Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Logotipo projektai“, uždarosios akcinės bendrovės „Neoreklama“, uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“, Baltijos išorinės reklamos firmų asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Logotipo projektai“, uždarosios akcinės bendrovės „Neoreklama“, uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“, Baltijos išorinės reklamos firmų asociacijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Logotipo projektai“, UAB „Neoreklama“, UAB „Katos studija“ ir Baltijos išorinės reklamos firmų asociacija (toliau – ir pareiškėjai) 2014 m. gegužės 15 d. per elektroninių paslaugų portalą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2014 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 1S-63/2014 (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti tyrimą pagal pareiškėjų 2013 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimą ir 2014 m. balandžio 3 d. skundą.

Pareiškėjai nurodė, jog Konkurencijos taryba skundžiamu 2014 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 1S-63/2014 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, atsisakė pradėti tyrimą dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-143 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Paaiškino, jog su 2013 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimu ir 2014 m. balandžio 3 d. skundu kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl savo interesų pažeidimo, kurį lėmė Nuostatų 10 punktu nustatyti rinkliavos už leidimą įrengti išorinę vaizdinę reklamą Klaipėdos rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje dydžiai. Pažymėjo, kad rinkliava už Savivaldybės teritorijoje įrengiamą išorinę vaizdinę reklamą nustatoma atsižvelgiant į reklamos plotą bei jos eksploatavimo laikotarpį, rinkliavos dydžio nediferencijuojant atsižvelgiant į tai, ar išorinė vaizdinė reklama įrengiama ant Savivaldybės valdomo, ar ant privataus objekto. Taigi tuo atveju, jei ūkio subjektas nori reklamą įrengti ant privačių asmenų valdomo objekto, pastarasis turėtų sumokėti ne tik Nuostatais nustatytą rinkliavą bet patirti ir daugiau sąnaudų, tokių kaip nuomos mokestis už reklaminio stendo įrengimą privačiame žemės sklype. Pareiškėjų teigimu, tokiu būdu ūkio subjektai, kurie teikia reklamos demonstravimo paslaugas užsakovams, turėdami leidimus reklamą įrengti ant Savivaldybės valdomų objektų, Nuostatų pagrindu yra privilegijuojami lyginant su reklamos paslaugą teikiančiais ūkio subjektais, kurie turi leidimus reklamą įrengti ant privačių objektų.

Pabrėždami Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo pagrindų buvimą, pareiškėjai nurodė, kad tai, jog Nuostatais įtvirtintas vienodas rinkliavos dydis visiems ūkio subjektams, nereiškia, kad Nuostatais įtvirtintu reguliavimu dalis ūkio subjektų nėra diskriminuojami, o dalis nėra privilegijuojami. Taip pat pabrėžė, jog nors Savivaldybei ir yra suteikta diskrecijos teisė nustatyti rinkliavos dydžius, tačiau tai darant turėtų būti laikomasi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėjo, kad kitose savivaldybėse (pvz. Kauno) reklamos įrengimui tiek ant Savivaldybės objektų, tiek ant privačių taikomi skirtingi rinkliavos didžiai.

Atkreipė dėmesį, jog leidimus įrengti išorinę vaizdinę reklamą Savivaldybė išduoda be konkurso, todėl, pareiškėjų manymu, atsakovas turėjo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybės turto fondo klausti, ar greta rinkliavos už leidimo įrengti išorinę vaizdo reklamą išdavimą Savivaldybė neturėtų organizuoti savo valdomų objektų nuomos konkurso Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Nurodė, kad atsakovas Nutarime nepagrįstai teigė, kad būtent pareiškėjai turėjo įrodyti aplinkybę, kad į Nuostatais nustatytą rinkliavą yra įskaičiuojami Savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai ar dėl riboto tokių objektų panaudojimo Savivaldybės negautos pajamos. Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjai nurodė, kad prašymą padavęs asmuo tik turi nurodyti kuo, jo manymu, yra pažeidžiamos Konkurencijos įstatymu jo ginamos teisės, todėl iš pareiškėjų negali būti reikalaujama visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų. Pareiškėjų teigimu, atsakovas Nutarime neanalizavo pateiktų aplinkybių visumos, jas vertino tendencingai, todėl nepagrįstai nustatė, kad Nuostatais nėra diskriminuojami ar privilegijuojami atskiri ūkio subjektai.

Akcentavo, kad dėl Nuostatais nustatyto nediferencijuoto rinkliavos dydžio, ūkio subjektai yra nelygiavertėje padėtyje. Šią aplinkybę grindė tuo, kad jei į Nuostatais nustatytą rinkliavą yra įskaičiuojami Savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai ar dėl riboto tokių objektų panaudojimo Savivaldybės negautos pajamos, tokiu atveju yra diskriminuojami tie ūkio subjektai, kurie ketina reklamą įrengti ant privačių objektų, kurie bus priversti antrą kartą mokėti už objekto naudojimą reklamai įrengti, nes prieš tai jau bus sumokėję nuomą už žemės sklypą, kuriame ketinama įrengti reklamą. Taip pat, tuo atveju, jei į Nuostatais nustatytą rinkliavą Savivaldybės objektų nusidėvėjimo kaštai ar kitos negautos pajamos įskaičiuotos nebus, Nuostatais bus privilegijuojami tie ūkio subjektai, kurie įgyja teisę į išorinės vaizdinės reklamos įrengimą be jokių papildomų kaštų (pvz. žemės nuoma ir kt.). Bet kuriuo atveju ūkio subjektai, ketinantys reklamą įrengti ant privačių objektų, patirs didesnius tokios paslaugos teikimo kaštus nei subjektai, kurie tokią paslaugą teiks ant Savivaldybės valdomų objektų. Taigi dėl Nuostatais įtvirtinto reguliavimo atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumų išorinio vaizdo reklamos demonstravimo rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Taip pat pareiškėjai pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas neatitinka išsamumo argumentų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme – atsakovas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjams, neteikė tikslingų ir su tyrimu susijusių klausimų kompetentingoms institucijoms, motyvuotai neįvertino pareiškėjų iškeltų pagrįstų įtarimų, išsamiai neįvertino pareiškėjų pareiškime ir skunde nurodytų duomenų bei pateiktų įrodymų.

Konkurencijos taryba su skundu nesutiko ir pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Konkurencijos taryba pažymėjo, jog pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 18 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas Konkurencijos tarnyba tyrimus pradeda ne dėl visų situacijų, susijusių su viešojo administravimo srityje priimtais sprendimais, bei ne visomis aplinkybėmis, o tik dėl konkrečių viešojo administravimo subjekto sprendimų, dėl kurių yra pagrindo įtarti, kad šie sprendimai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus. Nagrinėjamu atveju, Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pareiškėjų pareiškimą, konstatavo, kad nebuvo pakankamo pagrindo įtarti bent vienos iš būtinų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo sąlygų buvimo, todėl Nutarimas yra teisėtas. Nurodė, kad tos aplinkybės, kurias nurodė pareiškėjai yra susiję ne su Nuostatais ir juose nurodytais objektyviais rinkliavų dydžių nustatymo kriterijais, tačiau su kitomis aplinkybėmis, t. y. skirtingu pastatų pobūdžiu (Savivaldybės ar privatus) ir dėl to patiriamomis sąnaudomis. Todėl atsakovas neturėjo pagrindo įtarti, kad Nuostatose įtvirtinti rinkliavų dydžiai yra diskriminuojančio pobūdžio. Pažymėjo, kad pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį vertinant, ar yra pažeidimas, vertinamas viešojo administravimo subjekto teisės aktas ir jo pasekmės ūkio subjektui konkuruoti rinkoje, o ne abstrakčiai vertinamos ūkio subjektų galimybės konkuruoti, kurios, kaip šiuo atveju, gali skirtis dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Be to, ūkio subjektai yra laisvi apsispręsti dėl savo ketinamo įrengti reklamos ploto dydžio, laikotarpio, formos, taip pat pasirinkti ant kokio objekto Savivaldybės ar privataus skleisti reklamą, taip pat, tai gali priklausyti ir nuo užsakovo pageidavimo. Atsižvelgiant į tai, kad reklamos sąnaudos gali priklausyti nuo įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių, nėra pagrindo daryti išvadą dėl pareiškėjų diskriminavimo. Nurodė, kad atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad galimai skirtingas konkurencijos sąlygas lemia ne Nuostatų nustatyti rinkliavų dydžiai, tačiau skirtingos sąnaudos patiriamos skelbiant reklamą ant skirtingo pobūdžio pastatų (Savivaldybei priklausančių ir privačių objektų).

Atsakovas neigė pareiškėjų teiginius, kad nustatant rinkliavos dydį už reklamos talpinimą yra įskaičiuojami Savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai, ar Savivaldybės negautos pajamos ir tokiu būdu diskriminuojami ūkio subjektai reklamas įrengiantys ant privačių objektų. Pabrėžė, kad esant Nuostatuose įtvirtintiems rinkliavos dydžio nustatytiems objektyviems kriterijams bei rinkliavų dydžiams, kurie taikomi visiems į Savivaldybę besikreipiantiems ūkio subjektams, Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo įtarti, kad dėl Nuostatais nustatyto vienodo rinkliavos dydžio pareiškėjai buvo diskriminuojami.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad Konkurencijos taryba neklausė VĮ Valstybės turto fondo, ar Savivaldybė neturėtų organizuoti savo valdomų objektų nuomos konkurso, pažymėjo, kad šio klausimo, tyrimo Konkurencijos taryboje metu, pareiškėjai nekėlė.

Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad atsakovas tyrimo metu privalėjo vertinti kitų savivaldybių taikomus rinkliavų dydžius. Pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad kitose savivaldybėse nustatyti rinkliavų dydžiai nėra vienodi būtent dėl to, kad į šią rinkliavą yra įskaičiuojami savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai. Be to, pagal Rinkliavų įstatymą, kiekviena savivaldybė turi teisę nustatyti rinkliavą tik savo teritorijoje, o tai, kad vienoje ar kitoje savivaldybėje taikomi skirtingi rinkliavų dydžiai, savaime nereiškia, kad taip yra pažeidžiamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Pabrėžė, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu vertino Nuostatus, o ne abstrakčiai rinkliavų nustatymo metodus.

Taip pat Konkurencijos taryba prieštaravo pareiškėjų argumentams, kad atsakovas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjams. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjai nepateikė pakankamai įrodymų savo argumentams pagrįsti, todėl atsakovui nepakako pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, dėl ko atitinkamai nebuvo pagrindo pradėti tyrimą. Pažymėjo, kad pareiga pateikti skundžiamų veiksmų faktines aplinkybes ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, Konkurencijos tarybos Darbo reglamento nuostatomis yra nustatyta pareiškėjui. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai, nurodydami, kad Nutarimas neaiškus, todėl priimtas pažeidžiant VAĮ nuostatas, nenurodė, kokie būtent pareiškėjų argumentai nebuvo įvertinti Nutarime. Priešingai nei nurodė pareiškėjai, Konkurencijos taryba siekdama išsiaiškinti ginčo aplinkybes dėl papildomų klausimų kreipėsi tiek į pareiškėjus, tiek į kitas institucijas, tačiau surinkti duomenys nesudarė pagrindo įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo.

Apibendrindama nurodė, kad Konkurencijos taryba visapusiškai įvertino surinktą informaciją ir nenustatė, kad yra pagrindas įtarti galimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, todėl pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu, bei pažymėjo, jog nustačius, kad nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Teismas vadovavosi administracinių teismų jurisprudencija dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų aiškinimo. Vertino pareiškėjų skundo argumentus bei byloje esančius Savivaldybės 2013 m. spalio 30 d. raštą Nr. (5.1.82)-A5-5401, iš kurio matyti, kad už išorinės reklamos įrengimą ant Savivaldybei priklausančių ar kitaip valdomų objektų vietinės rinkliavos dydis nustatytas neatsižvelgiant į dėl objektų amortizacijos ir nusidėvėjimo reklamos įrengimo laikotarpiu negautas pajamas, ir VĮ Valstybės turto fondo 2014 m. kovo 17 d. raštą, kuriuo Konkurencijos taryba informuota, jog nustatant vietinę rinkliavą už leidimą įrengti išorinę reklamą, netaikomos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normos, reguliuojančios nuomos teisinius santykius, kurių pagrindu Konkurencijos taryba padarė išvadą, jog savivaldybių teisė nustatyti vietines rinkliavas ir jų dydžius nėra siejama su savivaldybių patiriamomis išlaidomis (negautomis pajamomis) susijusiomis su paslaugų teikimu (pvz. nuomos mokestis, eksploatavimo mokestis ir kt.). Atsižvelgęs į visa tai, pažymėjo, jog iš esmės taip pat neturi pagrindo abejoti institucijų pateiktais atsakymais, atitinkamai ir atsakovo šiuo aspektu Nutarime priimtomis išvadomis. Tuo tarpu pareiškėjų šiuo klausimu išdėstytą abejonę apie tai, jog galimai į rinkliavą yra įskaičiuojami Savivaldybės objektų, ant kurių leidžiama įrengti reklamą, nusidėvėjimo kaštai, ar kitos Savivaldybės negautos pajamos, teismas vertino kaip niekuo nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjų šiuo aspektu išdėstyti argumentai neįrodė ūkio subjektų, norinčių išorinę vaizdinę reklamą įrengti ant privačių objektų, diskriminavimo fakto ūkio subjektų, įrengiančių išorinę vaizdinę reklamą ant Savivaldybės objektų, atžvilgiu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi ir 11 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktu, nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 11-143 patvirtintų Nuostatų 10 punkte numatė visiems ūkio subjektams vienodą rinkliavos dydį, nepriklausantį nuo to, ar išorinė vaizdinė reklama bus rengiama ant Savivaldybei priklausančio, ar ant privataus objekto, t. y. visiems ūkio subjektams šiuo atveju taikomas vienodas, nediskriminuojantis tarifas, atsižvelgiant į reklamos plotą ir laikotarpį. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, Savivaldybė, nustatydama vietinės rinkliavos dydžius, savo veikloje (priimdama Nuostatus), laikydamasi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, turėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę visiems ūkio subjektams siekiantiems veikti išorinės vaizdinės reklamos įrengimo rinkoje. Teismo vertinimu, Nuostatuose nustatydama rinkliavos už vaizdinės reklamos įrengimą dydį, priklausomai nuo reklamos ploto ir laikotarpio, Savivaldybė visiems ūkio subjektams rinkliavos dydį nustatė vienodo dydžio, o tai reiškia, kad visiems reklamos įrengimo rinkos dalyviams Savivaldybėje nustatytos vienodos sąlygos veikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog negalima daryti išvados, kad Savivaldybė priimdama nuostatą dėl vienodo rinkliavos dydžio pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę bei nurodė, jog Konkurencijos taryba pagrįstai sprendė, kad Nuostatuose nebuvo jokių nuostatų, kurios sudarytų pagrindą Konkurencijos tarybai įtarti vienų ūkio subjektų diskriminavimą ar privilegijavimą kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Sutiko su Konkurencijos tarybos išvadomis, kad nagrinėjamu atveju skirtingas konkurencijos sąlygas lemia ne Nuostatais nustatyti rinkliavos dydžiai, o skirtingos sąnaudos, patiriamos skelbiant reklamą ant pastatų, kurie priklauso ar yra valdomi Savivaldybės, ar priklauso privatiems subjektams, o tai, kad nustatant rinkliavos dydį nėra atsižvelgiama į objekto ant kurio bus tvirtinama reklama pobūdį, savaime nereiškia kad yra padarytas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, nurodė, jog tai, kad kitoje savivaldybėje nustatyti kiti vietinės rinkliavos kriterijai, savaime nedaro pagrindo išvadai, kad Nuostatų 10 punktas neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos. Akcentavo, kad viešojo administravimo aktas, ar sprendimas galėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus tik tuo atveju, jei būtų konstatuota Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visuma, o nagrinėjamu atveju nenustačius, kad Savivaldybės priimtų Nuostatų 10 punktas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes (pirmoji sąlyga), nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad yra Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Nurodė, jog Nutarimas yra motyvuotas objektyviais duomenimis (faktais) bei konkrečiomis normomis, kurios ir sudarė pagrindą atsisakyti pradėti tyrimą dėl Nuostatų 10 punkto neprieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Teismo vertinimu, Konkurencijos taryba, nagrinėdama pareiškimą ir skundą, veikė aktyviai (kelis kartus su prašymais pateikti paaiškinimus kreipėsi į pareiškėjus, taip pat į Savivaldybę ir VĮ Valstybės turto fondą) bei atliko išsamų pareiškimo ir skundo tyrimą, todėl pareiškėjų argumentus dėl Nutarimo neišsamumo atmetė kaip nepagrįstus.

III.

Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 1S-63/2014 bei įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti tyrimą pagal pareiškėjų skundą.

Apeliacinį skundą, be argumentų, tapačių nurodytiesiems skunde pirmosios instancijos teismui, grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtintas Konkurencijos tarybos atsisakymas vykdyti tyrimą ir klausimo išsprendimas iš esmės taip, kad esą vienodu reguliavimu negali būti sukurtos skirtingos konkurencijos sąlygos, sukurtų reikšmingą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo precedentą, kuris pareiškėjų nuomone būtų ydingas. Pažymi, jog Nuostatų 10 punkte įtvirtintos diskriminacinės rinkliavos, nesuderinamos su konkurencijos teisės reikalavimais, sukels žalą ne tik išorinės vaizdo reklamos rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, bet ir pačiai Savivaldybei.

2. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 8 dalį savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas neatlygintinai gali būti suteikiamas naudotis tik valstybės ar savivaldybių funkcijų vykdymui, o visais kitais atvejais privalo būti išnuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Tai, anot atsakovo, nėra daroma, apsiribojant tik rinkliavos už leidimą įrengti išorinę vaizdo reklamą išdavimą. Pareiškėjų manymu, ši aplinkybė patvirtina jų poziciją, jog Savivaldybė galėjo de facto (ne de jure) padidinti rinkliavos dydį nuomos mokesčiui artima suma.

3. Egzistuoja visos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti būtinos sąlygos: Nuostatais sudaromos skirtingos sąlygos vienoje rinkoje veikiantiems subjektams, skatinant juos rinktis ribotą Savivaldybės objektų skaičių išorinei vaizdinei reklamai demonstruoti; taip privilegijuojami Savivaldybės objektus pasirinkę subjektai bei sukuriami patekimo į tokios reklamos demonstravimo rinką barjerai; sukuriamos finansiškai netikslingos sąlygos ūkio subjektams, reklamą demonstruojantiems ant privačių objektų ir už tai mokantiems ne tik rinkliavą, bet ir nuomos mokestį. Tokią diskriminaciją, pareiškėjų teigimu, didina ir tai, jog leidimai naudotis Savivaldybės objektais yra išduodami ne konkurso būdu.

4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismu, jog ūkio subjektai turi galimybę rinktis kur demonstruoti išorinę vaizdinę reklamą, kadangi Savivaldybės turimų objektų skaičius yra ribotas (be to, Nuostatų taikymu, šie objektai tampa vieninteliu logišku pasirinkimu), o ūkio subjektai reklamą demonstruojantys ant privačių objektų yra investavę reikšmingas sumas į demonstravimo įrangą ir gali būti priversti pasitraukti šioms investicijoms dar neatsipirkus.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime atsakovas nurodo argumentus iš esmės analogiškus atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytiems argumentams bei pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams.

Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjai ginčija Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. balandžio24 d. nutarimą Nr. 1S-63/2014 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ ir prašo įpareigoti atsakovą pradėti tyrimą pagal pareiškėjų 2013 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimą ir 2014 m. balandžio 3 d. skundą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės konstatavęs, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų pateiktą skundą.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taikė ir aiškino ginčo santykiams aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi bylos medžiagą, tokiai pareiškėjų pozicijai nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje yra įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo užtikrinimas, įgyvendinimas, gynimo būdai yra numatyti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Konkurencijos taryba yra būtent ta institucija, kuri vykdo viešojo administravimo funkcijas Konkurencijos įstatymo laikymosi kontrolės srityje, valstybinę konkurencijos politiką (Konkurencijos įstatymo 18 str.).

Remiantis administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad nagrinėjamu atveju buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą dėl tyrimo dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, kuris įtvirtina viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, pažeidimo Savivaldybės Nuostatų 10 punktu pradėjimo. Konkurencijos taryba skundžiamu Nutarimu atsisakė pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto, numatančio, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą, pagrindu. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atlikęs preliminarų pareiškėjų pareiškime ir skunde nurodytų aplinkybių vertinimą, surinkęs atitinkamus duomenis, nurodė, jog nėra pagrindo įtarti, jog būtent dėl Nuostatų 10 punkte įtvirtinto rinkliavos už leidimus įrengti išorinę vaizdinę reklamą dydžio išorinę vaizdinę reklamą Savivaldybės teritorijoje įrenginėsiantys ūkio subjektai gali būti diskriminuojami, tokiu būdu pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Su tokiu vertinimu sutiko ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra vertinama, ar iš tikrųjų buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, o šios bylos nagrinėjimo ribos yra skundžiamo Konkurencijos tarybos Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. vertinimas, ar Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo nurodytu pagrindu.

Vertindama nurodytą atsakovo atsisakymą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pabrėžtina, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008, 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011). Nustačius, jog nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip jau buvo minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktą Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. Taigi nurodyta norma savaime suponuoja, kad atsakovas ne dėl kiekvieno pateikto pareiškimo ar galimo nurodomo žalos patyrimo privalo pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-634/2011).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas, atlikęs preliminarų pareiškime ir skunde nurodytų aplinkybių vertinimą, surinkęs atitinkamus dokumentus, nurodė, jog nėra pagrindo įtarti, kad Nuostatai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, t. y. buvo nenustatyta pagrindo įtarti pirmosios nurodytos sąlygos buvimo. Šiuo atveju sutiktina su tuo, kad ši sąlyga yra viena iš būtinų sąlygų norint įtarti bei vėliau konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas Nutarime nurodytu pagrindu atsisakė pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, teisėjų kolegija nemato pagrindo atskirai pasisakyti dėl pareiškėjų nurodytų argumentų, susijusių su kitų sąlygų buvimu pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kadangi šių sąlygų buvimo (pagrindo jas įtarti) atskirai neanalizavo, nevertino ir pats atsakovas.

Kiek tai susiję su nurodyta sąlyga, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje – asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus). Privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu. Tai nesuderinama su Konstitucijos 29 ir 46 straipsnių reikalavimais (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-441/2009). Diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tada, jeigu toje pat situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas padarė teisingas išvadas dėl neprivilegijavimo ir nediskriminavimo, nes Savivaldybė Nuostatuose nustatydama rinkliavos už leidimą įrengti išorinę vaizdinę reklamą dydį, priklausomai nuo reklamos ploto ir laikotarpio, visiems ūkio subjektams nustatė vienodo dydžio rinkliavą, o tai reiškia, kad visiems reklamos įrengimo rinkos dalyviams nustatytos vienodos sąlygos veikti. Be to, nuostata dėl rinkliavos dydžių (Nuostatų 10 punktas) visiems ūkio subjektams taikoma pagal vienodus kriterijus (reklamos ploto ir laikotarpio). Pastebėtina, jog šiuo atveju vienodų konkurencijos sąlygų sudarymas reiškia situaciją, kai ūkio subjektai turi tokias pačias veikimo rinkoje galimybes, o jei tomis pačiomis sąlygomis veikiantys ūkio subjektai yra vertinami skirtingai, t. y. tam tikras subjektas ar subjektai gauna privilegijas, kiti toje pačioje situacijoje esantys ūkio subjektai patiria diskriminaciją. Šiuo atveju pareiškėjų nurodytas galimai skirtingas reklamos skelbimo sąlygas lemia ne Nuostatais nustatyti rinkliavos dydžiai, o skirtingos sąnaudos, ūkio subjektų patiriamos priklausomai nuo to, ar reklama skelbiama ant pastatų, kurie priklauso ar yra valdomi Savivaldybės, ar priklauso privatiems subjektams. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjų įvardinti galimi konkuravimo sąlygų skirtumai nuo Nuostatų nepriklauso ir yra lemiami pačių ūkio subjektų pasirinkimo bei kitų objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, todėl tokių nevienodų sąlygų buvimo galimybė bei tai, kad nustatant rinkliavos dydį nėra atsižvelgiama į objekto ant kurio bus tvirtinama reklama pobūdį, savaime nereiškia, kad dėl to yra pagrindas įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Atsižvelgusi į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Skundžiamas aktas yra teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti bei įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Logotipo projektai“, uždarosios akcinės bendrovės „Neoreklama“, uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“, Baltijos išorinės reklamos firmų asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė