Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Irenos Paulauskienės,

dalyvaujant pareiškėjų UAB „Logotipo projektai“, UAB „Neoreklama“, UAB „Katos studija“, UAB „Baltijos išorinės reklamos firmų asociacija“ atstovams advokatui Andriui Ivanauskui, advokato padėjėjui Feliksui Miliučiui ir Giedriui Zinkui,

atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovui Justui Margeniui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „Logotipo projektai“, UAB „Neoreklama“, UAB „Katos studija“, UAB „Baltijos išorinės reklamos firmų asociacija“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2014-05-24 nutarimu Nr. 1S-63/2014 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas), atsisakė pradėti tyrimą dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011-02-24 sprendimu Nr. T11-143 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėjos nesutikdamos su Nutarimu, su skundu kreipėsi į teismą prašydamos:

1) Panaikinti Konkurencijos tarybos 2014-05-24 nutarimą Nr. 1S-63/2014;

2) Įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti tyrimą pagal pareiškėjų 2013-08-20 pareiškimą ir 2014-04-03 skundą.

Pagrįsdamos skundo argumentus nurodė, jog į atsakovę su 2013-08-20 pareiškimu ir su 2014-04-03 skundu kreipėsi dėl savo interesų pažeidimo, kurį lemia Nuostatų 10 punktu nustatyti rinkliavos už leidimą įrengti išorinę vaizdinę reklamą Klaipėdos rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje dydžiai. Pažymėjo, kad rinkliava už Savivaldybės teritorijoje įrengiamą išorinę vaizdinę reklamą nustatoma atsižvelgiant į reklamos plotą bei jos eksploatavimo laikotarpį ir rinkliavos dydis nėra diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar išorinė vaizdinė reklama įrengiama ant Savivaldybės valdomo, ar ant privataus objekto. Tuo atveju, jei ūkio subjektas nori reklamą įrengti ant privačių asmenų valdomo objekto, pastarasis turėtų sumokėti ne tik Nuostatais nustatytą rinkliavą bet patirti ir daugiau sąnaudų, tokių kaip nuomos mokestis už reklaminio stendo įrengimą privačiame žemės sklype. Pareiškėjų teigimu, ūkio subjektai, kurie teikia reklamos demonstravimo paslaugas užsakovams, turėdami leidimus reklamą įrengti ant Savivaldybės valdomų objektų, Nuostatų pagrindu yra privilegijuojami lyginant su reklamos paslaugą teikiančiais ūkio subjektais, kurie turi leidimus reklamą įrengti ant privačių objektų.

Pabrėždamos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo pagrindų buvimą nurodė, kad tai, kad Nuostatais įtvirtintas vienodas rinkliavos dydis visiems ūkio subjektams, nereiškia, kad Nuostatais įtvirtintu reguliavimu dalis ūkio subjektų nėra diskriminuojami, o dalis nėra privilegijuojami. Taip pat pabrėžė, jog, nors Savivaldybei ir yra suteikta diskrecijos teisė nustatyti rinkliavos dydžius, tačiau turėtų būti laikomasi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėjo, kad tuo tarpu kitose savivaldybėse (pvz. Kauno) reklamos įrengimui tiek ant Savivaldybės objektų, tiek ant privačių taikomi skirtingi rinkliavos didžiai.

Nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, kad būtent pareiškėjos turėjo įrodyti aplinkybę, kad į Nuostatais nustatytą rinkliavą yra įskaičiuojami Savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai ar dėl riboto tokių objektų panaudojimo Savivaldybės negautos pajamos. Pareiškėjų teigimu, prašymą padavęs asmuo tik turi nurodyti kuo, jo manymu, yra pažeidžiamos Konkurencijos įstatymu jo ginamos teisės, todėl iš pareiškėjų negali būti reikalaujama visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų. Pareiškėjų teigimu, atsakovė Nutarime neanalizavo pateiktų aplinkybių visumos, juos vertino tendencingai, todėl nepagrįstai nustatė, kad Nuostatais nėra diskriminuojami ar privilegijuojami atskiri ūkio subjektai.

Akcentavo, kad dėl Nuostatais nustatyto nediferencijuoto rinkliavos dydžio, ūkio subjektai yra nelygiavertėje padėtyje. Šią aplinkybę grindė tuo, kad jei į Nuostatais nustatytą rinkliavą yra įskaičiuojami Savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai ar dėl riboto tokių objektų panaudojimo Savivaldybės negautos pajamos, tokiu atveju yra diskriminuojami tie ūkio subjektai, kurie ketina reklamą įrengti ant privačių objektų, nes tokiu atveju jie bus priversti antrą kartą mokėti už objekto naudojimą reklamai įrengti, nes prieš tai jau bus sumokėję nuoma už žemės sklypą, kuriame ketinama įrengti reklamą. Taip pat, tuo atveju, jei į Nuostatais nustatytą rinkliavą Savivaldybės objektų nusidėvėjimo kaštai ar kitos negautos pajamos įskaičiuotos nebus, tokiu atveju Nuostatais bus privilegijuojami tie ūkio subjektai, kurie įgyja teisę į išorinės vaizdinės reklamos įrengimą be jokių papildomų kaštų (pvz. žemės nuoma ir kt.).

Sutiko su Nutarime pateiktais argumentais dėl Savivaldybės diskrecijos teisės nustatyti rinkliavos dydį, tačiau, pareiškėjų teigimu, Rinkliavų dydis neįpareigoja savivaldybių nustatyti rinkliavas taip, kad būtų diskriminuojami ar privilegijuojami ūkio subjektai. Taip pat pažymėjo, kad atsakovės Nutarimas neatitinka išsamumo argumentų Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme.

Teismo posėdžio metu atstovai palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodė, kad, tos aplinkybės, kurias nurodė pareiškėjos yra susiję ne su Nuostatais ir juose nurodytais objektyviais rinkliavų dydžių nustatymo kriterijais, tačiau su kitomis aplinkybėmis, t. y. skirtingu pastatų pobūdžiu (Savivaldybės ar privatus) ir dėl to patiriamomis sąnaudomis. Todėl atsakovė neturėjo pagrindo įtarti, kad Nuostatose įtvirtinti rinkliavų dydžiai yra diskriminuojančio pobūdžio. Pažymėjo, kad pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, vertinant, ar yra pažeidimas, vertinamas viešojo administravimo subjekto teisės aktas ir jo pasekmės ūkio subjektui konkuruoti rinkoje, o ne abstrakčiai vertinamos ūkio subjektų galimybės konkuruoti, kurios, kaip šiuo atveju, gali skirtis dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Be to, ūkio subjektai yra laisvi apsispręsti dėl savo ketinamo įrengti reklamos ploto dydžio, laikotarpio, formos, taip pat pasirinkti ant kokio objekto Savivaldybės ar privataus skleisti reklamą, taip pat, tai gali priklausyti ir nuo užsakovo pageidavimo. Atsižvelgiant į tai, kad reklamos sąnaudos gali priklausyti nuo įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių, o tai, atsakovės teigimu, nėra pagrindas išvadoms dėl pareiškėjų diskriminavimo. Nurodė, kad atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad galimai skirtingas konkurencijos sąlygas lemia ne Nuostatų nustatyti rinkliavų dydžiai, tačiau skirtingos sąnaudos patiriamos skelbiant reklamą ant skirtingo pobūdžio pastatų (Savivaldybei priklausančių ir privačių objektų).

Atsižvelgiant į Savivaldybės 2013-09-16 rašto argumentus paneigė pareiškėjų išvadas, kad nustatant rinkliavos dydį už reklamos talpinimą yra įskaičiuojami Savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai, ar Savivaldybės negautos pajamos ir tokiu būdu diskriminuojami ūkio subjektai reklamas įrengiantys ant privačių objektų. Pabrėžė, kad esant Nuostatuose įtvirtintiems rinkliavos dydžio nustatytiems objektyviems kriterijams bei rinkliavų dydžiams, kurie taikomi visiems į Savivaldybę besikreipiantiems ūkio subjektams, Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo įtarti, kad dėl Nuostatais nustatyto vienodo rinkliavos dydžio pareiškėjos buvo diskriminuojamos.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad Konkurencijos taryba neklausė VĮ Valstybės turto fondo, ar Savivaldybė neturėtų organizuoti savo valdomų objektų nuomos konkurso, pažymėjo, kad šio klausimo, tyrimo Konkurencijos taryboje metu, pareiškėjos nekėlė.

Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad atsakovė tyrimo metu privalėjo vertinti kitų savivaldybių taikomus rinkliavų dydžius. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad kitose savivaldybėse nustatyti rinkliavų dydžiai nėra vienodi būtent dėl to, kad į šią rinkliavą yra įskaičiuojami savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai. Be to, pagal Rinkliavų įstatymą, kiekviena savivaldybė turi teisę nustatyti rinkliavą tik savo teritorijoje, o tai, kad vienoje ar kitoje savivaldybėje taikomi skirtingi rinkliavų dydžiai, savaime nereiškia, kad taip yra pažeidžiamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Pabrėžė, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu vertino Nuostatus, o ne abstrakčiai rinkliavų nustatymo metodus. Taip pat prieštaravo pareiškėjų argumentams, kad atsakovė nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ant pareiškėjų. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjos nepateikė pakankamai įrodymų savo argumentams pagrįsti, todėl atsakovei nepakako pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, dėl ko atitinkamai nebuvo pagrindo pradėti tyrimą. Pažymėjo, kad pareiga pateikti skundžiamų veiksmų faktines aplinkybes ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, Konkurencijos tarybos Darbo reglamento nuostatomis yra nustatyta pareiškėjui. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos nurodydamos, kad Nutarimas neaiškus, todėl priimtas pažeidžiant VAĮ nuostatas, kokie būtent pareiškėjų argumentai nebuvo įvertinti Nutarime nenurodė. Priešingai nei nurodė pareiškėjos, Konkurencijos taryba siekdama išsiaiškinti ginčo aplinkybes dėl papildomų klausimų kreipėsi tiek į pareiškėjas, tiek į kitas institucijas, tačiau surinkti duomenys nesudarė pagrindo įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo.

Apibendrindama nurodė, kad Konkurencijos taryba visapusiškai įvertino surinktą informaciją ir nenustatė, kad yra pagrindas įtarti galimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, todėl pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatai.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2013-04-24 nutarimo Nr. 1S-63/2014, kuriuo buvo atsisakyta pradėti tyrimą dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę vaizdo reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Konkurencijos tarybą atlikti tyrimą pagal pareiškėjų 2013-08-20 pareiškimą ir 2014-04-03 skundą.

Remiantis administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad nagrinėjamu atveju 2013-08-20 prašymu ir 2014-04-03 skundu buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą prašant patikrinti ir įvertinti ar 2011-02-24 Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-143 patvirtinti „Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatai“, nustatantys to paties dydžio rinkliavą už leidimą įrengti išorinę vaizdo reklamą ūkio subjektams ant Klaipėdos rajono savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų ir subjektams, kurie prašo išduoti leidimą įrengti reklamą ant ne Klaipėdos rajono savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Konkurencijos taryba atlikusi prašyme ir skunde nurodytų aplinkybių vertinimą, surinkusi atitinkamus duomenis, skundžiamu Nutarimu atsisakė pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto, numatančio, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą, pagrindu. Pareiškėjos prieštaraudamos Konkurencijos tarybos 2014-04-24 Nutarimo išvadoms, su skundu kreipėsi į teismą. Taigi nagrinėjimosi bylos ribos yra skundžiamo Konkurencijos tarybos Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. vertinimas, ar Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo nurodytu pagrindu.

Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 dalis numato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Iš paminėtų nuostatų seka, jog Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Svarbu pažymėti, kad nustačius, jog nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-441/2009). Diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tada, jeigu toje pat situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos.

Pareiškėjos skundo argumentais prieštaraudamos skundžiamo Nutarimo išvadoms iš esmės ginčą kelią keliais aspektais, t. y. pareiškėjų teigimu, Nuostatų 10 punktas diskriminuoja ūkio subjektus įrengiančius išorinę vaizdinę reklamą ant privačių objektų lyginant su ūkio subjektais, įrengiančiais išorinę vaizdinę reklamą ant Savivaldybės objektų, nes rinkliavų dydžiai jiems yra nustatomi vienodi. Akcentavo, kad ūkio subjektui, kuris ketina gauti leidimą įrengti išorinę vaizdo reklamą ant privačių asmenų valdomų objektų, reikia ne tik sumokėti Nuostatais nustatytą rinkliavą bet ir patirti papildomų sąnaudų (pvz. nuomos mokestis už reklaminio stendo įrengimą privačiame žemės sklype) užtikrinant teisę į reklamos įrengimą. Pažymėjo, kad pareiškėjoms abejonę kelia taip pat ir Konkurencijos tarybos Nutarime išdėstyta nuostata, kad į už Nuostatais nustatytą rinkliavą nėra įtraukiami Savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti išorinę vaizdo reklamą, nusidėvėjimo kaštai ar dėl riboto tokių objektų panaudojimo Savivaldybės negautos pajamos. Pareiškėjų teigimu, tuo atveju, jei Konkurencijos taryba atlikusi tyrimą būtų nustačiusi, kad rinkliava už išorinės vaizdo reklamos įrengimą ant Savivaldybės valdomų objektų kai kuriose savivaldybėse yra didesnė dėl to, kad į šią rinkliavą de fakto yra įskaičiuojami savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą nusidėvėjimo kaštai, ar kitos Savivaldybės negautos pajamos, tai taip pat būtų pagrindas konstatuoti, kad Nuostatais nustatytu vienodu rinkliavos dydžiu yra diskriminuojami ant privačių objektų išorinę vaizdo reklamą norintys įrengti ūkio subjektai. Tokiu atveju jie turėtų sumokėti rinkliavą į kurią įtrauktos jau minėtos Savivaldybės negautos lėšos ir papildomai turėtų būti sumokami kaštai, susiję su privataus objekto ant kurio būtų įrengiama išorinė vaizdo reklama nuoma.

Byloje pateikto Savivaldybės 2013-10-30 rašto Nr. (5.1.82)-A5-5401 (į Konkurencijos tarybos 201-10-18 raštą Nr. (2.16-25)6V-1841) turinys tvirtina, kad už išorinės reklamos įrengimą ant Savivaldybei priklausančių ar kitaip valdomų objektų vietinės rinkliavos dydis nustatytas neatsižvelgiant į už objektų amortizacijos ir nusidėvėjimo reklamos įrengimo laikotarpiu negautas pajamas (pagrindas – Rinkliavų įstatymo 11 str. 2 dalis). VĮ Valstybės turto fondas 2014-03-17 raštu (į Konkurencijos tarybos 2014-02-20 raštą Nr. (2.16)-25)-6V-344) atsakovę taip pat informavo, kad nustatant vietinę rinkliavą už leidimą įrengti išorinę reklamą, netaikomos valstybės ir savivaldybių valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normos, reguliuojančios nuomos teisinius santykius. Minėtų atsakymų (į atsakovės užklausimus) pagrindu Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad savivaldybių teisė nustatyti vietines rinkliavas ir jų dydžius, nėra siejama su savivaldybių patiriamomis išlaidomis (negautomis pajamomis) susijusiomis su paslaugų teikimu (pvz. nuomos mokestis, eksploatavimo mokestis ir kt.). Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismas iš esmės taip pat neturi pagrindo abejoti institucijų pateiktais atsakymais, atitinkamai ir atsakovės šiuo aspektu Nutarime priimtomis išvadomis. Tuo tarpu pareiškėjų šiuo aspektu išdėstyta abejonė, kad rinkliava už išorinės vaizdo reklamos įrengimą ant Savivaldybės valdomų objektų, kai kuriose savivaldybėse yra didesnė dėl to, kad į šią rinkliavą de fakto yra įskaičiuojami savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą nusidėvėjimo kaštai, ar kitos Savivaldybės negautos pajamos, vertintina, kaip niekuo nepagrįsta. Paminėtų argumentų kontekste taip pat darytina išvada, kad nustačius, jog į vietinės rinkliavos dydį neįeina kaštai už Savivaldybei priklausančių objektų amortizacija, nuomą ar nusidėvėjimą, Konkurencijos taryba, net ir atlikusi tyrimą, šių aplinkybių nebūtų nustačiusi, todėl atitinkamai nebūtų ir konstatavusi, kad, kaip teigia pareiškėjos, jog Nuostatais nustatytu vienodu rinkliavos dydžiu yra diskriminuojami ant privačių objektų išorinę vaizdo reklamą norintys įrengti ūkio subjektai. Kita vertus, tai, kad į vietinės rinkliavos dydį neįeina kaštai už Savivaldybei priklausančių objektų amortizacija, nuomą ar nusidėvėjimą, ši aplinkybė savaime nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjos šiuo aspektu išdėstytais argumentais neįrodė ūkio subjektų, norinčių išorinę vaizdo reklamą įrengti ant privačių objektų, diskriminavimo fakto, ūkio subjektų įrengiančių išorinę vaizdo reklamą ant Savivaldybės objektų atžvilgiu.

Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 dalis). Rinkliavų įstatymas vietinių rinkliavų dydžių, jų apskaičiavimo tvarkos bei kriterijų nereglamentuoja. Ši teisė suteikta vietos savivaldos institucijoms. Vietinių rinkliavų nustatymas pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 2 punktą, priskirtas prie savivaldybių savarankiškųjų funkcijų. Šis įstatymas taip pat nenustato vietinių rinkliavų nustatymo tvarkos ir kitų kriterijų. Rinkliavų įstatymo 11 str. 3 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas taip pat ir už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011-02-24 sprendimu Nr. T11-143 patvirtino Nuostatus, kurių 10 punkte įtvirtino vietinės rinkliavos už leidimą įrengti išorinę vaizdo reklamą dydžius, kurie nustatyti atsižvelgiant į reklamos plotą ir laikotarpį. Šiame punkte rinkliavos dydis visiems ūkio subjektams nustatytas vienodas, neatsižvelgiant į tai, ar išorinė vaizdo reklama būtų rengiama ant Savivaldybei priklausančio objekto, ar ant privataus objekto. Taigi į Savivaldybę kreipiantis dėl leidimo įrengti išorinę vaizdo reklamą, visiems ūkio subjektams taikomas vienodas tarifas atsižvelgiant į reklamos plotą ir laikotarpį. Pareiškėjų teigimu, toks vienodos rinkliavos dydžio nustatymas diskriminuoja ūkio subjektus įrengiančius išorinę vaizdinę reklamą ant privačių objektų lyginant su ūkio subjektais, įrengiančiais išorinę vaizdinę reklamą ant Savivaldybės objektų, nes ūkio subjektų reklamos skleidimo sąnaudos yra skirtingos.

Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad Konkurencijos taryba nagrinėja, ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir, jeigu yra pagrindas, kreipiasi į viešojo administravimo subjektus su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Kaip jau minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 dalį, viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami jiems pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes (4 str. 2 dalis). Kaip ir nagrinėjamu atveju, Savivaldybė nustatydama vietinės rinkliavos dydžius, savo veikloje (priimdama Nuostatus) taip pat turėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę visiems ūkio subjektams siekiantiems veikti išorinės vaizdo reklamos įrengimo rinkoje. Savivaldybė Nuostatuose nustatydama rinkliavos už vaizdo reklamos įrengimą dydį, priklausomai nuo reklamos ploto ir laikotarpio, visiems ūkio subjektams rinkliavos dydį nustatė vienodo dydžio, o tai reiškia, kad siekiantiems gauti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę vaizdo reklamą Savivaldybės teritorijoje leidimą, visiems reklamos įrengimo rinkos dalyviams nustatytos vienodos sąlygos veikti. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti išvados, kad Savivaldybė priimdama nuostatą dėl vienodo rinkliavos dydžio pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę. Minėta, jog, kaip nustatyta Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 dalyje, draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. Būtent šiuo aspektu atsakovė vertina viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ar kitų sprendimų atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatai. Kaip ir nagrinėjamu atveju, nuostata dėl rinkliavos dydžių (Nuostatų 10 punktas) visiems ūkio subjektams taikoma pagal vienodus kriterijus, todėl esant tokiai faktinei situacijai, Konkurencijos taryba pagrįstai sprendė, kad Nuostatuose nebuvo jokių nuostatų, kurios sudarytų pagrindą Konkurencijos tarybai įtarti vienų ūkio subjektų diskriminavimą ar privilegijavimą, kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Atitinkamai Konkurencijos taryba įvertinusi ginčo aplinkybes pagrįstai nustatė, kad, priešingai nei teigia pareiškėjos, šiuo atveju skirtingas konkurencijos sąlygas lemia ne Nuostatais nustatyti rinkliavos dydžiai, o skirtingos sąnaudos, patiriamos skelbiant reklamą ant pastatų, kurie priklauso ar yra valdomi Savivaldybės, ar priklauso privatiems subjektams, o tai, kad nustatant rinkliavos dydį nėra atsižvelgiama į objekto ant kurio bus tvirtinama reklama pobūdį, savaime nereiškia kad yra padarytas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas.

Kiekviena savivaldybė pagal jai suteiktą diskrecijos laisvę turi teisę nustatyti vietinės rinkliavos dydžius, kurie veikia tik savo teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 dalis), todėl tai, kad kitoje savivaldybėje nustatyti kiti vietinės rinkliavos kriterijai, savaime nedaro pagrindo išvadai, kad Nuostatų 10 punktas neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos.

Minėta, kad viešojo administravimo aktas, ar sprendimas galėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus tik tuo atveju, jei būtų konstatuota Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 dalyje nustatytų aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju nenustačius, kad Savivaldybės priimtų Nuostatų 10 punktas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes (pirmoji sąlyga), nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad yra Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas.

Nesutiktina su pareiškėjos argumentais, kad Konkurencijos tarybos nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovės Nutarimas yra motyvuotas objektyviais duomenimis (faktais) bei konkrečiomis normomis, kurios ir sudarė pagrindą atsisakyti pradėti tyrimą dėl Savivaldybės Nuostatų 10 punkto neprieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Atitinkamai darytina išvada, kad Konkurencijos taryba, nagrinėdama pareiškimą ir skundą, veikė aktyviai (kelis kartus su prašymais pateikti paaiškinimus kreipėsi į pareiškėjas, taip pat į Savivaldybę bei VĮ Valstybės turto fondą) bei atliko išsamų pareiškimo ir skundo tyrimą, todėl argumentai dėl Nutarimo neišsamumo atmestini, kaip nepagrįsti.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, darytina išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2014-04-24 nutarimą Nr. 1S-63/2014. Pareiškėjų reikalavimas grąžinti atsakovei klausimą dėl tyrimo spręsti iš naujo yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo, todėl, netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir antrojo reikalavimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 p., 127 str. 1 d.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjų UAB „Logotipo projektai“, UAB „Neoreklama“, UAB „Katos studija“, UAB „Baltijos išorinės reklamos firmų asociacija“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Bronius Januška

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Irena Paulauskienė