaugos sudaro nedidelę gaunamų pajamų dalį, be to, jos nėra visiškai atsietos nuo automobilių veiklos nuomos paslaugų, t. y. šių pajamų objektas taip pat iš esmės yra automobilis, taigi pagrįstai bauda buvo apskaičiuota remiantis bendrosiomis pajamomis. Nurodė, jog KĮ 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skiriamos baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo sukeltas pasekmes, taip pat į ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Todėl nėra pagrindo sutikti, jog skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į AB „Autoūkis“ iš visų tirtų viešųjų pirkimų gautas pajamas atskaičius lizingo įmonei sumokėtas sumas. Taryba, vertindama pareiškėjo padarytų pažeidimo trukmę, ją laikė 0, kadangi ji neviršijo vienerių metų, taigi už trukmę bauda nedidinta. Taryba Nutarime, vertindama pareiškėjo įtaką pažeidimo padarymui, įvertino tai, kad AB „Autoūkis“ vaidmuo buvo aktyvus, jis buvo penkių draudžiamų susitarimų iniciatorius ir iš šio pažeidimo gavo pajamų, todėl AB „Autoūkis“ bauda pagrįstai padidinta 10 proc. Iš Nutarimo turinio matyti, kad Taryba, atsižvelgusi į tai, jog dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos visi ūkio subjektai šiuo metu susiduria ar gali susidurti su finansiniais sunkumais, vadovaudamasi teisingumo ir proporcingumo skiriant baudas principais, skirtinos baudos dydį visiems ūkio subjektams, kurių atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas, tarp jų ir pareiškėjui, baudos dydį sumažino 20 proc. Todėl teismas nematė teisinio pagrindo papildomai mažinti AB „Autoūkis“ paskirtą baudą dėl sunkios ekonominės padėties.

Teismas, įvertinęs Nutarimą ir pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad Taryba, atsižvelgusi į tai, jog AB „Autoūkis“ iš dalies pripažino tyrimo nustatytas aplinkybes, pripažino, kad įmonės darbuotoja derino su konkurentais pasiūlymus konkursams, nors ir nesutiko, kad pareiškėjas turėtų būti už tai atsakingas, dėl to šiai bendrovei pagrindinis baudos dydis buvo sumažintas 2 proc. Skiriant baudą atsižvelgti į faktą, jog AB „Autoūkis“ nėra suteikęs įgaliojimų darbuotojams pasirašyti komercinių pasiūlymų, nes juos pasirašo bendrovės direktorius, kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nebuvo pagrindo. Tokia aplinkybė KĮ 42 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta kaip atsakomybę lengvinanti. Be to, bendrovės laikytinos atsakingomis už jų darbuotojų padarytus konkurencijos pažeidimus. Teismas darė išvadą, kad papildomų AB „Autoūkis“ atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtą baudą, pareiškėjo veiksmuose nėra, todėl sprendė, kad Taryba tinkamai individualizavo pareiškėjui skirtiną baudą, ji yra teisinga ir proporcinga. Teismas nurodė, jog Taryba atliko išsamų bei visapusišką tyrimą ir pagrįstai pripažino, kad AB „Autoūkis“ su UAB „Autodina“ bei UAB „Moller Auto“ sudarė draudžiamus susitarimus dėl dalyvavimo nurodytų policijos komisariatų automobilių veiklos nuomos paslaugų viešuosiuose pirkimuose bei AB „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto“ sudarė draudžiamus susitarimus dėl dalyvavimo viešajame automobilių veiklos nuomos pirkime įprastos komercinės praktikos būdu ir tuo pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog AB „Autoūkis“ taip pat prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar KĮ 41 straipsnyje numatytas piniginės baudos apskaičiavimas nuo bendrųjų metinių pajamų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsniui. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, taip pat į tai, kad pareiškėjas prašyme nenurodė argumentų, pagrindžiančių prašomos ištirti teisės normos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, o teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti normos konstitucingumo nekilo, darė išvadą, jog pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

Pareiškėjas AB „Autoūkis“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 185-189) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 2S-28.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, klaidingai vertino neva padaryto pažeidimo priežastis, pasekmes ir pareiškėjo tikslus, dalyvaujant atsakovo tirtuose viešuosiuose pirkimuose, kurie nebuvo nukreipti į konkurencijos teisės normų pažeidimą. Pabrėžia, jog pareiškėjas nebuvo sudaręs draudžiamų susitarimų, kuriais būtų pažeidžiamos KĮ nuostatos. Pažymi, jog atsakovo tirti viešieji pirkimai nebūtų įvykę, jei perkančiosios organizacijos būtų gavusios vieną ar du siūlymus, todėl pareiškėjo darbuotoja siekė, kad būtų pateikti bent trys pasiūlymai, o ne riboti konkurenciją ar tartis dėl kainų. To patvirtinimui pareiškėjas pateikė prašymus Nutarime paminėtoms perkančiosioms organizacijoms (policijos komisariatams, bei Policijos departamentui) atsiųsti tvarkas, kuriomis vadovaujantis buvo atliekami Nutarime nagrinėti viešieji pirkimai. Joniškio r. PK pateikė Supaprastintų viešųjų pirkimų, atliekamų taikant įprastą komercinę praktiką taisykles, patvirtintas Joniškio r. PK viršininko 2007 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 62-V-99. Taisyklių 23 punkte reglamentuota, kad apklausti reikia tokį tiekėjų skaičių, kad būtų galima palyginti ir įvertinti bent tris tiekėjų siūlymus. Policijos departamentas 2011 m. gegužės 13 d. rašte Nr. 5-S-2475 nurodė, kad 2008 metų pirmame ketvirtyje visi policijos komisariatai buvo atskiri juridiniai asmenys ir atskiros perkančiosios organizacijos, kurios vadovavosi savo pasitvirtintais teisės aktais, reglamentuojančiais viešųjų pirkimų vykdymą o Prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų, organizuojamų ir vykdomų Policijos departamento taikant įprastą komercinę praktiką taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. rugpjūčio 7 d. Nr. V-466, 32 punkte nurodyta, kad apklausti reikia tokį tiekėjų skaičių, kad būtų galima palyginti ir įvertinti bent tris tiekėjų siūlymus.

Pabrėžia, jogJoniškio r. PK, kurio organizuotas viešasis pirkimas buvo pirmasis iš visų pirkimų, dėl kurių ūkio subjektai pripažinti pažeidę KĮ reikalavimus, 2008 m. vasario 11 d. išsiųsdamas kvietimą Nr. 62-S-l 114 pareiškėjui, nurodė visas kviečiamas dalyvauti konkurse įmones, t. y. jog taip pat kviečiami pateikti siūlymus UAB „Autodina” ir UAB „Moller Auto”. Vėliau kitų policijos komisariatų organizuotose viešųjų pirkimų konkursuose taip pat buvo pasirinktos tos pačios įmonės (išskyrus vieną Raseinių r. PK pirkimą, kuriame vietoj UAB „Autodina” buvo kviečiamas UAB „Žaibo ratas”). Pažymėjo, kad pačios perkančiosios organizacijos kvietimus dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose visais atvejais išsiuntė tik vienam automobilių nuomą vykdančiam subjektui ir tuo jam suteikė galimybę pasirinkti siūlyti bet kurio gamintojo automobilį, atitinkantį viešojo pirkimo konkurso sąlygas. Tai žinodama pareiškėjo darbuotoja kreipėsi į automobilių pardavėjus: UAB „ARX“, UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ ir kitus su prašymu pateikti paskaičiavimus, už kokią kainą jie parduotų reikiamos specifikacijos ir komplektacijos automobilį. UAB „Autodina“ darbuotojas S. G. 2008 m. kovo 6 d. elektroniniu laišku nurodė, kad automobilį Opel Vectra siūlo įsigyti už78 418 litus (su PVM). UAB „Moller Auto“ darbuotojas M. J. 2008 m. vasario 26 d. elektroniniu laišku pasiūlė akcijinį VW Passat įsigyti už88 700 litų (su PVM). UAB „ARX“ 2008 m. kovo 1 d. raštu pateikė siūlymą įsigyti automobilį Škoda Octavia už 53 100 litus. Pastebi tai, kad UAB „Autodina” siūloma automobilio kaina 48 proc., o UAB „Moller Auto“ – net 67 proc. buvo didesnė už UAB „ARX” pateikto siūlomo įsigyti automobilio kainą, todėl pareiškėjas neabejotinai nusprendė viešųjų pirkimų konkursuose dalyvauti siūlant UAB „ARX” parduodamus automobilius. Pabrėžia, jog visuose viešųjų pirkimų konkursų sąlygose buvo nurodyta, kad pageidaujama išsinuomotiD1 klasės naujus automobilius, kurie pagal tuo metu galiojusią rinkos klasifikaciją priskiriami vidutiniams automobiliams. Pareiškėjas matydamas, ką pagal konkurso sąlygas gali pasiūlyti kitos kviečiamos dalyvauti įmonės bei žinodamas tų automobilių kainas, turėjo pasirinkimo laisvę skirtingai nei kitos dvi įmonės, todėl nusprendė konkurse dalyvauti siūlydamasišnuomoti pigiausią D1 klasės automobilį – Škoda Octavia. Nurodo, jog pareiškėjas, rašte matydamas kviečiamas dalyvauti konkurse įmones ir žinodamas tų įmonių parduodamų automobilių kainas, galėjo pasirinkti pigesnį automobilį ir tokiu būdu pasiūlyti ženkliai mažesnę nuomos kainą, ką ir padarė. Pabrėžia, jog pareiškėjas neturėjo tikslo derinti kainas su UAB „Autodina” ar UAB „Moller Auto”.

Pareiškėjas nurodo, jog jis 2008 metais taip pat dalyvavo Anykščių rajono savivaldybės administracijos viešai skelbtame (Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai” Nr. 27/2, pirkimo Nr. 63685) viešojo pirkimo konkurse dėl automobilių nuomos ir jame buvo pripažintas laimėtoju. Pažymi, kad pareiškėjas automobilių nuomos kainą visais atvejais sudarydavo automobilio vertės padengimas ir palūkanų norma, o vienkartinis administravimo mokestis, kuris sudarydavo procentinę dalį nuo automobilio vertės, vienais atvejais buvo paskaičiuojamas atskirai nuo nuomos mokesčio, kitais atvejais įtraukiant į nuomos mokestį. Iš pateikiamų su Anykščių rajono savivaldybės administracija sudarytų sutarčių kainų paskaičiavimų matyti, kad automobilių nuomos kainą sudarė automobilio vertės padengimas, 8 proc. metinės palūkanos ir 1 proc.vienkartinis administravimo mokestis, kuris buvo įtrauktas į nuomos mokesčius, išskaidant jį į pirmus dvylika mėnesių. Iš palyginimui pateikiamų Raseinių r. PK organizuoto viešojo pirkimo konkurso dokumentų ir sutarčių kainų paskaičiavimų matyti, kad tiek palūkanų norma, tiek administravimo mokestis buvo paskaičiuotas tokspat, tik vienkartinis administravimo mokestis numatytas atskirai, neįtraukiant į mėnesinius automobilių nuomos mokesčius. Pastebi, jog Raseinių r. PK automobilių veiklos (ne finansinio lizingo) nuomos mokestis nuo 2009 m. sausio 1 d. kito padidėjus pridėtinės vertės mokesčiui, o Anykščių rajono savivaldybės administracijos automobilių nuomos mokestis išliko toks pat, nes automobiliai buvo išnuomoti finansinio lizingo būdu. Nurodo, jog iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad vėliau, kai tos pačios perkančiosios organizacijos (policijos komisariatai) skelbė viešuosius pirkimus Valstybės žinių leidinyje „Informaciniai pranešimai”, tiek 2009, tiek 2010 metais pareiškėjosiūlymuose nurodyta automobilių nuomos kaina išliko ta pati ir nekito.

Teigia, jog pareiškėjo darbuotoja, parengdama pasiūlymą nuo UAB „Autodina” viešojo pirkimo konkursui, organizuotam Pasvalio r. PK, paskaičiavimus atliko pagal tą pačią metodiką kurią taikė skaičiuodama pareiškėjo pasiūlymo kainą. UAB „Autodina” darbuotojas S. G. 2008 m. kovo 6 d. elektroniniu laišku, adresuotu L. Z., buvo nurodęs automobilio Opel Vectra kainą 70 576 litų, siūlydamas jį Pasvalio r. PK organizuojamam konkursui. Pareiškėjo darbuotoja L. Z., Pasvalio r. PK parengdama pasiūlymą UAB „Autodina” vardu, bei pasiūlymą pareiškėjo vardu, atliko tapačius skaičiavimus, t. y. prie automobilio kainos pridėjo tą pačią palūkanų normą – 8 proc. Pareiškėjo darbuotoja L. Z. paskaičiuotų pasiūlymų kainų skirtumą lėmė tik automobilių vertės, o ne kokie nors susitarimai dėl kainų nustatymo. Palūkanų norma buvo taikoma ta pati, kaip ir, pavyzdžiui, teikiant pasiūlymą Anykščių rajono savivaldybės administracijos viešai skelbto viešojo pirkimo konkursui. Nurodo, jog pareiškėjas neturėjo tikslo derinti pasiūlymų kainas ir jų nekeitė, atsakovo tirtais atvejais pasiūlymų kainą skaičiavo tapačiai kaip ir kitiems viešiesiems pirkimams, kurie buvo skelbiami viešai.

Pabrėžia, jog nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių visumos, tyrimo objektą susiaurindami iki paties fakto, jog tarp ūkio subjektų buvo bendrauta ir kai kuriais atvejais pareiškėjo darbuotoja išsiuntė vokuotą pasiūlymą už kitą ūkio subjektą. Pareiškėjo nuomone, tyrimas privalėjo būti atliktas išsamiai, nustatant visas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo įsitikinimu, pačios perkančiosios organizacijos, pasirinkdamos vieną ūkio subjektą, teikiantį automobilių veiklos nuomą ir kitus du ūkio subjektus, vykdančius automobilių prekybą, ir neskelbdamos pirkimo viešai, nors tokią galimybę turėjo, nesiekė sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimo, tuo neįgyvendindamos KĮ 4 straipsnyje numatytų nuostatų. Nurodo, jog pareiškėjo darbuotojos tikslas buvo vienintelis – siekti, jog viešuosiuose pirkimuose dalyvautų visi trys kviečiami ūkio subjektai. Priešingu atveju, atsakovui su tuo nesutinkant ir įrodinėjant, jog pareiškėjo tikslas buvo derinti pasiūlymų kainas, buvo privalu vertinti, kaip pasiūlymų kaina ir jos skaičiavimo metodika keitėsi esant neva karteliniams susitarimams, tačiau to atlikta nebuvo. Pareiškėjas tvirtina, jog, jei kiti ūkio subjektai būtų sutikę be raginimų savarankiškai dalyvauti tirtuose viešuosiuose pirkimuose, pareiškėjo darbuotoja nebūtų jiems talkinusi išsiunčiant vokus su komerciniais pasiūlymais, taip pat ji to nebūtų atlikusi, jei perkančiosioms organizacijoms būtų pakakę gauti vieno iš kviečiamų ūkio subjektų pateikto pasiūlymo. Pareiškėjas viešųjų pirkimų konkursuose laimėjo ne dėl to, kad atliko neva kartelinius susitarimus, o dėl to, kad siūlė pačią pigiausią reikalaujamos specifikacijos prekę iš visų galimų, o kiti ūkio subjektai realiai negalėjo pateikti konkurencingo pasiūlymo, nes jų parduodami automobiliai yra ženkliai brangesni. Pabrėžia, jog pareiškėjas nekeitė pasiūlymų kainų, skaičiavo taikydamas tą pačią metodiką, nors realiai, numatydamas kokią nuomos kainą gali pasiūlyti kiti ūkio subjektai (nes nuomos kaina neatsiejama susijusi su paties automobilio verte, kurios yra viešos), tokią galimybę turėjo.

Pareiškėjas nurodo, jog iš visų atsakovo tirtų viešųjų pirkimų pareiškėjo gautos pajamos, atskaičius lizingo įmonei sumokėtas sumas (tačiau neatskaičius kitų patirtų išlaidų), sudaro tik 11 936,94 litų. Iš perkančiųjų organizacijų, kurių organizuotus viešuosius pirkimus tyrė atsakovas, pareiškėjas negavo jokių pretenzijų, skundų ar reikalavimų dėl neva padarytos žalos arba duomenų, kad perkančiosios organizacijos būtų neracionaliai panaudojusios savo išteklius. Todėl konstatavimas, jog pareiškėjo veiksmai lėmė neigiamas pasekmes, yra visiškai nepagrįstas. Nesutinka su tuo, jog pareiškėjo veiksmais buvo padaryta žala šalies ekonomikai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 7-13) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, sujungti administracinę bylą Nr.A⁸⁵⁸-1704/2012 pagal AB „Autoūkis” apeliacinį skundą, administracinę bylą Nr. A-l541/2011 (dabartinis Nr. A⁸⁵⁸-293/2012) pagal UAB „Autodina” skundą ir administracinę bylą Nr. A-3534/2011(dabartinis Nr. A⁸⁵⁸-290/2012) pagal UAB „Moller Auto” skundą į vieną bylą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog, nustatant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti, jog susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją. Susitarimo tikslas riboti konkurenciją vertinamas ne pagal subjektyvius susitarimo šalių ketinimus, sudarant toki susitarimą, bet pagal objektyvų tokio susitarimo tikslą, t.y. kokio ekonominio rezultato buvo siekiama nagrinėjamu susitarimu. Net ir tuo atveju, jei susitarimo šalys veikia neturėdamos subjektyvaus ketinimo sąmoningai riboti konkurenciją arba turi ir kitų teisėtų tikslų, tai, bet kuriuo atveju, nepašalina ir nepaneigia objektyvaus susitarimo tikslo, t. y. kokio ekonominio rezultato buvo siekiama nagrinėjamu susitarimu, riboti konkurenciją. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011, kai buvo pažymėtina, jog nagrinėjant KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardytus susitarimus (tarp kurių patenka ir susitarimai dėl kainų nustatymo) nėra privaloma atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir/arba neigiamo jo poveikio konkurencijai. Mano, jog dėl šių argumentų AB „Autoūkis” teiginiai dėl neva netinkamo jo tikslų dalyvaujant viešųjų pirkimų konkursuose vertinimo yra atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas pažymi, jog kad Taryba nėra kompetentinga nagrinėti perkančiųjų organizacijų galimai padarytus Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus, todėl ginčijamame Nutarime buvo nagrinėtas tik KĮ pažeidimo klausimas. Net jei ir pasitvirtintų pareiškėjo argumentas, kad perkančiųjų organizacijų veiksmais AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ galimai buvo sudarytos geresnės bendradarbiavimo sąlygos, ši aplinkybė jokiu būdu negali būti laikoma pakankamu pagrindu pateisinti šių bendrovių padarytą KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Tai, kad nei valstybės institucijų, nei kitų ūkio subjektų veiksmai negali pateisinti draudžiamo susitarimo sudarymo, patvirtina ir teismų praktika(Teisingumo Teismo 1983 m. birželio 7 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. 103/80 SA Musiąue Diffusion franęaise ir kiti prieš Komisiją,ECR 1983, 100 p., Bendrojo teismo 2000 m. kovo 15 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. T-25/95 Cimenteries CBR SA prieš Komisiją, ECR 2000, 2557 p., Bendrojo teismo 2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Nr. T50/00 Dalmine SpA prieš Komisiją, ECR 2004, 333 p.). Iš ginčijamo Nutarimo matyti, jog visos KĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimui nustatyti reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos: buvo nustatyta, kad UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ prieš viešųjų pirkimų konkursus atskleisdavo AB „Autoūkis“ savo kainas, o pastarasis jiems parengdavo automobilių veiklos nuomos konkursinius pasiūlymus ir taip sudarė suderintais veiksmai išreikštą susitarimą, kurio objektas buvo kainos nustatymas. Kadangi nagrinėjamas susitarimas yra laikomas ribojančiu konkurenciją pagal tikslą, jo neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas ir nėra reikalaujama papildomai nagrinėti tokio susitarimo rinkai sukeltas pasekmes, todėl nagrinėjant pažeidimą, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, nebuvo reikalinga vertinti nei kainos pokyčių, nei jos skaičiavimo metodikos. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jo pasiūlymų kainai susitarimas nedarė įtakos ir ji buvo apskaičiuojama pagal tuos pačius kriterijus, bei, kad AB „Autoūkis“ konkurentų pasiūlymų kainas apskaičiavo taikydamas tuos pačius metodus, niekaip nepaneigia nei tokio pažeidimo neigiamo poveikio konkurencijai, nei tuo labiau paties pažeidimo egzistavimo fakto. Kaip yra nurodyta Suiker Unie byloje, konkurencija suponuoja tai, kad kiekvienas ūkio subjektasprivalosprendimus dėl savo ūkinės veiklos priimti savarankiškaiirnepriklausomai apsispręsti dėl savo elgesio, tačiau šiuo atveju UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ (UAB „Rokiškio vandenys“ organizuoto viešojo pirkimo atveju ir AB „Autoūkis“) atsisakė savo sprendimų nepriklausomumo pateikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursams, juos pavesdami už save priimti savo tiesioginiam konkurentui. Pažeidimo nustatymui svarbu ne konkrečios susitarimo dalyvių konkursui pasiūlytos kainos ir jų paskaičiavimo principai, o tai, kad AB „Autoūkis“, UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“, dalyvaudami nagrinėtuose viešųjų pirkimų konkursuose, suderino savo valią nekonkuruoti vienas su kitu, viešojo pirkimo konkursui pateikdami konkurento už juos parengtus konkursinius pasiūlymus, kurie atliko tik palaikančio pasiūlymo vaidmenį ir užtikrino, kad konkursai įvyktų ir juos laimėtų iš anksto žinomas ūkio subjektas – AB „Autoūkis“ (UAB „Rokiškio vandenys“ viešojo pirkimo atveju – UAB „Moller Auto“). Tokie ūkio subjektų veiksmai lėmė, kad konkursai iš esmės buvo fiktyvūs, o konkurencijos tarp konkursų dalyvių nebuvo. Tai, kad, anot pareiškėjo, jis dalyvavo su pigiausiu automobiliu, nepaneigia išdėstytų aplinkybių.

Taryba neneigia AB „Autoūkis“, kaip automobilių veiklos nuomą vykdančio ūkio subjekto, teisės apklausti automobiliais prekiaujančius ūkio subjektus (tarp jų ir UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“) ir vėliau dalyvauti viešojo pirkimo konkurse su geriausią pasiūlymą pateikusio automobilių pardavėjo pasiūlytu automobiliu, tačiau pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiksmai neužsibaigė pasiūlymų iš skirtingų automobilių pardavėjų gavimu ir dalyvavimu su geriausiu pasiūlymu viešojo pirkimo konkurse. Priešingai, AB „Autoūkis“, gavęs UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ automobilių pardavimo pasiūlymus, juos perskaičiavo į automobilių veiklos nuomos pasiūlymus, padavė juos pasirašyti UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ darbuotojams, o pasirašyti pasiūlymai buvo pateikti perkančiosioms organizacijoms kaip savarankiški UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ automobilių veiklos nuomos pasiūlymai. Būtent pastarieji veiksmai ir buvo vertinami kaip KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas.

Atsakovas nurodo, jog bauda buvo paskaičiuota laikantis visų KĮ 41 ir 42 straipsniuose, Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 (toliau – ir Baudos dydžio nustatymo taisyklės), bei teismų praktikoje įtvirtintų reikalavimų. Nesutinka, jog skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į AB „Autoūkis“ iš visų tirtų viešųjų pirkimų gautas pajamas. Nurodo, jog teismų praktikoje yra pažymėta, kad Europos Komisija ketindama paskirti baudą nėra įpareigota nustatyti, kad pažeidimas atnešė ūkio subjektui neteisėtos naudos, taip pat neprivalo atsižvelgti ir į tai, kad pelno iš pažeidimo nebuvo gauta visai(Bendrojo Teismo 2000 m. kovo 15 d. sprendimas sujungtose bylose T-25/95, Cimenteries CBR ir kiti prieš Komisiją,ECR 2000, 4881-4882, 4884-4885 p., Bendrojo Teismo 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Nr. T-64/02 Dr. Hans Heubach GmbH & Co. KG prieš Komisiją ECR 2005, 184-186 p.). Taigi Taryba neturėjo pareigos nustatyti AB „Autoūkis“ iš pažeidimo gautą naudą. Nurodo, jog šiuo atveju buvo nagrinėjamas susitarimas, ribojantis konkurenciją pagal tikslą, kurio neigiamos pasekmės konkurencijai yra preziumuojamos ir nėra reikalinga papildomai įrodinėti, jog tokius susitarimu konkurencijai buvo ar galėjo būti padaryta žala. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju žala konkurencijos teisės prasme yra siejama ne su AB „Autoūkis“ teiktų paslaugų kokybe, o su tuo, kad perkančiosios organizacijos negalėjo pasinaudoti normalios konkurencijos teikiama nauda. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmai nepadarė žalos konkurencijai, yra nepagrįsti.

Nurodo, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat yra nagrinėjama byla Nr. A-1541/2011 (dabartinis Nr. A⁸⁵⁸-293/2012) pagal UAB „Autodina“ 2011 m. birželio 23 d. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1295/629/2011 bei byla Nr. A-3534/2011 (dabartinis Nr. A⁸⁵⁸-290/2012) pagal 2011 m. birželio 23 d. UAB „Moller Auto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1302-171/2011. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ skundžiami Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimai taip pat yra susiję su tuo pačiu Tarybos Nutarimu. Nurodo, jog apeliacinių skundų nagrinėjimas atskirose bylose gali sąlygoti skirtingų galutinių ir neskundžiamu teismo sprendimų priėmimą, kyla grėsmė, jog nebus įgyvendinti ir vienodos teismų praktikos formavimo tikslai. Pažymi, jog tokią riziką patvirtina ir pirmosios instancijos teisme priimti sprendimai – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimuose pagal UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ skundus pasisakė, kad AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“ sudarė draudžiamus susitarimusir taip nusprendė ir dėl AB „Autoūkis“ padaryto pažeidimo, nors AB „Autoūkis“ ginčijo būtent tą aplinkybę, kad jis nebuvo sudaręs draudžiamo susitarimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 3-6) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 2S-28, sujungti į vieną bylą šią ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamas bylas pagal UAB „Autodina” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1295-629/2011 bei UAB „Moller Auto” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1302-171/2011.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų ir pateiktų įrodymų dėl privalomo minimalaus pasiūlymų viešųjų pirkimų konkursuose skaičiaus, taip pat aplinkybių, kuriomis perkančiosios organizacijos objektyviai galėjo vertinti pateiktus pasiūlymus. Tuo tarpu šie įrodymai paaiškina, kodėl pareiškėjas siekė, kad viešuosiuose pirkimuose būtų pateikti bent trys pasiūlymai. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad svarbu atkreipti dėmesį į pačių viešuosius pirkimus organizavusių juridinių asmenų veiksmus, sudariusius sąlygas pareiškėjui laimėti viešųjų pirkimų konkursus.

Pažymi, jog byloje esantys įrodymai liudija, kad ant vokų buvo aiškiai nurodyta, kad jie yra siunčiami pareiškėjo. Taigi apie tai, kad pasiūlymus teikia vienas ir tas pats subjektas, perkančiosioms organizacijoms akivaizdžiai turėjo būti žinoma dar iki vokų atplėšimo procedūrų pradžios. Gavusios iš vieno adresato kelis pasiūlymus (asmeninį pareiškėjo ir pasirašytus kitų subjektų – UAB „Autodina” ar UAB „Moller Auto”), tačiau neturinčios jokių duomenų apie šiuose pasiūlymuose nurodytų subjektų atstovavimo santykius, jokiu būdu negalėjo pasiūlymų traktuoti kaip konkuruojančių. Taigi pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pirkimų procedūros pačių perkančiųjų organizacijų iniciatyva galėjo nebūti vykdomos nesant pakankamo skaičiaus realiai konkuruojančių tiekėjų, kad perkančiosios organizacijos negalėjo nežinoti pažeidusios viešųjų pirkimų procedūras. Nurodytos pasiūlymų siuntimo aplinkybės, ypač tyrimo metu esant nustatyta, kad UAB „Autodina” aiškiai informavo pareiškėją apie neketinimą dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, paneigia išvadą, kad komerciniai pasiūlymai dalyvauti viešuosiuose pirkimuose buvo pateikti kiekvieno ūkio subjekto individualiai išreikšta valia ar kad bendrovės kiekviena nuo savęs teikė pasiūlymus. Visuose pirkimams teiktuose pasiūlymuose konkurso kainą vienašališkai, nesitardamas su ūkio subjektais, nustatė pareiškėjas, taip pat ir atliko visus veiksmus, kurie buvo reikalingi fiktyviam viešajam pirkimui įvykti įskaitant ir reikiamo skaičiaus pasiūlymų pateikimą. Jokie bylos įrodymai nepatvirtina pasiūlymo kainos ir/ar kitų sąlygų derinimo su kitu ūkio subjektu fakto abiems ūkio subjektams išreiškiant valią dėl vienokių ar kitokių sąlygų, ar kad nagrinėjami ūkio subjektai būtų sudarę susitarimus dėl to, kas laimės konkursuose, ar kad būtų iš anksto šalių abipuse valia suderintas kiekvieno/ar nors vieno viešojo pirkimo laimėtojas. Tuo tarpu bendradarbiavimo veiksmų tarp pardavėjo ir pirkėjo koordinavimas iki pasiūlymų pateikimo, kuris suprantamas kaip tam tikrų pardavimo veiksmų derinimas, vykstančių viešųjų pirkimų aptarimas, įskaitant susirašinėjimą elektroniniu paštu dėl ketinimų dalyvauti viename ar kitame pirkime, atsiunčiant automobilių pardavimo komercinius pasiūlymus su pardavimo mažmeninėje rinkoje (suteikiant ar nesuteikiant nuolaidas) kainomis ar pan., negali būti tapatinamas su veiksmų derinimu konkurencijos teisės prasme. Veiksmų derinimu galėtų būti laikomas tik kainos atskleidimas ketinant konkuruoti viešajame pirkime, todėl nesant ketinimo konkuruoti, taip pat perkančiosioms organizacijoms ūkio subjektams savęs valingai nepristačius (savarankiškai nesiunčiant pasiūlymo perkančiajai organizacijai), ūkio subjektai negali būti laikomi pažeidusiais KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pabrėžia, jog pirkimuose faktiškai dalyvavo vienas pareiškėjas nuo savęs pateikdamas tris skirtingus pasiūlymus. Ūkio subjektų tariamai viešuosiuose pirkimuose pateikti automobilių veiklos nuomos komerciniai pasiūlymai, nors ir pasirašyti šių bendrovių darbuotojų, negali būti laikomi pateiktais savarankiškai ir atitinkamai konkuruojančiais, nes juos pateikė ne patys ūkio subjektai. Perkančios organizacijos savo ruožtu objektyviai taip pat negalėjo laikyti bendrovių konkuruojančiais subjektais, nes jos nebuvo priverstos pirkti imituojamos konkurencijos sąlygomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog, kadangi nežinojo, kad jo pasiūlymas dalyvaujakonkursuose. Pabrėžia, jog konkurenciją ribojančio susitarimo nebuvimą patvirtina ir pareiškėjo argumentai dėl pasiūlymų nagrinėtuose viešuosiuose pirkimuose kainų skaičiavimo tvarkos, metodikos skaičiuojant konkretaus pasiūlymo pačiame viešajame pirkime kainas kelių ūkio subjektų vardu nuoseklumo. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Tarybos atliktas tyrimas yra neišsamus, nepagrįstas. Tarybos išvados sekaiš hipotezių, netiesioginių samprotavimų, spėjimų, tačiau ne faktų. Konkurencijos teisėje galioja subjekto nekaltumo prezumpcijos principas. Būtentbaudą skiriančiam subjektui (t. y. Tarybai) tenka pareiga išsamiai, objektyviai ir remiantistiesioginiais (ar bent jau labai tikėtinais) argumentais įrodyti subjekto atliktą pažeidimą, o visi neaiškumai turi būti vertinami įtariamų subjektų naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalies dėl AB „Autoūkis teisėtumo ir pagrįstumo. Šiame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas kartu su kitais ūkio subjektais neteisėtai derino savo veiksmus bei kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose ir šiais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, taip pat pareiškėjui skyrė baudą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir konstatavo, kad minėtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia įvairius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurie susiję ir su teisės aiškinimo, ir su jos taikymo bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo klausimais.

Atsižvelgdama į tai ir byloje kilusio ginčo pobūdį teisėjų kolegija minėtus aspektus vertina atskirai. Šiuo atveju visų pirma būtina atskleisti byloje taikytino teisinio reguliavimo turinį, o po to įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas su UAB „Autodina“ ir AUB „Moller Auto“ derindamas veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi Nutarime atsakovas iš esmės nusprendė, kad byloje aptariami ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, sudarė Konkurencijos įstatymo draudžiamą susitarimą, kuriuo susitarta pateikti suderintus konkursinius pasiūlymus, tokiu būdu iš anksto nulemiant būsimą viešojo pirkimo laimėtoją. Pažeidimo esmė, be kita ko, susijusi su tuo, kad derindami teiktinus komercinius pasiūlymus aptariami ūkio subjektai derino konkursinių pasiūlymų kainas. Faktiškai nekonkuruodami su kitais atitinkamais ūkio subjektais, kiti draudžiamo susitarimo dalyviai sudarydavo sąlygas laimėti viešąjį pirkimą konkrečiam ūkio subjektui: nuomos paslaugų pirkimo atveju – pareiškėjui AB „Autoūkis“, o automobilio viešajame pirkime – UAB „Moller Auto“ (ginčijamo Nutarimo 6 dalis).

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija visų pirma konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs (žr., pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011), jog atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas inter alia įtvirtina konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.

Nors nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos tiesiogiai netaikytinos, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, pažymėtinos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatos, reglamentuojančios draudžiamus susitarimus Europos Sąjungos konkurencijos teisėje. SESV 101 straipsnyje įtvirtinta:

,,1. Kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais: a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos; <...>“.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje ir SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai panašus (savo turiniu, tikslais ir kt.), kad šiuo atveju aiškinant Konkurencijos įstatyme nustatyto draudimo turinį ir esmę būtų galima atsižvelgti į Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai panašius santykius.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad pirmiausiai yra draudžiami tie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Išdėstytų teisės normų sisteminė analizė, t. y. alternatyvus, o ne kumuliatyvus sąlygų, kurioms esant galima pripažinti susitarimą draudžiamu, pobūdis, suponuoja būtinybę skirti susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymas: ,,siekiama riboti“), ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (Konkurencijos įstatymas: ,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (žr., pvz., ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit (C-8/08, Rink., p. I‑04529, 28-29 punktus ir juose nurodytą šio Teismo praktiką; 2009 m. spalio 6 d. sprendimą GlaxoSmithKline Services Unlimited (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P, C-519/06 P, Rink., p. I-09291, 55 punktą).

Pažymėtina ir tai, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Komisija, kuri Europos Sąjungos mastu atsakinga už konkurencijos politikos formavimą ir įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos komunikate „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“ (OL C 11, 2011, p. 1-72) (toliau – ir Komunikatas), be kita ko, nurodyta, jog konkurencijos apribojimai pagal tikslą – tokie apribojimai, kurie dėl jų pobūdžio gali riboti konkurenciją 101 straipsnio 1 dalies prasme, o nustačius susitarimo antikonkurencinį tikslą, nebūtina nagrinėti faktinio ar galimo susitarimo poveikio rinkai (Komunikato 24 punktas). Komunikato 25 punkte taip pat pažymėta, jog vertinant, ar susitarimu siekiama antikonkurencinio tikslo, būtina atsižvelgti į susitarimo turinį, tikslus, kurių tuo susitarimu siekiama, ir ekonomines bei teisines aplinkybes, kuriomis jis vykdomas. Be to, nors vertinant, ar susitarimu siekiama antikonkurencinio tikslo, nebūtina nagrinėti šalių ketinimų, Komisija, atlikdama analizę, vis dėlto gali į tai atsižvelgti.

LVAT savo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/20006, Administracinių teismų praktika, 2007, Nr. 9, p. 107–137; 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A ⁴⁴⁴-1433/2011) taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmingas dar dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį būtina atskirti susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Kaip minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad, jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama (analogiškai žr., pvz., 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą European Night Services (ENS) ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-374/94, 375/94, 384-388/94, Rink., p. II-03141, 136 punktą, kuriame susitarime esantis kainų nustatymas traktuojamas kaip akivaizdus konkurencijos ribojimas). Pastebėtina ir tai, kad apskritai įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.), pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei kartu pačią konkurenciją kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams.

Taigi įvertinus tai, kad atsakovas Nutarime nusprendė buvus kainų fiksavimo atvejį (kainų kartelį), nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Konkurencijos tarybai pakako nustatyti:

1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir

2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą).

Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Kaip minėta, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekį riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę.

Kaip minėta, vertinant, ar pareiškėjas padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turi būti nustatytas susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, faktas.

Pareiškėjas neginčija Nutarime pateikto prekių (paslaugų) rinkų apibrėžimo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad perkančiosios organizacijos išsiųsdavo kvietimus dalyvauti konkursuose tik vienam automobilių nuomos paslaugas teikiančiam subjektui, t. y. pareiškėjui, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Nėra ginčo dėl to, kad byloje aptariamais atvejais pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys perkančiosioms organizacijoms pateikdavo atskirus komercinius pasiūlymus. Pareiškėjo teigimu, taip buvo daroma dėl to, kad įvyktų viešojo pirkimo procedūros. Taigi perkančiųjų organizacijų (ir konkurencijos teisės) požiūriu pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys veikė kaip konkurentai, kurie varžėsi dėl užsakymo.

Konstatavus, jog atsakovas tinkamai apibrėžė prekės (paslaugos) rinkas, o pareiškėjas „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ byloje aptariamu atveju laikytini konkurentais, būtina įvertinti, ar atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtą susitarimą konkurencijos teisės prasme.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateiktas susitarimo apibrėžimas, t. y. nurodyta, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Ir Europos Sąjungos teismų, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė atskleistina per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kad jie savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau griežtai draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni (C-49/92 P, Rink., p. I-4125, 115-117 punktai; 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene) (C-199/92 P, Rink., p. I‑04287, 160 punktas; 2009 m. birželio 4 d. sprendimą T-Mobile Netherlands ir kiti (C-8/08 P, Rink., p. I-4529, 23 punktas ir minėtuose sprendimuose nurodytą Teismo praktiką; 2006 m. gegužės 11 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismų praktikoje susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas itin plačiai, nekeliant esminių reikalavimų tokio susitarimo išraiškos būdui ar formai. Vertinant, ar ūkio subjektų elgesys laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (žr., pvz., 1991 m. Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 1989 m. gruodžio 17 d. sprendimą Hercules Chemicals prieš Europos Komisiją (T-7/89, Rink., p. II-1711, 256 punktas; 2002 m. kovo 20 d. sprendimą HFB Holding prieš Europos Komisiją (T-9/99, Rink., p. II-1487, 199 punktas; 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą Quinn Barlo Ltd prieš Europos Komisiją (T-208/06, Rinkinyje dar neskelbtas, 35 punktas); LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ESTT praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (žr. Teisingumo Teismo 1970 m. liepos 15 d. sprendimą ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją (byla 41/69, Rink., p. 00661). Pastebėtina, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (žr. ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimą Europos Komisija prieš Volkswagen (C-74/04 P, Rink., p. I-06585). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“) (žr., pagal analogiją, ESTT 1983 m. spalio 25 d. sprendimą AEG-Telefunken prieš Europos Komisiją (byla Nr. 107/82, Rink., p. 03151). Taigi, tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai.

Kiek tai susiję su byloje vertinamu konkrečiu atveju, t. y. Nutarime apibūdintu susitarimu (veiksmų koordinavimu) derinti kainas teikiant komercinius pasiūlymus viešuosiuose pirkimuose, pažymėtina, jog ES teismų praktikoje suderintais veiksmais konkurencijos teisės prasme, be kita ko, laikomas ūkio subjektų, ketinančių dalyvauti ar dalyvaujančių viešųjų pirkimų procedūrose, keitimasis tarpusavyje informacija apie sąnaudas, prekių charakteristikas ir jų kainas, nors tai yra informacija, kurią nepriklausomas rinkos dalyvis laikytų komercine paslaptimi (pvz., 1995 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SPO ir kiti prieš Europos Komisiją (T-29/92, Rink., p. II-00289, 116-121 punktai). Taip pat laikomasi nuostatos, jog bet koks abipusis tiesioginis ar netiesioginis ūkio subjektų kontaktas, kurio metu atskleidžiama informacija apie tai, kaip ūkio subjektas ketina elgtis rinkoje ateityje, laikomas SESV 101 straipsnio 1 daliai prieštaraujančiais suderintais veiksmais, jei tokiu kontaktu siekiama sukurti konkurencijos sąlygas, kurios nėra įprastos atitinkamai rinkai. Be to, jei neįrodyta priešingai, preziumuojama, kad kitas ūkio subjektas pasinaudojo atskleista informacija (žr., pvz., 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą Ceminteries ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-25/95, T-26/95, T-30/95, T-31/95, T-32/95, T-34/95, T-35/95, T-36/95, T-37/95, T-38/95, T-39/95, T-42/95, T-43/95, T-44/95, T-45/95, T-46/95, T-48/95, T-50/95, T-51/95, T-52/95, T-53/95, T-54/95, T-55/95, T-56/95, T-57/95, T-58/95, T-59/95, T-60/95, T-61/95, T-62/95, T-63/95, T-64/95, T-65/95, T-68/95, T-69/95, T-70/95, T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink., p. II-00491, 1849, 1852, 1855 ir 1865 punktai).

Europos Komisija savo praktikoje laikosi nuostatos, jog konkurencijos teisė draudžia konkurentui pranešti apie pagrindinius savo kainų politikos elementus: kainoraščius, pardavimo sąlygas, nuolaidas, įkainius, ir pan. (žr., pvz., 1974 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 74/292 Agreements between manufacturers of glass containers OL L 160, 1974, p. 1–17), taip pat yra nusprendusi, jog komercinių pasiūlymų sąlygų derinimas viešųjų pirkimų procedūrose laikytinas karteliniu susitarimu dėl kainų (žr., pvz., 2007 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. COMP/E-1/38.823 PO/Elevators and Escalators (OL C 75, 2008, p. 19-24).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog konkursinio mokesčio, kuris taikytinas ūkio subjektams dalyvaujant konkursuose, dydžio derinimas tarp konkursuose dalyvaujančių ūkio subjektų, laikytinas kainų derinimu (susitarimu dėl kainų) Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme (2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011).

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas kaip kainų derinimą byloje vertinamu atveju traktuoja praktiką, kuomet ūkio subjektai susitaria pateikti suderintus, įskaitant kainas, komercinius pasiūlymus viešuosius pirkimus rengusioms organizacijoms, t. y. atskleidžia savo komercinių pasiūlymų turinį konkurentams.

Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, bendriausia prasme sutinka su Konkurencijos tarybos pozicija, jog komercinių pasiūlymų turinio derinimo (informacijos, įskaitant kainą, apie būsimų komercinių pasiūlymų turinį atskleidimo konkurentui) prieš juos pateikiant perkančiajai organizacijai praktika traktuotina kaip prieštaraujanti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Kaip minėta, sąžiningos konkurencijos koncepcija reiškia, be kita ko, ir tai, jog ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Dėl to draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Kaip minėta, rengdama viešuosius pirkimus perkančioji organizacija siekia, kad procedūroje dalyvaujantys ūkio subjektai pateiktų konkuruojančius pasiūlymus, iš kurių perkančioji organizacija galėtų išsirinkti jai priimtiniausią. Tais atvejais, kai ūkio subjektai komercinių pasiūlymų sąlygas iš anksto suderina prieš juos pateikdami viešuosius pirkimus rengiančiai organizacijai, akivaizdu, jog viešojo pirkimo laimėtoją nulemia ne konkurencinė kova, o išankstinis ūkio subjektų susitarimas. Taigi tokiais atvejais komercinių pasiūlymų turinio derinimo pasekmė yra ta, jog sudaromos sąlygos viešuosius pirkimus laimėti iš anksto žinomam ūkio subjektui, todėl pati viešųjų pirkimų procedūra tampa fiktyvi ir praranda savo prasmę.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teismų praktiką ir išdėstytus argumentus, būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog pareiškėjas Nutarime nurodytais atvejais sudarė neteisėtą susitarimą (derino veiksmus) dėl kainų, tinkamai nustatė bylai reikšmingas teisines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo Nutarime vertinamais veiksmais, pirmosios instancijos teismas patvirtino Konkurencijos tarybos Nutarime išdėstytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.

Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, skunde pateikiami argumentai iš esmės susiję su nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas atsakovo nustatytais veiksmais nesiekė konkurencijos ribojimo, o siekė, kad būtų pateikti bent 3 pasiūlymai ir kad būtų įvykę viešieji pirkimai, pažymima, kad sąlygas pareiškėjui laimėti sudarė perkančiosios organizacijos, o ne tretieji suinteresuoti asmenys, taip pat teigiama, jog pareiškėjas tokią pačią pelno maržą skaičiuodavo ir kitų viešųjų pirkimų atvejais, teikdamas pasiūlymus taikė analogišką pasiūlymo paskaičiavimo metodiką.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Nutarime nurodytu pareiškėjo padarytu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip minėta pirmiau, tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, privalo būti nustatytas susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektas – tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas).

Pareiškėjas neginčija Nutarime nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys tarpusavyje derino komercinių pasiūlymų, kuriuos jie teikė viešuosius pirkimus rengusioms organizacijoms sąlygas, įskaitant ir paslaugų (prekių) kainas. Kaip minėta, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys aptariamus komercinius pasiūlymus teikė savarankiškai, byloje vertinamu atveju jie laikytini konkurentais. Maža to, pareiškėjas apeliaciniame skunde pats nurodo, kad žinodamas UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ siūlomų automobilių kainas, jis turėjo pasirinkimo laisvę, skirtingai nei minėtos įmonės, todėl nusprendė konkurse dalyvauti siūlydamas išnuomoti pigiausią automobilį. Taigi pareiškėjas pripažįsta, kad jis pasinaudojo kitų ūkio subjektų atskleista informacija tam, kad laimėtų viešuosius pirkimus.

Nustačius šias dvi faktines aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys byloje vertinamu atveju laikytini konkurentais, taip pat tai, kad buvo derinamos komercinių pasiūlymų sąlygos, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai pareiškėjo veiksmus traktavo kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

Nors pareiškėjas nurodo, kad byloje aptariamais veiksmais jis nesiekė riboti konkurencijos, o siekė, jog apskritai įvyktų viešieji pirkimai, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Viena vertus, kaip minėta pirmiau, ūkio subjektų ketinimai ir siekiai vertinant, ar nebuvo padarytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, teisiškai nėra reikšmingi. Kaip minėta, sąžiningos konkurencijos koncepcija reiškia, be kita ko, ir tai, jog ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Dėl to draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Rengdama viešuosius pirkimus perkančioji organizacija siekia, kad procedūroje dalyvaujantys ūkio subjektai pateiktų konkuruojančius pasiūlymus, iš kurių perkančioji organizacija galėtų išsirinkti jai priimtiniausią. Tais atvejais, kai ūkio subjektai komercinių pasiūlymų sąlygas iš anksto suderina prieš juos pateikdami viešuosius pirkimus rengiančiai organizacijai, akivaizdu, jog viešojo pirkimo laimėtoją nulemia ne konkurencinė kova, o išankstinis ūkio subjektų susitarimas. Taigi tokiais atvejais komercinių pasiūlymų turinio derinimo pasekmė yra ta, jog sudaromos sąlygos viešuosius pirkimus laimėti iš anksto žinomam ūkio subjektui, todėl pati viešųjų pirkimų procedūra tampa fiktyvi ir praranda savo prasmę. Be to, preziumuojama, kad ūkio subjektas pasinaudos jam atskleista informacija ir, jei būtina, atitinkamai pakoreguos savo elgesį rinkoje. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pripažino, kad byloje aptariamais atvejais jis pasinaudojo jam atskleista informacija. Taigo nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad savo veiksmais siekė, jog apskritai įvyktų viešieji pirkimai, byloje surinkti įrodymai ir jo paaiškinimai leidžia teigti, kad buvo siekiama ne tik to, kad apskritai įvyktų viešieji pirkimai, bet ir kad juos laimėtų konkretus ūkio subjektas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog siekiant užtikrinti, kad viešasis pirkimas apskritai įvyktų, nėra būtina derinti komercinių pasiūlymų turinio, paprasčiausiai užtektų paraginti konkurentus dalyvauti viešajame pirkime, juo labiau, kad tai, ar viešasis pirkimas, laikantis visų teisės aktų reikalavimų, apskritai įvyks, iš esmės turėtų būti perkančiosios organizacijos, o ne pareiškėjo rūpestis. Be to, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad perkančiosios organizacijos, išsiųsdamos kvietimus dalyvauti pirkime, kaip teigia, pareiškėjas, „netinkamiems“ ūkio subjektams, kokiu nors būdu prisidėjo prie komercinių pasiūlymų derinimo, pvz., tarpininkavo keičiantis informacija, kokiu nors būdu skatino derinti pasiūlymus ar pan. Be to, jei, pareiškėjo teigimu, kvietimai būtų išsiųsti netinkamiems subjektams, viešasis pirkimas neįvyktų ir perkančioji organizacija būtų priversta ieškoti ūkio subjektų, kurie teikia atitinkamas paslaugas ar parduoda atitinkamas prekes. Atitinkamai, tokių atitinkamas paslaugas (prekes) teikiančių subjektų dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose, jiems teikiant tarpusavyje konkuruojančius pasiūlymus, ir būtų įprasta teisės aktų reikalavimus ir konkurencijos teisės reikalavimus atitinkanti praktika.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių pareiškėjo argumentai dėl to, kad byloje vertinamais atvejais jo skaičiuota pelno marža buvo ta pati kaip ir kitų viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas dalyvaudavo, atvejais, kad rengdamas pasiūlymą Pasvalio r. PK organizuotam pirkimui pareiškėjas nuo UAB „Autodina“ rengtam pasiūlymui ir savo pasiūlymui skaičiuoti naudojo tą pačią metodiką, yra teisiškai nereikšmingi, nes kaip minėta, vien komercinių pasiūlymų turinio tarp konkurentų derinimas savaime laikytinas konkurencijos teisės pažeidimu, o byloje nustatyta, kad UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ prieš pateikdami komercinius pasiūlymus perkančiosioms organizacijoms, jų turinį atskleisdavo pareiškėjui (UAB „Rokiškio vandenys“ organizuoto pirkimo atveju – AB „Autoūkis“ de facto atskleidė savo būsimo pasiūlymo turinį UAB „Moller Auto“).

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A⁸⁵⁸-293/2012), kurioje vertinti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Autodina“ ir pareiškėjo AB „Autoūkis“ veiksmai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, konstatuota, jog minėtoje byloje pateiktoje 2011 m. liepos 4 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1687(11) padaryta išvada, kad 2008-04-04 Nr. 82-S-2914 2008 m. balandžio 14 d. Autodina komerciniame pasiūlyme Raseinių rajono policijos komisariatui S. G. vardu pasirašė ne S. G.. Minėtoje LVAT nutartyje konstatuota, jog nurodyta specialisto išvada leidžia konstatuoti, kad ne S. G. pasirašė Raseinių r. PK adresuotą komercinį pasiūlymą, o 2008 m. balandžio 15 d. L. Z. ir S. G. susirašinėjimo turinys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad šiuo konkrečiu atveju UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ darbuotojai atskleidė vienas kitam savo komercinių pasiūlymų turinį. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad, kiek tai susiję su Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 4 d. organizuotu viešuoju pirkimu, pareiškėjas AB „Autoūkis“ padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su Nutarimu paskirtu baudos dydžiu, pažymi, jog iš byloje tirtų viešųjų pirkimų, atskaičius lizingo įmonei sumokėtas įmokas, gavo tik 11936,94 litų pajamų, perkančiosios organizacijos jokių pretenzijų nereiškė, žalos šalies ekonomikai nepadarė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, konstatavus, jog pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nagrinėjamoje byloje atsiranda pagrindas taikyti teisės aktuose nustatytas sankcijas. Už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis). Baudos dydis skaičiuojamas pagal Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintas Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Baudų skaičiavimo taisyklės).

Nutarimo 3 punktu atsakovas pareiškėjui skyrė 210 800 litų piniginę baudą. Iš Nutarimo 10 dalies turinio matyti, kad skirdamas baudą atsakovas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį (kartelinis susitarimas dėl kainų), viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas dalyvavo ir derino kainas, skaičių, taip pat byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai.

Baudų skaičiavimo taisyklių 2 punkte nurodyta, jog baudos dydis nustatomas taip: apskaičiuojami baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, baudos už pažeidimo trukmę dydis ir šių dydžių suma, tuo tarpu 3 punkte nurodyta, kad nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos (geografinės rinkos) plotą.

Kaip minėta, skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, atsakovas įvertino padaryto pažeidimo pobūdį, taip pat viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų turinį, skaičių. Vis dėlto, šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, skaičiuojant baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į atsakovo nurodytas aplinkybes, bet ir pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai, taip pat su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos plotą. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant byloje nustatyto pareiškėjo padaryto konkurencijos teisės pažeidimo pavojingumą ir sprendžiant klausimą dėl skirtinos sankcijos proporcingumo, turi būti atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų sąlygas atskiruose viešojo pirkimo procedūrose, byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas AB „Autoūkis“ su UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ būtų sudarę bendro pobūdžio /visaapimantį susitarimą derinti savo veiksmus visose savo veiklos srityse, taigi, padarytas pažeidimas pagal savo poveikį ir pasekmes yra ribotos apimties. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog pateikiant komercinius pasiūlymus buvo dirbtinai didinamos siūlomų prekių (paslaugų) kainos tokiu būdu sudarant prielaidas viešuosius pirkimus rengiančioms organizacijoms įsigyti prekes (paslaugas), viršijančias įprastą rinkos vertę.

Be to, šioje nutartyje konstatuota, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog dalyvaudamas Raseinių r. PK rengtame viešajame pirkime pareiškėjas būtų padaręs Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų sąlygas penkių viešųjų pirkimų procedūrose.

Dėl minėtų priežasčių, taip pat atsižvelgdama į proporcingumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui skirtinos baudos dydis už padaryto pažeidimo pavojingumą nustatytinas 2 proc. bendrųjų metinių pajamų. Iš Nutarimo matyti, kad atsakovas, skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį, pagrindinį baudos dydį sumažino 2 proc. dėl to, kad pareiškėjas iš dalies pripažino tyrimo nustatytas aplinkybes, o įvertinęs pareiškėjo vaidmenį (aktyvus vaidmuo) darant pažeidimą – jį padidino 10 proc. Atitinkamai, pagrindinis baudos dydis pareiškėjui nustatytinas 150 545 Lt.

Be to, Nutarimu Konkurencijos taryba, nustatydama galutinį baudos dydį pareiškėjui, jį papildomai sumažino 20 proc. dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos. Į šį sumažinimą atsižvelgtina nustatant galutinį skirtinos baudos dydį. Todėl galutinė pareiškėjui skirtina bauda už šioje byloje nustatytus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus yra 120 436 litai.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo AB „Autoūkis“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir jo pirmą sakinį išdėstyti taip: „pareiškėjo akcinės bendrovės „Autoūkis“ skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktą ir jame AB „Autoūkis“ skirtą 210 800 litų piniginę baudą sumažinti iki 120 436 litų“. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė